Aktorė sako, kad vertybes po lygiai dėliojo ant svarstyklių lėkščių: visada tikėjo, kad turės šeimą, vaikų ir kad galės kurti scenoje. „Toks požiūris išliko iki šiol, tiktai jaunystėje maniau, kad motinystę ir aktorės profesiją suderinti bus lengviau. Bet jeigu kas nors primygtinai lieptų rinktis tik vieną dalyką, dabar vis dėlto pasirinkčiau vaikus ir šeimą“, – įsitikinusi ji.
– Ilona, ar jaunystėje ir dabar esate ta pati moteris?
– Daugelis gyvenimo tiesų tebėra tos pačios, kaip ir tada, kai buvau 25-erių. Dar neturėdama vaikų žinojau, kad jie svarbūs ir kad man jų reikia. Net tikėjau, kad kiekvienos moters pareiga – pagimdyti tėvynei po tris vaikus, kad mūsų būtų daug ir mes, lietuviai ir Lietuva, išliktume. Idealistiniai įsitikinimai man visada buvo svarbūs: aš juos vertinau rimtai.
– Kas jus sieja su kompozitoriumi ir atlikėju Martynu Kuliavu?
– Mudviejų sūnūs gimė tą pačią dieną! – nusijuokė aktorė.
– Taip ir knieti pasiteirauti, ar tie sūnūs nėra broliai. Bet visa bėda, kad žinau teisybę: dešimtmetis Martynas yra jūsų sūnus, o dešimtmetis Kipras yra M.Kuliavo sūnus. Ar berniukai vienas kitą pažįsta?
– Abudu mokosi toje pačioje mokykloje vienoje klasėje – ketvirtoje. Tai Šiuolaikinės mokyklos centras, labai puiki mokykla. Ją baigė ir mano dukterys Ieva ir Saulė. Ievai dabar 26-eri, o Saulei – 22-eji. Jos jau savarankiškos ir gyvena atskirai.
– Su M.Kuliavu parengėte naują programą „Tavo lange – svajonių gatvės“. Kuo ji ypatinga?
– Mudviejų su Martynu kūdikis – teatralizuotas koncertas Keistuolių teatro scenoje ir gastrolės kituose Lietuvos miestuose. Atliekame penkias paties M.Kuliavo dainas ir dvi jo instrumentines kompozicijas. Jis groja gitara, aš dainuoju, o vaidiname abu. Į koncerto programą įtraukėme ir Andriaus Kulikausko, Marijaus Šnaro bei kitų autorių sukurtų dainų.
– Kadaise esu rašiusi apie Martyno šeimą. Prisimenu jo santūrumą ir savotišką nedrąsą. Tokie žmonės dažniausiai yra kuklūs ir nemoka aršiai reklamuoti savo kūrybos. Kaip jums sekėsi dirbti kartu, kai esate tokie skirtingi?
– Mudu esame priešybių duetas: aš energinga ir aktyvi, teatre pripratusi prie chaoso ir triukšmo. Martynas – subtilus ir mažakalbis. Mūsų repeticijos skyrėsi nuo spektaklių repeticijų, nes buvo tylios ir ramios. Pastabos ir patarimai vienas kitam – santūrūs. Įdomu dirbti kartu, nes vienas kitą papildome.
– Žiūrovui kartais baisoka eiti į minimalistinius spektaklius arba koncertus, nes juose išryškėja skurdas – dekoracijų, režisūros. Be to, reikia būti itin gabiam, kad prikaustytum dėmesį per visą pasirodymą.
– Tai tiesa. Kiekvienam artistui, net tokio kalibro aktoriui kaip Valentinas Masalskis, monospektaklyje nėra paprasta išlaikyti žiūrovų dėmesį. Bet mes su Martynu į sceną einame dviese. (Juokiasi.)
– Mieliau lankyčiau senojo Keistuolių teatro spektaklius – energingus ir užkrečiančius. Esate viena iš trijų teatro įkūrėjų ir vadovių. Kokia teatro ateitis ir ar kada nors jis dar taps traukos centru?
– Kai 1989 metais Sigutis Jačėnas, Aidas Giniotis ir aš įkūrėme Keistuolių teatrą, jis labai greitai tapo reiškiniu. „Keistuoliai“ turėjo energijos ir idėjų, traukė žmones ir žinojo, ko nori. Šiuo metu teatras stato spektaklius ir jie tebėra populiarūs, tačiau patys jaučiame, kad išgyvename pauzę prieš naują etapą. Teatro erdvė ir įranga per 2018–2019 metus bus atnaujinti ir 30-mečio proga žiūrovus vėl kviesime į spektaklius. Mano svajonė – kad ne tik teatro patalpos taptų modernios, bet ir spektakliai būtų gyvybingi.
– Ar šiais laikais įmanoma sukurti išskirtinį spektaklį, kai net sostinės žiūrovas jau įpratintas prie lėkštų saviveiklinių pasirodymų, nors juos būtų gėda statyti net provincijos kultūros namuose?
– Lietuvoje niekada nėra buvę prikepta tiek aktorių, kiek yra dabar. Masinė aktorių štampuotė aukštosiose mokyklose yra savotiška apgaulė: kam rinkti jaunus žmones, išmokyti, suteikti vilčių ir pasmerkti juos skurdui? Taip susikuria bejėgiški teatrai, neturintys lėšų įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Jauniems reikia iš ko nors gyventi, ir jie verčiasi per galvą.
– Didieji teatrai juk neužsidarė...
– Valstybiniuose teatruose yra aktorių, kurie metų metus nepasirodo jokiuose spektakliuose, tačiau etatai užimti. Jauni trokšta eiti į sceną, jaučia poreikį kurti ir turi idėjų, bet realybė juos stabdo. Kai mes kūrėme Keistuolių teatrą, buvome vieninteliai, o dabar naujų darinių daug ir kovoti už vietą po saule daug sunkiau.
Anksčiau manydavau, jog spektaklis privalo būti toks ugningas, kad taptų svarbus vos ne visai Lietuvai. Dabar esu linkusi manyti, kad svarbus net vienas žiū-rovas, jeigu vyksmas scenoje jį sujaudino.
– Ar jūs esate gera motina?
– O kas yra gera mama? Pavyzdžiui, šiais metais labai didžiuojuosi, kad mano sūnus Martynas per vasarą perskaitė net 15 knygų!
– Ar jūs nerimaujate dėl savo dukterų gyvenimo, ateities, o gal patiriate kitų baimių? Pavyzdžiui, kad ne taip ką nors darėte, kai jos augo, o dabar to pakeisti jau neįmanoma...
– Myliu savo vaikus ir labai stengiausi dėl jų viską padaryti nepriekaištingai. Nesu tikra, kad viską padariau tobulai, bet labai tikiuosi. Nebijau, kad joms kas nors galėtų nutikti dėl jų charakterio savybių: labai stengiausi vaikams įdiegti esmines vertybes, kurios negriautų jų gyvenimo. Labiau jaudinuosi dėl ligų, kurios gali užklupti bet kurį žmogų, nes šiandieniame pasaulyje mes nesame saugūs.
– Ar dukterų charakteriai skiriasi?
– Taip, žinoma. Aiškiai matau ir jų pliusus, ir minusus. Jos ir pačios geba gana objektyviai vertinti savo bruožus ir manau, kad susidoros su tomis būdo savybėmis, kurios joms kliudo. Aš pati (pagal horoskopą Jautis) būdavau itin tyli, tačiau kartais kantrybė trūkdavo ir imdavau garsiai šaukti.
Ir staiga įvyko kažkokia permaina: pasižiūrėjau į save iš šalies ir suvokiau, kaip atgrasu, kai žmogus nesivaldo. Būdama 20-ies prisiekiau sau nekelti isterijų, kad ir kas nutiktų. Ėmiau sąmoningai mokytis ant jokio žmogaus nepykti. Šis procesas ilgas, bet jis palengvina gyvenimą, kai suvoki, kad pyktis nėra išeitis.
Pykčio energija tokia stipri ir galinga, kad sugrįžta bumerangu. Dabar dažniau patiriu liūdesį, jeigu kitas žmogus netinkamai pasielgė, bet pykčio nebejaučiu ir jo savo viduje nekurstau.
– Ar dažnai kontroliuojate atskirai gyvenančias dukteris?
– Pasitaiko, kad su vyresniąja telefonu nepasikalbame kokias penkias dienas. Ir nieko nenutinka – dėl to nenutolstame. Jeigu dukterys prašo pagalbos arba ko nors klausia, padedu ir išdėstau savo nuomonę. Jeigu neprašo, patarimais jų nevarginu.
– Kokia dukterų pastaba jus labiausiai yra pralinksminusi?
– Kad ir ko prašyčiau vyresniosios Ievos, ji visada sutinka ir randa tam laiko akimirksniu. Man kartais net būna nepatogu, kad ji taip reaguoja. Bet sykį – gal tada aš dirbau kompiuteriu – ji išpoškino: „Mama, tu neišmanai elementariausių dalykų!“
Tai ką tokiu atveju turėčiau daryti? Arba juoktis, arba išmokti.
– Ar santuokoje turi reikšmės sutuoktinių amžiaus skirtumas?
– Tik tokiu atveju, jeigu žmogus gyvena kitos kartos laiku. Yra jaunas, bet samprotauja kaip pagyvenęs. Pasitaiko ir atvirkščiai: metų daug, o samprotavimai ir elgesys brandos nerodo. Tada iš tikrųjų sunku prisiderinti vienam prie kito.
Tarp mano vyro aktoriaus Aurimo Meliešiaus ir manęs – septynerių metų skirtumas. Bet jis turėjo vyresnę seserį, o aš – jaunesnę, mano vyro amžiaus. Mudu sieja pasaulėjauta, pasaulėžiūra ir ta pati profesija.
– Ką manote apie neištikimybę?
– Manau, kad neištikimybė nėra vieno žmogaus kaltė. Neištikimybė – vienas sudėtingiausių dalykų porų gyvenime. Bet tada reikia ne vien kaltinti, bet ir savęs klausti, ką darei ne taip, kad ji įvyko.
– Ar bijote kūno senėjimo?
– Į išorinį senėjimą nekreipiu dėmesio, bet mane gąsdina, kad turiu mažiau jėgų negu prieš dešimt metų. (Juokiasi.)
Anksčiau aš beveik niekada nejusdavau nuovargio: energijos man užtekdavo visiems būtiniems darbams ir reikalams. Aną vakarą grįžtu iš savo įkurtos muzikos mokyklėlės ikimokyklinio amžiaus vaikams, sėdu prie kompiuterio ir staiga labai nustembu, kad jaučiuosi pavargusi, nors muzikavimas su vaikais tikrai mane džiugina.
Prieš dešimt metų ramiai būčiau sėdėjusi iki keturių ryto, o dabar jau privalau laikytis režimo ir pailsėti. Spėju, kad paroje pakito valandų skaičius: anksčiau buvo net 25, per kurias galėdavau nudirbti visus darbus, o dabar naktį kažkodėl privalau miegoti. (Juokiasi.)
– Koks tėvų patarimas tebeveikia iki šiol?
– Vaikystėje bijojau vagių ir vilko. Mano tėtis pasakė: „Tu ne vilko bijai – tamsos.“ Ir aš tikrai nustojau bijoti, nes šviesą savo gyvenime įžiebiame patys.
