Bėgantys metai Brigitos negąsdina. Priešingai, Auksinio scenos kryžiaus laimėtojos vaidmenų kraitis pastaruoju metu yra toks didelis, kad moteris vos spėja suktis. Tačiau aktorė rado laiko asmeniniams gyvenimo pokyčiams. Paskutinę 2017-ųjų vasaros dieną Brigita (mergautinė pavardė Arsobaitė) ištekėjo už verslo konsultanto Lauryno Dalgėdos (37 m.).
Šmaikštumu, puikiu humoro jausmu garsėjančiai aktorei daugiausia tenka kurti pašėlusių, drąsių, jausmingų ir isteriškų moterų vaidmenis. Ji – ir aistringoji Fatima iš „Arabiškos nakties“, ir nesutramdoma Katarina iš spektaklio „Užsispyrėlės tramdymas“, jaunoji markizė iš „Dar viena meilės staigmena“, ir isteriškoji Ogiustina iš spektaklio „Melagės“, ir močiutė Rožė „Bučiuoju, Oskaras“, ir dar pavydi žmona Jorė seriale „Moterys meluoja geriau“.
Vieną žiemos rytmetį įžengusi į Vilniaus senamiesčio kavinę Brigita pirmiausia patraukė prie vienos lankytojos su šunimi. Paglosčiusi keturkojį aktorė užsisakė kavos ir prisėdo pasikalbėti apie kelią į aktorystę, kasdienybę, svajonių išsipildymą, meilę menui, žmonėms ir gyvūnams.
Jau dešimt metų Brigitos kasdienybę skaidrina austrų aviganis Drugelis. Su didžiuliu keturkoju, kuris visiškai nepanašus į trapų sparnuotį, Brigita mėgsta leisti laiką kartu. Jis su ja keliauja automobiliu, kai reikia kokius reikalus sutvarkyti, pasisukioja per spektaklių repeticijas scenos užkulisiuose. Dabar, kaip juokais sako aktorė, Drugelis į lauką pavedžioti išveda ir jos vyrą.
– Kokia vaga teka jūsų gyvenimas?
– Labai intensyvus laikas, atrodo, kad nė vienos dienos nėra tuščios. Net ir poilsio dienos pilnos įvykių. Daugiausia laiko skiriu teatrui. Dirbu su trupe „Cezario grupė“ ir „Domino“ teatru. Pastarajame neseniai išleidome nuostabų, mano manymu, spektaklį „Melagės“. Scenoje susitinka aštuonios moterys, kurios viena kitą įtarinėja įvykdžius žmogžudystę.
Džiaugiuosi, kad gausiame moterų aktorių būryje susiformavo labai gražus darnus kolektyvas, užkulisiuose tvyro pozityvi ir susikaupti leidžianti atmosfera. Per gastroles dalijamės ne tik profesiniais dalykais, kalbame apie viską – nuo kulinarijos iki meilės ir Dievo.
– O kaip vyras įvertino spektaklį? Gal pasidžiaugė, kad jo žmona realybėje nėra tokia isterikė?
– Spektaklio rytą, kaip ir prieš kiekvieną premjerą, labai jaudinausi. Tai man dažnai kiša koją – atsiranda nereikalinga įtampa ir viso aktorinio gėrio netenkama. Vyrui pasiguodžiau, kad labai jaudinuosi. Ir jis šypsodamasis patarė: „Išgerk raminamųjų tablečių.“ Pamaniau, kad Dievas juokauja su manimi. Kaip taip gali būti? Pasakiau Laurynui, kad žiūrėdamas spektaklį jis išgirs kaip tik šiuos žodžius, kuriuos man ištaria mano herojės motina.
Ogiustinos vaidmuo yra labai sudėtingas. Jausmas toks, jog atrodo, kad spektaklio metu kūno temperatūra siekia 40 laipsnių. Būna siaubingai karšta, delnai nuo prakaito būna net šlapi. Vaidinu isterišką moterį, kurios bjaurus būdas balansuoja ant beprotybės ribos. „Apsivilkti“ ir „nusivilkti“ tokį vaidmenį psichologiškai nėra paprasta.
Įtampa, karštis kurį laiką išlieka su manimi ir po spektaklio. Į namus dažnai parsinešu personažo šleifą. Vyras nebėga slėptis laukdamas, kol aš atvirsiu į Brigitą. Laurynas turi puikų humoro jausmą – tai man yra didelė vertybė.
– Aktorystė moteriai neparanki dėl bėgančių metų. Štai vyras iki senatvės gali vaidinti princą, o brandžiai aktorei dažniausiai tenka tik močiučių vaidmenys. Kita vertus, jums viskas klostosi priešingai – su metais vaidmenų nemažėja ir vos spėjate suktis.
– Na, nebūtina taip drastiškai šokinėti iš princesės į močiutę, juk galima suvaidinti ir linksmą nenusakomo amžiaus ledų pardavėją. O jei rimtai, tai aš ir anksčiau daug dirbau teatre. Bet gal televizija mane padarė labiau matomą plačiajai auditorijai. Šiuo metu filmuojuosi seriale „Moterys meluoja geriau“. Mano herojė Jorė – pasiutėlė, išlepinta, ūmaus būdo, mokanti už save pakovoti turtingo vyro žmona. Kartais iš jos mokausi. Kai nežinau, kaip sureaguoti ar pasielgti, pagalvoju, kaip tokioje situacijoje Jorė elgtųsi. Ir tuomet nutariu, kad ir man taip reikia daryti. Nors, žinoma, Jorė kartais perlenkia lazdą, bet tame yra daug žavesio ir humoro.
– Jūsų profesija suteikia progą įsijausti į įvairaus charakterio, amžiaus personažus, atsidurti skirtinguose gyvenimo tarpsniuose, neįtikėtinose situacijose.
– Pavyzdžiui, spektaklyje „Tamošius Bekepuris“ aš vaidinu kelias skirtingo amžiaus moteris. Vaidindama esu mirusi, žudžiusi, buvau vyras, karalienė, policininkė, veterinarė, net bokso čempionė, nuo kurios rankos smūgio krinta dvimetriniai vyrai.
– Ar scenoje yra nutikę kokių nors kuriozų?
– O, taip. Kaune premjerinį spektaklį „Už geresnį pasaulį“ vaidinau per savo gimtadienį. Nežinau, ar čia gimtadienis buvo kaltas, bet aš du kartus išėjau į sceną, kai manęs ten neturėjo būti. Kartą esu ir nuo scenos nukritusi. O „Arabiškoje naktyje“ per kulminaciją neradau žudymo įrankio – peilio, nes valytoja tvarkydama kažkur nukišo.
– Daugiausia vaidinate dramatinius, sudėtingus vaidmenis. O kokia esate realybėje? Kokią save labiausiai mylite?
– Man labiausiai patinka, kai esu išsimiegojusi, soti ir kai turiu progą ir sugebu pajuokauti. Nes juokas mus gelbėja bet kokioje situacijoje. Sakoma, jei nori pažvelgti į žmogaus sielą, klausykis ne jo kalbos, ne jo tylos, ne jo verksmo – klausykis, kaip jis juokiasi. Atviras juokas – atvira širdis. Laimingi tie, kurie gali ir moka juoktis, nes juokas žmones daro stiprius ir laisvus.
– Iki aktorystės ėjote aplinkkeliais. Pirmasis įgytas diplomas – medicinos sesers. Minėjote, kad norėjote įtikti mamai pasirinkdama medicinos studijas.
– Atsimenu, kadaise paauglystėje perskaičiau Sokrato žodžius: „Nebijokime pataikauti tėvams.“ Tai aš kažkaip ir stengiausi. Taip, mano mama griežta šiuo klausimu: pradėjai – pabaik. Jeigu ne ji, gal ir nebūčiau baigusi tų studijų.
Besimokydama mokykloje galvojau stoti į Policijos akademiją, norėjau būti tardytoja, kuri kiaurai sienas pereina ir visada nugali. Tokias filmuose rodo. Net karatė dėl to pradėjau lankyti. Bet dvyliktoje klasėje viskas apsivertė, atsirado dailė. O norint stoti į menus reikėjo gerus metus ruoštis. Medicinoje atsidūriau atsitiktinai.
– Gal ši specialybė ir dabar jums praverčia?
– Medicina sparčiai eina į priekį. Jei norėčiau toje srityje dirbti, turėčiau dar gerokai pasimokyti. Žinoma, į raumenis suleisti vaistus galiu. Ir į veną susikaupusi galėčiau įdurti.
– Esate minėjusi, kad medicinos studijos ir ligoninėse atliekama praktika jums suteikė daugiau psichologinio streso nei aktorystės mokslai.
– Taip, prisilietimas prie medicinos srities man sukėlė nepalyginamai daugiau streso ir įtampos. Galima sakyti, kad trejus metus tarnavau kariuomenėje.
Į ligoninę žmonės nesirenka linksmintis. Vieni atvažiuoja sveikti, kiti – sirgti, treti – numirti. Ir ne vienas numiršta. Medikų pasaulis sunkus tuo, kad jie turi prisiversti išmokti į mirtį žiūrėti kiekvieną dieną, ją priimti, bet neįsileisti į širdį ir neparsinešti namo, į savo gyvenimą. Man nepavykdavo atskirti tų dviejų pasaulių – aš viską nešdavausi namo. Supratau, kad tokioje įtampoje gyventi nenoriu.
– Kokios istorijos jus labiausiai sukrėtė?
– Prisižiūrėjau labai daug žmonių skausmo. Buvau prisiklijavusi prie vienos pulkininko charakterio stiprybe pasižyminčios medicinos sesers ir padėdavau jai perrišinėti ligonius. Kartą nuėjome į palatą, kurioje gulėjo viena inteligentiška moteris. Ir kol mes ruošėmės procedūroms, ji taip nuoširdžiai pasakojo apie tai, kad anksčiau buvo labai kantri skausmui, o dabar negali net menkiausio skausmo pakelti.
Kažkaip, pamenu, klausiausi to nesureikšmindama, o kai medicinos sesuo nuklojo antklodę ir nuėmė tvarstį, aš pamačiau ligonės pilve ertmę ir atsivėrusį žarnyną. Patyriau šoką, dar dabar tas vaizdas stovi prieš akis.
Kitas sunkus momentas buvo, kai į Klaipėdos miesto ligoninės Traumatologijos skyrių atvežė jauną vaikiną, kuris šokdamas nuo tramplino į vandenį susilaužė kaklo slankstelį. Jis gulėjo geležiniuose įtvaruose, bet buvo sąmoningas, mes pasikalbėdavome. Jis buvo visada gerai nusiteikęs. Kažkurią dieną atėjau į ligoninę ir pamačiau, kaip toje palatoje nuvelkama patalynė su kraujo dėme. Paaiškėjo, kad jaunuolis mirė. Ligoninėje darbas tęsėsi toliau.
Tokių istorijų buvo daugybė. Aš atlikau praktiką visose Klaipėdos ligoninėse ir suvokiau, kad pagal specialybę nedirbsiu. Pamaniau, kad reikia sau linksmesnės veiklos susirasti.
Net ir studijuojant mediciną didžioji dalis mano bičiulių buvo menininkai. Man neblogai sekėsi piešti, jau ir savo grafikos darbų parodą Klaipėdoje buvau surengusi, tad kilo mintis stoti į Vilniaus dailės akademiją.
Tačiau mano bičiulis, puikus dokumentinės fotografijos meistras Algis Jankūnas, kuris kartais mane pafotografuodavo, vis sakydavo, kad turiu eiti į kiną. Dar atsimenu jo keistą frazę: „Kamera tave myli.“ Tai pasėjo manyje mintį, kad gal verta paragauti aktoriaus duonos.
Norėjau važiuoti į Maskvą mokytis aktorystės, bet buvau ką tik patyrusi motociklo avariją ir stipriai susižalojusi koją. Maniau, kad dėl traumos Maskvos nepasieksiu, bet į Vilnių kažkaip nukaksiu. Į stojamuosius egzaminus išvažiavau su 42 laipsnių temperatūra ir stipria infekcija. Į ligoninę gultis nenorėjau, nes būčiau nespėjusi niekur įstoti, o paleisti metus vėjais kažkodėl tuo metu atrodė siaubinga.
Dokumentus nuvežiau į dvi vietas. Originalūs dokumentai gulėjo Vilniaus dailės akademijoje, o kopijos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pastarosios institucijos Studijų skyriaus sekretorė man sakė: „Ką tu čia duodi atšviestą diplomą? Čia penkiolika į vieną vietą stoja. Žmonės apie aktorinį visą gyvenimą svajoja. Ai, koks skirtumas, – duok, ką turi. Vis tiek neįstosi.“ Tada aš pasiutau ir sau pasakiau: „Dabar būtinai įstosiu.“
Per stojamuosius padeklamavau Maironio baladę „Jūratė ir Kastytis“ – mama man ją deklamuodavo vaikystėje maudydama. Rusiškai padainavau grupės „Akvarium“ dainą, dar lietuvių liaudies dainą. Paprašė pašokti. Savo ištinusią koją slėpiau po ilga suknia – nenorėjau išsiduoti, kad esu susižeidusi. Bet teko prisipažinti, ir dėstytojai mane išvarė gydytis.
Nuėjau į netoli Lukiškių aikštės buvusią ligoninę.
Mane iškart norėjo paguldyti, bet pasakiau, kad važiuosiu į Klaipėdą, nes ten jau turėjau pažįstamų medikų ratelį. Ligoninėje praleidau tris mėnesius. Suprantu, kad tik beprotis gali šitaip kvailai rizikuoti.
Sužinojusi, kad įstojau į aktorinį, su Dailės akademija atsisveikinau, nors mintyse kirbėjo, kad gal būtų įmanoma suderinti studijas dviejose vietose.
– Kai aš jus kalbinau prieš šešerius metus, buvo vasara ir jūs, įsitaisiusi pievoje tarp gėlių, piešėte popieriuje eskizą. Mes šnekučiavomės apie tapybą, jūs demonstravote savo tapytus paveikslus. Sakėte, kad piešimas – atgaiva, nusiraminimas, galimybė pabūti su savo mintimis. Ar dabar dažnai prisėdate prie molberto?
– Dabar netapau, nes neturiu laiko. Dėl užimtumo šiuo metu ir į karatė treniruotes nevaikštau. Jeigu noriu savaitgalį turėti laisvą dieną, turiu užrašų knygelėje kryžiuku ją užsibraukti. Jei to nepadarysiu, atsiras ką veikti. Pavasarį palengvėja.
– Neseniai ištekėjote. Ar vyras nepriekaištauja, kad dažnai nebūnate namuose?
– Kol kas nieko nesako. Bet pati pastebiu, kad mums trūksta laiko pabūti kartu. Buityje šiuo metu daug ką daro vyras. Jis – nuostabus.
– Bet daug porų šiais laikais nesituokia, o tiesiog gyvena kartu. Ką pakeitė santuoka?
– Kas nėra susituokę, tiems rekomenduoju susituokti. Pasirodo, tai – teigiamas dalykas. Atsirado užbaigtumo būsena. Jei galėčiau pavaizduoti vizualiai, tai santuoka man – tarsi baigtas statyti namas.
– Jūs – menininkė, jūsų vyras – verslo ekspertas. Tikriausiai esate labai skirtingi. Ar tai labiau padeda santykiuose, ar trukdo?
– Nepaisant skirtingų profesijų, mes esame labai panašūs, temperamentingi ir kartu ramūs – gimėme beveik tą pačią dieną. Abu – Mergelės. Neretai man net nereikia jam nieko sakyti: aš pasižiūriu į akis ir matau, ką jis galvoja.
– Ar skubėsite susilaukti vaikų?
– Kaip Dievas duos, taip ir bus. Būdama 20 metų aš nežinojau, kaip mąstysiu būdama 40 metų. Nes tada atrodė, kad sulaukus 40 metų lieka tik mirti. O dabar manau, kad dar galima pagyventi. (Juokiasi.) Viskas laikui bėgant keičiasi, ir man įdomu, kas bus. O planuoti – tai juokauti. Kartais bijau savo svajonių, nes jos pildosi.
– Kalbėdama apie motinystę sakote, kad bus, kaip Dievas duos. Tačiau perkeltine prasme tiktų pasakyti, jog ir dabar turite nemažai vaikų. Juos mokote aktorystės paslapčių.
– Turiu beveik 100 vaikų. Esu įkūrusi savo vardu pavadintą teatro studiją, taip pat plėtoju teatrinius projektus keliose mokyklose. Be to, dėstau Vilniaus kolegijoje būsimiems Muzikinio teatro aktoriams.
Su 10–14 metų paaugliais darome etiudus, analizuojame situacijas. Ten mano širdies nemažai įdėta. Vaikams vaidinti labai patinka, jie po užsiėmimų nenori eiti namo. Vaikai gabūs, smalsūs, noriai lipa į sceną. Kai kurie ateina dirbti su savo baimėmis, nori atsikratyti kompleksų, įgyti daugiau pasitikėjimo. Tai irgi gerai. Aš visiems sakau, kad gali kvailioti, klysti, kiek nori, nes klaidos yra turtas. Su vaikais kalbame apie gyvenimą, jie supranta, ką reiškia tėvų skyrybos, mirtis.
Neturiu tikslo iš tų vaikų išauginti artistų – noriu, kad jie būtų laisvi, galėtų kalbėti garsiai, nebijotų reikšti savo nuomonės, net jeigu ji ir yra kvailiausia. Kartais per užsiėmimus jie manęs paprašo leidimo parėkti.
Aš užsikemšu ausis ir sakau: „Rėkite.“ Juk kada mes galime gyvendami civilizuotame pasaulyje išsirėkti? Tai didelė privilegija. O vaikai turi susikaupusių emocijų. Jie jaučia, kaip atsikratyti nereikalingų emocijų, įtampos.
Dėl šito labai džiaugiuosi. Jeigu dirbčiau ligoninėje, dirbčiau su pasekmėmis, o dabar aš galiu apeiti situaciją ir auginti sveikesnius žmones, kurie tose ligoninėse galbūt neatsidurs.
