Jurga jau ne kartą pasakojo, kad į automobilių sporto fotografijos pasaulį įžengė ne visai tvirta koja. Jai teko susidurti su lengva diskriminacija ir požiūriu, kad moteris su fotokamera automobilių sporte – sunkiai suderinami dalykai. O sunkus ne tik gero kadro pagavimo momentas, bet ir įranga. Moteris juokiasi, kad kartais vyrai, džentelmeniškai pasisiūlę panešti kuprinę, gerokai nustemba, kad ji – vos pakeliama.
Vis dėlto net ir itin širdžiai mielą profesiją Jurga buvo užleidusi bene ketverius metus. Ji šypteli, kad tai susiję su asmeninio gyvenimo pokyčiais – skyrybomis su fotomenininku Ričardu Anusausku (60 m.).
– Jurga, pastaraisiais metais labai populiaru asmeninių santykių marškinius skalbti „ant visos Lietuvos“. Apie jūsų skyrybas ar gyvenimą po jų žiniasklaida mažai težino. Kodėl pasirinkote tylą?
– Tai buvo mano sprendimas, ir jis nebuvo lengvas. Turime daug bičiulių, kurie dirba žiniasklaidoje ir, aišku, pasklidus žiniai apie skyrybas jie visi man skambino. Tuo metu dviem savaitėms tiesiog padėjau telefoną į šalį. Jokių komentarų iš mudviejų apie santykius nebuvo, nes nematau prasmės viso to aiškintis viešai.
Pasikartosiu: tai nėra lengvi sprendimai ir juos reikia išgyventi. O aš esu toks žmogus, jei ką nusprendžiu – darau. Kaip sakau, man nelabai rūpi, ką mano kaimynės katinas. Savo gyvenimą dėliojuosi pati.
Tikrai būna dienų, kai nieko nesinori daryti, ir aš sau leidžiu taip elgtis. Neturiu įpareigojimo sau įrodinėti, kas aš esu. Kartais būtinos pauzės, kad vėl, kaip ir muzikoje, kas nors suskambėtų.
Gyvenime taikau posakį „pabendrauti su savimi“. Ir tai darau gana dažnai. Man svarbu suvokti ir įsivertinti, ką, kaip ir kodėl darau. Mano nuomonė man yra svarbiausia, ir tai nėra egoizmas. Sakykime, tai – atspirties taškas. O tam reikia susikaupti ir ramiai pabūti su savimi.
– Turbūt brandžiai ir patirties sukaupusiai moteriai yra kiek sunkiau sutikti tinkamą vyrą? Juk dažniausiai ir kartelė būna gerokai aukščiau užkelta, nei būnant 20-ies.
– Išties esu išranki, bet nemanau, kad tai yra mano trūkumas... Įsimylėjus nebūtina iš karto pradėti rimtų santykių ar bendro gyvenimo. Aš net savo vaikams, dabar jau jaunuoliams, esu sakiusi, kad bent trejus metus reikia pagyventi su žmogumi, kuris jums yra brangus. Tik tuomet gali priimti teisingus ir protingus sprendimus. Praeina laiko tarpas, vadovaujiesi ne emocijomis, o blaiviu protu. Tai taikau ir sau.
Mes augame, keičiamės. Todėl normalu, kad remdamasi savo patirtimi kitaip vertinu pačius santykius. Turiu realų suvokimą, ko žmoguje ieškočiau ir ką jam galėčiau duoti pati.
Šiuo metu esu įpratusi gyventi ir viską susitvarkyti viena. Rasti artimą žmogų nėra paprasta. Jeigu bus lemta, mes susitiksime. Jei ne, aš tikrai gyvensiu visavertį ir turtingą gyvenimą – taip yra šiuo metu. Turiu daug kūrybinių sumanymų, tad gyventi ruošiuosi ilgai. (Juokiasi.)
– Labai dažnai kiekvienas sau pasakome, kad santykiuose būsime atsargesni, ir tuomet netikėtai suveikia vadinamoji chemija...
– Bet chemija nebūtinai yra meilė. Fizinė trauka žmogui ne visuomet būna pagrįsta jausmais. Lengva susipainioti. Sakyčiau, tai svarbu jauniems žmonėms. Jie neturėtų išsigąsti ir savyje riboti tos chemijos.
Mes nebegyvename Žemaitės laikais, kai seksas iki vestuvių buvo tabu. Na, jo juk tais laikais išvis nebuvo. (Juokiasi.) Labai svarbu įsivertinti, ar tai – tik chemija, ar kai kas daugiau.
– Tačiau sulaukti dėmesio iš priešingos lyties atstovų visuomet malonu.
– Juk aš – moteris, tikrai meluočiau, jei sakyčiau kad man nemalonu. Esu tokio amžiaus, kai galiu sau leisti nebesimaivyti ir sakyti, kad man tai patinka. Ir yra vienas vyras, kuris man tų komplimentų niekada netaupo... Tai mano penkiolikos metų sūnus Haroldas, ir nesvarbu, kad jis tik penkiolikos. (Šypteli.) Į jį žiūriu kaip į visavertį vyrą, nes tuomet jis pats į save taip žiūrės.
– Didžiąsias metų šventes sutikote Los Andžele, dukters Evelinos ir jos vyro Adamo namuose. Ar jums, kaip mamai, širdyje ramu, kad dukrai įskiepijote reikiamas šeimos vertybes?
– Labai geras jausmas žiūrėti į juos ir suprasti, kad meilė egzistuoja. Šeimos tradicijas perėmiau iš savo mamos, dabar tai matau ir Evelinos šeimoje. Mano mamytė, Evelinos močiutė, yra nepaprastai šiuolaikiška. Trys jos anūkės gyvena ne Lietuvoje: pianistė Onutė studijuoja Vokietijoje, Evelinos gyvenimas tęsiasi Los Andžele, Mirga Gražinytė-Tyla (viena garsiausių jaunųjų dirigentų pasaulyje. – Red.) nuolat keliauja po skirtingus žemynus. Taigi mano mama, kad galėtų bendrauti su anūkėmis, nusipirko kompiuterį, išmoko juo naudotis ir netgi susikūrė paskyrą feisbuke. Mūsų šeimos moterų ryšys yra labai stiprus. Nesvarbu, kur esame ir ką darome, – visada viena kitą palaikome.
– Prasitarėte, kad žvelgdama į Evelinos ir Adamo santykius suvokėte, kad meilė tikrai egzistuoja.
– Pasisėmiau įkvėpimo ir suvokimo, kad tai egzistuoja ir kaip tai svarbu. Meilė – vienas prasmingiausių dalykų gyvenime. Meilė ir profesijos pasirinkimas. Adamas – sėkmės lydimas garso režisierius Los Andžele.
Mūsų viešnagės metu jis skyrė mums labai daug dėmesio ir laiko, nors porą dienų jis turėjo neišvengiamai dirbti. Garso įrangą, kurią naudoja, sudaro bent keletas milžiniškų aparatūros lagaminų. Jo diena prasidėjo gal ketvirtą ryto... Priešpiet grįžusio namo ir pamačiusio Eveliną pavargusio Adamo veidą nušvietė šypsena. Rankose vis dar laikydamas visą įrangą jis ištarė: „Labukas, mano gražusis žmonukas...“ Jis labai gražiai kalba lietuviškai. Ir visuomet į Eveliną žvelgia mylinčiomis akimis.
– Adamas taip pat dažnai fotografuoja Eveliną. Jūs ją matote mamos akimis, jis – mylinčio vyro. Ar judu, kaip fotografai, matote ją skirtingai?
– Ir pati Evelina puikiai fotografuoja. (Šypteli.) Adamo nuotraukos pačios gražiausios dėl to, nes kadrus pagauna ne tik fotografas, bet ir mylintis vyras. Ir tai pajuntama akimirksniu. Fotografijoje vienas svarbiausių dalykų – tikrumas. O aš visuomet juokauju, kad turiu gražiausią pasaulyje moterį – dukrą.
– Su Evelina matotės gana retai, o jų namuose lankėtės pirmą kartą. Ar viešint Amerikoje neužplūdo ir savo namų ilgesys?
– Gal blogai taip sakyti, bet viešėdama Amerikoje nepasiilgau nieko. Jaučiausi esanti namuose. Nuvažiavus apėmė keistas jausmas, tarsi „deja vu“. Su Evelina nuolat bendraujame skaipu, tad esu daug ką mačiusi, tik ne realiu pavidalu. Ir staiga aš ten atsidūriau! Jausmas keistas, bet labai geras.
– Galima suprasti, kad griežta mama jūsų nepavadinsi?
– Mama turbūt esu griežta. Bet pirmiausia vaikams esu draugė. Labai vertinu šią galimybę ir visada į vaikus žiūriu kaip į lygiaverčius žmones. Iš jų grįžtamuoju ryšiu gaunu daug patarimų. Toks santykis mums yra priimtinas. Su visais savo vaikais sutariu puikiai, o tai – didžiulė vertybė. Aišku, būna diskusijų, bet jau išmokome, kad jos turi duoti konstruktyvų sprendimą, o ne būti tik emocijų išsiliejimas.
– Jūsų vaikų amžius gana skirtingas. Ar pastebite, kad kiekvieną jų auginote kitaip?
– Manau, kad Hariui skiriu daugiausia laiko. Bet paprasčiausiai dėl to, kad dabar mano gyvenimo būdas kitoks. Kai auginau Eveliną ir Mindaugą, dirbau įmonėje, buvo kitoks gyvenimo ritmas. Dabar savo laiką galiu dėliotis atsižvelgdama į šeimos interesus. Kad Evelina ir Mindaugas jau užaugę, nereiškia, kad jiems nereikia pasakyti, kaip labai juos myliu ar kad jie man be galo brangūs. Nėra ribų, kiek turi tai sakyti.
– Keliaujate tiek daug. Ar fotoaparatas – neatsiejama bagažo dalis?
– Nefotografuoti kelionėse pavyksta tik tada, kai nepasiimu fotoaparato. Bet tuomet kirba ir gailestis, ir čia pat pasitenkinimas, kad viskas gerai, dabar lieka tik mėgautis akimirkomis. (Juokiasi.) Fotografija man nėra darbas, tai – gyvenimo būdas. Jei į tai žiūrėčiau kaip į darbą, būtų per sunku. Pinigus galima užsidirbti ir lengviau. (Juokiasi.) Automobilių sportas – giliai mano širdyje, esu jį įsimylėjusi. O įsimylėjėliai truputį nepakaltinami... (Šypteli.)
– Užsiminėte, kad buvo etapas, kai nenorėjote fotografuoti. Kodėl iš naujo atgimė ši meilė?
– Riba tarp pomėgio ir gyvenimo būdo – labai siaura. Pirmą kartą fotografuoti pradėjau ne dėl to, kad man labai patiko. Būdavo nuobodu pusę valandos stovėti ir laukti, kol buvęs vyras nufotografuos kokį nors vorą. (Juokiasi.) Taip pati į rankas paėmiau fotoaparatą ir pradėjau daryti nuotraukas. Daug veiksnių lėmė, kad tai pamėgau. Pradėjau mokytis. Tačiau permainos asmeniniame gyvenime, skyrybos buvo tas periodas, kai visiškai negalėjau to daryti. Pertrauka truko ketverius metus.
Kartą netikėtai draugai pakvietė į ralio varžybas, pajutau didelį vidinį impulsą fotografuoti. Tada net fotoaparato neturėjau, tad pasiskolinau ir maniau, kaip tuoj pat padarysiu begalę gražių nuotraukų, juk jei pagaunu skrendantį paukštį, negi neužfiksuosiu važiuojančio automobilio? Deja...
Per pirmas trejas varžybas nepadariau nė vieno kadro, kuris man patiktų. Per tą laiką, kol nefotografavau, technologijų pasaulyje įvyko didelis šuolis. Kaip nuo „Nokia 3310“ iki „iPhone“ telefonų. (Juokiasi.) Supratau, kad visko teks mokytis iš naujo.
Automobilių sportas – berniukų smėlio dėžė. Išties susidūriau su diskriminacija, kai man buvo pasakyta, kad moteris laive – blogai, todėl išeik. Savo autoritetą teko pelnyti darbu. Dabar jau penktą sezoną bendradarbiauju su lenktynininku Benediktu Vanagu.
– Bet ar pačiai, kaip moteriai, kaip fotografijos profesionalei, nebuvo sunku išgirsti, kad kažką darote ne taip? Ar neapėmė vidinė graužatis?
– Šiuo klausimu turiu kitokį požiūrį. Fotografijos mokau ir vaikus, o jiems niekada nesakau, kad ką nors daro blogai. Visuomet reikėtų sakyti, ką jis gali padaryti geriau. Augindama tris vaikus supratau, kad bet kokiam žmogui kalant į galvą, kad jis blogas, anksčiau ar vėliau jis toks ir taps. Yra kitas kelias. Išryškindama stipriąsias savybes, neliaupsindama be reikalo, bet atkreipdama dėmesį į trūkumus tu jį visą laiką stiprini. Su sparnais galima nuskristi toliau negu nueiti pėsčiomis. Save mes turime mėgti tokius, kokie esame. Tuo ir esame unikalūs.
– Jurga, jūs – labai žavi moteris, visuomet pasitempusi. Kokia to išorinio grožio kaina?
– Svarbiausia – sutarti su savimi ir daryti, ką nori. Sveikos mitybos šalininkai dabar mane nulinčiuotų, nes jei yra galimybė, bent pusryčių aš niekuomet nevalgau. (Juokiasi.) Jei dirbu ralyje, galiu ir penktą ryto valgyti kepsnį, nes reikia energijos. Bet kai nėra fizinio krūvio, bent iki trečios valandos yra tik du puodeliai kavos. O jeigu nepavalgysiu kokią dešimtą ar vienuoliktą vakaro, mane gali ištikti panikos priepuolis. (Juokiasi.) Toks gyvenimo ritmas man tinka. Žmonės juk skirtingi ir ne visiems tinka vienodas džinsų modelis. (Šypteli.)
O grožio procedūros... Visos mėgstame ir norime būti dailios, tvarkingos. Veido kaukę galiu užsidėti ir tvarkydama nuotraukas prie kompiuterio. Dažnai moterys mėgsta sakyti, kad tam neturi laiko. O aš manau, kad visas mūsų laikas priklauso tik mums.
