Vyriausieji jos sūnūs Dmitrijus (16 m.) bei Aleksandras (14 m.) gimė pirmojoje santuokoje su Latvijos ir Ispanijos šachmatų didmeistriu Aleksejumi Širovu. Mariaus, kuriam treji su puse, ir Kristijono (jam – penki mėnesiai) politikė susilaukė su antruoju vyru – Danijos šachmatininku didmeistriu Peteriu Heine Nielsenu (44 m.).
Viktorijos sūnūs gimė skirtinguose miestuose: Kristijonas – Vilniuje, Marius – Šiauliuose, o Dmitrijus ir Aleksandras – Rygoje.
Prieš kelerius metus ji užvertė vieną savo gyvenimo lapą – šachmatus ir atvertė kitą – politiką. „Man šachmatai įdomūs, jie visada liks įdomūs. Tačiau aš pasirinkau kitą kelią – politiką ir labai rimtai tą pasirinkimą vertinu“, – sakė Šiauliuose gyvenanti V.Čmilytė-Nielsen.
Neseniai pasirodė V.Čmilytės-Nielsen autobiografinė knyga „Tarp juoda ir balta“, kurioje sportininkė nušviečia savo karjeros kelią – nuo šešerių metų iki 2017 m. pavasario, kai ji pasiekė aukščiausią šachmatų reitingą – buvo penkta tarp moterų pasaulyje. 25 metus trukusioje karjeroje buvo visko – ir svaiginančių pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų.
– Viktorija, ar žmonės patiki, kai pasakote, kad turite keturis sūnus?
– Keturis turiu dar neseniai. Bet kai turėjau du – pirmojo susilaukiau 18-os, antrojo 20-ies – tuomet labiau stebėdavosi. Dar sunku priprasti prie minties, kad esu daugiavaikė mama. Bet tai yra didelė laimė.
– Ar labai sudėtinga auginti, auklėti keturis berniukus?
– Nėra nė minutės laiko nuobodžiauti. Buvimas namuose su keturiais vaikais savaime yra didžiulis darbas. Ir jis yra smagus, tame daug laimės ir džiaugsmo. Aišku, ir streso. Verda intensyvus gyvenimas, bet aš prie to pripratusi.
Šiuo metu gyvenimas sukasi aplink mažiausiąjį. Galiu save laikyti patyrusia mama – juk Kristijonas man ketvirtas sūnus. Ramus, šaunus vaikelis. Tikrai leidžia ir išsimiegoti, ir pailsėti. Su vyru pakalbame, kad nėra sudėtinga mažus vaikus auginti, kai turi patirties.
– Vyriausiajam jūsų sūnui Dmitrijui – jau 16 metų. Ar jis nesidrovi, ypač prieš draugus, kad turi tokį mažą brolį?
– Tikrai ne, bent jau aš to nepastebiu. Jis mažiausiąjį sutiko labai šiltai. Padeda man, kai reikia pagalbos, mažojo vežimėlį išneša į lauką. Vyresnieji berniukai prisimena tą laiką, kai Marius buvo dar visai mažas, o jie jau gerokai paaugę. Ir dabar Kristijoną priima labai gerai, aš tuo džiaugiuosi.
Džiaugiuosi, kad vyresnieji yra tvirti vaikinai, gali man padėti. Gyvename nuosavame name, vietos tokiai didelei šeimai pakanka. Smagu, kad kiekvienas turi savo kambarį – atskirą erdvę, nors ir nedidelę, kurioje gali karaliauti.
– Kaip antrasis jūsų vyras Peteris priėmė jūsų sūnus iš pirmosios santuokos?
– Gerai. Mudu su Peteriu buvome pažįstami – ir bendravome, ir draugavome daugelį metų. Praėjusiais metais atšventėme 10 metų sukaktį nuo pažinties. Dar buvo maži mano berniukai, kai su juo susipažino. Nors mudu dar nebuvome susituokę, bet jis, galima sakyti, buvo nuolatinis mūsų šeimos narys. Dar iki tol, kol persikėlė gyventi į Lietuvą. O persikėlė 2013-aisiais, prieš mūsų sutuoktuves.
Su mano vyresniaisiais sūnumis jis žaidžia krepšinį, planuoja važiuoti į futbolo rungtynes, taip pat jas stebi per televizorių ir visi serga už savo mėgstamą komandą. Mano namai – tikra berniukiškų pramogų oazė.
Peteris nebuvo vedęs iki mums susipažįstant. Marius jam – pirmasis sūnus, Kristijonas – antrasis. Jis labai laimingas.
– Turbūt didžiausias jūsų šeimos pomėgis – sportas?
– Sportas mūsų šeimos genuose užkoduotas. Mano tėtis jaunystėje užsiėmė visomis sporto šakomis, iki šiol yra šachmatų treneris. Šachmatai, tarkime, mūsų darbas, bet ir kitos sporto šakos visada mums rūpėjo. Ir sirgaliai buvome, ir savo malonumui žaidėme. Mano vyras – labai sportiškas.
Dmitrijus mėgsta rašyti, kuria istorijas. Gal tai – retesnis pomėgis? Gal jis bus žurnalistas, gal rašytojas, pamatysim. Aleksandras tikrai labai mėgsta sportą. Yra ir sirgalius, ir krepšinį žaidžia, varžybose dalyvauja. Abu vyresnieji berniukai – aukšti. Dmitrijus – 205 cm, Aleksandras – daugiau kaip 1,90 m, mano vyras Peteris – 1,97, aš – 1,84 m ūgio. Mes – sportiškų aukštaūgių šeima. O apie mažąjį, Marių, dar sunku ką nors pasakyti. Jis lanko darželį.
– Kai gyvendavote Seimo bendrabutyje, ar Šiauliuose likę jūsų vyrai sugebėdavo pasigaminti valgyti, sutvarkyti namus ir įvairius reikalus vieni, be mamos? Ar grįžusi rasdavote prisvilusius puodus?
– Jie puikiai susitvarkydavo, nesiskųs-davo. Laimė, Šiauliuose yra seneliai, mano tėvai, kurie daug padeda.
– Įsivaizduoju, kiek daug darbų, kai namie – gausi šeima. Vien savaitgalio pietų gaminimas suryja trečdalį dienos. Ką darote, kad buitis neužgožtų tų dalykų, kurie gyvenimui suteikia polėkio?
– Buities darbai yra būtini. Bet tai – tik dalis gyvenimo. Man būtų labai sudėtinga, jei tektų užsidaryti tarp keturių sienų ir visada tai daryti. Išeiti į koncertus, teatrą dabar – prabanga. Žinoma, seku viską, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. Mane labiausiai motyvuoja darbas. Taip buvo visada. Netrukus galėsiu grįžti prie darbų.
– Šachmatų pasaulis jums pamėtėjo du vyrus, su kuriais susilaukėte keturių sūnų. Po skyrybų su pirmuoju vyru A.Širovu trumpai buvote vieniša?
– Neilgai. Buvau dar visai jauna moteris. Taip susiklostė, kad netrukus susitikome su Peteriu. Išvaizda jo, kaip sakote, gal ir nepanaši į skandinavo, bet pagal savo charakterį jis – skandinavas.
– Per dieną pasako tris žodžius?
– Ne. Savo vyru ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi. Jis turi puikų humoro jausmą, tokį saviironišką. Danai mėgsta pasišaipyti iš savęs, jie yra linksmi, optimistai. Po sunkių dienos darbų visada smagu su juo pakalbėti, nes Peteris visur moka įžvelg-ti šviesiąją pusę.
Pas mus susiformavęs stereotipas, kad skandinavai – būtinai labai lėti. Mano vyras šmaikštus, puikus tėtis.
Vienintelis dalykas, kuris jam būdingas, kaip ir visiems skandinavams, – kitoks požiūris į moteris. Jie moteris laiko lygiavertėmis partnerėmis. Jiems nebūdinga dovanoti moteriai gėlių, o svarbu ją gerbti, natūralu ją priimti kaip lygiavertį partnerį. Peterio dėka daugelis mano gyvenimo iššūkių – sportinių ir politinės karjeros – buvo lengvesni, nes jis visada mane labai palaikė. Jis kilęs iš tokios aplinkos, kur tai natūralu, ir neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.
– Ar sunkiai jūsų vyras apsiprato Šiauliuose? Juk tai – ne sostinė...
– Jis turi labai įdomų darbą, kuris verčia dažnai keliauti, – yra norvegų šachmatininko, pasaulio čempiono Magnuso Oeno Carlseno treneris, sekundantas. Kartu su juo važiuoja į svarbiausias varžybas.
Netrukus Peteris išvyksta trims savaitėms į šachmatų stovyklą, paskui – į varžy-bas. Po to bus nedidelė pertrauka, tada – kitos varžybos.
Jeigu jam tektų visą laiką gyventi tik Šiauliuose, būtų sudėtingiau. Bet dabar tai – pakankamai ideali vieta, kur grįžta, būna su šeima, augina vaikus. Paskui kuriam laikui išvažiuoja. Visai nebloga pusiausvyra.
– Ar prieš darbą Seime buvote baigusi savo, šachmatininkės, karjerą?
– Šachmatininkės karjera gera tuo, kad gali visą gyvenimą žaisti. Nėra tokio dalyko, kad turi būtinai trenkti durimis ir pasakyti – na, štai, aš dabar baigiu karjerą ir išeinu. Žinoma, nesitreniruojant, nedalyvaujant varžybose šachmatininko forma blogėja ir, be jokios abejonės, po pertraukos bet kuriam šachmatininkui labai sunku grįžti į savo lygį. Bet tai nėra neįmanoma.
– Iš šachmatų pasaulio – į politiką, į Seimą. Kodėl nusprendėte taip pasukti savo gyvenimą?
– Tai – jokia retenybė. Šachmatininkai labai dažnai pasuka į politiką. Nemažai mano kolegių didmeistrių iš kitų šalių yra taip padariusios. Tai – natūralus karjeros posūkis.
Vienas dalykas – pačiai apsispręsti, kitas – ar sulauksiu palaikymo iš rinkėjų, ar užsitarnausiu jų pasitikėjimą?
2012 metais aš priėmiau sprendimą kandidatuoti į Seimą, bet tie rinkimai man nebuvo sėkmingi. Taip susiklostė, kad praėjus pusmečiui po trečiojo sūnaus Mariaus gimimo patekau į Seimą, kur dirbu nuo 2015 m. balandžio 21 d. Pagal tuometes gyvenimo aplinkybes gal tai ir nebuvo paprastas sprendimas, nes sūnus buvo dar labai mažas, vis dėlto apsisprendžiau, kad turiu priimti tokį iššūkį ir tokią atsakomybę.
2016-ųjų rudenį irgi kandidatavau į Seimą ir buvau išrinkta. Šią kadenciją dirbu Žmogaus teisių komitete.
– Ar nesapnuojate, kaip dalyvaujate šachmatų turnyruose?
– Kartais sapnuoju – ir kaip laimiu, ir kaip pralošiu. Neseniai išėjo knyga „Tarp juoda ir balta“ apie mano, šachmatininkės, karjerą. Į ją sudėjau savo emocijas, išgyvenimus. Žinoma, kartais prisimenu ir seku šachmatų pasaulį.
– Ar įdomus tas pasaulis, kuriame gyvenote daug metų?
– Tai labai įdomus sportas. XX a. pradžioje šachmatais žaisdavo tik vyrai, moterys – ne. Vyrai žaisdavo išskirtiniuose klubuose rūkydami pypkes. Vėliau tas sportas pasidarė demokratiškesnis, pradėjo vykti šachmatų olimpiados, pasaulio čempionatai, turnyrai. Šachmatais pradėjo žaisti ir moterys.
– Kuris turnyras jums labiausiai įsiminė?
– Labiausiai įstrigo tos varžybos, kuriose pasiekiau geriausių rezultatų. 1995 m., būdama paauglė, tapau pasaulio jaunių šachmatų čempione. 2000-aisiais, būdama 16 metų, tapau Lietuvos šachmatų čempionato nugalėtoja. Tais pačiais metais pasaulinėje olimpiadoje Stambule iškovojau aukso medalį. Tai buvo man labai sėkminga olimpiada – aukso medalį iškovojau prie pirmosios moterų komandos lentos.
2006 m. pasaulio moterų čempionate iškovojau bronzos medalį. 2003, 2008 ir 2010 m. tapau Europos čempionato sidabro medalio laimėtoja, o 2011 m. pagaliau laimėjau šio čempionato auksą. Iš tikrųjų ilgai siekiau aukso medalio ir man tai buvo labai didelė pergalė. Tais laikais kasdien treniruodavausi po šešias valandas.
– Ar tikrai geru šachmatininku gali tapti tik geras matematikas?
– Taip nemanyčiau. Pirmiausia žaidimas šachmatais turi labai patikti, tai turi būti gyvenimo aistra. Meilė šachmatams yra svarbiausia. Antra – loginis mąstymas, vaizduotė. Vaizduotė reikalinga ne tam, kad mintyse logiškai numatytum, kas bus, o tam, kad sukurtum ką nors įdomaus. Tam reikalinga ir menininko gyslelė.
Žaidimas šachmatais – tai kūryba. Būtent ir kūrybinis pradas reikalingas. Šachmatininkai – labai skirtingi. Tarp jų yra nemažai matematikų, bet dar daugiau humanitarų. Aš save laikau humanitare. Labiau už matematiką man patikdavo kalbos.
– Kelis ėjimus numatydavote į priekį?
– Tai labai priklauso nuo padėties lentoje. Gali būti palanki padėtis, kai labai lengva skaičiuoti į priekį. Tada galima numatyti 10–15 ėjimų į priekį. Būna, 2–3 gali numatyti.
– Ar namie žaidžiate šachmatais su savo vyresniaisiais sūnumis?
– Mano berniukai Dmitrijus ir Aleksandras moka žaisti, lankė šachmatų būrelį būdami vaikai. Bet užsidegimo šachmatams neturėjo. Jau kelerius metus nebuvome prisėdę prie lentos. Aš su jais rimtai nežaisdavau – mūsų labai skirtingas lygis. Daugiau mėgindavau jiems padėti, patarti. Man buvo svarbu, kad jie išmoktų žaisti.
Manau, vaikams naudinga mokėti žaisti šachmatais. Tai labai lavina mąstymą. Džiaugiuosi, kad jie to išmoko.
– O su vyru prisėdate prie šachmatų lentos?
– Labai retai. Mudu žaisdavome be lentos, vaikščiodami po parką. Savo galvose. Juokais, tarkime. Profesionalai dažnai taip daro. O sėdėti prie lentos ir rimtai žaisti nebūdavo įdomu.
– Pirmoji jūsų santuoka iširo. Kokią pamoką gavote iš to gyvenimo etapo?
– Gyvenimas mane išmokė pakantumo. Man kyla atmetimo reakcija, kai žmonės, tokie teisuoliai, tvirtina, kad santuoka gali būti viena ir iki tol, kol mirtis juos išskirs.
Manau, kad gyvenimas – labai sudėtingas, ir tikrai niekada nemesčiau akmens į tuos, kuriems reikėjo išsiskirti.
