Energinga kaip dinamitas Donalda nebijo iššūkių ir įvairios veiklos. Nenuostabu, kad ji savo pareiškimais neretai sukelia visuomenės emocijų audras.
Ir šio pokalbio metu D.Meiželytė kaip visada buvo drąsi ir atvira. Pavyzdžiui, diskutuojant apie reikalingumą turėti vyrą visam gyvenimui Donalda tik gūžtelėjo pečiais: „Kam reikalingas vyras kiekvieną dieną, jeigu yra vibratoriai?“
Akivaizdžiai suplonėjusi moteris dietų nesilaiko, tiesiog pakeitė mitybos įpročius. Donalda atsisakė pieno produktų ir miltinių patiekalų. Jos valgiaraštį pastaruoju metu sudaro daugiausia mėsa ir daržovės.
Donalda dėl patirtų išgyvenimų ir mažo aktyvumo pirmąjį 2016 metų pusmetį priaugo 20 kilogramų. Ji susiėmė už galvos, kai svarstyklės parodė 92 kilogramus.
„Aš mažai judėjau. Savaitgalį padirbdavau renginiuose, o likusias dienas praleisdavau lovoje su knyga, žiūrėdavau filmus arba miegodavau.
Tikriausiai apatijos jausmas mane už-plūdo dėl tėvų ligų ir vėliau jų mirties. Taip pat tuo metu kentėjau sprando skausmus dėl užspausto nervo.
Gal įtakos turėjo ir tai, kad knygas skaitydama raudonojo vyno išgerdavau. Ir kartais ne dvi taures, o visą butelį.
Be to, netinkamai maitinausi. Būdavo, pasiimu lydyto sūrelio indelį ir visą iš karto suvalgau. Įsivaizduojate, kiek ten kalorijų? Bet mane buvo apėmusi tokia melancholija, kad buvo tas pat.
Tie gyvenimo sunkumai ant mano pečių kaip Damoklo kardas laikėsi kokius šešerius metus“, – pasakojo D.Meiželytė.
– Ar visos negandos prasidėjo susirgus tėčiui?
– Taip, viskas prasidėjo tuomet, kai susirgo tėtis – mano mylimiausias pasaulyje vyras. Jis buvo humoristas, teisuolis, savotiška kelrodė žvaigždė, savo pavyzdžiu rodanti, koks aš turėčiau būti žmogus. Jis dirbo Tauragės laikraščio „Tauragiškių balsas“ redaktoriumi, vėliau korespondentu.
Nepriklausomybės pradžioje, kai suklestėjo nusikaltėlių pasaulis, tėtį pagal užsakymą buvo porą kartų primušę, jis gulėjo ligoninėje. Tuomet jis man, trylikos metų paauglei, davė seifo raktą ir pasakė, kad jei kas nors jam atsitiks, žinočiau, kur padėtas kompromatas. Taigi aš buvau jo geriausia draugė, o jis buvo mano atrama, užnugaris.
– Kaip jauteisi, kai sužinojai apie tėčiui nustatytą onkologinę ligą?
– Iš visų jėgų stengiuosi galvoje ištrinti tėvų mirties datas. Noriu prisiminti tik jų gimtadienius ir jų santuokos dieną – birželio 1-ąją.
Sužinojusi, kad tėtis serga žarnyno vėžiu, pasikalbėjau su gydytoju ir išgirdau, jog jam gyventi liko nuo dviejų mėnesių iki dvejų metų. Apėmė didžiulis bejėgiškumas. Žinoma, vienas privalumas – kad mes turėjome laiko atsisveikinti. Tėtis dažnai atvažiuodavo į Vilnių, ir mes vakarodavome, juokaudavome. Vyliausi, kad įvyks stebuklas ir tėtis išsikapstys, nes po operacijos jautėsi guvus. Mes jį vadinome neužmušamu Rasputinu. Nors jam lašindavo cheminius preparatus, jo skruostai tvieskė raudoniu, jis nestokojo energijos. Atrodė, kad viskas eina į gera. Žinoma, būdavo ir silpnumo akimirkų. Tuomet išgyvendavau, kad niekuo negaliu jam padėti.
Bet tėtis mirė. Labai pasiilgstu pokalbių telefonu, tėčio istorijų, kurias šimtą kartų esu girdėjusi. Tokio kito pasakotojo, tokio aštrialiežuvio aš nepažįstu. Man iki jo humoro šviesmečius lėkti.
Po tėčio mirties mama persikėlė iš Tauragės į Vilnių, nes čia mes, trys jos dukterys, su šeimomis gyvename. Mama daug metų buvo silpnos sveikatos, su onkologinėmis ligomis gyveno 30 metų. Pirmiausia jai pašalino krūtį, po kiek laiko išsivystė kiaušidžių vėžys, galiausiai metastazės persimetė į plaučius.
Medikai stebėjosi, kaip šitiek metų žmogus gyvena sirgdamas onkologinėmis ligomis. Mama buvo biologė ir chemikė, labai atsakinga, prisižiūrinti, išsilavinusi moteris. Vilniuje ji susitikinėjo su kurso draugėmis, savo jaunystės mieste jautėsi labai gerai. Mes – dukterys ir anūkai – mamą vadindavome „Vikipedija“, nes galėdavome į ją kreiptis bet kokiu klausimu – ji viską žinojo.
Nors kurį laiką mama jautėsi neblogai, imunitetas nuo chemoterapijos ir vaistų gerokai nusilpo. Kai plaučiuose atsirado metastazių, ji pradėjo nykti akyse. Vadindavau ją savo kupstu. Atveždavau į ligoninę ir sakydavau: „Na, mano kupste, riskis iš mašinos.“ Mama smagiai juokdavosi. Jai patikdavo, kad palydžiu į procedūras. Kartą po chemoterapijos seanso ji išėjo iš kabineto ir sako: „Vaikeli, kitą kartą pasidažyk, padoriau susišukuok, nes tavęs ta medikė neatpažino.“ Na, aš šiokiadieniais esu paprasta, niekuo neišsiskirianti moteris. Mama į anapilį iškeliavo 2016 metų pradžioje.
– Kada buvo pati didžiausia emocinė duobė – ar kai tėvai sirgo, ar kai jie mirė?
– Kai mamą radau jos namuose negyvą, gulinčią vonios kambaryje. Tas vaizdas man ilgam įsispaudė akyse. Ačiū Dievui, kad mūsų šeimoje visi šaunūs žmonės. Visi greitai sureagavo, pasiskirstė darbais. Po laidotuvių reikėjo, kad su manimi kas nors būtų, miegotų. Buvo labai baisu. Namuose nuolat degdavo šviesa. Patyriau žiaurų sukrėtimą, prieš tai nebuvau mačiusi mirties, o čia atsidūriau akistatoje su artimiausio žmogaus mirtimi. Atrodo, esu suaugusi, brandi, bet, pasirodo, tai negelbėja. Po mamos mirties keturis mėnesius buvau šoko būsenos.
Žinoma, ir prieš tai jaučiau liūdesį. Ligoninė, laukimas prie kabinetų, medikamentai, mirties alsavimas į nugarą, liūdnos pacientų akys, monotoniškos mamos kalbos apie ligą neteikė optimizmo.
Sukrėtimą iš pradžių bandžiau vyti. Blokavau skaudžias mintis nukreipdama dėmesį į knygas, filmus. Be to, nesaikingai valgiau, gėriau vyną, nejudėjau, kol pasidariau kaip monstrų biuro darbuotoja.
Viskas pasikeitė, kai 2016 metų vasaros pradžioje man pasiūlė dalyvauti televizijos projekte „Tikri vyrai“. Sutikau, nes, maniau, prasiblaškysiu, laikysiuosi režimo. Mes gyvenome labai intensyviai, šalome naktimis, daug judėjome. Keldavomės šeštą valandą ryto, mankštindavomės, per dešimt minučių privalėjome apsirengti, susitvarkyti kambarį, išplauti grindis, nuvalyti dulkes. Tikra kariuomenė. Turėjome šalmus, kariškas liemenes. Išmokome automatą išrinkti, išvalyti, sudėti. Lakstėme po miškus, kur gerai išprakaituodavau. Nebuvo jokio alkoholio. Ten ne vienas numetė svorio. Kariuomenėje praleidome mėnesį. Galima sakyti, kad mane ištraukė režimas.
Manau, depresija yra liga. Bet aš nesikreipiau į specialistus. Nežinau, kodėl. Gal būtų buvę gerai nueiti, pasikalbėti, išsakyti baimes, nerimą. Bet kariuomenė man viską sudėliojo į vietas.
Tada vėl pradėjau norėti gyventi, nusipirkau vitaminų. Sureguliavau mitybą, ėmiau lankytis pas masažuotoją. Iki šiol ten vaikštau. Nuo laidos apie kariuomenę per pusmetį numečiau dešimt kilogramų. Tada apėmė azartas. Į sporto klubą nėjau, bet ėmiau daugiau vaikščioti.
2016 metų spalio mėnesį nutariau, kad su svoriu nesusitvarkysiu, jeigu per renginius gurkšnosiu alkoholį. Juk ten yra nereikalingo cukraus. Taip nutariau visiškai atsisakyti alkoholio. Ir tai pavyko be pastangų. Iš pradžių kalendoriuje apsibraukdavau raudonu burbulu dienas, praleistas be alkoholio. Savo bičiuliams sakiau, kad „renku medalius“. Kai kurie iš jų irgi pradėjo „rinkti medalius“. Ir iki šios dienos negėriau nė lašo.
Bet man būtų buvę sunku atsiriboti nuo alkoholio, jei būčiau turėjusi partnerį, kuris vakarais prie televizoriaus gurkšnotų alkoholį. Tuo metu draugo neturėjau, gyvenau viena su dukterimi. Dėl to man buvo lengva pakeisti įpročius.
– Kaip pasikeitė gyvenimas, kai pasikeitė gyvenimo būdas? Ar daug pinigų išleidote naujiems drabužiams?
– Ne, išsitraukiau tuos drabužius, kuriuos nešiojau prieš ketverius ar penkerius metus. O visas plačias, baisias gėlėtas sukneles sugrūdau į karnavalinių drabužių spintą. Dukters kambaryje sieninėje spintoje yra visokių keistų drabužių. Pavyzdžiui, ten kabo iš Seimo laikų likę kostiumėliai. Naujų draugų vargu ar atsirado. O seni draugai visi išliko.
– Neseniai prisipažinote, kad turite pusseptintų metų jaunesnį širdies draugą. Bet kažkodėl pavadinote jį meilužiu, o ne mylimuoju.
– Taip, jis man yra kaip meilužis. Na, meilužis šiandien yra, rytoj gali nebūti. Mudviejų santykiai trunka metus. Tai yra graži draugystė, nes ji vyksta per atstumą. Mano draugas gyvena vienoje Europos valstybėje, į Lietuvą jis kartkartėmis atvyksta verslo reikalais.
Jis yra užsienietis, bet kalba lietuviškai. Draugo seneliai yra kilę iš Žemaitijos, bet jis gimė ne Lietuvoje.
– Kaip susipažinote su dabartiniu draugu?
– Pažintis buvo labai netikėta. Jis nežinojo, kas aš tokia. Kartą važiavau į renginį Upytės bendruomenėje prie Panevėžio ir sustojau vienoje pakelės degalinių. Kol pyliausi kavą, niūniavau vienos savo dainos melodiją. Netikėtai mane užkalbino simpatiškas jaunuolis, kuris sėdėjo prie baro, su draugu gėrė kavą ir valgė kruasanus. Jis pasakė, kad gražiai dainuoju, ir paklausė, kokia tai daina. Padėkojusi už komplimentą mintyse pagalvojau, jog keista, kad jaunimas manęs nepažįsta.
Dar persimetėme keliomis frazėmis, aš pagalvojau: „Koks įdomus žmogus.“ Jau buvau įsėdusi į automobilį ir nežinau, kas susisuko galvoje, bet privažiavau prie jų mikroautobuso, atsidariau langą, ištiesiau vizitinę kortelę ir pasakiau: „Paskambink man.“
Po penkių minučių mes jau iš esmės kalbėjome telefonu. Dar po kelių dienų susitikome prie eglutės, tris valandas vaikščiojome po Vilniaus senamiestį. Iš pradžių neturėjau jokių paslėptų minčių, susijusių su intymumu ir jausmais, maniau, pabendrausiu su mielu žmogumi. Kitą kartą susitikome po poros savaičių, kai jis atvyko į Lietuvą. Vėl ėjome pasivaikščioti ir kažkaip prisivaikščiojome.
Manau, jog ši nuoširdi pažintis užsimezgė ir gražiai rutuliojasi dėl to, kad jis yra užsienietis. Jis mato mane tikrą, nesuvaidintą, be pašalinių sukurto įvaizdžio.
Pavyzdžiui, kai neseniai televizijos laidoje pasakiau, kad gydytojai rekomendavo šalinti kiaušides, nes turiu mutavusį geną, pasirodė antraštė, esą Meiželytė nenori vaikų, todėl išsipjaus kiaušides.
Žinoma, aš galvoju apie operaciją, žinoma, aš nesiruošiu turėti vaikų. Būtų kvaila apie tai svarstyti mano amžiuje. Be to, aš neturiu visavertės šeimos, o vaikas turi augti su tėvu.
Iš esmės norėjau pasakyti moterims, kad jeigu jų mama ar močiutė sirgo moteriškomis onkologinėmis ligomis, jos turi kreiptis į specialistus ir joms bus atliktas onkogenetinis tyrimas, kurį kompensuos ligonių kasos. Ir jei paaiškės, kad moteris turi mutavusį geną, jai priklausys dar keli tyrimai.
Man jau senokai rado mutavusį geną. Žinoma, tokia diagnozė dar neskelbia jokio nuosprendžio. Tai reiškia, kad su metais didėja rizika susirgti onkologine liga. Bet tokią riziką turi visi. Iš 100 moterų, turinčių mutavusį geną, septynios suserga, taip pat septynios suserga ir iš neturinčių tokio geno.
Chirurgas man iš karto sakė, kad reikia operacijos. Bet aš dar pagyvensiu be intervencijų, nes jaučiuosi gana gerai.
O gal man kils noras užsišaldyti kiaušialąstes. Žiūrėkit, 55 metų aktorė Ingeborga Dapkūnaitė džiaugiasi motinyste ir rodo savo mažametį sūnų.
Apie mane žmonės yra prikūrę įvairių nebūtų dalykų. Kai dainavau dažnutes, man buvo reikalingas ekscentriškas įvaizdis. Toks buvo mano vaidmuo. Bet dėl to buvau išvadinta pajodžarga.
Kažkodėl daugelis mano, kad aš ir gyvenime esu nerūpestinga kvatoklė. Pasitaiko, jog per renginius žmonės prieina ir sako, kad jų nuomonė apie mane šiandien pasikeitė. Sako, kad visiškai kitaip mane įsivaizdavo. Bet nenoriu nieko įrodinėti. Vieną dieną mus visus pakas.
Tačiau Lietuvos vyrai, kurie galėtų būti potencialūs partneriai, mato mano teatrališką įvaizdį, tad jiems ir į galvą neateina bandyti su manimi užmegzti artimesnį ryšį.
– Kokiame šiuo metu esate jausmų etape?
– Žinoma, kad mane užplūdę jausmai, ilgesys. Man, kaip menininkei, santykiai per atstumą labai priimtini. Kasdien nekalbame telefonu, nėra paaugliško sentimentalumo.
– Vadinasi, jūs nesate nusivylusi vyriška gimine, nors meilėje gal ir ne visuomet sekėsi?
– Man viskas sekėsi. Su savo partneriais buvau tiek, kiek norėjau. Tai aš nuspręsdavau, kada baigiasi santykiai. Nė vienas mano mylimasis nebuvo visapusiškas. Jei iš visų buvusių draugų, kurių buvo gal trys ar keturi, gerąsias savybes sudėčiau į vieną, gaučiau nuostabų partnerį.
Mano tempas vyrams buvo per spartus ir skrydis kiek per aukštas. Matai atsipūtusį žmogų, nes jam labai gera, šilta, jauku ir jis pradeda vegetuoti, nes nėra spyrio į užpakalį, bet tu nenori jo muštruoti, nes nesi jam nei tėvas, nei motina. Tada tu tą žmogų paleidi. Galiausiai supranti, kad pasielgei teisingai, – žmogus susirado artimą sielą, sukūrė šeimą ir laimingai gyvena.
– Bet ar nebijote, kad galite atsitrenkti į tokius pat lūkesčių nepateisinančius santykius?
– Nereikia turėti jokių lūkesčių. Apsiraminkite. Jūsų svajonės yra jūsų egoizmo išraiška, jūs turite džiaugtis, jeigu su jumis bendrauja įdomus, mielas žmogus. Jei su juo jaučiate komfortą, mėgaukitės santykiais, nors galbūt vieną dieną jie baigsis.
– Ar tikrai nesvarbu, jog po pusmečio rožiniai akiniai nukris ir paaiškės, kad svajonių princas yra viso labo rupūžė?
– Nieko nėra amžino. Argi jums niekas to nesakė? Aš džiaugiuosi poromis, kurios kartu auga, eina vienu tempu, kartu įveikia visus gyvenimo išbandymus, keliauja, dalijasi įspūdžiais, turi bendrų draugų, kai jų intelektas, požiūris į pasaulį yra lygiaverčiai. Tačiau niekas nesakė, kad taip būtinai turi būti. Ne visi perkantys loterijos bilietus laimi aukso puodus.
– O jeigu dabartinis draugas jums pasipirštų ir sakytų, kad nori, jog atvyktumėte pas jį gyventi, kaip reaguotumėte?
– Atvažiuočiau, pagyvenčiau, jei nusibostų, išvažiuočiau. O ką? Ar mes neturime pavyzdžių, kai vyksta gražios vestuvės, rutuliojasi nuostabūs santykiai, gimsta puikūs vaikai, išdygta erdvūs namai ir po to – išsiskyrė keliai?
Pastebėjau, kad jei kur nors viešai pasidžiaugdavau, kad mano draugas nuostabus, mes tą pačią dieną susipykdavome dėl kokių nors niekų.
Manau, idealizuoti santykius kvaila, prisikuri nereikalingų iliuzijų. Aš neturiu jokių iliuzijų, nors kartais save pristabdau pagavusi galvojančią: „Oi, man dvi dienas nieko neparašė, nė šypsenėlės neatsiuntė, jau pamiršo.“ Po to suvokiu: „Palauk, ar tu kvaila? Negi nori, kad subrendęs žmogus, užsiėmęs nuo ryto iki vakaro, apie tave galvotų kiekvieną sekundę?“
Kokie ten bučinių siuntinėjimai, kai esi pasinėręs į darbą. Ateis diena, kai turėsime vienas kitam laiko, tada vaikščiosime senamiesčio gatvėmis ir vienas kitam daug pasipasakosime.
Jausmas – kaip drugelis. Jeigu jį pagausi, smeigtuku prisegsi ir įvardysi, kad čia yra Carcharodus flocciferus, jis praras savo magišką žavesį. Čia tas pat, kas pasakyti, kad dabartiniai mano santykiai – bičiulystė, virtusi draugyste su seksualumo atspalviu.
Aš to nenoriu. Leiskite mano vidiniam drugeliui plasnoti ir kuo ilgiau gyventi, nes jis ryškiaspalvis ir nerealus. Nenoriu savo jausmų segti prie sienos ir įvardyti kaip eilinio trofėjaus.
– Bet ar galėtumėte įsivaizduoti, kad su šituo žmogumi gyvensite iki gūdžios senatvės?
– Aš dar labai jauna, kodėl jūs norite, kad šalia manęs kas nors kasdien miegotų? Dabar aš viena dvigulėje lovoje galiu plačiai išsitiesti su savo kompiuteriu. Vienoje lovos pusėje guli riešutai ir datulės, kitoje – kitokie džiovinti vaisiai, sulčių gėrimas. Ir aš atsipalaidavusi ir su pasimėgavimu semiu skanėstus tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Kodėl norima atimti mano privačią erdvę? Man patiktų karališkos tradicijos, kai partneriai gyvendavo skirtinguose rūmų sparnuose ir vienoje erdvėje susitikdavo tik intymiems pasibuvimams.
Man nebūtina kasdien su vyru vienoje lovoje pasitikti ryto. Aš save traktuoju kaip visiškai sukomplektuotą kūrinį. Esu savarankiška, su savimi patiriu pilnatvės jausmą. Sau esu geriausia draugė.
Man nereikia šalia vyro, kad keltų mano savivertę, kad galėčiau visiems kartoti: „Aš turiu vyrą.“
Man nereikia vyro kaip aksesuaro ar dėl visuomenės primestų stereotipų, esą normali moteris turi turėti vyrą. Kur tai parašyta?
Nesuprantu moterų, kurios sako, kad joms vyro reikia dėl kvapo. Na, klausykite, čia kažkokia archaika. Jau nebe senoviniai laikai. Ir vyrai, ir moterys yra asmenybės. Mes turime veiklos, galime seksualinę energiją sublimuoti į kūrybinę veiklą. Turime intymių prekių parduotuvių. Be to, tokių prekių galima rasti kiekviename prekybos centre prie kasų.
– O jūs naudojatės intymiomis prekėmis?
– Aišku. Taigi aš viena gyvenu. Ir intymių prekių parduotuvėse apsilankau, ir internetu reikalingų prekių įsigyju. Yra buvę gerų pirkinių, bet pasitaikė netinkamų.
Aš nebijau apie tai kalbėti. 1996–1997 metais vedžiau radijo laidą „Myli nemyli“ apie intymų žmonių gyvenimą, pasakojau apie intymias priemones.
Apsilankiusi pirmoje specializuotoje intymių prekių parduotuvėje gavau dovanų vibratorių.
Taip pat kalbinau gėjus, lankiausi pas lesbietes privačiame bute. Ten jos suvažiuodavo iš įvairių rajonų – Vilniuje galėjo normaliai kvėpuoti.
Kartą vienai laidai miškelyje gaudžiau ekshibicionistą. Lėkiau iš paskos tempdamasi didžiulį radijo įrašymo aparatą ir mikrofoną. Prisimenu, bėgu ir šaukiu: „Noriu paimti iš jūsų interviu!“ Bet jo nepavijau. Po to ilgai tame miške nebebuvo matyti panašaus plauko veikėjų.
Trejus metus dirbau Lietuvos AIDS centre Viešųjų ryšių skyriuje. Mes su žurnalistu Žilvinu Pekarsku leidome žurnalą „Saugok sveikatą“.
Kartą devintą mėnesį nėščia dalyvavau fotosesijoje. Žurnale buvo padarytas nuotraukų koliažas – aš rodžiau, kaip taisyklingai ant banano užmauti prezervatyvą. Niekada nebijojau intymių temų, nors tėvai mane auklėjo labai puritoniškai, namuose nebuvo šiltų jausmų demonstravimo, mama buvo labai rimta ir atrodė, kad pasaulyje seksas iš viso neegzistuoja. Ilgą laiką buvau seksualiai neišprususi.
– Ar su savo dukterimi kalbatės intymiomis temomis?
– Ji pati jau seniai viską žino. Jutai 21 metai. Kai sulakė 16 metų, iš savo tetos dovanų gavo dėžę prezervatyvų. Nepamenu, Kalėdų ar gimtadienio proga. O ką? Aš jai visada sakydavau, kad prezervatyvų dėžutė yra mano miegamajame, stalčiuje. Kad jeigu ką, nesidrovėtų ir pasiimtų.
– Ką šiuo metu veikia jūsų duktė?
– Ji baigė kulinarijos studijas ir dirba restorane. Jai, aišku, nepatinka, kad hobis virto sunkiu darbu. Bet aš tuo džiaugiuosi. Mamų dieną vaikai dažniausiai neša mamoms gėles ir atvirukus, o aš atsidarau šaldytuvą, kur puikuojasi užrašas: „Su Mamyčių diena, mama“, o šalia stovi azijietiškos sriubos indas su kokosų piene plaukiojančiomis karališkosiomis krevetėmis, taip pat sušių rinkinys.
Viskas pagaminta Jutos rankomis. Tai nuostabu. Galėtų mamyčių dienos būti kasdien.
Tarp mūsų trinties nėra. Juta turi savo kambarį. Aš džiaugiuosi, kad ji su manimi gyvena. Netrukus trims mėnesiams išskris dirbti į Bulgariją, tai jau pradedu liūdėti, ką aš darysiu be savo mažutės. Juta laisvalaikiu fotografuoja, dairosi studijų Londone.
– Ar nepasiilgstate Seimo rūmų, plenarinių posėdžių?
– Ne. Tai kad ten labai daug darbo, visi ant galvos joja, aiškina, ką turi daryti, dergia. Aš dirbau labai atsakingai, kruopščiai skaitydavau aiškinamuosius raštus, įstatymų projektus. Daug kas neskaitę dokumentų balsuodavo, o po to stverdavosi už galvos: „Oi, mes apsirikome, turime perbalsuoti.“ Tai kas čia per požiūris? Prisimenu, kaip iš manęs juokėsi Jurgis Razma: „Na, na, pirmaisiais metais ir aš viską skaičiau.“
2016 metais įstojau į Liberalų sąjūdį. Po Eligijaus Masiulio skandalo jau buvo praėjęs pusmetis, aš pamačiau, kad Liberalų sąjūdis pakeitė savo įstatus, ten įvyko kadrų kaita. Dabar esu Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos narė. Žadu dalyvauti ateinančiuose savivaldybių rinkimuose. Noriu, kad Vilnius būtų tobulas miestas, kad čia būtų 10 kartų daugiau turistų.
– Ar dėl ko nors gailitės šiame gyvenime?
– Gailiuosi, kad mano jaunystėje nebuvo išmaniųjų telefonų su fotolazdomis bei filmavimo kameromis. Pamatytumėte mane gražią, jauną, įdomių filmukų iš visokių renginių prifilmuočiau. Deja, to nėra.
– Na, bet jūsų fotografijų kraitis tikrai nemažas. Pavyzdžiui, jūs viena pirmųjų iš žinomų moterų įsiamžinote nuoga ir patekote ant žurnalo „TV antena“ viršelio.
– Taip, du kartus esu įsiamžinusi apsinuoginusi, kartą – su atidengta nuoga krūtine. Lietuvoje tai buvo pirma nuotrauka, kur moteris pozuoja nuoga. O svarbiausia, kad aš nebuvau gracinga ir plona kaip gazelė, turėjau normalią moterišką figūrą. Žinoma, toks mano žingsnis buvo labai drąsus. Kai išėjo žurnalas, pagalvojau: „Dieve, kas dabar bus?“ Bet sulaukiau žmonių palaikymo. Daug kas sakė: „Mes jumis žavimės, kokia esate drąsi.“ Tada pagalvojau: „Nieko čia blogo. Nusirenk pats ir nereikės žurnalistams nurenginėti.“ Naivuolė. Dabar jie „aprengia“ tave kaip nori. (Juokiasi.)
Aš esu patenkinta savo erotinėmis nuotraukomis. Anūkai galės pažiūrėti, kokia jaunystėje buvo jų „bobulė“.
– Ar turite kokių nors didelių svajonių?
– Mano svajonė yra tapti žvaigžde. Nesijuokite. Jaunystėje to nenorėjau, nes labai bijojau papildyti 27 metų klubo, į kurį kitados įstojo anapilin iškeliavusios žvaigždės Janis Joplin, Kurtas Cobainas, Amy Winehouse, narių gretas.
Jauni žmonės neretai neatlaiko savo šlovės naštos, pradeda vartoti narkotikus, vaistus, alkoholį. Jie labai greitai sudegė. Aš labai myliu gyvenimą. Tada maniau: jeigu būsiu žvaigždė, prasidės vakarėliai, narkotikai. Aš savo kvaila kaimietiška galva taip galvojau. Ir tada nutariau geriau turėti mažiau, bet daryti tai, kas patinka, rasti laiko asmeniniam gyvenimui. O juk mane kvietė prisidėti prie olandų muzikos grupės „Vengaboys“. Grupės vadybininkas per „Radiocentro“ apdovanojimus mane įkalbinėjo. Nesutikau.
O dabar norėčiau kurti dainas, koncertuoti didelėse salėse. Norėčiau turėti grupę su pritariančiaisiais atlikėjais. Nors mano balso stygos yra trūkusios, balsas specifinis. Labai norėčiau savo dainomis daug ką pasakyti žmonėms. Tikiu, kad vieną dieną surinksiu „Siemens“ areną. Tikiuosi, kad tai nutiks ne per pakasynas. (Juokiasi.) Tikiu savo svajone. Pirma žmogus įsivaizduoja, vizualizuoja savo svajonę, o tada, žiūrėk, ji ima ir išsipildo.
