Prancūzės M.Trintignant tragedija iki šiol jaudina menininkus. Lenkų režisierius Lukaszas Twarkowskis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė naujovišką, daugelio įvairių nuomonių sulaukusį spektaklį „Lokis“, kurio viena temų – M.Trintignant ir jos širdies draugo roko muzikanto Bertrand’o Cantat paskutinė naktis Vilniuje.
2003 metų liepą prancūzų kinematografininkai Vilniuje filmavo serialą „Koletė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko M.Trintignant. Po vieno vakarėlio Marie ir Bertrand’as smarkiai susikivirčijo. Kaip vėliau paaiškėjo, B.Cantat ištiko pavydo priepuolis dėl savo draugės mobiliajame telefone aptiktos jos buvusio vyro žinutės. B.Cantat aktorę mirtinai sumušė Vilniaus senamiesčio viešbutyje „Domina Plaza“, buvusiame netoli Aušros vartų.
– Airida, pastarieji metai jums – derlingi. Pelnėte Auksinį scenos kryžių už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Lokis“, buvote nominuota kaip geriausia Metų Lietuvos kino aktorė taip pat už pagrindinį vaidmenį Giedrės Beinoriū-tės filme „Kvėpavimas į marmurą“. Ir vėl atėjo jūsų laikas. Džiūgaujate?
– Taip, labai labai džiaugiuosi, kad būtent šie darbai pastebėti ir įvertinti. „Lokis“ toliau gyvuos su savo puikia komanda, o „Kvėpavime į marmurą“ galėjau paskutinį kartą patekti į nuostabaus operatoriaus Audriaus Kemežio, per anksti iškeliavusio anapilin, objektyvą. Dėl to esu dėkinga likimui ir režisierei, kad filmavausi tame filme.
– Ar yra mylimas žmogus, kuris ta proga jums įteikė gėlių, pakėlė šampano taurę, pasidžiaugė jūsų laimėjimais?
– Tuo metu, kai buvo teikiami Auksiniai scenos kryžiai, gastroliavome su Oskaro Koršunovo teatru Kinijoje. Po spektaklio tiesioginę transliaciją visi stebėjome viename viešbučio kambaryje. Tad žmonių buvo tikrai daug ir visi nuoširdžiai džiaugėsi ir sveikino su įvertinimu.
– Ar jums svarbu meilė? Meilė – tai ir įkvėpimo šaltinis kurti.
– Taip, be meilės gyvenimas yra ne gyvenimas, o egzistencija. Aš noriu tikrai gyventi, tad kiekvieną dieną randu ką mylėti. Kalbu ne tik apie žmones. Man meilės energijos reikia kaip oro. Ar dirbčiau, ar keliaučiau, ar tiesiog žiūrėčiau meno kūrinį. Jei to nejaučiu, man tai egzistuoja tik kaip faktas (darbas, kelionė, filmas), o jei jaučiu – tai ir yra gyvenimas.
Besąlygiškai myliu savo sūnų, sesers šeimą, tėvus ir savo studentus – šešti metai dėstau aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais iš naujo pamilstu savo katiną.
– Ar didelę atranką teko įveikti dėl vaidmenų spektaklyje „Lokis“ ir filme „Kvėpavimas į marmurą“?
– Ruošdamasi filmui G.Beinoriūtė jau žinojo, kad pagrindiniam vaidmeniui kvies mane. Man tai pasakė vėliau. Aš labai jaudinausi, kad jos nenuvilčiau. Bet jiedu su Audriumi mane atsargiai įtikino, kad esu vienintelė kandidatūra šiam vaidmeniui ir kad dėl to neturėčiau dar labiau įsitempti.
Aš niekada neturėjau teatre etato, dirbu pagal sutartis, dėl to man negresia dalyvauti jokiose teatrinėse intrigose, jei jų ir yra. Aktorių atranka į „Lokį“ buvo tikrai didelė. Į ją užsiregistravo nemažai Lietuvos aktorių. Režisierius net kelias dienas kvietėsi į pokalbius, juos įrašinėjo. Buvo net užduotis: sėdėti prieš vaizdo kamerą kiek nori ir daryti ką nori (buvome palikti geram pusvalandžiui vieni su kamera). Paskui jie visą nufilmuotą medžiagą vežėsi į Lenkiją, po to buvome pakviesti tie, kurie ir yra dabartinėje „Lokio“ komandoje. Čia jau režisieriaus reikia klausti, kaip ir kodėl jis surinko būtent tuos žmones. Aš jam be galo dėkinga ir niekada nejutau jokios konkurencijos, nors pirmą mėnesį repetuodami nežinojome, kas ką vaidins.
Būtent tada, kai buvau palikta viena prieš kamerą, pasijutau labai nekaip. Galima sakyti, komiškai. Sėdėjau ir nežinojau, ką daryti. Norėjosi pasitaisyti plaukus ar pasižiūrėti, kaip atrodai, bet negali, turi natūraliai būti, o jauti, kad nenatūralu, vis tiek jaudiniesi. Tad išsiėmiau iš rankinės Vladimiro Nabokovo apsakymų knygą ir paskaičiau pastraipą, pasidarė lengviau. Paskui kažkodėl atsiprašiau į kamerą. Kodėl? Iki šiol nežinau.
– Spektaklyje „Lokis“ vaidinate prancūzų aktorę M.Trintignant. Dauguma aktorių tiki prietaru, kad scenoje jokiu būdu negalima vaidinti mirusio personažo. Ar jūs tuo tikite? Ar nekilo noras to vaidmens atsisakyti?
– Kai tik perskaičiau, kad vyks atranka į spektaklį, kuris bus apie M.Trintignant, apie B.Cantat, apie Vitą Luckų, tą pačią sekundę pasakiau sau: „Noriu. Labai.“ Nežinau, kas mane traukė labiau – ar prancūzų poros tragedija, ar V.Luckaus, kaip fotografo, asmenybė. Pačios temos susipynė.
Kaip sakiau, pradžioje mes nežinojome, kas ką vaidins, tad atsisakyti tokių įdomių temų nebuvo noro. O kai jau pa-skirstė vaidmenis, liko tik neišsigąsti ir nesusitapatinti su žuvusia asmenybe, o kurti spektaklį, kuriame aš dalyvausiu.
– Tada apie tą tragediją plačiai rašė Lietuvos spauda, nušvietė televizija. Ar skaitydavote žiniasklaidos pranešimus apie tai, apie Marie sveikatos būklę?
– Taip, domėjausi tuo įvykiu, nes ką tik buvau nusifilmavusi „Koletės“ epizode. Visa filmavimo komanda sekė žiniasklaidos pranešimus apie aktorės sveikatą, tikėjomės, kad galbūt ji atsibus iš komos, kad viskas susitvarkys. Bet baigtis buvo tragiška, ir visiems buvo šokas. Repetuodami „Lokį“ skaitėme daug dokumentinių įrašų apie tyrimo eigą. Žiūrėjome ir sumontuotą filmą „Koletė“, kuris buvo išleistas praėjus keleriems metams po aktorės mirties.
– Našlaičiai liko keturi M.Trintignant vaikai, kurių ji susilaukė su skirtingais vyrais. Kas jums buvo atspirties taškas kuriant Marie vaidmenį – jos grožis, audringas gyvenimas, filmai, kuriuose ji vaidino, prancūzų kino pasaulyje garsūs jos tėvai – motina režisierė Nadine Trintignant ir tėvas Jeanas Louis Trintignant’as?
– Jos akys. Man taip likimo buvo lemta, kad susitikome „Koletės“ filmavimuose, aš mačiau ją iš arti, buvome grimo kambaryje kartu. Jos mama, kaip serialo režisierė, taip pat užeidavo į grimo kambariuką, patarinėjo jai. Aš labai įsiminiau jos gražias ir pavargusias akis. Ar tai buvo nuo ilgų filmavimosi pamainų, ar nuo audringų vakarėlių, nežinau, bet jose buvo kažkokio keisto tragizmo – lyg kažko ji nespėja, kažkur įstrigo.
Na, gal aš irgi dabar iš laiko perspektyvos mistifikuoju, bet man tikrai tada labai krito į akis jos nuovargis. Žinojau, kad ji yra čia, Lietuvoje, su savo mylimuoju B.Cantat, kad jos sūnus taip pat filmuojasi drauge su ja, atlieka jos meilužio vaidmenį. Pasirodė keistas režisierės sprendimas, bet tada į tai nesigilinau. Marie akyse laimė neatsispindėjo. Kai tik mūsų žvilgsniai susidurdavo, kaip pagalbos šauksmą girdėjau: „Pavargau.“ Tai štai, po tiek metų reikėjo prisiminti tas akis ir pradėti narplioti jos paskutinės nakties istoriją.
– Ar tikite, kad kiekvienas spektaklis, filmas, vaidmuo turi savo likimą? Kultinis rusų filmas „Baubas“ (1967 m.) pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą – tai buvo pirmasis siaubo filmas tuometėje Sovietų Sąjungoje – jo kūrėjams pridarė daug bėdų. Jų pačių gyvenime atgijo piktosios dvasios, kurių prisodrinta atmosfera filme buvo perteikta tiesiog magiškai. Pagrindinio, raganos, vaidmens atlikėja vos po kelių filmavimo dienų kategoriškai atsisakė toliau vaidinti, o ją pakeitusi Natalija Varlej vos nežuvo iškritusi iš po bažnyčią skraidančio karsto. Vėliau ji labai gailėjosi, kad ėmėsi šio vaidmens. „Koletės“ darbų finalas – iš viso tragiškas. Vilniuje prancūzams buvo likusios dvi filmavimo dienos – reikėjo nufilmuoti Koletės laidotuves. Tačiau palaidota buvo ne herojė, o jos vaidmens atlikėja M.Trintignant.
– Apie keistus dalykus teatre prirašyta ir prikalbėta daug. Mes su kolegomis, ypač kelionėse, prisimename, kas kam buvo nutikę, daugeliu atvejų dar ir „pasūdome“, kad tie keistumai įdomiau nuskambėtų.
Vienas keistų dalykų, kuris ateina į galvą: Oskaras Koršunovas pakvietė mane pokalbio dėl Mirandos vaidmens pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Audra“. Eidama į pokalbį gatvėje pamačiau automobilį su numeriu 666 – šėtonišku skaičiumi, o kalbantis su režisieriumi prasidėjo tokia liūtis ir audra (buvo vasara, kiek pamenu), kad mes tik susižvalgėme su juo ir pritilome.
Aš tada pagalvojau: „Na, kažkas čia manęs laukia tame reikale – ir velniško, ir dieviško.“ Taip ir buvo. Kaskart eidama vaidinti spektaklio „Miranda“ mintyse apvedu apsaugos ratą aplink save ir savo kolegą Povilą Budrį, kuriam tenka tramdyti tas audringas teatrines stichijas spektaklyje.
– Jūs – „švininių“ vaidmenų, kuriems reikia gerai įkrauti bateriją, aktorė. Turbūt labai daug sveikatos atėmė Miranda, už kurią pelnėte savo pirmąjį Auksinį scenos kryžių?
– Niekada nebūčiau pavadinusi savo vaidmenų „švininiais“. Čia dėl to sakote, kad jie sunkūs? Jie nesunkūs – jie man brangūs. O kas brangu, nesunkiai pakeliama.
Kol kuri vaidmenį, jis juk besvoris, tik ant popieriaus parašytas tekstas. Po gabalėlį lipdai ir kasdien repeticijose kilnoji tą brangenybę, tikriniesi, kol raumenys (tiek dvasiniai, tiek fiziniai) pripranta prie svorio.
Paskui yra sunkiau, kai spektaklis rečiau rodomas, imti ir pakelti tą vaidmenį iki reikiamo lygio. Tada, spektaklio dieną, jau nuo ryto reikia šildyti širdies raumenį. Išties, kai mėgsti tai, ką darai, baterija įsikrauna.
Nuovargis yra kaip įrodymas, kad nepasilikai sau nieko. Man tai patinka, nes žinau, kad jėgos ir energija sugrįš.
– Kaip pailsite nuo tokių sunkių vaidmenų?
– Daug vaikštau. Kiek tik įmanoma, po spektaklių stengiuosi pėsčiomis eiti iki namų. Būna, kad kolegos parveža, bet tada jaučiuosi neprasivėdinusi po spektaklio. O man tai labai svarbu – sugebėti paleisti vėjais vaidmenį ir spektaklio temas iki kito karto.
– Didelio pasisekimo sulaukęs kitas O.Koršunovo spektaklis „Meistras ir Margarita“ keistai sutampa su jūsų gyvenimu. Per tuos metus, kol jis rodomas, ir susituokėte su kolega Ryčiu Saladžiumi, ir išsiskyrėte. Bet iki šiol abu vaidinate tame spektaklyje: jūs – Margaritą, o jis – Meistrą.
– Mes su Ryčiu susituokėme dar studijuodami akademijoje. „Meistrą ir Margaritą“ pradėjome repetuoti, kai buvome santuokoje jau penkerius metus. Bet greitai po to ir išsiskyrėme. Tad su šiuo spektakliu perėjome ir šeimos griūties, ir susidraugavimo iš naujo periodus. Ir kituose O.Koršunovo spektakliuose vaidindavome kartu. Dabar mes labai gerai sutariame ir, beje, „Lokyje“ taip pat esame kartu. Rytis turi naują šeimą, ir mūsų sūnus Matas turi pačią nuostabiausią sesę. Dėkinga esu iki begalybės, kad tokią dovaną turime.
– Ar jūsų sūnus Matas planuoja žengti teatralo keliu? Ką jis studijuoja?
– Matas žengia muzikos keliu. Kuria muziką, dainoms žodžius ir su grupe „Kedrostuburas“ jau planuoja įrašus. Dalyvavo jaunų grupių konkurse „Garažas ‘18“, užėmė prizinę, trečiąją, vietą. Matas taip pat yra sukūręs muziką dviem spektakliams. Tikiuosi, toliau bus daugiau.
Dėl mokslų jam susiklostė tokia situacija – po mokyklos su savo draugu išėjo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Įvyko didžiulė tragedija – draugas mirė nuo žaibiškos meningokokinės infekcijos. Matas atitarnavo likusį laiką patyręs didelį su-krėtimą. Tad grįžęs iš kariuomenės niekur nestojo, dirba kavinėje ir kuria muziką, repetuoja su grupe. Manau, laikas viską suguldys į savo vėžes.
Mes visi labai stipriai išgyvenome tą tragediją. Po jos mūsų diskusijos sukasi tik apie tai, kas mirties akivaizdoje yra svarbiausia. Labai daug nereikšmingų ir prigalvotų dalykų atkrinta.
– Žinoma. Bet gyvenimas lekia kosminiu greičiu. Ar jau žinote laimės receptą? Koks jis?
– Netikiu laimės receptais. Tikiu valingais pasirinkimais. Pavyzdžiui, besiropšdamas iš lovos niksteli koją ar išpili kavos puodelį ant baltos paklodės. Gali iškart pasirinkti, kaip jaustis. Iškart. Daugelis pasakys – na, baikit, reaguoji žmogus, ir tiek, anoks čia pasirinkimas.
Laimė – kai tu suvoki, kad yra pasirinkimas. Pajauti, kad viskas, kas vyksta tau, vyksta tik į gera. Tu tiesiog pasirenki taip priimti situacijas.
Paauglystėje dažnai kartodavau tokį posakį: „Aš gyvenu gerai, nes blogai gyventi man nepatinka.“ Ar būti laimingam, žmogus pasirenka.
