Tačiau išsipildyti liūdnoms jo mintims nepavyko – buvo pakviestas dirbti į Maskvą. Nuo 2007-ųjų R.Tuminas – Maskvos valstybinio akademinio J.Vachtangovo teatro meno vadovas ir režisierius. Rusijos sostinėje jis pastatė nemažai puikių spektaklių, už juos pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, o jo spektaklių gastrolių maršrutai nusidriekė po visą pasaulį. Jam nepavyko pabėgti nuo savo likimo – save benurašantis žmogus padarė puikią tarptautinę karjerą.
Neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre keturis vakarus buvo rodomas R.Tumino režisuotas Sofoklio „Edipas karalius“. Spektaklio premjera įvyko antikiniame Graikijos Epidauro teatre po atviru dangumi, kuriame telpa 14 tūkstančių žiūrovų. Paskui „Karalius Edipas“ buvo pritaikytas J.Vachtangovo teatro scenai Maskvoje.
Modernus viešbutis Vilniaus centre. Su režisieriumi kalbamės apie jo darbus ir gyvenimą Maskvoje. Jau po vakaro 10-os. Netrukus autobusas iš oro uosto atveš „Edipo karaliaus“ aktorius. R.Tuminas jų laukia, nors galėtų ramiai ilsėtis namie.
O štai ir autobusas. Režisierius aktorius pasitinka ant viešbučio laiptų, kiekvienam paspaudžia ranką ir kaip visada pasako kokį nors sąmojį. Apkabina J.Vachtangovo teatro žvaigždę Liudmilą Maksakovą – 77 metų aktorė spektaklyje vaidina Jokastę – Edipo motiną ir žmoną.
Su R.Tuminu spėjome pasikalbėti dar iki atvykstant tam autobusui. Režisierius neslėpė, kad jis – rizikos grupėje (prieš kelerius metus jam diagnozuotas vėžys. – Red.), todėl dieną iki spektaklio Vilniuje pasitikrinęs sveikatą.
„Dabar malonumų daugiau. Daugiau džiaugsmingų gyvenimo minučių nei anksčiau. Gaila, kad šita mano bėda jau amžiuje išprovokavo gyvenimo džiaugsmo skonį. Anksčiau nemokėjau džiaugtis gyvenimu. Man atrodė, kad viskas sunyks, dings. Grožis irgi sunyks. Visur man buvo daugiau pesimizmo, tamsiosios pusės daugiau nei džiaugsmo“, – kalbėjo R.Tuminas.
Iš didesnių pastarojo meto jo gyvenimo įvykių – Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ premjera Didžiajame teatre, įvykusi vasario viduryje.
„Tai trečioji opera, kurią pastačiau. Buvo rizikinga operą statyti klasikiniu, netgi archajišku principu. Visi mėgsta reginį – kad būtų šiuolaikiška. O čia visa buvo suvaldyta, sugriežtinta, sutvardyta valia ir vaizdais. Pragaras tuščias, visi čia – tai „Pikų damos“ idėja.
Mano nuostabai ir džiaugsmui, opera buvo labai gerai sutikta. „Mezzo“ televizijos kanalas tuoj pat po premjeros pasiūlė ją filmuoti. Kita mano opera, „Katerina Izmailova“, taip pat nufilmuota, per „Mezzo“ kanalą rodyta jau septynis kartus“, – pasakojo R.Tuminas.
Pačiame Maskvos centre – Senojo Arbato gatvėje – prieš kelerius metus jis nusipirko trijų kambarių butą.
– Kaip jūsų dienos bėga Maskvoje? Ar didmiestis nevargina?
– Vargina, be abejo. Ten gyventi neįmanoma – įmanoma tik dirbti. Ne paslaptis: butą nusipirkti padėjo Maskvos vyriausybė. Kito buto neįsivaizduoju, nes Maskvoje gyvenimas, kai tenka nugalėti atstumus, tampa ne gyvenimu, o kančia. Mano butas – visai šalia teatro. Netgi kartais apmaudu – galėtum pasivaikščioti ir ilgiau, bet tuoj pat prieini namus. Patogios gyvenimo sąlygos – viena privilegijų. Gyventi Maskvoje ir negaliu, ir nenoriu. Į Vilnių grįžtu retai – kartą per tris, keturis mėnesius. Bet pas mane atvyksta dukra, žmona. Į mano premjeras atvyksta.
– Betgi gyvenate. Jau vienuolikti metai.
– Bet tas gyvenimas yra darbas. Butas – šalia, teatras – šalia. Žinoma, tenka vykti į jubiliejus savo kolegų sveikinti ar premjerose, koncertuose apsilankyti. Bet pajudėti iš namų – kančios. Vis dažniau užsidarau tame bute.
Reikės samdyti kokią „fūrą“, kad viską išvežtų, kiek užgyventa per 10 metų. Nors stengiuosi nieko neįsigyti, nepirkti, nes vis vien reikės grįžti į Lietuvą.
– Kokia jūsų spektaklio „Edipas karalius“ istorija? Kaip jis nuskambėjo IV a. prieš Kristų pastatytame Epidauro teatre Graikijoje?
– „Karalius Edipas“ – tai bendras Maskvos J.Vachtangovo ir Graikijos nacionalinio teatrų projektas. Epidauras – šventa vieta. Ten žmonės būdavo vežami iš visos Graikijos ir gydomi teatru. Žemės drebėjimui sunaikinus miestą šis didžiulis amfiteatras išliko. Bet per šimtmečius jis apneštas žemėmis, o atkastas tik maždaug prieš 140 metų.
Spektaklis buvo kuriamas Graikijoje. Repetavome Atėnuose po atviru dangumi, šalia Dioniso teatro. Vėliau važiavome į Epidaurą, ten repetavome savaitę. Paskui grįžome į Atėnus ir vaidinome spektaklį Dioniso teatre.
Tokių gyvenimo sąlygų ir repeticijų ir tokio džiaugsmo dar nemačiau aktorių akyse. Viešbutis buvo 12 kilometrų nuo Epidauro, prie jūros. Jie visą dieną būdavo jūroje, saulėje.
Repetuoti į Epidaurą atvažiuodavome aštuntą valandą vakaro – dieną nepakeliamas karštis. Žinoma, reikėjo imtis įvairių priemonių, kad aktoriai neperkaistų, – jūra, saulė atima energiją ir atėjus vakaro repeticijai jie būdavo visiškai išvarginti, nors, atrodo, gulėjo visą dieną ant smėlio. Graikai nuogąstavo, kad pernelyg drąsiai elgiamės, – galime netekti balso. Tai viena, graži, gyvenimo pusė.
Kita – aš bijojau Epidauro teatro, bijojau į jį įžengti. Gali priimti ta erdvė arba atstumti. Priima, pasirodo, tik tuos, kurie dorai ir sąžiningai pasiruošę. Kurie neateina dar ieškoti kažko, volioti teksto, bandyti skaityti jį, o jau pasiruošę susitikti – priims ar ne? Mes buvome visiškai nuolankūs, pasimeldėme kiekvienas savo kalba ir mus priėmė. Tai buvo jausmas, išgyventas visų, ne tik mano. Nuostabus jausmas. Kažkokie dievai vaikščiojo po tą teatrą.
– Šį spektaklį vaidina rusų ir graikų aktoriai. Vilniuje devyni graikų aktoriai vaidino chorą. Kokį skirtumą tarp jų įžvelgėte?
– Pirmas aktorių susitikimas įvyko Atėnuose. Repetavome tokiame stadione. Atvažiavome daugmaž pasiruošę, šiek tiek išdidūs. Ir kai pamatėme, kaip nuoširdžiai, atvirai, galbūt naiviai vaidina graikai, visiems pasidarė gėda. Kad atvažiavome tokie profesionalai – čia mes padarysime, viens du, mes jau mokame. Graikų nuoširdumas mus sugėdino, supratome, kad mūsų meistriškumas, profesionalumas čia nereikalingas.
Supratome, kad mes – negražūs su savo profesionalumu. Epidaure – atviras dangus. Tos pačios žvaigždės danguje įsižiebė po spektaklio prieš tūkstančius metų ir dabar. Gamtoje rodyti savo profesionalumo nereikia. O reikia atverti mintį, siekį.
Rusų, lietuvių aktoriai supranta, kad choras – tai masuotė. Graikų aktorių sąmonėje nėra masuotės – jie kūrėjai, kiekvienas individualiai kuriantis, jaučiantis atsakomybę, dėkingumą dievams, kad jį gali pastebėti, pamatyti, išgirsti. Jis – kūrėjas. Ir spektaklio, ir choro. O pas mus ironiškai žiūrėtų – na, aš čia masuotėje dalyvauju. Graikų visiškai kitokia psichologija.
Dukrą Gabrielę pakviečiau kuriant tą spektaklį būti mano asistente. Ji man daug padėjo.
– Atsiskyrimas nuo šeimos, nuo Lietuvos – ar tai ir yra kaina, kurią sumokėjote už puikią tarptautinę karjerą?
– Ne. Kaip diduomenė, karaliai retkarčiais lankydavo vienas kitą, toli eidami koridoriais į miegamuosius, taip ir aš. Toks gyvenimas įgijo, sakyčiau, visai kitą spindesį. Jis tapo gražus. Per tą laiką mano žmona (Vilniaus mažojo teatro aktorė Inga Burneikaitė. – Red.) pajuto žemę po kojomis, tvirtybės įgijo, kantrybės. Laukia susitikimų. Velnias žino, kas būtų buvę, jeigu, kaip ir prieš 10 metų, kartu būtume trynęsi.
– Ar Inga džiaugiasi jūsų laimėjimais? Galbūt sako – nereikia man tavo apdovanojimų, statulėlių, greičiau grįžk namo?
– Ji nepritarė, kad išvykčiau. Tačiau ne kategoriškai. Leido man pačiam apsispręsti. Aš juk ne išsyk sutikau. Atsisakiau. Po pusės metų tik sutikau. Paskui ji suprato, ko man reikėjo. Truputį su pasididžiavimu į tai žiūri. Kartais pasako, kad tai buvo žingsnis ir sprendimas, reikalingas man asmeniškai. Nes reikėjo keistis ir pasikeisti. Keisti erdvę, vietą, gyvenimo būdą.
Kažkas mane krimto ir jau galvojau: „Nieko nebepadarysiu.“ Norėjau važiuoti gyventi į sodybą, retkarčiais spektaklius statyti Mažajame teatre, bet iš tikrųjų – išeiti iš teatro. Man buvo 55 metai. Prisiminiau, kad Aleksandras Puškinas gerokai iki tokio amžiaus jau viską buvo padaręs ir žuvęs dvikovoje, George’as Byronas – taip pat jau miręs.
– Ir Michailas Lermontovas net keli dešimtmečiai iki 55-erių jau buvo nukautas dvikovoje. O jūs į tarptautinės karjeros traukinį įšokote būdamas 55-erių. Likimas nenuspėjamas.
– Jutau, kad, nepadaręs ko nors, ko norėjau, jau nebegalėsiu padaryti. Reikėjo iššūkio, vidinio sprogimo. Lyg kažkokia dvasia liepė, stumtelėjo, kad galėčiau save išbandyti. Ar tai, ką prikaupiau Lietuvoje, gali skambėti tokiame psichologiniame, romantiniame teatre kaip J.Vachtangovo? Ar gali tokiame teatre suskambėti tos dvi neseniai išsiskyrusios kultūros? Pasirodo, gali.
Tada aš suvokiau, kad reikia daryti, nieko nelaukti. Kartu ir reformas daryti. Ir teatras per penkerius šešerius metus tapo tuo, kuo yra dabar.
– Bet vertinimų buvo, ir labai keistų – esą čia sąmokslas, atvažiavo R.Tuminas į Maskvą rusiškos kultūros griauti.
– Taip, tai buvo. Geltonoji spauda tai pabrėžia ir dabar. Bet teko pripažinti ir nutilti, kad švara, tvarka, drausmė atsirado be ypač griežtų reikalavimų. Aš nė vieno žmogaus neišmečiau iš teatro. Nė vieno. Visus pakviečiau dirbti, juos į darbo sūkurį įsukau. Ir visa karta, kuri jau buvo save nurašiusi ir pasitraukianti į amžinąjį šešėlį, staiga pajuto, kad jie dar gali, kad yra reikalingi. Ir jie grįžo į sceną. Tai tapo teatro švente visoje Maskvoje.
– Rusijos politika skandalinga. O jūs vis geriate arbatą su prezidentu Vladimiru Putinu. Pernai gegužę V.Putinas jums paskyrė valstybės apdovanojimą – Garbės ordiną. Ordinas – už puikų darbą, ko gero, jį būtų paskyręs ir Donaldas Trumpas, jei dirbtumėte Niujorke. Bet kaip suradote kontaktą su V.Putinu kaip žmogumi? Va, čia – didžioji mįslė mums, gyvenantiems Lietuvoje. Kelis kartus su juo gėrėte arbatą – tris?
– Ne, keturis. Ir su Dmitrijumi Medvedevu (Rusijos prezidentas 2008–2012 m. – Red.) keturis, ir su V. Putinu keturis. Pernelyg sureikšminti tie mano susitikimai, arbatos gėrimai su V.Putinu.
– Bet su Dalia Grybauskaite arbatos negėrėte nė karto?
– Taip, nė karto. Maskvoje vykdavo federalinės reikšmės teatrų, kaip Maskvos akademinio dailės (MCHAT), J.Vachtangovo, amžinatilsį Olego Tabakovo, vadovų pasitarimai.
V.Putinas sukvietė mus, septynis teatrų vadovus, prie apskritojo stalo, išklausė mūsų prašymus, pastabas, ko norime, su kuo negalime taikstytis. Jis turėjo konkrečių pasiūlymų. Atleido mus nuo kai kurių konkursų, padidino finansinę laisvę, nuo to tapo tik geriau.
2000 m. V.Putinas man įteikė Rusijos Federacijos valstybinę premiją. Buvau pirmasis lietuvis, kuris su juo po apdovanojimo susitiko Kremliuje. Paskui teko susitikti įvairiuose renginiuose – jubiliejuose, teatrų atidarymuose.
– Kodėl V.Putinas išskyrė būtent jus?
– Po pirmojo susitikimo jis tiesiai pasakė: „Labai domėsiuosi jūsų kūryba ateityje.“ Tai ir kreipė dėmesį. Atmintį jis fenomenalią turi. Jis žino, kad deklaruoju, jog Maskvoje gyvenu svečio teisėmis, todėl pasidomi: „Kaip jums čia sekasi?“ Kaip jis žiūri į teatro struktūrą, kaip kultūrą vertina – buvo įdomu tai išklausyti.
– Koks jis būdavo per tuos susitikimus – susikaupęs, griežtas?
– Atrodė tuo momentu siekiantis pajuokauti, atsipalaiduoti, pailsėti nuo įtempto politinio gyvenimo. Kad ir kaip jį vertintum, vis dėlto tai – neeilinė asmenybė.
– Ar Rusijos prezidentas matė jūsų „Edipą karalių“?
– Ne. Jis matė tik vieną mano spektaklį – „Vargas dėl proto“. Tai buvo seniai.
– Ar Rusijos žiniasklaida jus kalbina apie politiką, ar kviečia į televizijos laidas?
– Politinėse laidose dalyvauti atsisakau. Galiu būti suprastas kitaip. Be to, tai jų vidaus reikalas. Aš esu svečias. Galiu savo nuomonę pasakyti apie kultūros raidą, teatrą.
Turiu savo nuomonę ir apie politinę sferą. Bet taip ir liksiu su ja, jos nedeklaruosiu. Jau Niujorke (per J.Vachtangovo teatro gastroles. – Red.) padeklaravau.
– Iš Lietuvos varpinės gyvenimas Maskvoje atrodo kitaip. Ar yra ten politinė cenzūra? Ar su ja teko susidurti?
– Kokia ten politinė cenzūra? Ten jos nėra. Kita vertus, cenzūra visur yra. Ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Cenzūra turi būti. Aš sugriežtinčiau ją dar labiau. Mano tėvas klausdavo savo tėvo, mano senelio, – juodu ginčydavosi visą gyvenimą – tėvai, pasakyk, kam reikalinga utėlė? Parazitas, kam ji reikalinga? O senelis atsakydavo – reikalinga.
Tai kodėl, kodėl, pasakyk, – klausdavo tėvas ironiškai. Todėl, kad tave įspėtų, jog apsileidai – reikia tvarkytis. Taip ir su cenzūra. Cenzūra turi būti. Jeigu ji dorove, morale paremta, žinoma, kad yra reikalinga. Kad žmonės neištvirktų.
– Dirbdamas Maskvoje tapote žinomas pasaulinėje teatro scenoje. Jūsų „Eugenijus Oneginas“ buvo rodomas Londone, Paryžiuje, Amerikoje, Kanadoje, Izraelyje, Kinijoje. „Nusišypsok mums, Viešpatie“ J.Vachtangovo teatras vaidino Niujorke, Bostone, Toronte, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje. Ne vieną spektaklį buvote atvežęs ir į Lietuvą. Ar labai skirtingų nuomonių išgirdote apie tuos spektaklius iš minėtų šalių žiūrovų?
– Emigracijos tema, pažadėtosios žemės paieškos, kelias į vaikus, pas vaikus, o vaikai vis toliau nuo mūsų – šios Grigorijaus Kanovičiaus išsakytos temos ir išplėtotos spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ visus jaudino. Ir žydus, ir rusus, ir amerikiečius. Visa Amerika – emigrantų šalis, ir jie tai suvokia.
Jeigu kas prieidavo po spektaklių, išsakydavo pastabas ironiškai – girdi, žydų tokių nebuvo. Žiūrovus žydus truputį žeidė, kad spektaklyje jie parodyti labai nuskurę, prasčiokai, elgetos. Ir Izraelyje, ir Niujorke sulaukėme tokių pastabų. Jie nori, kad jų praeitis būtų pagražinta. Čia ne pastaba spektakliui, čia natūralus jų noras, jų žvilgsnis į istoriją. Spektaklis juos sujaudino, tačiau žydus reikia pagražinti. Bet juk spektaklio herojai žydai – paprasti žmonės, kilę iš kaimo. Bet išmintingi. Gabūs. Talentinga tauta.
– Kaip pasikeitė J.Vachtangovo teatras, kai pradėjote jam vadovauti? Kelios ten scenos, kaip į spektaklius perkami bilietai?
– Nestabdydami spektaklių pagrindinėje salėje per penkias vasaras etapais visą pastatą kapitališkai suremontavome. Nereikėjo teatro uždaryti remontui. Tai vienas mano pademonstruotų gebėjimų šeimininkauti. Paskui atidarėme naują sceną. Dabar J.Vachtangovo teatre penkios salės. Keturiose telpa nuo 100 iki 250 žiūrovų, pagrindinėje – 1200. Pagal teatro lankomumą esame pirmi.
– Maskvoje?
– Ne tik. Visoje Rusijoje. Išperkama 96 procentai bilietų į mūsų spektaklius. Dėl to ir nenori manęs išleisti į Lietuvą. Esą apie tai kalbos negali būti. Kartais suskaičiuoju, kiek salėse dega elektros lempučių. Patikrinu, ar jos LED lemputės, ar paprastos, kiek turi kilovatų, kiek per vakarą išdeginame elektros ir kiek tai kainuoja. Teatre aš – „choziain“ (išvertus iš rusų k. – šeimininkas) ir jiems tai patinka.
– Kokias algas gauna J.Vachtangovo teatro artistai? Ar iš tų algų jie gali gyventi oriai, net lepintis prabanga?
– Šio sezono pradžioje visiems buvo pakelti atlyginimai. Ne iš biudžeto, o iš savo uždirbtų pinigų. Geresnės aktorių algos – 3000 eurų per mėnesį, bet tai nėra maksimumas. Vidutinė alga – 1500 eurų, o 1000 eurų – visiems garantuoti. Mes labai daug uždirbame iš užsienio gastrolių, o gastrolių planai didžiuliai. Aišku, ir išlaidos gastrolėms nemažos. Be to, sudėtinga gyventi gastrolėse, visi truputį kenčia nuo jų. Aš jiems sakau – praeis kiek laiko, paskui prisiminsite tuos metus kaip džiaugsmingiausius.
Taip, iš tų algų aktoriai gali oriai, normaliai gyventi. Lepintis prabanga – ne. Aktoriams 14 butų iškovojau per Sergejų Sobjaniną, Maskvos merą, valstybine kaina, su labai didele nuolaida, daug pigiau nei iš verslininkų.
– Koks turi būti spektaklis, kad pataikytų tiesiai žiūrovui į širdį? Gal tragikomiškas?
– Ne, aš spektaklių į žanrus neskirstau. Spektaklis turi žadinti žiūrovo vaizduotę, kad jis pasijustų kūrėju. Nors minutę. Suprastų, kad jis dvasingesnis, kad jo siela nemirtinga. Kad jis gražus, kad jis individualus, kad jis reikalingas. Kad jis didis, gražus žmogus. Per skausmą, atskleidžiant galbūt tragiškiausius gyvenimo puslapius Antono Čechovo, Fiodoro Dostojevskio kūryboje – į grožį, į harmoniją.
