Aktoriui prancūzų savaitraštis „Paris Match“ išleido specialų numerį „Unikalus“, kuriame jį kalbino žurnalistė Valerie Trierweiler, prieš porą metų dar pati buvusi visuomenės susidomėjimo objektu dėl triukšmingo išsiskyrimo su savo gyvenimo draugu, tuometiniu Prancūzijos prezidentu socialistu François Hollande’u.
– Ar manote, kad už viską turite būti dėkingas grožiui, kuris jus lydėjo visą gyvenimą? Kada supratote, kad turite grožio galią?
– Grožis buvo mano palydovas. Visi ir visuomet man tai kartodavo. Man tai sakydavo moterys, bet ne vien jos. Kai man pasiūlė vaidinti kine, paklausiau: „Kodėl gi aš?“ Man atsakė: nes esu gražus. Apie tą grožį man būdavo kalbama nuolat.
Man apie jį kalbėjo motina, kai buvau mažas. Gatvėje ją stabdydavo ir sakydavo: „Koks gražus jūsų sūnus.“ Ji nepakęsdavo, jeigu mane kas nors liesdavo, todėl eidama su manimi pasivaikščioti į parką ant vežimėlio užkabindavo lentelę: „Žiūrėkite į mane, bet nelieskite.“
Paskui atsirado jaunos merginos, kurios aplinkui mane nuolat sukiojosi. Tačiau jeigu būčiau supratęs, kad grožis yra galia, ginklas, nebūčiau savo karjeros pradėjęs nuo darbo kulinarijoje.
Šiaip jau mano gyvenime nieko nevyko mano paties pastangomis – viskas vyko moterų dėka. Dėl moterų ėjau iš proto dar būdamas labai jaunas ir ypač dėl tų, kurios buvo 5–10 metų už mane vyresnės.
Moterys man suteikė galimybę siekti aktoriaus karjeros. Jeigu nebūčiau tapęs aktoriumi, šiandien jau tikrai būčiau miręs.
Kinas – mano likimas. Taip pat turiu pasakyti ačiū savo motinai, nes būtent ji man dovanojo mano išvaizdą. Per tą grožį aš gavau viską. Taigi, sakau: „Ačiū, mamyte.“ Aš esu jos portretas, ji buvo nuostabiai graži. Jai bent jau už tai esu dėkingas.
– Kuri moteris jūsų gyvenime suvaidino pirmąjį vaidmenį?
– Pirmoji į mano gyvenimą įžengė aktorė Brigitte Auber. Ji taip pat buvo pirmoji, mane bandžiusi įtikinti, jog turiu filmuotis kine. Brigitte man sakydavo: „Svarbiausia, būk savimi, nevaidink. Kalbėk taip, kaip kalbi gyvenime, judėk taip, kaip judi.“ Aš niekuomet nevaidinau. Aš paprasčiausiai gyvenau prieš kamerą. Ir iškart supratau, kad aktoriaus amatas man patiks.
Paskui po sparnu mane priglaudė prancūzų aktorė Edwige Feuillere. Taip prasidėjo mano karjera – su jausmu, jog aš pats dėl jos buvau niekuo dėtas.
– Grįžkime prie jūsų vaikystės. Humoristas Pierre’as Desproges’as sakydavo: „Man nepasisekė, nes neturėjau liūdnos vaikystės.“ Jūsų sunki vaikystė jus užgrūdino?
– Mano vaikystė buvo nelaiminga. Tai buvo gyvenimo mokykla. Kaip ketverių metų vaikui suprasti, kad tėvai jo atsikrato? Jie išsiskyrė, kiekvienas sukūrė naują šeimą, o mane atidavė globėjams kaip kokį našlaitį.
Vienoje pusėje buvo mano tėvas, kitoje – motina. Kiekvienas savo krante, o aš kaip kokia sala tarp jų. Žinoma, nebuvau visiškai apleistas, nes mane globojo nuostabių žmonių šeima, kuriai aš labai daug skolingas ir kurią mylėjau. Jie mane išmokė pagarbos.
Tačiau dar vaikystėje supratau, ką reiškia skyrybos, ką reiškia būti apleistam ir vienam. Aš taip pat supratau, kad man gali padėti tik pabėgimas nuo visko. Būdamas 17 metų išvykau kariauti į Indokiniją. Pilnametystė tuo metu buvo nuo 21 metų, bet mano tėvai pasirašė leidimą, kad galiu eiti į armiją, nė nedvejodami, tarsi manęs norėtų dar kartą atsikratyti. Už tai jiems neatleidau. Juk 17 metų vaikigalis nesiunčiamas į karą. 17 metų... Man buvo vos 17 metų.
– Ar tuo metu su tėvais matydavotės, ar jie jus aplankydavo?
– Motina kartais užsukdavo, o tėvas – niekada. Jie susikūrė naują gyvenimą, susilaukė kitų vaikų ir jiems nebuvau prioritetas. Mane iš savo gyvenimo jie išstūmė, kai buvau 4 metų. Aš turiu tik netikrus brolius, netikras seseris. Likau artimas su Paule Edith, mano mamos dukra. Kartais susitikdavau ir su netikrais broliais, bet tai nebuvo šeima.
– Ar vėliau su tėvais apie jų sprendimą jus mažą palikti kada nors kalbėjotės?
– Ne, niekuomet. Mano tėvai žinojo, kad dovanos man nepadarė mane palikdami, tad kam grįžti prie skaudulių? Kai mano motina mirė, buvau jau beveik 70 metų. Niekada nenorėjau raustis praeityje. Kam? Jos man labai trūko vaikystėje, dar labiau nei tėvo. Abu jie prie manęs grįžo, kai tapau garsus. Abu didžiavosi, kad yra A.Delono tėvai. Staiga prisiminė, kad turi sūnų. Mano motina save net pradėjo vadinti ponia Delon, nors jos pavardė buvo Boulogne. Ji tapo mano gerbėja, nebe motina.
Tėvas su manimi suartėjo į jo gyvenimo pabaigą. Aš saugau nuotrauką, padarytą filmuojant juostą „Mr Klein“.
Jis į mane žiūri ugningiau, nei žiūrėtų įsimylėjusi moteris. Jis negalėjo patikėti, kad yra mano tėvas.
Tačiau visa tai nekompensuoja vaikystėje negautos tėvų meilės. Atsivėrė tuštumos, kurios niekada neužsipildys. Net gyvendamas su moterimi, net ją mylėdamas vis vien jaučiausi vienišas. Visą laiką jaučiau. Mane persekiojantis vienatvės jausmas tikrai atėjo iš vaikystės. Buvau vos 4 metų, kai supratau, kad mus lengvai gali palikti žmonės, kuriuos mes labiausiai mylime.
– O koks tėvas jūs pats buvote?
– Šito reikėtų klausti mano vaikų. Nesu tikras, kad jiems buvau geras tėvas ar geras senelis savo anūkams. Ar pateisinau lūkesčius? Nemanau. Anouchkai ir Alainui Fabienui pagal amžių galėčiau būti senelis, todėl sudėtinga. Taip pat jiems esu tėvas, bet esu ir Alainas Delonas. Tai nėra lengva našta. Juolab kad abu pasirinko tą patį amatą kaip ir aš. Tai ypač sunku buvo išgyventi vyriausiam sūnui Anthony. Jis daug kentėjo. Šlovė izoliuoja, atitolina nuo kitų. Net nuo savo vaikų.
– Kuriuo gyvenimo momentu buvote laimingiausias?
– Tarp 20 ir 28 metų. Grįžau gyvas ir sveikas iš Indokinijos, ir tai jau buvo stebuklas. Armija mane užgrūdino likusiam gyvenimui. Ten pamėgau tvarką ir discipliną, išmokau gerbti vadovus. Ir kaip tik tuo metu moterys ir kinas man ištiesė ranką. Tai buvo mano karjeros šūvio aukštyn laikotarpis, mano susitikimas su režisieriumi Rene Clement’u, su pirma didžiąja meile Romy (aktore R.Schneider. – Red.). Šis laikotarpis neištrinamas iš mano atminties, jis įrašytas į kraują. Jis mane padarė tuo, kuo šiandien esu. Buvau laimingas. Tai buvo sėkmės pradžia.
– Ar bijojote, jog vieną dieną ta sėkmė nusisuks nuo jūsų?
– Ne, tokio nerimo niekada nejutau, nes nesvajojau apie tokią karjerą. Ji nu-krito tarsi iš dangaus. Jeigu staiga būtų nutrūkusi, tai nebūtų mano problema. Aš nebuvau gimęs tapti Alainu Delonu. Turėjau jau seniai būti miręs. Tai – likimas. Sėkmė neegzistuoja, yra tik likimas.
– Likimas lėmė ir darbą su režisieriumi Luchino Visconti?
– Priešingai, nei visi mano, L.Visconti mano gyvenime atsirado po režisieriaus R.Clement’o. Jie sekė vienas paskui kitą. Jis mane troško matyti filme „Rokas ir jo broliai“, nes pamatė R.Clement’o filmą „Saulėkaitoje“ („Plein soleil“). Jis paskambino mano agentui ir susitikome. Viskas įvyko labai paprastai, jo iniciatyva. Kaip visada, aš nieko neprašiau.
– Kaip išgyvenote gandus apie jūsų intymų ryšį su L.Visconti?
– Gandų nebuvo jau tiek ir daug. Juos skleidė tuometis L.Visconti širdies draugas vokietis. Paskui vyko „Gepardo“ filmavimas, mes tapome artimi ir tas bukagalvis vokietis labai pavydėjo ryšio, kurį L.Visconti palaikė su manimi.
L.Visconti mane taip pat daug ko išmokė. Esu jam labai dėkingas.
– Galbūt visuomenę klaidino jūsų moteriški bruožai...
– Gal. Man vyrai išties sakydavo: „Esi gražus kaip merga!“ Bet buvau labai jaunas ir visa tai dabar taip toli.
– Ar būnant A.Delonu nesunku išsilaikyti ant žemės?
– Manau, kad ne. Mane labai jaudina visa tai, kas man nutiko, bet pasikartosiu, kad tai – likimas. Manau, kad gebu išlaikyti tam tikrą atstumą, nors viskas taip neįtikėtina ir stebuklinga. Nekovojau už savo karjerą ir gyvenimą, bet taip jau yra ir kartais pats negaliu atsistebėti.
Nesu profesionalus aktorius, nebaigiau konservatorijos. Aš nieko nebaigiau, iš mokyklos išėjau 14 metų ir tarnavau armijoje. Aš esu aktorius kaip Jeanas Gabinas, Lino Ventura arba Burtas Lancasteris. Stipri asmenybė, kurią paėmė ir perkėlė į kiną. Ir galiu pasakyti nesikuklindamas, kad nebuvau prastas aktorius.
– Politika jūsų niekada netraukė?
– Ne, niekada. Kad ja užsiimtum, būtinas tam tikras išsilavinimas. Nereikia pamiršti, kad aš jo neturiu. Aš turiu tik pradinių klasių sertifikatą ir konditerininko diplomą. Kaip jums? Vis dėlto aš nemažai pasiekiau! Mane iš visų mokslo įstaigų išmesdavo, keliavau iš vieno pensiono į kitą, iš vienos mokyklos į kitą, nes nuolatos krėsdavau kvailystes. Galiausiai mane atsiėmė iš mokyklos ir tapau konditerininku.
Tai juk toli nuo politikos. Turėjau verstis su tuo, ką turėjau. Be savo veido, daugiau nieko neturėjau.
– Kurios moterys buvo svarbios jūsų gyvenime. Ar visas mes jas žinome?
– Sąrašas ilgas. Bet tarp tų, kurias aš mylėjau, pirmiausia yra Romy Schneider, Nathalie, Mireille et Rosalie.
– Ar dar turite draugų?
– Turėti tikrų draugų visuomet buvo sunku. O dabar jau beveik visi jie mirę. Du paskutiniai mus palikę – aktoriai Jeanas Claude’as Brialy ir Jeanas Pierre’as Casselis. Mes penki pradėjome karjerą ir susidraugavome. Dabar likome trise: Jeanas Paulis Belmondo, Jeanas Louis Trintignant’as ir aš.
Nedžiuginanti situacija. Mano kartos režisieriai išmirę, aktoriai taip pat. Buvau jauniausias tarp jų ir visi jau išėję. Moterų nebeturiu. Buvau artimas Jeanne Moreau draugas, bet ir ji jau išėjo. Liko tik Brigitte Bardot.
– Ar su ja turėjote meilės romaną?
– Nors tai atrodo labai keista, mes buvome tik draugai. Tarp mūsų nieko nebuvo. Tačiau jau 50 metų palaikome puikų draugišką ryšį. Mes mylėjomės tik ekrane. Daugiau nieko nebuvo. Mes dažnai kalbamės telefonu. Abu puoselėjame aistrą gyvūnams. Jeigu ji neturėtų tos aistros gyvūnams, šiandien jos jau nebebūtų gyvos. Ji tikrai būtų nusižudžiusi, kaip visi ryškūs sekso simboliai. Moteriai labai sunku vyrų akyse nebematyti geismo. Jai tai yra baisu.
– O jums senti nėra kančia?
– Vyrams tai kitoks jausmas nei moterims. Amžius turi savo pasekmes, man sunkiau vaikščioti, daug miegu ir darausi smaližius. Bet kai Paryžiuje matau juostos „Baseinas“ afišas, sau sakau, kad nuo to laiko jie nieko geriau nesugalvojo. Ir dar kartą pasikartosiu – iš gyvenimo aš viską gavau.
– Interviu pradžioje jūsų klausiau, kada buvote laimingiausias. O koks laikotarpis jums buvo liūdniausias?
– Manyčiau, kad dabartinis. Gyvenimas man daug nebeduoda. Jau viską pažinau ir pamačiau. Bet svarbiausia, kad nekenčiu šios epochos, ji mane tiesiog vimdo. Visos tos būtybės, kurių nekenčiu. Viskas yra dirbtina ir netikra. Nebėra pagarbos ir garbės žodžio. Svarbu tik pinigai. Kalbama vien apie nusikaltimus ištisas dienas.
Žinau, kad šį pasaulį paliksiu nesigailėdamas. Taip, tikrai nė trupučio nesigailėsiu išeidamas. Viskas paruošta. Savo koplyčioje turiu kapą. Jame 6 vietos. Kol kas jis dar tuštokas. Tie, kuriuos mylėjau ir kurie jau mirę, palaidoti kitur. Pažiūrėsime, kas vėliau prie manęs atguls.
– Nebijote mirties? Taip lengvai apie ją kalbate.
– Ne, visiškai nebijau. Mirtis yra vienintelis dalykas gyvenime, dėl kurio mes esame tikri. Nežinomas tik jos laikas. Kiek metų man dar liko gyventi? Galiu turbūt traukti iki 90–92 metų. Ne aš sprendžiu, o Jis, sėdintis virš mūsų.
Aš tik žinau, kad nepaliksiu savo šuns vienišo. Tai mano gyvenimo pabaigos šuo, belgų aviganis. Jį myliu kaip vaiką. Jo vardas Loubo. Jo pasiilgstu, kai drauge nebūname. Jeigu jis išeis anksčiau negu aš (to ir linkėčiau), kito šuns nebeimsiu. Savo gyvenime turėjau 50 šunų, bet su šiuo mane sieja išskirtinis ryšys. Jis mane nervina, nes kol kas nenori lipti laiptais, todėl miegu be jo, bet gal pradės. Jis turi savo charakterį, visų nemėgsta. Sausį jam sukako 3 metai, žmogui tai būtų 21-eri. Jeigu suprasiu, kad mirsiu anksčiau už jį, veterinaro paprašysiu, kad mes iškeliautume drauge, kad jis numirtų ant mano rankų. Man tai atrodo geriau, negu jis paskui pamažu gestų gulėdamas ir kentėdamas ant mano kapo.
– Atrodo, vietos moteriai dabar jūsų gyvenime nėra?
– Nes jos neradau. Nesakau, kad nėra kandidačių. Jų gal dešimt, tačiau nė viena man netinka gyvenimo pabaigai. Būčiau laimingas, galėdamas išgyventi paskutinę meilę. Ir, priešingai, nei visuomet tvirtinau, net galėčiau vesti moterį, jeigu ji būtų pasiruošusi mane palydėti iki pat galo. Tai būtų prasminga. Penkiasdešimt metų po Nathalie (Nathalie Delon, vienintelės žmonos. – Red.) ratas būtų apsuktas.
