Vieniems tai nuskambės kaip dar viena sėkmės istorija, kitiems – kaip išpūstas burbulas, nes juk negali viskas būti taip gražu. Tačiau pati Rolana kiek pagalvojusi sako: „Visi vyksta ieškoti patogaus ir lengvo gyvenimo, bet tiesa visiškai kita. Buvo daug sunkaus darbo, nepatogių gyvenimiškų situacijų ir šiek tiek lengvos sėkmės, kuria sugebėjau pasinaudoti.“
Baigusi mokslus Lietuvoje Rolana dirbo su mados fotografais, televizija, prisidėjo ir lietuviški žurnalai, tad polinkį į grožio industriją ji pajuto visai jauna. Vis dėlto iš Rietavo kilusi mergina niekada nė nesapnavo, kad visame pasaulyje garsus „Dior“ vardas taps neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Rasti laiko pokalbiui Rolanai buvo nemenkas iššūkis. Ji atvira: gimus dukrelei savo dienotvarkę ji susistyguoja bent mėnesiui į priekį, nes kitaip, juokaudama prasitaria, tiesiog lengvai išprotėtų. Tad, kol mažoji šiltai įsitaiso mamos glėbyje, kartkartėmis pareikalaudama dėmesio, Rolana atvirai pasakoja, kaip vienas sprendimas pakeitė visą gyvenimą.
– Rolana, kaip įvyko tas lūžis, kai supratote, kad norite išvykti ir laimės ieškoti svečioje šalyje?
– Važiavau tarsi į niekur. Išvykome kartu su geriausia drauge, tad nebuvo jausmo, kad esu viena. Važiavau mokytis anglų kalbos, kurios visai nemokėjau, pažinti mados pasaulio.
Mane visada domino garsūs prekės ženklai, fotografai, mada, kosmetika – visi moteriški dalykai. (Juokiasi.) Kodėl Londonas? Tai buvo vienas paprasčiausių pasirinkimų, kur gali išvykti, be to, jis – viena mados sostinių. Išvykdama įsivaizdavau, kad mokysiuosi vizažo paslapčių, dirbsiu su didesne kompanija ar kitaip įsiliesiu į grožio industriją.
– Tačiau realybė pasirodė kitokia?
– Tiesa visada kitokia. (Šypteli.) Kai atvažiuoji į tokį didelį miestą, susiduri su nemažai iššūkių ir galimybių įsitvirtinti. Niekada gyvenime nesu to dariusi, bet įsidarbinau kokteilių bare padavėja. Kokteilių baras nebuvo eilinis, tai buvo prabangi vieta, vienas labiausiai žinomų restoranų Londone. Į jį atvykstantys žmonės žino, koks turi būti aptarnavimas, ir darbuotojai turi išpildyti jų lūkesčius. Buvo iššūkis, nes nežinojau nei kokteilių pavadinimų, nei vyno kilmės, net nesuvokiau, kaip laikyti padėklą, kad neišliečiau gėrimų, ir kaip aptarnauti klientą. Per porą mėnesių turėjau išmokti ir anglų kalbą, ir profesionaliai dirbti. Taip ten praleidau metus. Bet visus tuos metus galvoje kirbėjo viena mintis: turiu daryti tai, ko čia ir atvažiavau.
– Vis dėlto aplinkybės susiklostė taip, kad atsidūrėte „Dior“.
– Baras, kuriame dirbau, buvo viena iš didelių „Harvey Nichols“ kompanijų. Dėl to man buvo lengviau padėti dirbti su „Dior“, nes jie labai vertina patirtį didelėje kompanijoje. Po to įsidarbinau agentūroje, kuri siųsdavo mane į skirtingas kosmetikos parduotuves: „Chanel“, „Armani“, YSL, kol vieną dieną „Dior“ atstovas tiesiog atėjo ir paklausė, ar norėčiau dirbti pas juos. Pirmasis žingsnis buvo darbas paprastoje parduotuvėje konsultante.
Po metų sėkmingo darbo man buvo pasiūlyta tapti „color stylist“ (spalvų stiliste), ir tai buvo didelis žingsnis į priekį. Šiandien dirbu „Dior“ butike su VIP klientėmis: mokau jas dažytis, supažindinu su priemonėmis, vedu seminarus apie naujausias kolekcijas. Su „Dior“ aš jau penkerius metus. Esu laiminga ir tikiuosi, kad metų bus ir dar daugiau nei penkeri. (Juokiasi.)
– Vesti seminarus ir mokyti kitus – didelė atsakomybė. Kodėl nusprendėte mokymus vesti ir Lietuvoje?
– Moterims vieną dieną ateina didžiulis noras išmokti pasidažyti. Konkrečiai Lietuvoje vedžiau tobulėjimo seminarus vizažistėms, kurios dirba su fotografais, nuotakomis, mada. Stengiausi parodyti, kaip išlaikyti tą nevienodumą, kurio reikalauja garsiausi mados fotografai. Mano tikslas – kad po mokymų jos išeitų pasisėmusios įkvėpimo ir žinių. Kalbėjau apie tai, kas vyksta pasaulyje, – kaip dirba „Vogue“, „Elle“, „Marie Claire“ žurnalai. Lietuviai bando sekti pasaulinėmis tendencijomis, bet vizažo srityje matau spragų. Turime tikrai gerų vizažo meistrių, kurios negali atvykti į užsienį, todėl aš atvykau pas jas.
– Ar prieš atvykdama į Londoną pagalvojote, kad viskas taip susiklostys ir šalia jūsų atsiras visame pasaulyje žinomi žmonės?
– Tikrai ne, bet džiaugiuosi, kad mažais žingsniais keliauju svajonės link. Pastarasis mano projektas buvo su garsiu papuošalų prekės ženklu „Cartier“. Buvo įspūdingas privatus vakaras su daug apsaugos, daug turtingų ir žinomų žmonių, tarp kurių – ir dainininkė Rita Ora.
Dirbau su garsiu mados fotografu Raphaeliu Mazzucco. Fotografavome grupės „Duran Duran“ nario dukrą, kuri yra garsus modelis – Amber Le Bon. Buvau pakviesta dirbti kartu su aktoriumi Johnu Boyega (jis vaidino filme „Žvaigždžių karai“. – Red.). Dirbti su žmonėmis, kurie daug pasiekė ir vis dar siekia, – fantastiškas jausmas.
– Viskas skamba labai jau paprastai: pasiūlė darbą, jūs sutikote ir viskas eina tarsi sviestu patepta. O kas slypi už to?
– Man labai pasisekė, nes atvykusi sutikau daug lietuvių fotografų, kurie man padėjo. Nežinau, ar visko tikėjausi greitai. Tiesiog dariau.
Buvo daug sunkaus darbo ir lengva sėkmė, kuri padėjo užsikabinti. Baigiau papildomus intensyvius mokslus pas žinomus vizažistus, plaukų stilistus.
Turi tobulėti, siekti, negali sėdėti vienoje vietoje. Privalai įdėti daug darbo. Dar ir dabar dirbu tiek mokamus, tiek nemokamus darbus, nes vadinamasis portfolio turi augti kartu su manimi.
Yra žmonių, kurie sako: „Aš mėgstu savo darbą, bet man nesiseka.“ Aš manau, kad turbūt nedarai pakankamai, kad ką nors pakeistum. Tą patį sakau ir sau, jei matau, kad darbai stovi vietoje.
Šioje srityje visada turi save rodyti. Ne tiek save, kiek savo darbus. Aš turiu savo stilių, nenoriu jo keisti, jį tik tobulinu. Vienodas štampas nėra įdomu. Dažnai pažiūriu socialinius tinklus, kur pasirodęs naujas įrašas atrodo vienodai, kaip ir ankstesnis. Ar tai įdomu? Ne. Didelė tragedija, švelniai tariant, yra vienodumas ir daug dažų. Turiu posakį – dažyk, bet nepridažyk. Tai labai svarbu. Nesi toks negražus žmogus, kad taip norėtum save pakeisti. Makiažas turi didelę galią, bet nereikėtų pamiršti, kad galima ją valdyti.
– Ar nebuvo sunku įprasti prie tokio gyvenimo ritmo?
– Na, jei norite makiažo, jam reikia išankstinės rezervacijos. Mano visas lapkritis jau užimtas, bet gruodį dar yra vietų. (Juokiasi.)
Iš pradžių viską derinti buvo lengva, nes nebuvo Naomi. Galėdavau dirbti, kiek noriu, ir dirbau dar daugiau, nei dirbu dabar. Dabar didžiąją laiko dalį skiriu Naomi ir man nesunku darbams pasakyti „ne“. Jeigu manęs klaustų, ką rinkčiausi – šeimą ar darbą, aš, žinoma, rinkčiausi šeimą. Esu iš tų mamų, kurios nori daugiau laiko praleisti su vaiku. Dabar jai manęs reikia vis labiau.
– Vadinasi, jus galima priskirti prie tų mamų, kurios sėkmingai rūpinasi vaiku neapleisdamos karjeros ir sklandžiai viską suderina?
– Mano vyras dirba vakarais, o aš – dieną, todėl mes sėkmingai viską suderiname. Naomi gauna pakankamai dėmesio iš abiejų.
– Jūsų meilės istorija – neeilinė. Jūs – emigrantė iš Lietuvos, jis – emigrantas iš Singapūro. Kaip susipažinote?
– Susipažinome tame pačiame bare, kuriame pradėjau dirbti atvažiavusi. Artimiau pradėjome bendrauti, kai išėjau iš jo. Vieną dieną viskas natūraliai susidėliojo, ir dabar esame kartu.
Skridau tik šešiems mėnesiams, bet Londone esu jau septynerius metus. Niekada nemaniau, kad sukursiu ten šeimą, visada maniau, kad tai nutiks Lietuvoje ir mano vyras bus lietuvis. Bet, kaip sakoma, nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti. Dabar ir geriu. (Juokiasi.) Ir geriu skaniai. Josephas – nuostabus vyras. Nežinau, ar galėjau tikėtis geresnio. Negaliu ko nors reikalauti ar daugiau norėti iš gyvenimo, džiaugiuosi tuo, ką turiu. O turiu labai daug – mylinčią šeimą.
Kažkas manęs klausė, ar matau save Lietuvoje. Ne. Bet ne dėl to, kad nenoriu grįžti, nes čia viskas visiems blogai. Nėra čia blogai. Jei būčiau viena, mielai grįžčiau. Bet nematau savo šeimos čia. Manau, Josephui būtų sunkiau dėl darbo, nors, jei reikėtų kraustytis į Lietuvą, išeitį tikrai rastume.
Josephas ir Naomi Lietuvoje jaučiasi puikiai, liktų išmokti lietuvių kalbą – tai pamažu ir daro. Štai parašė žinutę lietuviškai: „Labanakt, myliu“, ir tai nuostabu. Tai daina mano ausims. (Šypsosi.)
– Ar pagalvojate apie šeimos pagausėjimą?
– Prieš priimdamas sprendimą turėti antrą vaiką turi daug ką išmokti ir padaryti dėl pirmojo. Kol kas nemanau, kad galėčiau save padalinti dviem ar daugiau vaikų. Finansiškai taip pat: turi apsvarstyti, ar turi tokią galimybę. Londone turėti du vaikus – didžiulė prabanga, nes motinystės atostogos trunka devynis mėnesius, o tada jau pats turi suktis ir galvoti, ką daryti. Kol kas abu norime, kad Naomi daug keliautų, pažintų pasaulį. Juk mažas žmogus viską sugeria į save, o kelionės – nuostabi knyga, ir kaskart verčiamas naujas puslapis.
– Bet ar visoje toje aktyvioje, sustyguotoje rutinoje lieka laiko sau?
– Kavą visada geriu dar šiltą, viską spėju. (Šypsosi.) Prisimenu save Lietuvoje, kai vis ko nors nespėdavau, ir dabar tai kelia juoką. Londone planai gali keistis tiesiog dėl traukinių ar automobilių spūsčių.
Naomi antradieniais lanko baseiną, tai jei neturiu darbų, tas laikas yra mano. Ir kaip man gera tiesiog tvarkytis namus! Ilsiuosi, guliu vonioje, mąstau.
Kai laukiausi, Josephas primygtinai manęs pa-prašė, kad kai gims vaikas, kasdien bent valandą skirčiau sau. Nesvarbu, ką noriu daryti: skaityti, eiti į parką ar parduotuvę, pagulėti. Tiesiog pabūti su savimi. Ir tai puikiai veikia. Stengiuosi neskubėti, tiesiog mėgautis šia diena. Bandau rasti laiko pasimatyti su draugais, domėtis, ką jie veikia. Nėra nieko svarbiau už artimus žmones.
