Dar 2014-ųjų vasarą „The New York Times“ pavadino „Birkenstock Summer“. Ir jau po metų, 2015-aisiais, vokiečių bendrovė paskelbė tris mėnesius visame pasaulyje nebepriimsianti užsakymų, nes nebespėjanti gaminti.
Dar po metų, 2016-aisiais, „Birkenstock“ darbo rezultatas – 20 milijonų porų šlepečių. Dvigubai tiek kiek 2012-aisiais.
Anksčiau „Birkenstock“ buvo laikomos viso labo ekologiškomis šlepetėmis. Bet dabar ši avalynė iš Vokietijos jau užkariavo pasaulio didmiesčių nuo Niujorko iki Tokijo gatves.
„Birkenstock“ jau galima pamatyti ir ant aukštosios mados podiumo.
O juk anksčiau moterys jas rinkdavosi, kai eidavo pasivaikščioti su šunimi ar išmesti šiukšlių.
Bet pastarąsias vasaras šlepetės „Birkenstock“ buvo avimos vakarėliuose, šėliojant naktiniuose baruose. O kodėl gi ir ne?
Ši avalynė turi natūralaus kamščio ortopedinį vidpadį, yra lanksti, patogi ir lengva.
„Birkenstock“ itin pamėgo prekybos sektoriaus darbuotojos, slaugytojos, nes šių profesijų žmonėms tenka daug stovėti ir vaikščioti.
Kai mados redaktorės iš Honkongo, garsių prekės ženklų vadybininkai iš Niujorko ir ryškiais drabužiais bei makiažu išsiskiriančios jaunosios madų aistruolės užplūsta Paryžiaus Tiuilri sodus, ten dažniausiai vyksta „Dior“ ar „Valentino“ mados kolekcijų pristatymai.
Bet praėjusių metų birželio pabaigos šeštadienio vakaras buvo išskirtinis: 450 kviestinių svečių savo aukštakulnius ir dizainerių sukurtus batus buvo palikę lagamine. Po Tiuilri sodų oranžeriją jie vaikštinėjo prekės ženklo „Birkenstock“ šlepetėmis.
Nojenštate (Reino krašto-Pfalco žemė, Vokietija) įsikūrusi šeimos bendrovė, kurią garsina ekologinės šlepetės, savo naujausių gaminių kolekciją pristatė pasaulio mados centre – Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.
Drąsus ar lengvabūdiškas sumanymas? O gal tai bendrovės didybės manijos išraiška?
„Nesuprantu, kodėl toks šurmulys? „Birkenstock“ jau 60 metų plėtoja savo verslą Paryžiuje. Tad pats laikas išeiti į didžiąją sceną“, – sako bendrovės komercijos direktorius Oliveris Reichertas.
Akivaizdu, kad šis bendrovės žingsnis jam itin malonus. Per „Birkenstock“ avalynės pristatymą „Arizona“ modelio šlepetes avintis, džinsus apsitempęs, plačiai atlapotus marškinius vilkintis O.Reichertas šnekučiavosi su didžiąja prancūzų mados dama Carine Roitfeld.
O ji, buvusi ilgametė žurnalo „Vogue“ redaktorė, atidžiai apžiūrinėjo kiekvieną iš 200 vokiečių bendrovės gaminių.
Paskui dalykinėmis temomis O.Reichertas kalbėjosi su garsiosios JAV dainų atlikėjos Rihannos stilistu. Jis buvo atsakingas už 40 modelių, kurie pristatė „Birkenstock“, išorę ir stilių.
Komercijos direktorius švytėjo iš džiaugsmo, nes jo triūsas davė puikių rezultatų.
2013-aisiais tarpusavyje susivaidijusią ir beveik į 40 atskirų padalinių suskilusią šeimos bendrovę O.Reichertas pavertė viena šiuolaikiška įmone, kuri pasiekė globalaus prekės ženklo lygį.
Nuo to laiko, kai ketvirtąją dešimtį baigiantis O.Reichertas perėmė vadovavimą į savo rankas kartu su vadybininku Markumi Bensbergu, bendrovės „Birkenstock“ avalynė nuolat išperkama.
„Visi pagaminti batai neužsiguli. Ir taip jau beveik penkeri metai“, – sako M.Bensbergas.
Praėjusiais metais, kaip ir prognozavo bendrovės komercijos direktorius O.Reichertas, buvo parduoti 25 milijonai. Ir ant visų puikuojasi etiketė „Made in Germany“.
„Esame didžiausias Vokietijos batų gamintojas“, – teigia O.Reichertas. Reikėtų pridurti – ir seniausias.
Dar nebuvo prancūzų revoliucijos, Vokietijos valstybės ar kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno muzikos, o Johannas Adamas Birkenstockas 1744 m. buvo įtrauktas į Langeno Bergheimo bendruomenės bažnyčios archyvą kaip pavaldinys ir batsiuvys.
1896 m. jo palikuonis Konradas Birkenstockas pradėjo gaminti ortopedinės avalynės įdėklus. Šiuos įdėklus, kuriuos vėliau dažnai nešiojo kare sužalojimus patyrę žmonės, toliau tobulino Karlas Birkenstockas. Jis 1954-aisiais, būdamas 18 metų, pradėjo darbuotis tėvo įmonėje.
Stovėdamas už prekystalio, kantrai ir įdėmiai klausė klientų skundų. Karlas tiek daug sužinojo apie juos kamuojančias kojų pėdų problemas, kad sukūrė įdėklą – atskirai be bato.
Vidpadį su suformuota gilia atramine duobute kulnui – priekyje platų, užpakalyje – siaurą.
K.Birkenstockas su lagaminu, prikrautu jo išradimo pavyzdžių, keliavo po Vokietiją, atkakliai kovodamas už savo gydomojo bato idėją. Deja, mažmenininkai atsisakė jo „išskaptuoto medžio kamieno“ asortimento.
Jų išjuoktas K.Birkenstockas savo šlepetes pardavinėjo sanitarijos įstaigoms ir ortopedijos reikmėms.
1963 m. parduotas pirmasis modelis „Madrid“ – kaip gimnastikos batas. Jis buvo pagamintas iš latekso, odos, kamščio ir džiuto. Tuo metu Vakarų pasaulio dar nejaudino mintys apie aplinkosaugą, sveiką gyvenimo būdą ir nykstančias natūralias medžiagas.
Kai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais jaunieji aplinkos sergėtojai rengė protesto eitynes prieš atomines elektrines ir taikias demonstracijas, nukreiptas prieš NATO ginklavimąsi, tik nedaugelis nešiojo „Birkenstock“ šlepetes.
Aplinkosaugos judėjimui paremti vaikiški batai vadinosi „Madrid“, „Arizona“ ir „Ramses“.
Lankstus, patogus, lengvas batas su pėdą tausojančiu kamštiniu vidpadžiu anuomet buvo vienintelis vokiečių indėlis į tarptautinę avalynės madą.
Jau gana anksti – 1989 m. dizainerio Giorgio Armani kolekcijos modeliai ant Milano podiumo buvo įsispyrę „Birkentock“.
Po trejų metų – 1992-aisiais žymiojo italo pavyzdžiu pasekė ir JAV dizaineris Marcas Jacobsas, pristatydamas savo garsiąją kolekciją „Grunge“.
Nuo kamštinių šlepečių mados nuošalyje neliko ir aukštakulnių guru, Ispanijos dizaineris Manolo Blahnikas.
Vokietijoje „Birkenstock“ avalynė buvo laikoma patogia nešioti, ekologiška, o kai kam net miesčioniško skonio ženklu.
Tuo metu JAV ji buvo tokia populiari, kad „Birkenstock“ atsirasdavo vietos per „Oskarų“ ceremoniją įteikiamų dovanų krepšiuose.
Mažiau nei per 30 metų K.Birkenstockas provincialų specifinį verslą pavertė pasaulinio lygio bendrove su 2 tūkst. darbuotojų. Jis, „Birkenstock“ patriarchas, iš savo pavaldinių reikalavo drausmės ir stropumo.
Už tai juos aprūpindavo mineraliniu vandeniu, kuris stovėjo prie štampavimo mašinų, nemokamai duodavo guliašo.
K.Birkenstocko nurodymu gamybos vietų grindys buvo dažomos nuotaikingomis spalvomis, o už darbą jis mokėjo daugiau, nei buvo numatyta pagal tarifą.
Bet vienintelis dalykas, kurio nenorėjo patriarchas, – tai, kad darbuotojai dalyvautų sprendžiant kokį nors klausimą bendrovėje.
Jis su savo trimis sūnumis – Alexu, Christianu ir Stephanu – 1993 m. atkakliai kovojo su kadaise svarbiausioje gamybos vietoje Sent Katerine išrinkta įmonės taryba.
Darbuotojai, be viso kito, reikalavo apsauginių nuo saulės priemonių ant fabriko langų, tokio pat kaip vyrams darbo užmokesčio moterims, kad būtų išgyvendinta savavališka premijų mokėjimo praktika.
Ketverius metus trukęs ginčas virto nešvariomis kovomis, įžeidinėjimais ir skirtomis baudomis.
Ir galiausiai 1997 m. sausį patriarcho, jo sūnų ir bendrovės darbuotojų kova baigėsi pastarųjų pergale – 1,8 milijono Vokietijos markių kompensacija. K.Birkenstocko reputacijai buvo suduotas stiprus smūgis.
Kai vėliau pribrendo metas tvarkyti palikimą, patriarchas savo sūnums atidavė bendrovę, padalytą į padalinius ir šalutinius prekės ženklus „Betula“, „Birki“, „Papillio“ ar „Tatami“.
Jaunesnieji K.Birkenstocko sūnūs Alexas ir Christianas norėjo prekės ženklui suteikti spindesio.
Alexas net pasitelkė garsųjį Vokietijos supermodelį Heidi Klum. Gražuolė ilgakojė davė savo vardą nuosavai kamštinių šlepečių kolekcijai.
Christianas net pasinėrė į patogių nešioti aukštakulnių eksperimentus. Bet šis sumanymas buvo nesėkmingas.
Paskui įsiplieskęs vadinamasis kamštinių šlepečių karas tarp Ch.Birkenstocko ir jo buvusios žmonos tapo pirmųjų žiniasklaidos puslapių tema.
Susanne Birkenstock be šeimos sutikimo išleido „Birkenstock“ avalynės liniją savo vardu. Jos modelio „Beautystep“ buvo parduota net 30 tūkst. porų. Londone prie „Covent Garden“ prekybos centro nutįso pirkėjų eilė.
Bendrovės palikuoniams tai buvo vienas signalų, kad „Birkenstock“ būtini rimti pokyčiai.
Džiugino tai, kad pirkėjai iš ekologijos aktyvistų gretų, mokytojai ir medicinos įstaigų personalas liko ištikimi šiam prekės ženklui.
Įmonės taryba įvedė vienodą darbo užmokestį moterims ir vyrams.
Ir galiausiai broliai Ch. ir A.Birkenstockai priėmė išmintingą sprendimą. Jie pasitraukė iš greitų, tikslių sprendimų reikalaujančių verslo reikalų, patikėdami vadovavimą dviem lygiateisiams vadybininkams.
Vienas jų – O.Reichertas, kadaise amerikietiškojo futbolo mėgėjas. Jis iki 2009 m. buvo Vokietijos televizijos sporto kanalo DSF komercijos dorektorius.
Dabar daugiau nei 80 proc. vokiečių žino „Birkenstock“, nors du su puse šimtmečio buvo apsieita be reklamos ir šį prekės ženklą avinčių įžymybių.
„Pirkėjai perka mūsų avalynę dėl jos kokybės ir paskirties, bet ne dėl madingos tendencijos“, – sako O.Reichertas.
Jau nieko nestebina net mados sostinės Paryžiaus, Berlyno, Niujorko, Londono ir Kopenhagos gatvėse kamštines šlepetes avintys praeiviai.
Ir tai, pasak O.Feicherto, neturi nieko bendra su gyvenimo būdu. Tiesiog „Birkenstock“ gamina patogią, sveiką nešioti avalynę.
„Birkenstock“ bendrovė išplėtė savo asortimentą. Nuo praėjusio spalio į rinką jau atkeliavo pirmieji čiužinių ir medinių gultų su jiems pritaikytais čiužiniais modeliai su pikantišku šūkiu – „Nuo kojos pėdos iki lovos“.
Miegamosios vietos iš masyvaus medžio ir natūralaus latekso, odos, vilnos veltinio ir kamščio kainuoja. 5000–12 tūkst. eurų.
Praėjusį lapkritį į rinką atkeliavo kosmetikos linija iš cheminių medžiagų, pagamintų iš kamštinio ąžuolo žievės.
Tolesni bendrovės planai – darbuotojų sveikatai palankios darbo kėdės ir stalai.
Į O.Reicherto darbo kabineto duris beldžiasi privataus kapitalo pasiuntiniai ar atstovai žinomų prabangos prekių įmonių kaip antai LVMH ar „Kering“, kurios savo vertybinių popierių portfelį nori papildyti dar viena senas tradicijas turinčia bendrove.
„Jiems atsakau, kad esame laimingi būdami susituokę su savimi“, – teigia O.Reichertas.
Didžiąją „Birkenstock“ sėkmės dalį nulėmė naujųjų vadybininkų veikla.
Nors O.Reichertas pripažįsta, kad bendrovės savininkų šeimos verslas tapo priverstinai globalus. Ir tai darbas prekiautojų, kurie anksti įvertino „Birkenstock“ kokybę.
