Seniems pažįstamiems ji vis dar Inga, pastaraisiais metais įgytiems bičiuliams – Sakurako. Jos gyvenime metamorfozės vaidino svarbų vaidmenį. Buvusi žurnalistė, banko darbuotoja, finansų analitikė, tapybos, skulptūros, fotografijos, performansų bei instaliacijos menininkė šiuo metu yra japonų šiuolaikinio šokio buto atlikėja bei choreografė.
Daugiau kaip prieš 20 metų ji buvo mano kolegė – politikos ir verslo temomis rašanti žurnalistė. Inga puikiai išmanė šias sritis. Bet ji nusprendė palikti žurnalistės darbą Vilniuje ir Amsterdame, kur išvyko 1999 metais ir baigė tarpkultūrės komunikacijos magistro studijas. Baigusi mokslus gavo darbą viename žymiausių Olandijos bankų ABN AMRO, dirbo tarptautinės komunikacijos srityje.
„Pasisodindavau penkiasdešimtmečius vadybininkus ir pati būdama vos dvidešimt kelerių aiškindavau jiems elementarius dalykus apie komunikaciją“, – pasakojo moteris.
Tačiau po pusmečio Inga suprato, kad šis darbas ne jai. Buvo per daug nuobodu. Kadangi reikėjo kaip nors pragyventi, vienoje Amsterdamo kompanijoje ji puse etato dirbo finansų analitike. Buvo atsakinga už kreditus Rusijoje ir Rytų Europoje, pasirašinėdavo ataskaitas dėl milijoninių kreditų suteikimo arba nesuteikimo kompanijoms. Laisvalaikiu kūrė fotografijas.
Galiausiai moteris nusprendė, kad laikas įgyvendinti savo vaikystės vizijas. Inga įstojo Amsterdamo Gerrito Rietveldo akademiją ir tapo dieninio skyriaus dailės studente.
Vėliau Japonijoje ji atrado avangardinio buto šokio techniką, Rytų scenos ir kovos menus ir įkūrė skirtingose pasaulio vietose susiburiantį, repetuojantį ir savo pasirodymus pristatantį šokio teatrą „Re-United Now-Here“. Praėjusiais metais kartu su menininku ir širdies draugu Philu Vonu (56 m.) įkūrė ir pirmąjį šio šokio teatrą Vilniuje „Okarukas“ – žodį „sakurako“ perrašė iš kito galo.
Praėjusių metų pabaiga jai buvo sudėtinga. Mėnesį ji dirbo nuo ryto iki vakaro – buvo viena iš miuziklo „Eglė žalčių karalienė“ choreografų. Tačiau po sėkmingų premjerų šių metų pradžioje Sakurako ir Philas išvyko pailsėti į Pietryčių Aziją.
Kelerius metus Paryžiuje gyvenusios ir dirbusios Sakurako pirmasis kūrybinis vizitas Lietuvoje buvo dar 2016 metų vasarą. Tuo metu teatro režisierius Oskaras Koršunovas ją pakvietė vesti seminaro ir jo studentus pamokyti japoniško šokio buto technikos.
Po kurio laiko ir dar kelių seminarų su talentingais jaunaisiais lietuviais menininkais Sakurako įkūrė avangardinio šokio kolektyvą.
Pernai rudenį „Okarukas“ Kaune dalyvavo tarptautiniame „Auros“ festivalyje, kuriame pristatė valandos trukmės spektaklį „Senseless“. Jame susiliejo buto šokis, šiuolaikinis šokis, baleto elementai ir hiphopas. Kurį laiką Sakurako važinėdavo į Vilnių iš Paryžiaus, bet tokia migracija buvo nepatogi, todėl ji nutarė ilgesniam laikui persikelti į Lietuvą.
„Pastaruosius trejus metus su draugu turėjome galimybę gyventi ir dirbti netoli Paryžiaus centro stūksančioje pilyje „Le Chateau Ephemere“. Ji yra paversta meno rezidencija, ten menininkai kelis mėnesius gyvena ir kuria.
Mūsų situacija buvo išskirtinė – mes buvome ilgalaikiai rezidentai ir pilyje galėjome gyventi, kiek norėjome. Ten praleidome trejus metus. Per tą laiką kūrėme įvairiausius meninius projektus, organizavome šiuolaikinės elektroninės muzikos ir performansų festivalį, o viską pradėjome nuo bendro projekto „Not A Love Story“, kurį sudarė šokis, video-, instaliacija ir elektroninė muzika. Atvykę į Lietuvą gyvename mano bute Senamiestyje. Nežinia, kur atsidursime po kurio laiko“, – pasakojo Sakurako.
– Ar sąmoningai stengiatės neprisirišti prie nuolatinės vietos?
– Gyvename ten, kur dirbame. 18 metų gyvenau Amsterdame, vėliau šiek tiek laiko Japonijoje, Belgijoje, Italijoje ir Paryžiuje.
Darbas mus intuityviai atveda į vieną ar kitą vietą. Ir Paryžius nebuvo mano pasirinkimas. Mane ten atvijo projektai. Nejaučiu sentimentų konkrečiai vietovei, nejaučiu gimtinės ilgesio. Pirmą kartą namų ilgesio sindromas aplankė, kai po ilgesnio laiko grįžau iš Japonijos į Europą. Labai greitai pasiilgau japoniško maisto, kultūros, subtilaus bendravimo. Būti Amsterdame, Londone, Paryžiuje ar Vilniuje man iš esmės yra tas pat. Aš ilgiuosi ne prigimtinių šaknų, bet vietų, kur man išauga pilnatvės sparnai ir įsižiebia kūrybos kibirkštis. Na, žinoma, man, kaip lietuvei, patinka juoda duona, gira, bulviniai blynai. Dabar vėl būdama Lietuvoje tuo mėgaujuosi, nors gyvendama svetur per daug tų skanėstų nepasiilgau.
– Seniems bičiuliams esate Inga, pastaraisiais metais sutiktiems žmonėms – Sakurako. Kaip norėtumėte, kad jus vadintų?
– Daugelis mane vadina sceniniu vardu Sakurako (man tai patinka), išskyrus mamą ir senus pažįstamus. Sakurako – japoniškas vardas.
Man patinka sakurų žydėjimas ir Japonija. Ten moteriški vardai sudaromi, pavyzdžiui, „sakura“ (vyšnių žydėjimas) ar „haru“ (pavasaris) ir „ko“ (mergaitė). Todėl mano vardas išverstas skambėtų „vyšnių žydėjimo mergaitė“. Jis man tinka, nes įprasmina mano gimtadienį – gimiau balandžio 1 dieną, atgimus gamtai ir žydint vyšnioms.
Vienais metais viešėdama Japonijoje švenčiau savo gimtadienį su draugais per patį sakurų žydėjimą ir kartu su vietiniais labai džiaugiausi reginiu. Japonai man pasakė: „Tu esi Sakurako – gimusi žydint vyšnioms.“ Tuomet pamaniau, kad tai yra puikus sceninis vardas.
– Kaip būdama politikos ir verslo temomis rašanti žurnalistė pajutote potraukį prie meno?
– Polinkį į menus jaučiau nuo mažens. Man pakakdavo ir dviejų svečių namuose, kad užsiropščiau ant taburetės ir imčiau jiems ką nors vaidinti. Tėvai matė mano meninę prigimtį, tačiau leisti į meninio profilio mokyklą nepanoro.
Nuo mažens piešiau, kūriau įvairias skulptūras. Tik kai mokiausi vidurinėje mokykloje, dėmesį labiau skyriau rimtoms disciplinoms – menas buvo mano hobis.
Tik jau suaugusi ir išbandžiusi save įvairiose srityse ryžausi įgyvendinti vaikystės svajonę.
Amsterdame, konceptualioje Gerrito Rietveldo akademijoje, mus mokė, kad pirmiausia reikia sugalvoti idėją, tada ją plėtoti ir surasti tinkamiausią realizacijos techniką – ar tai būtų piešinys, ar skulptūra, ar instaliacija, ar muzikos kūrinys, ar šokis.
Akademijoje pirmus metus visi mokosi bendrų meno paslapčių, vėliau gali pasirinkti labiausiai prie širdies limpančią meno rūšį arba savęs ieškoti keliose srityse. Aš norėjau būti tiesiog menininke. Mokiausi Dailės skyriuje, kuriame buvo ir piešimas, ir tapyba, ir skulptūra, ir performansai, ir instaliacija.
– Per diplominį darbą jūs sugalvojote akademijoje visą esantį vandenį nudažyti mėlyna spalva. Vadinasi, ir iš čiaupo bėgo mėlynas vanduo?
– Taip. Galima sakyti, kad akademijoje surengiau meninį teroristinį aktą.
Iš esmės visą pastatą paverčiau konceptualia skulptūra. Į geriamąjį vandenį pridėjau valgomųjų dažų, o tai Olandijoje draudžiama. Keturias parodos dienas tiek iš čiaupų, tiek tualetuose iš bakelių bėgo mėlynas vanduo. Tad žmonės, jei akademijoje norėjo atsigerti, buvo priversti gerti mėlyną vandenį.
Kartu su keliais kitais studentais buvau atrinkta vienoje galerijoje parodyti savo darbą baigiamųjų darbų parodoje, kuri vadinosi „Kopija“. Bet kaip padaryti mėlyno iš čiaupų bėgančio vandens kopiją galerijos patalpose? Sugalvojau kurti savo pačios atkartojimą – klasikinį biustą iš sušaldyto mėlyno vandens iš akademijos. Kol vyko paroda, kiekvieną rytą galerijoje pastatydavau savo ledinę galvą – ji visą dieną tirpdavo, o vakare likdavo tik mėlyno vandens bala.
– Kaip jūs atradote šokį?
– Mano, kaip konceptualiai mąstančios menininkės, veikla rutuliojasi pagal vidinius poreikius. Kilus idėjai surandu formą, tinkamiausią norimam darbui atskleisti. Darydama instaliacijas, manipuliuodama erdvėmis vienu etapu pajutau būtinybę, kad tose erdvėse dalyvautų ir žmogaus kūnas. Taip perėjau prie performansų kūrimo, vėliau atradau buto.
Tai japonų avangardinis šokis, atsiradęs po Antrojo pasaulinio karo. Čia visi mano menai susiliejo į vieną: instaliacija virto scenografija, skulptūra – kostiumu. Aš pati kuriu ir šokio choreografiją. Buto estetika savita, jis neturi sąvokų „gražu“, „negražu“, nes viskas susipynę. Šokyje atsiskleidžia ne tik žydėjimas, meilė, bet ir vytimas, mirtis, neįgalumas.
Buvo toks atsitikimas viename Japonijos mieste, kai žmonės kvietėsi avarinę tarnybą, nes pasruvo tualetas. O nutiko taip todėl, kad šalia augančio sakuros medžio šaknys įlindo į kanalizaciją ir sugadino vamzdžius. Taigi sakuros šaknys gali siurbti ir fekalijas, ir dvėselieną, tačiau išorėje mes matome gražius ir trapius kvepiančius žiedus. Taip ir menininkas semiasi iš įvairiausių savo gyvenimo patirčių ir dabartinių aktualijų, tačiau sugeba atskleisdamas tamsias puses tai transformuoti į kažką „gražaus“.
– Ar jums, kaip kūrėjai, lengviau, kai esate įsimylėjusi, ar kai jaučiate širdyje tuštumą?
– Ko gero, dažniausiai menas gimsta iš kančios. Tačiau kai neturi santykių, nelabai gali apie juos kalbėti meno kalba. Jei turi partnerį, tuomet jausmus gali atskleisti su didesne patirtimi. Viskas turi dvi puses, meilė taip pat.
Šiaip aš kūriau visada – ir kai buvau vieniša, ir kai buvau įsimylėjusi, ir kai buvau ką tik išsiskyrusi, išdraskyta širdimi, tik kisdavo kūrybos pobūdis.
– Dėl kokių priežasčių dažniausiai nutrūkdavo santykiai su mylimaisiais?
– Teko sutikti daug nuostabių žmonių, kurie mane įsimylėdavo ir kuriuos aš įsimylėdavau. Išsiskyrimai iš esmės vykdavo dėl to, kad laikui bėgant išsiskirdavo interesai.
Tada man tekdavo priimti skausmingą sprendimą. Aš daug kartų keičiausi, partneriai gal nespėdavo man eiti iš paskos. Suprantu, kad gali būti nelengva gyvenimą pradėjus kurti su finansų analitike, kuri laisvalaikiu kuria, po kurio laiko suvokti, kad po vienu stogu glaudiesi su menininke-studente.
Su mylimu žmogumi man būtina bendrystė. Gyventi vien todėl, kad yra bendri namai, prisiminimai, buitis ar prieraišumas, man nėra svarbiausia. Atsiradęs interesų nesutapimas tampa komplikuotu dalyku.
Su kiekvienu žmogumi, su kuriuo turėjau santykius, mane siejo labai specifinės istorijos. Iš pradžių būna gražu ir prasminga, po to tai ima ir natūraliai dingsta.
Nukirsti santykius, kurie iš esmės yra geri, nes tavęs neišdavė, nekeikė, nemušė, tau suteikė laisvę, šiltus namus, pinigų, meilę, seksą, labai sunku. Nors ir esi skyrybų iniciatorius, vis tiek po to būna skaudu. Įsitikinau, jog nėra lengvo būdo išsiskirti, – skirtingai, tačiau vienodai kenčia abi pusės.
Dėl to su amžiumi vis atsakingiau ėjau į santykius. Vienu metu aš kelerius metus sąmoningai nemezgiau santykių bijodama vėl nusivilti.
– Kaip vis dėlto ryžotės po kelerių metų pertraukos užmegzti naujus santykius?
– Jau maniau esanti labai išmintinga, nes asmeninių santykių atokvėpiu dirbau su savimi, skaičiau, analizavau klaidas, meditavau. Ir tada pagalvojau, kad esu pasirengusi naujiems santykiams. Tačiau paaiškėjo, kad nesu tokia subalansuota kaip Buda. (Juokiasi.) Žmogus gali save tobulinti metų metus, bet kai į tavo gyvenimą ateina kitas žmogus su savo pasaulėžiūra ir patirtimi, vėl viskas būna kaip pirmoje klasėje. Praktika nuo teorijos labai skiriasi. Kitas žmogus yra tau kaip veidrodis ir dirgina tavyje gilesnius dalykus, prie kurių galbūt neprisikastum pats vienas.
Mano manymu, santykiai yra nuostabi dovana, nes jie leidžia tau tobulėti ir padeda tobulėti kitam.
Su prancūzu Philu susitikome vieno renginio metu Olandijoje – buvome pakviesti surengti solinius performansus.
Atkreipėme vienas į kitą dėmesį, bet ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nelabai žinau. Tik iškart supratau, kad jis yra išskirtinis, stipri asmenybė.
Philas tuo metu gyveno Prancūzijoje, aš – Olandijoje. Kurį laiką bendravome per atstumą. Vėliau aš išvykau į Japoniją, kai grįžau, mes šiek tiek laiko gyvenome Italijoje, tada vėl migravome tarp Amsterdamo ir Paryžiaus. Ieškodami bendros kūrybinės erdvės įsikūrėme Paryžiuje, menininkų pilyje.
– Gyvenote įvairiose šalyse. Tikriausiai mokate daug kalbų?
– Gerai moku lietuvių, anglų, rusų, olandų, prancūzų, lenkų. Taip pat šiek tiek galiu susikalbėti itališkai ir japoniškai.
– Ar jums labiau patinka, kai vyras eina priekyje, ar kai iš paskos?
– Man tolygumas yra svarbiausias dalykas, bet nedažnai pasitaiko sutikti lygiavertį partnerį, kitaip sakant, tos pačios svorio kategorijos. Anksčiau dažniausiai būdavau su žmonėmis, kurie visada buvo šiek tiek man po padu, kai aš turėdavau sugalvoti idėją ar priimti sprendimą.
Philas toks kaip aš. Jis žino, ko nori ir ko nenori. Reikėjo nemažai pagludinti kampus. Tai sėkmingai vyksta iki šiol. Mes kartu jau ketvertą metų, esame susižadėję.
Kai sutinki savęs vertą partnerį, tada ir įtampa kitokia, nes nei vienas, nei kitas nebegali vadovauti, tenka ieškoti kompromisų, supratimo, tolerancijos.
Mano draugas – labai įdomi, brandi asmenybė. Jis labai meniškas, kūrybiškas, jautrios sielos, turintis didelę patirtį, kantrus, supratingas, nuoširdus, dosnus įvairiomis prasmėmis, ramus. Tai man labai tinka, nes aš esu ugnis.
– Ar Philas lengvai sutiko atvažiuoti į Lietuvą?
– Susėdome, aptarėme situaciją. Jis mane net paskatino apsispręsti, nes Lietuvoje manęs laukė jaunimas, su kuriuo nedirbti būtų nuodėmė. Philas važinėja į Paryžių bei Londoną dėl trumpalaikių projektų, nes ten kol kas jo visi kontaktai ir darbai. Bando mokytis lietuvių kalbos, užmegzti ryšius su vietiniais menininkais, muzikantais.
Gerai tai, kad jis rašo muziką, todėl iš esmės nėra labai priklausomas nuo gyvenamosios vietos. Šiemet turėtų būti pirmasis jo grupės „Meta Meat“ teatralizuotas koncertas ir Lietuvoje.
Žiema mums abiem yra ramesnis periodas. Pavasarį spręsime, kur apsistosime. Jei Lietuvoje mums bus pakankamai veiklos, čia dar pasiliksime.
– Šokdama scenoje nebijote apsinuoginti.
– Man nuogas kūnas nėra kažkas ypatingo. Nieko čia nėra nesuprantamo, atgrasaus. Aš į kūną žiūriu iš esmės kaip gydytoja. Nei dėl savo, nei dėl kitų nuogumo nekompleksuoju. Tačiau nuogumas senoje turi turėti pagrįstumą, ypač šiais laikais, kai to scenoje per akis. Jeigu tai yra pateisinama ir būtina konceptui atskleisti, tuomet viskas gerai.
– Ar pagalvojate, kaip būtų sukūrus šeimą, susilaukus vaikų? Ar įmanoma suderinti šeimą ir kūrybą?
– Motinystė, kaip ir profesija ar gyvenamoji vieta, yra pasirinkimas. Tiesą pasakius, mane tai nelabai domino, vis būdavo kitų prioritetų. Be to, niekada dar nebuvau ištekėjusi. Ar tai suderinama, turbūt priklauso nuo individualaus žmogaus. Pažįstu žmonių, kurie sugeba laviruoti tarp šeimos ir darbo. Ir pažįstu tokių, kurie yra atsidavę tik darbui arba tik šeimai.
Kol kas tam nelabai matau ir galimybių. Prieš Naujuosius metus buvo toks intensyvus metas, kad neturėjau laiko indų išplauti.
Kai mano toks nesėslus gyvenimo būdas, net naminį gyvūną sunku būtų turėti. O su vaiku dar sunkiau. Aš tiesiog gyvenu ir ateityje pažiūrėsiu, kaip viskas bus.
– Ar plaukus nusiskutote, nes norėjote supanašėti su savo draugu?
– Man tai tinka ir patinka. Aš skutausi galvą jau seniai, dar prieš tai, kai sutikau Philą. Nepatinka man tie plaukai. Kažkokia nesąmonė. Namuose po svečių vizito visur būna pilna prikritusių plaukų. Mums su Philu ši problema neaktuali. Ir plika galva labai praktiška: nusiprausi po dušu ir eini.
– Ar nesigailite, kad iki savo pašaukimo turėjote eiti aplinkiniais keliais?
– Visi patyrimai gyvenime yra sudėtinė dalis. Lietuvoje buvo praktikuojama, kad reikia eiti vienu keliu. Jei domiesi menu, eini į dailės mokyklą, tada renkiesi Dailės akademiją. Arba stoji į universitetą, po to baigi magistro studijas. Inertiški, logika grindžiami keliai. Mano gyvenime tam tikru momentu kūryba persvėrė ir ją pasirinkau kaip pagrindinį užsiėmimą, nes nebegalėjau ant dviejų žirgų joti.
Vėlai pradėti keisti profesijos nebijojau, nes tai mano tikrasis pašaukimas. Žinoma, kur tai mane nuves, iš pradžių negalėjau žinoti. Bet jau daugiau kaip 10 metų gyvenu menu. Bandau iš to pragyventi. Tai nėra lengvas pasirinkimas. Bet, vienaip ar kitaip, man sekasi. Tai mano kelias. Nors jei prieš 10 metų man kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu šokėja, būčiau nusijuokusi.
Tam tikru momentu supratau, kad reikia plaukti pasroviui, tačiau ne dreifuoti kaip medžio lapui, o kaip su banglente per bangas. Svarbu nesiirti prieš bangas ir nebūti aklai įsikibus savo tikslo. Juk nežinai, kokia tavo lemtis. Aš pasitikiu savo intuicija.
