Chanderis apie Lietuvą sužinojo tik iš žemėlapio. Baigęs viešbučių administravimą vyras ieškojo darbo. Skelbime jis pamatė, kad Lietuvoje indų restoranas ieško virėjo. Kadangi tai buvo Chanderio hobis, jis nusprendė pabandyti: „Užkliuvo didelės raidės – „Lithuania“ ir dar didesnės – „Europa“. Tik tuomet aš pažiūrėjau žemėlapyje, kur yra ši šalis, ir nusprendžiau atvykti čia pabandyti. Taip 4 metus ir dirbau čia, Lietuvoje, indų restorane.“
– Kaip atrodė jūsų gyvenimo pradžia Lietuvoje?
– Pirmą kartą atvykęs čia patyriau šoką. Pamenu, tada pas jus buvo 30 laipsnių šalčio, o man tai buvo labai neįprasta temperatūra. Buvo tikrai labai šalta. Vaikščiodavau su storu sluoksniu rūbų, tačiau ir jie ne visada padėdavo. Per 10 metų įpratau, o dabar jau žiemą filmuojuosi be striukės.
– Kaip jus priėmė aplinkiniai?
– Žmonės mane pasitiko draugiškai. Tačiau buvo justi, kad šioje šalyje tuomet nebuvo labai įprasta matyti kitatautį. Visiems buvo labai įdomu, žiūrėdavo į mane su šypsenomis.
– Čia atradote meilę. Kaip atsimenate pažinties dieną?
Chanderis: Pirmą kartą susitikome kebabinėje. Joje buvau su draugėmis ir draugu, kurį pažinojo Agnė. Jis nuėjo su ja pakalbėti, ir aš nusekiau paskui. Po to Agnei pasiūliau apsikeisti kontaktais. Taip viskas ir baigėsi. Tačiau maždaug po dviejų mėnesių netikėtai susitikome naktiniame klube. Ėmėme bendrauti, po to pradėjome susitikinėti, ir viskas taip susiklostė, kad esame kartu jau daugiau nei 5 metus.
Agnė: Kebabinėje aš nesupratau, kad jis yra žinomas – filmuojasi reklamose. Man buvo didžiausias įspūdis, kad jis – indas, tačiau kalba lietuviškai.
Chanderis: Aš niekada nesigiriu, kad filmuojuosi. Kai manęs gatvėje klausia, dažnai atsakau: reklamoje ne aš, tai – mano pusbrolis... (Juokiasi.)
– Esate iš skirtingų pasaulio kraštų. Kaip į jūsų santykius reagavo artimieji?
Agnė: Giminės bei draugai priėmė išties gerai. Ypač didelis privalumas, kad Chanderis gali suprasti ir kalbėti lietuviškai. Jis puikiai sutaria net su mano močiute. Nė vienas iš mano artimųjų nėra pasakęs blogo žodžio apie mano vyrą.
Chanderis: Iš mano pusės irgi gerai visi priėmė, tikrai gerai... (Juokiasi.) Agnės giminės ir draugai labai draugiški, malonūs. Susipažinau su seneliais, prosenele. Na, o mano mama iš pradžių reagavo kiek keistai. Vėliau suprato, kad santykiai rimti, atvyko į vestuves ir dar indiškų rūbų svečiams parūpino.
– Pasipiršote Maltoje. Ar piršlybų buvo tikėtasi?
Chanderis: Mes ilgai bendravome. Vėliau mano mama ėmė mane spausti dėl vestuvių, galų gale išvykome į Maltą, ir ten aš pasipiršau Agnei.
Agnė: Piršlybos man, jei atvirai, nebuvo netikėtos. Mes dažnai apie tai kalbėdavome. Chanderis jausdavo spaudimą iš mamos, kad jam jau reikia tuoktis. Na, nebūtinai su manimi, galbūt su inde... Tačiau tada mes jai pranešėme, kad jau pasirinkome vestuvių datą. Žinoma, iš pradžių supyko, tačiau vėliau atsileido – suprato, kad pyktis visiškai nieko nepakeis.
– Esate skirtingų kultūrų. Kokios buvo jūsų vestuvės?
Agnė: Iš pradžių nuvykome į Santuokų rūmus, po to – fotosesija ir šventė sodyboje. Nenorėjome labai didelės ir pompastiškos šventės. Norėjome tik artimiausių žmonių šalia. Pasveikinti mūsų atvyko apie 30 žmonių. Viskas buvo organizuota mūsų pačių – nuo šokių, žaidimų iki maisto. Chanderis su draugu, virtuvės šefu, rūpinosi, kad visi svečiai būtų skaniai pamaitinti.
Chanderio mama buvo atvežusi daug indiškų drabužių, tad aš savo giminaites bei drauges aprengiau jais ir paruošėme keletą indiškų šokių. Merginoms labai patiko rūbai, jos kone ekspromtu ir indišką šokį sukūrė.
Chanderis: Vestuvės buvo tolerantiškos abiem pusėms. Buvo ir indiškų šokių, ir lietuviškų.
Buvo labai smagu, šokome iki paryčių. Mes buvome paruošę tris šokius, kuriuos pašokome pagal indišką, lietuvišką ir anglišką vestuvines dainas.
Norime surengti ir indiškas vestuves pagal indų papročius. Lietuvoje vestuvėse įprasta matyti 20–50, na, iki 100 žmonių. O pas mus, Indijoje, vestuvėse būna mažiausiai 400 žmonių. Daugiausia gali būti apie 20 tūkstančių. Mes esame labai draugiški ir labai greitai susipažįstame su žmonėmis. Pasisveikinę iš karto imame bendrauti, einame vieni pas kitus, todėl ir keliame dideles vestuves. Vestuvės mums turi būti labai prabangios. Mes visą gyvenimą taupome pinigus, kad iškeltume dideles vestuves. Juk reikia parodyti žmonėms, kiek esi sutaupęs, sukaupęs... (Juokiasi.) Mūsų vestuvėse Indijoje 800 žmonių tikrai bus.
– Kokia buvo jūsų povestuvinė kelionė?
Chanderis: Po vestuvių pas mus svečiavosi mano mama, tad su ja išties daug keliavome po Lietuvą. Aplankėme ir kaimynines šalis – Latviją, Lenkiją. Mano mamai čia labai patiko, nes Lietuva, palyginti su Indija, labai švari šalis.
– Kuo jus vienas kitą žavite?
Agnė: Mane žavi jo nuoširdumas, gerumas. Chanderis turi tradiciją: jis nešvenčia savo gimtadienio, tačiau visada eina ir aukoja vargšams, nusiveda į parduotuvę ir priperka maisto. Tokie tylūs, geri darbai mane labai žavi. Taip pat optimizmas, kuriuo jis visada spinduliuoja ir padeda juo spinduliuoti man.
Chanderis: Agnė labai draugiška, man labai daug padeda. Didžiausi mūsų pykčiai trunka daugiausia 5 minutes.
– Kur planuojate kurti ateitį ir su kokia veikla ją sieti?
Chanderis: Neapsiriboju viena kryptimi, man reikia įvairios veiklos. Viską, ką darau, darau nuoširdžiai.
Turiu planą ateityje vėl atidaryti savo mažą restoraną. Dabar kuriu ir tobulinu savo „YouTube“ kanalą „Labas, panele“. Ten aš ir dainuoju, ir šoku, ir kuriu juokingus eilėraštukus pagal indišką muziką lietuviškai.
Agnė: Visada esame atviri pokyčiams. Niekada neatmetame galimybės gyventi Indijoje.
