Žindymas viešumoje sulaukia daugybės diskusijų. Tuo metu V.Repčenkaitė moteris skatina nebijoti ir nesislapstyti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Maitindama viešumoje visada prisidengiu skarele. Bet jei kita moteris tai daro atvirai, jos reikalas. Aš išmokau nevertinti, siūlyčiau visiems pabandyti. Labai geras jausmas“, – šypsosi V.Repčenkaitė.
Tokią savo žinutę moteris norėjo perduoti ir kitoms. Gera bičiulė Ania Dingli Slota surengė Violetos ir jos vaikų – sūnų Adomo, Mato (11 m.) ir dukros Dorotėjos (7 m.) – fotosesiją.
„Mano draugė Ania fotografuoja gyvenimą, todėl jos darytos nuotraukos man itin mielos. Dažniausiai mes tiesiog surengiame iškylą. Ji taip pat turi tris vaikučius. Ania moka objektyvu pagauti momentą ir jį įamžinti. Adomas visą laiką juokėsi ir džiaugėsi“, – pasakoja V.Repčenkaitė.
– Socialiniame tinkle pasidalijote nuotrauka, kurioje maitinate Adomą, ir prirašėte: „Sustok, akimirka žavinga.“ Kaip jums pavyksta išlikti ramiai ir mėgautis kiekviena akimirka?
– Maitinanti mama labai susijusi su vaikeliu. Ir ne tik todėl, kad tai yra jo maistas... Jei mama jaudinsis ar patirs stresą, vargu ar mažutis bus ramus. Taip pat dažnai moterys kenčia nuo mastito ir gumbelių.
Išdrįsiu teigti, kad tai dažniausiai pasireiškia moterims, kurios daug ir visur su mažyliu laksto, apsiima daugybę darbų. Taip, kartais tai neišvengiama, tačiau, deja, ramybė būtina.
Jei krūtyje atsiranda gumbelių – tai ženklas, kad mama su vaiku turi eiti ilsėtis. Kol vyresnėliai grįždavo iš mokyklos, pirmus tris mėnesius aš pusdienį sau leisdavau gyventi mažiuko ritmu.
Mano prosenelė sakydavo: „Pagimdžiusi kiekvieną vaiką trims savaitėms su juo užsidarydavau kambaryje. Net lauko darbus stabdydavau.“ Ir tikrai, mūsų protėviai nebuvo kvailesni už mus. Tiek šventos išminties! Aš sąmoningai jau nėštumo pabaigoje darbų apmažinau. Jie palauks, aš juk žmogų auginu. (Šypsosi.)
– Sakoma, kad moterys, kurios nemaitina vaikelio krūtimi, jaučia ne tokį stiprų ryšį su juo. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Moterys nežindo dėl įvairių priežasčių. Kaip ir gimdo skirtingai. Vienos iš anksto planuoja cezario pjūvį ar epidūrinę nejautrą, nes bijo, kitos dėl dar kitų priežasčių. Aš du iš trijų savo vaikų gimdžiau natūraliausiu būdu ir priimu tai kaip didžiausią dovaną.
Matas atėjo į pasaulį po cezario pjūvio, o Dorotėja ir Adomas – taip, kaip sukūrė motulė gamta. Ryšys su visais vaikais stiprus. Matą ir Dorotėją žindžiau apie 1,5 metų. Adomui dabar 7,5 mėnesio. Noriu jį žindyti ne trumpiau.
Manau, patirti natūralų gimdymą – didžiausia laimė. Išlikti per jį sąmoningai ir neapdujusiai nuo vaistų, jausti kiekvieną sąrėmį ir taip priartėti iki susitikimo su išsvajotu žmogeliu.
Pagimdžius būti su vaikeliu, kiek nori, kai jo niekas neima, nevertina, nesveria ir nematuoja. Tokia buvo mano patirtis, ir aš už ją labai dėkinga.
Ir natūraliai gimdyti galima be skausmo. Man tai pavyko, tik pasiruošti reikia. O jei kuriai nors moteriai pavyksta kitaip, jokiu būdu savęs negalima plakti.
Juk negalime sakyti mamoms, įsivaikinusioms vaikučius, kad „neišnešiojai – ryšio nebus“. Juk nešiojo! Tik ne po širdimi, o širdyje. O įsivaikinimo procesas – tarsi gimdymas. Visaip gerai, kad tik visi būtų sveiki susitikę.
Kalbant apie žindymą ir ryšį su vaiku – lygiai tas pat. Nuostabiausias dalykas tai patirti, bet gyvenime juk nutinka visaip. Todėl galiu kalbėti tik apie savo situaciją.
Laimės hormonų išsiskyrimas organizme maitinant vaikelį, priešpienio ir pieno nauda mažyliui – tai išties žodžiais sunkiai nupasakojamas jausmas.
Kai mažylio rankutės mamą glosto švelniai, o akys žvelgia tiesiai į tavąsias, meilė jam ir viskam, dėkingumas nenusakomas ir jaudinantis iki ašarų, kad skirta tai patirti.
– Neretai pagimdžiusios moterys baiminasi, psichologiškai negali suprasti viso proceso arba dėl skausmo nutraukia vaiko maitinimą krūtimi. Ką joms patartumėte?
– Iš tikrųjų ruoštis reikėtų pradėti ne jau gimus vaikeliui. Laukdamasi savo vaikų aš daug meldžiausi ir puoselėjau savo ryšį su Kūrėju gal net daug stipriau nei įprastai. Tiesiog man tada labai to norėjosi.
Ir gimdymui ruošiausi labai atsakingai ir sąmoningai. Mintyse tūkstantį kartų tai išgyvenau. Minties, kad nebus pieno, net neprisileidau.
Daugelis moterų klaidingai koduoja neigiamas savo giminės moterų patirtis, sakydamos: „Mano močiutė ir mama neturėjo pieno, tad ir aš, ir tu, vaikeli, neturėsi.“
Ir tai liečia ne tik žindymą – daugelis dalykų mūsų gyvenime vyksta kaip netikusių mums įdiegtų programų rezultatas. Mūsų „retretuose“ moterys ir išsilaisvina iš jų. O būdamos laisvos turi galimybę pažvelgti į save giliau, atgimti ir sugrįžti į gyvenimą sužydėjusios galinga meilės jėga.
– Tikriausiai auginti trečią vaiką daug lengviau, nes žinote, kas laukia netolimoje ateityje?
– Be abejonės, susilaukti vaikelio esant 24 ir 35 metų – nepalyginama. Patirtis tikrai labai daug ką palengvina, tačiau didžioji ramybė vis dėlto priklauso ne nuo vaikų skaičiaus, bet nuo asmeninės brandos ir sąmoningumo lygio.
Dabar aš iš tiesų mėgaujuosi kiekviena minute ir mažiau miegotos naktys nepavagia šypsenos nuo veido, nes suvokimas, kaip visa tai greitai praeina, – čia pat.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus Adomui?
– Tikiu, kad moteris ir pati atgimsta su kiekvienu gimdymu. O atgimus, žinoma, gyvenimas pasikeičia.
Trys vaikai – tai ne vienas ir ne du. Veikti yra ką, bet tai – ir didžiulis džiaugsmas.
Mažasis žmogutis atnešė labai daug laimės į mūsų namus, visus suvienijo.
Pradžioje jo laukėme, tada pasitikome, o dabar kartu augame. Tikras stebuklas! Jau nekalbant apie giluminius pokyčius, užtenka ir plika akimi matomų. (Juokiasi.) Dabar žavinga dienos rutina sukasi mažylio ritmu.
– Kuo labiausiai džiaugiatės ir norėtumėte to pasimokyti iš savo mažylio?
– Su mažu vaikučiu mes ir vėl į viską turime galimybę pažvelgti tarsi pirmą kartą. Koks tai džiaugsmas! Adomas – labai saulėtas vaikas. Visada ir visiems šypsosi, daug juokiasi.
Suaugus mums dažniau vertėtų pažvelgti į save vaiko akimis. Be vertinimų, plakimų ar zirzimo. Ir atmerkus akis tiesiog šypsotis, nes vien galimybė atsimerkti – jau priežastis šypsotis!
– Tikriausiai vyresnėliai Dorotėja ir Matas – nepakeičiami jūsų pagalbininkai?
– Adomą jie labai myli. Jie – nepakeičiamos auklės. O mažiukui taip smagu stebėti brolį su seserimi, šuniuką ir papūgą! Nereikia nė žaislų. (Juokiasi.)
– Užsiminėte, kad gimus trečiam vaikui buvote sąmoningai atsiribojusi nuo daugybės darbų. Galbūt jau galvojate apie savo veiklą?
– Ruošiuosi rugsėjo mėnesio „retretui“, tačiau didžioji pasirengimo dalis vyksta iš namų.
Derinu savo darbus su visų vaikų poreikiais ir dažnai tai pavyksta.
Apskritai gyvenimas nėra vien tik darbai ir šeima, yra dar ir žmogaus asmeniniai poreikiai, tam tikros praktikos, be kurių mums, moterims, būtų sunku švytėti ir jaustis puikiai. Tad derinti reikia ne du, bet 10 dalykų. (Juokiasi.)
Tačiau tai – gyvenimas, ir lengvumas juntamas tada, kai liaunamės nuolat iš savęs reikalauti tobulos vakarienės, pilno šaldytuvo, idealios tvarkos namuose... Juk viskas, visada ir visiems ir taip bus gerai, jei tik moteris bus laiminga!
