Buvau iš anksto įspėta, kad apie asmeninį gyvenimą šiukštu negali būti nė vieno klausimo. Nebūčiau žurnalistė – paklausti vis dėlto bandžiau. Ingeborga atlaidžiai šypsojosi.
– Skaičiau labai daug interviu apie jūsų darbą, kiną, teatrą, o asmeninis gyvenimas – lyg po devyniais užraktais. Jūs tikslingai nusprendėte nieko neviešinti?
– Taip. Manimi domisi todėl, kad aš dirbu. Mano darbas turi tam tikrą specifiką, jis yra viešas, bet tų žmonių, kurie yra susiję su manimi, tai neturi liesti. Mano šeima yra mano šeima – ji turi savo gyvenimą. Mano profesija neturi jai trukdyti arba liesti jos narių asmeninio gyvenimo.
– Jūsų manymu, jiems tai galėtų pakenkti?
– Aš neužduodu sau šio klausimo.
– Su aktore Nijole Oželyte viename interviu kalbėjomės apie aktorių viešumą. Ji dalija interviu tik tam tikromis progomis todėl, kad, kaip pati sako, kadaise naiviai manė, kad jeigu bus atvira, bus įdomesnė ir žmonės jos nesmerks. Būtent dėl to žmonės priima sprendimus pasilaikyti tai, kas jų, sau.
– Aš neturiu tokio tikslo, aš tiesiog taip nusprendžiau ir taip yra. Aišku, kažkas rašys tai, kas jiems patinka, bet tai jų reikalas. Aš gyvenu taip, kaip gyvenu. Esu įdomi tiek, kiek įdomus mano darbas. Mano darbas viešas, o aš pati nesu labai įdomi.
– Kuo šiandien gyvena Ingeborga Dapkūnaitė?
– Šiandien eisiu vaidinti spektaklyje „Cirkas“, ten atlieku amerikietės vaidmenį. Ją vaidino labai žinoma rusų žvaigždė Liubovė Orlova. Tai kultinis Grigorijaus Aleksandrovo filmas, Rusijoje labai gerai žinomas. Lietuvoje tam tikros kartos žmonės taip pat jį žino. Aišku, mūsų požiūris į siužetą yra šiek tiek kitas negu filme. Jį pastatė Maksimas Didenka, su dailininke Maria Tregubova sukūręs reginį. Manau, tai nepaprastai gražus spektaklis. Kompiuterinė grafika, judesys, kostiumai... Mes negalėjome išvengti to, kad filmas, pasirodęs ekranuose 1936–1937 metais, sutapo su didžiausių represijų pradžia. Todėl sušaudymų motyvas, nors ir pateiktas su humoru, spektaklyje yra svarbus.
– Sakyčiau, kad jūs esate pasaulio pilietė. Ar tokia ir jaučiatės?
– Tikrai nežinau. Jūs – ne pirmoji, kuri man užduoda šį klausimą. Nežinau. Esu ten, kur esu. Ten, kur šiuo momentu yra darbas, kuris man įdomus.
– Koks jūsų ryšys su Lietuva?
– Mano ryšys su Lietuva pastovus. Gimiau ir išaugau Lietuvoje, esu lietuvė. Niekada nebūsiu kuo nors kitu, kad ir kur dirbčiau ar ką daryčiau. Mano profesija lemia tai, kad jeigu man pavyksta, galiu būti su įvairiais žmonėmis. Bet gyvenime aš visada būsiu lietuvė ir niekada nebandysiu būti kuo nors kitu.
– Ar sekate, kas vyksta Lietuvoje?
– Ne visada suspėju.
– Tarkim, Lietuvos teatro pasaulis. Jums yra tekę dirbti su režisieriumi Jonu Vaitkumi, jūs mokėtės pas jį. Dabar J.Vaitkus turi gintis nuo kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Ar jus nustebino tokios žinios?
– Nustebino, nes jis mano mokytojas. Negaliu pasakyti, kad tai malonu. Aš jam labai dėkinga už duotas žinias ir įkvėpimą. Kas vyksta – nemalonu, bet ar tai tiesa, ne aš turėčiau spręsti. Tai, kas vyksta pasaulyje, susikaupė per daug metų ir kadaise turėjo sprogti. Bet lazda turi du galus – labai sunku spręsti, kas buvo prieš 20–30 metų. Kita vertus, jeigu žmogus nukentėjo ir tai 20 metų jį kankino – irgi galima suprasti. Svarstyklės sudėtingos.
– Jei kalbėtume apie seksualinio priekabiavimo ar smurtavimo atvejus, jų viešinimą, kaip manote, kodėl kilo tokia atvirų pasakojimų banga? Kas vyksta moterų pasaulyje?
– Vyksta lyčių revoliucija. Iš nieko niekas neatsiranda. Klausimas, o kodėl jos anksčiau to nedarė, turi daug atsakymų – jos bijojo, kad į jas neatkreips dėmesio, sakys, kad pačios kaltos, nes buvo su trumpu sijonu. O dabar požiūris į tai keičiasi.
– Jūs kino ir teatro bendruomenės sultyse verdate visą gyvenimą, pažįstate šią virtuvę iš vidaus. Ar tikrai šie bjaurūs procesai tarp meno žmonių yra tokie dažni?
– Viskas yra individualu. Aš su tuo gyvenime nesusidūriau. Lengva pasakyti: galėjai apsiginti. Bet jeigu buvo labai jauna, nepatyrusi, jai galbūt buvo gana sunku apsiginti. Labai sunku kalbėti abstrakčiai. Nemanau, kad kūrybinė sfera tokia yra vienintelė. Tai vyksta visose srityse – nuo politikos iki labdaros organizacijų.
– Kovo 8 d. jūs atvyksite į Lietuvą dalyvauti konferencijoje „Moters vizija“, kur skaitysite pranešimą. Jis vadinasi „Itin intensyvus įdirbis talentingus žmones paverčia profesionalais. Kaip nepasiduoti sunkumams?“ Tad kaip nepasiduoti?
– Kas yra sunkumas?
– Kiekvieno žmogaus gyvenime būna duobių. Pavyzdžiui, skyrybos, atleidimas iš darbo, netektys.
– Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi priežastis, kodėl tai įvyko. Kodėl atleido, ką atleido, o gal gerai, kad atleido ir tas žmogus turės kitų galimybių, nueis į tą darbą, kuris jam labiau tiks ar patiks. Galiu kalbėti tik apie save.
– Tarkime, negaunate vaidmens. Ar buvo tokių atvejų, ar labai jaudinotės? Kaip tvarkėtės?
– Vaidmuo niekada nebus pasaulio pabaiga. Tai yra vaidmuo, ne širdies operacija. Abejoju, kad taip būna. Net nepamenu, kad man būtų trauma, kad ko nors nesuvaidinau. Gal sekėsi. Nebuvo taip, kad labai norėčiau suvaidinti kokį nors vaidmenį. Nors kartą režisierius Aleksejus Balabanovas filmavo filmą „Morfijus“. Jis man skambino kitu klausimu ir išsikalbėjome, kad jis ruošiasi filmuoti filmą pagal Sergejaus Bodrovo jaunojo scenarijų. Paklausiau, gal atsirastų ir man vaidmuo. Jis atsakė: „Ne, ką tu, tai labai sunkus filmas, siaubingas, medicininis, bus kraujo, tu neatlaikysi, tu tokia delikati.“ Neatlyžau: „Aš neatlaikysiu? Juk maudžiausi klaikiai šaltoje upėje tavo filme.“ Tuomet jis nusileido ir pasisiūlė parašyti man vaidmenį.
– Kartais tiesiog reikia paprašyti?
– Jeigu nepaprašysi, kartais nebus galimybės gauti. Ne visada siūlys. Būna ir taip. Kita vertus, jeigu prašysi, tau gali pasakyti „ne“, bet nuo to nieko baisaus nebus. Tau tik pasakys „ne“.
– Ar jūs optimistė?
– Nekabinčiau sau tokios etiketės.
– Tuomet į viską žvelgiate su šypsena.
– Aš irgi taip neapibendrinčiau. Toli gražu ne į viską.
– Kiekvieno žmogaus gyvenime būna akimirkų, kai norisi ašarą nubraukti, kai apima neviltis. Kaip suteikti vilties moterims, kurioms atrodo, kad viskas nesiseka?
– Nematau skirtumo tarp moteris ir vyro. Kodėl moteris reikėtų motyvuoti daugiau nei vyrus?
– Galbūt jos emocingesnės.
– Viskas priklauso nuo žmogaus. Be to, viskas keičiasi. Anksčiau televizijoje buvo gana nedaug vaidmenų moterims, dabar jų – nemažai. Jaučiu skirtumą.
– Bandžiau suskaičiuoti, kiek jūs esate turėjusi vaidmenų kine, – tikrai daug. Koks buvo įsimintiniausias? Ar vis dėlto suvaidinate ir pamirštate?
– Žiūriu į juos kitaip. Kai vaidinu vaidmenį ar repetuoju, televizijoje ar kine filmuojuosi, tai yra tam tikras mano gyvenimo laikotarpis. Kai dirbu, matau jus, kamerą, operatorių, fotografą, langus. Visiškai ką kita negu tie žmonės, kurie mato mane per kamerą. Sunku atskirti, kuris vaidmuo sunkesnis. Štai, būna, filmą labai linksmai filmavome, o iš jo gal nieko nepavyko. O kitą filmą vargome, atrodė, nieko nebus, o jis visai gerai išėjo.
Nematau kameros – žinau, kad ji yra. Kažkas neblogai suformulavo skirtumą tarp kino ir teatro artisto. Teatro artistas, stovėdamas scenoje, savo energija turi aprėpti visą žiūrovų salę iki paskutinių eilių. Be to, bendrauti su partneriu. Kino artistas bendrauja tik su partneriu ir leidžia kamerai stebėti save. Skirtingas energijos paskirstymas.
– Kaip jūs atsipalaiduojate?
– Visaip. Aš vaikštau į sporto salę, skaitau knygas, žiūriu filmus.
– Jūsų darbas emociškai sunkus, išsunkiantis.
– Anksčiau buvau pasirinkusi mačo poziciją. Stengiausi įtikinti save, kad esu profesionalė, suvaidinau, išėjau, ir baigėsi. Ne visai taip yra. Tai, ką išgyveni, atsiliepia, nepraeina be pasekmių.
– Kiek metų jūs jau esate kine, teatre?
– Nuo 4 metų.
– Dabar yra naujoji aktorių karta kine. Kokie aktoriai auga?
– Jaunimas visada buvo ambicingas. Manau, jie mus nustebins. Dirbu su studentais ir man labai įdomu, mes įkvepiame vieni kitus.
– Kiek metų gyvenate Maskvoje?
– Negaliu pasakyti, tai buvo su pertraukomis. Visada važinėdavau. Dabar nemažai dirbu teatre. Pirmą spektaklį pastatėme prieš 4 metus, vadinosi „Žana“. Po poros metų pastatėme spektaklį „Idiotas“ su Maksimu Didenka, kur vaidinu kunigaikštį Myškiną. Tai vizualinis klounų spektaklis Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ motyvais, jame daug kompiuterinės grafikos. Dabar vaidinu „Cirke“. Galima sakyti, kad tai mane prie šio pastato šiek tiek pririšo.
– Koks yra gyvenimas Rusijoje? Mes Lietuvoje visko prisiklausome apie Rusijos kasdienybę, o jūs čia esate nuo ryto iki vakaro. Ar gerai čia jaučiatės?
– Viskas gerai nebūna. Taip niekur nebūna.
Su „Cirku“ vykstame gastrolių į Rygą ir Taliną. Gaila, kad nevažiuojame į Vilnių. Nežinau, dėl kokių priežasčių. Politika yra politika, bet menas tam ir yra, kad vienytų žmones.
Koks skirtumas, ar gyvenu ir dirbu Rusijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Anglijoje ar Amerikoje? Užsiimu savo profesija ten, kur turiu kūrybines galimybes, kur man yra įdomu, kur aš reikalinga, kur įdomūs vaidmenys.
– Vasario 16 d. Lietuva šventė šimtmetį. Kokia yra Lietuva jūsų akimis? Ko norėtumėte jai palinkėti?
– Palinkėčiau, kad jaunimas nevažiuotų iš Lietuvos. Gal todėl ir linkiu, kad pati Lietuvoje negyvenu.
Yra daug priežasčių, dėl kurių jaunimas išvažiuoja, bet būtų gerai, kad Lietuvos gyventojų skaičius ne mažėtų, o didėtų.
Parodė sūnų
* Šių metų sausio 20 dieną 55-ąjį gimtadienį atšventusi I.Dapkūnaitė filme apie ją pristatė sūnų Aleksą. Angeliškos išvaizdos berniukas, kurio aktorė anksčiau niekada nerodė publikai, sužavėjo žiūrovus. Į klausimą, ar ji naudojosi pakaitinės motinos paslaugomis, I.Dapkūnaitė neatsakė – apsiribojo fraze: „Viskas, kas rašoma apie mane, – netiesa!“
* I.Dapkūnaitė buvo ištekėjusi už aktoriaus Arūno Sakalausko, vėliau – už anglų režisieriaus Simono Stokeso. Pora išsiskyrė 2009 m., o 2013-aisiais Ingeborga ištekėjo už dvylika metų jaunesnio rusų advokato bei verslininko Dmitrijaus Jampolskio.
* Aktorės tėvas buvo diplomatas, o mama dirbo meteorologe. Jie nemažai laiko praleisdavo Maskvoje, o Ingeborga juos aplankydavo tik per atostogas. Vilniuje ji gyveno su seneliais bei teta ir dėde.
* Būdama ketverių Ingeborga debiutavo scenoje – Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“.
* 1985 m. ji baigė studijas tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Jono Vaitkaus kursas, Chorinio ir teatrinio meno fakultetas) ir pradėjo dirbti aktore Kauno dramos teatre. Vėliau dirbo aktore Vilniaus Jaunimo teatre. Kaip kino aktorė debiutavo 1986 m. Isako Fridbergo filme „Nakties šnabždesiai“.
* 1993 m. debiutavo Holivude, seriale „Aliaska Kid“. Tais pačiais metais išvyko gyventi į Londoną ir pradėjo dirbti aktore viename Londono teatrų.
Laida Gyvenimo būdas su Daiva Žeimyte – ketvirtadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
