Aušra sako: „Bandau priimti ir susigyventi su karininko žmonos likimu, atrasti savąjį tikėjimo šaltinį, susidraugauti su baime, nerimu ir nežinia.“
Tačiau moters nerimas ėmė ir išsiveržė, tik kitaip – jos pačios ir kitų karių žmonų gyvenimo istorijomis, suguldytomis į knygą.
„Visos tos istorijos užpildė kadaise vienatvėje mano praleistas naktis. Tai kaupėsi. Aš norėjau išsakyti tai, ką išgyvenau, ir viską suguldžiau į knygą. Visos tos istorijos savos, susipynusios. Kalbėdamos su ukrainiete Tatjana kartu verkėme. Mes jaučiame viena kitą – tai seserystės pulsavimas. „O kaip tu gali pusę metų išbūti be vyro?“ Mes to neklausiame. Mums tai yra normalu. Mus tai sieja. Kurioms nenormalu, tos išeina, palieka vyrą“, – kalbėjo teisininko išsilavinimą turinti, valstybės tarnautoja Seime dirbanti A.Mažonė.
Knygoje „Nežinios fronto linijos“ Aušra pasakoja apie 12 karių moterų iš viso pasaulio. Ją pradėjo savo išgyvenimais, o baigė Lietuvos partizano Juozo Jakavonio-Tigro žmonos Zofijos istorija.
Su karininkų žmonomis iš viso pasaulio lietuvė susipažino Amerikoje, kur su šeima gyveno metus. Kiekvienos moters likimas skirtingas, kultūriniai ir religiniai jų gyvenimo skirtumai akivaizdūs, tačiau vienas dalykas jas sieja – tai, kad jų vyrai karininkai ne kartą yra atsidūrę prie mirties slenksčio. Taip moterys susidraugauja su nežinia. Tačiau jos puikiai supranta, kad kario tikslas – ginti žmones ir tėvynę.
– Aušra, ar visada žinote, į kurią šalį vyksta jūsų vyras?
– Ne visada. Jis tiesiog išvyksta į tarnybą. Mano vyras sako: „Aš tarnauju 24 valandas per parą.“
– Ir jums nebaisu?
– Baisu. Aš ne visada viską žinau. Tikrai ne. Ir neklausiu, nors civilių vyrų žmonoms tai gali pasirodyti keista. Tiesiog taip yra – kariai, pareigūnai turi savo darbo paslapčių, ne viską gali pasakoti mums, civiliams. Aš žinau, jaučiu, kiek galiu klausti. Jeigu suprantu, kad į tam tikrus dalykus negaliu lįsti, tai ir nelendu.
Į tarptautines misijas Lietuvos kariai vyksta į daugelį šalių. Lietuva yra NATO partnerė, ir mes atstovaujame NATO šalims ten, kur atstovauja ir mūsų partneriai. Tai Kosovas, Irakas, Afganistanas, Malis. Misijose jis būna įvairiai – tris, šešis, aštuonis mėnesius.
– Kaip gyvenate, kai vyro taip ilgai nėra namie?
– Tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Susigyveni su baime, priimi ją. Supranti, kad kitaip būti negali. Man tai normalu. Kai mes tuokėmės, jis jau buvo karininkas. Bet aš niekada negalėjau žinoti, kas manęs laukia. Manau, kad kiekvieno profesionalaus kario siekis – išvykti į misiją. Tokia kario profesija. Jie pasiruošę fiziškai ir psichologiškai, vyksta į kursus, tobulinasi, kad vėliau visas žinias ir įgūdžius galėtų panaudoti karo atveju, apginti mus, padėti NATO partneriams, kad esant reikalui ir jie mums padėtų.
– Kai jis grįžta namo, ar nenusmelkia mintis – štai, parvyko svetimas žmogus?
– Neslėpsiu, kartais prireikia adaptacijos. Mes įprantame gyventi savu ritmu, pagal savas taisykles, kasdienėje buityje. O kariui, grįžusiam iš kitokio pasaulio, normalu, kad reikia laiko adaptuotis.
– Jūs susituokę 14 metų. Kiek metų nugyvenote drauge?
– Tikriausiai septynerius – pusę to laiko.
– Ar apie jus, gražią moterį, sukasi garbintojai, kai vyro nėra namie?
– Manau, jei neatveri tokių galimybių, tai jų ir nebūna. Aš jų neatveriu. Tokiose šeimose pasitikėjimas yra vienas svarbiausių dalykų. Jeigu nebūtų pasitikėjimo, negalėtų būti ir šeimos.
– Sudėtinga taip gyventi. Ar vaikas susirgo, ar tėvams kas nutiko, ar namuose vandens čiaupai pradėjo gesti – viską sureguliuoti, sutvarkyti turi viena moteris.
– Čia tarsi taisyklė – kai tik vyrai išvyksta, karių moterims namuose viskas pradeda gesti.
– Girdėti nuomonių, kad kariai vyksta į misijas dėl didelio uždarbio.
– Ką reiškia didelis uždarbis? Kokia suma gali įvertinti savo gyvybę? Ar galėtų žmogus važiuoti ir rizikuoti savo gyvybe už 10 ar 30 tūkstančių eurų?
Pirmiausia manau, kad kario misija – ginti žmones ir saugoti šalį. Jeigu jis vyksta į misiją dėl pinigų, tai ar jis yra karys?
– Kokie gyvenimo keliai jūsų šeimą nuvedė į Ameriką? Kur ten įsikūrėte?
– Mano vyras ten vyko į Karo koledžą. Mudu su sūnumi Gabrieliumi – dabar jam 11 metų – važiavome kartu. Gyvenome kaubojiškoje Amerikoje – netoli Kanzas Sičio miesto, karinėje bazėje, kurioje buvo įsikūrusios karininkų šeimos iš 70 šalių.
Tai mažo miesto dydžio uždara teritorija su visa infrastruktūra, kurios plotą sudaro maždaug 2 tūkstančiai hektarų. Bazės teritorijoje įrengtos parduotuvės, ligoninės, sporto klubai, mokyklos, išpuoselėti golfo laukai. Teritorija suskirstyta į rajonus, o šie pavadinti įvairiausiais indėnų genčių pavadinimais. Gauni ten namą, jame įsikuri, iškeli savo šalies vėliavą ir tarsi kuri savo mažą valstybę. Mūsų rajone plevėsavo Italijos, JAV, Pakistano, Kirgizijos, Juodkalnijos vėliavos.
Vyras išeidavo į paskaitas koledže, sūnus – į mokyklą, kur pamokos vykdavo anglų kalba, o mes, karininkų žmonos, būdavome laisvos.
Karininkų žmonomis ten labai rūpinamasi – organizuojami anglų kalbos kursai, įvairios išvykos, skaitomos paskaitos apie Ameriką. Vykdavo įvairių susitikimų, kuriuose moterys pristatydavo savo šalies patiekalus. Aš ten kuo puikiausiai išmokau kepti žagarėlius. Į Ameriką nusivežiau tautinį kostiumą. Jeigu nori atstovauti savo šaliai, veiklos ten yra.
Kai atvažiavome birželį, ten buvo beprotiškai karšta – apie 40 laipsnių aukščiau nulio. Mūsų kaimynai buvo pakistaniečiai. Birželis kaip tik sutapo su laikotarpiu, kai visame pasaulyje musulmonai laikosi ramadano. Pagrindiniai jo atributai – pasninkas ir malda. Per ramadaną musulmonai turi susilaikyti nuo gėrimo ir valgymo nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Nemačiau, kad kaimynė Mishi dieną bent lašelį vandens atsigertų. Vedama tikėjimo ir tradicijų visą dieną badaudavo, o nusileidus saulei šeimai ruošdavo gausią vakarienę. Toks aklas priesakų laikymasis kėlė dvejopus jausmus – kaip tai įmanoma? Tai kankynė. Kita vertus, negali nesutikti, kad valios ugdymas veda žmogų prie teigiamų pokyčių, išlaisvina. Tuose dalykuose ji įžvelgia prasmę. Tada pagalvoji: O gal iš tikrųjų taip yra?“
– Temą knygai „Nežinios fronto linijos“ apie savo kaimynes karininkų žmonas tiesiog pakišo pats gyvenimas?
– Taip ir buvo. Kadangi turėjome nemažai laisvo laiko, vaikščiodavome viena pas kitą į svečius, į arbatos gėrimo ceremonijas. Jos paruošdavo įvairių valgių. Gyvendama skirtingų tautų, skirtingų kultūrų katile, stebėdama tas moteris, jų šalių tradicijas visu tuo susidomėjau ir pamaniau: „Kodėl neužrašyti tų moterų gyvenimo istorijų?“ Juk mūsų galvose – nemažai stereotipų. Pavyzdžiui, kad Pakistane moterys tik skriaudžiamos ir neturi jokių teisių. Toje bazėje susipažinusi su pakistaniete Mishi supratau, kad tai nėra visiška tiesa. Ta moteris – išsilavinusi, emancipuota, vaikšto be hidžabo, kuo puikiausiai atstovavo Pakistanui.
– Labiausiai sukrečia ukrainietės Tatjanos istorija. Ji dvelkia ir mirtimi, ir stebuklu. Jos vyras Igoris, karo lauke gavęs mirtiną žaizdą, liko gyvas.
– Taip, Tatjanos istorija išskirtinė. Dar kartą pasikalbėti skridau pas ją į Kijevą. Bekalbant kelis kartus apsiverkėme. Esminis momentas šioje istorijoje – tikėjimas. Jų abiejų tikėjimas Dievu. Tai juos palaikė. Tatjana, mano akimis, tiesiog kario žmonos idealas. Man labai patiko jos žodžiai: „Duoti reikia daugiau, negu imti.“
O tada vyras jai pasakė, kad turi staigiai išvykti tarnybos reikalais, ir paprašė sudėti daiktus. Kartkartėmis jis jai paskambindavo – tai būdavo labai greiti pokalbiai – pasiteiraudavo, kaip ji ir dukra laikosi. Apie save, kaip visada, nieko nepasakodavo. Pasirodo, tuo metu jis jau buvo antiteroristinėje zonoje, kur vyksta karas.
Mūšis ant Savur Mohylos kalvos vyko su Rusijos remiamais separatistais. Tatjanos vyras buvo paskirtas šios aukštumos, kuri ukrainiečiams yra strategiškai labai svarbi, gynybos vadu.
Ukrainiečiai dėl tos teritorijos kovojo savaitę. Be poilsio, be vandens. Kai pamatė, kad nieko negali padaryti, tik sulaukę aukštesnio vado įsakymo pradėjo atsitraukti. Tuo metu į mašiną pataikė sprogmuo, ir Igoris buvo sužeistas į galvą – skeveldros išplėšė dalį galvos.
Kai rusų desantininkai kelis ukrainiečių karius ėmė į nelaisvę, šie prašė, kad jam suteiktų medicininę pagalbą. Tačiau okupantai pasakė, kad jis ilgai netemps. Tame lauke jis sužeistas, be sąmonės, išgulėjo dvi paras. Igorį surado Raudonojo Kryžiaus savanoriai, kurie surenka lavonus. Prieš atiduodami jo kūną į morgą užčiuopė pulsą. Vietoj morgo jis pateko į Dniepro ligoninę.
Jis buvo be jokių ženklų. Okupantai sužeistą, nužudytą karį apiplėšia – atima žiedą, kitus daiktus, kad niekas jo neidentifikuotų. Bet įvyko stebuklas. Ligoninėje atgavęs sąmonę jis prisiminė savo pavardę ir pasakė prie jo lovos priėjusiai medicinos seseriai. Jos pavardė buvo tokia pat. Paaiškėjo, kad juodu kilę iš to paties kaimo. Jos dėka ir buvo susisiekta su kario šeima.
Ligoninėje Igoris žmoną atpažino, bet jis dar dalyvavo kare – kliedėjo. „Ar gali paskambinti savanoriams, kad surinktų mūsų karių kūnus ir nuvežtų į morgą?“ – paprašė Tatjanos.
Jį operavo ir Dniepre, ir Kijeve. Medikų darbas prilygo stebuklui – Igorį sutvarkė taip, kad šiandien jis yra Karo licėjaus dėstytojas – moko būsimus Ukrainos karius. Igoris Gordijčukas – Ukrainos herojus, apdovanotas Prezidento Auksinės žvaigždės ordinu už kovą karo lauke.
– Jūsų pašnekovė indė Svati užsiminė, kad Indijoje moteris gali būti seksualiai išnaudojama šeimoje. Reikia suprasti, kad broliai prievartauja seserį? Tada kur žiūri tėvas?
– Į tai aš nelindau, bet rašydama knygą konsultavausi su buvusia Lietuvos ambasados Indijoje konsule. Ji patvirtino, kad Indijoje taip būna. O kodėl dabar ten vyksta tokie didžiuliai moterų protestai? Dėl to, kad jos prievartaujamos.
Aš labiau gilinausi į kastas. Mano herojė Svati priklauso aukščiausiai Indijoje – brahmanų kastai. Tuoktis jie gali tik vieni su kitais. Tik brahmanai gali patekti į šalies valdymo institucijas ir turi daug įvairiausių išlygų.
Man sukėlė didelę nuostabą, kad vyrą jai surado tėvai. Jos tėvas – chemijos profesorius universitete, mama – mokytoja. Savo vyrą per vestuves Svati pamatė trečią kartą. Aš jos klausiau, kaip taip įmanoma? O ji atsakė labai paprastai – kad labai pasitiki savo tėvais, kad žino, jog jie jai blogo tikrai nenori, jie turi patirties ir akylą akį ir tą vyrą gali įvertinti daug geriau negu ji, jauniklė.
Anot jos, mes, Vakarų pasaulio atstovės, įpratusios įsimylėti vyrą iki vestuvių, o jos, indės, privalo išmokti jį pamilti po vestuvių. Ir dar ji pabrėžė, jog tėvas ją nuo mažumės mokė, kad moteris – kaip vanduo. Nuo jos turi viskas – nuoskaudos, pyktis – nubėgti kaip upė, kaip vanduo. Tai labai padės, kai ji ištekėjusi nukeliaus gyventi į vyro namus.
Bet ir Indijoje daug kas keičiasi. Studentai susipažįsta universitetuose ir susituokia be tėvų įsikišimo.
– Kokie kultūriniai skirtumai jus labiausiai sukrėtė?
– Didelę nuostabą sukėlė indiškos, šrilankietiškos vestuvės, kai nuotakos tik du kartus buvo mačiusios savo būsimąjį vyrą.
Labai sujaudino Deganios iš Izraelio istorija. Ištekėdama iš meilės ir laisva valia ji uždarė visas duris savo praeičiai – savo tėvams, giminei. Jie jos atsisakė. Ji kilusi iš labai tikinčių žydų ortodoksų šeimos, kur dukteriai vyrą taip pat suranda tėvai, palaimina tos pačios bendruomenės rabinas. Tačiau, sutikusi amerikietį karo mediką Seaną, ji nusprendė tekėti už jo. Ir tuo pasirašė sau nuosprendį visam likusiam gyvenimui – ši santuoka užvėrė kelius į jos žydišką praeitį, tapatybę, tradicijas.
Degania ir Seanas susipažino Sinajaus pusiasalyje, Egipte, karinės amerikiečių bazės mokymo centre. Tuo metu Egipte vyko neramumai. Jis iš Amerikos buvo atsiųstas į misiją, o ji ten atvykusius karius mokė hebrajų kalbos.
Bet argi čia – ne pati tikriausia meilė? Kuri netgi sunkiausiais gyvenimo momentais, kai pasigendi artimųjų, kai jautiesi vieniša lyg girioje su vilkiukais likusi vilkė, – net tada neleidžia suabejoti, kad priėmei teisingą sprendimą – ištekėti laisva valia.
