Tiesą sakant, Vyrų mados savaitės Lietuvoje organizatorė, autorinės radijo laidos bei straipsnių autorė ir pati į savo viešumoje piešiamą elegantišką ir rimtą charakterį įliejo spalvų.
Spaudą M.Palaikytė neseniai sudomino apsilankymu Lietuvos drąsuolių rojuje, nudistų paplūdimyje. Pasidalijusi nekalta asmenuke iš pajūrio moteris ant kojų sukėlė ir aistringus kovotojus už nudizmą prie jūros.
„Manau, kad labai svarbu atrasti nesuvaidintą harmoniją ne tik su savo vidumi, bet ir su savo kūnu! Jei kalbame apie nuogumą, pagrindinė taisyklė – tą nuogumą demonstruoti laiku ir vietoje. Kad dėl mano apsilankymo nudistų pliaže kilo sujudimas, tik parodo begalinį žmonių susivaržymą.
Manau, kad tiesiog būtina nustoti niekinti savo kūną, o kai išsivaduosime iš šio komplekso, galbūt pavyks nustoti ir taip dogmatiškai jį slėpti“, – sako Marija.
– Vasaromis esate dažna viešnia Italijoje. Kas atviliojo į Palangą?
– Lietuviškame pajūryje leisdavau savo vaikystės vasaras. Net ir daug keliaudama po pasaulį mano šeima daug metų tradiciškai atostogaudavo Juodkrantėje ir Palangoje.
Tačiau kai išvykau studijuoti į Italiją, kilo noras pamatyti visas gražiausias šios šalies vietas. Tad pastaruosius šešerius metus dažniausiai atostogauju būtent ten.
Vis dėlto kuo daugiau keliauji, tuo labiau įvertini tai, ką turi namuose. Šiais metais po ilgos pertraukos vėl grįžau į lietuvišką pajūrį ir su dideliu džiaugsmu tarsi iš naujo atradau Palangą, Nidą, Juodkrantę.
Mūsų kurortai yra tiesiog nuostabūs ir pasiruošę pasiūlyti išties kokybiškas pramogas, be to, ir oras pakliuvo pasakiškas. Man šios atostogos paliko neišdildomą įspūdį, tad kitais metais, o gal net ir šią žiemą tikrai planuoju vėl grįžti į savą pajūrį.
– Šią vasarą pajūryje, kaip ir senais gerais laikais, lankėtės su šeima?
– Manau, kad iš kelionių su šeima niekada nereikia išaugti. Bet šiemet atostogaujame kiek kitaip, o ir brolis jau pakankamai užaugo, kad galėtų keliauti atskirai su savo draugais.
Nežinia, kodėl taip yra, bet kasmet vis mažesnė mano kompanija. Šiemet tokia, kur trys – jau per daug.
– Kodėl taip nenoriai atviraujate apie meilės reikalus?
– Manau, kad nėra nieko liūdniau už viešą guodimąsi dėl nepavykusios meilės. Neabejoju, kad visada turi išlikti sveika atskirtis tarp viešumo ir asmeninio gyvenimo.
Matyt, ne veltui jis vadinamas asmeniniu. Aš daug metų mokiausi, tuomet įdėjau visą širdį į tai, kad pavyktų įgyvendinti savo profesines svajones, tad nuoširdžiai džiaugiuosi, jei mano profesiniai laimėjimai, patirtis bei nuomonė sulaukia pripažinimo ar dėmesio.
Bet užsidirbti iš asmeninių dramų neplanuoju. Džiaugtis savo laime viešai gal ir norėtųsi, bet taip pat viešai liūdėti – ne man. Galiu pasakyti tiek: gyvenu vieną geriausių savo gyvenimo periodų.
– Kuri pajūrio vieta jums romantiškiausia?
– Esu labai sentimentali. Man patinka grįžti į tas pačias vietas. Valgau tose pačiose vietose, lankausi tuose pačiuose paplūdimiuose.
Palangoje man visada patiko tai, kad čia gali rasti išskirtinę pusiausvyrą tarp pramogų ir kokybiško poilsio. Mane nuoširdžiai žavi Tiškevičių rūmų parkas. Kiek toliau pasivaikščiojus gali pamatyti nepakartojamų vaizdų. Man tai – tiesiog nepriekaištingai prižiūrimas gamtos stebuklas. Deja, apie jį Lietuvoje kalbama nepelnytai mažai.
Be to, visada stengiuosi ieškoti nuošalesnių paplūdimių – man pliaže norisi erdvės ir privatumo, o ne dar vienos grožio konkurso atrankos. Nudistų paplūdimys – kiek neįprasta idilė, iki kurios reikia pribręsti. Vis dėlto manau, kad nėra nieko nuostabiau už vaizdą, kai čia leidžia laiką nuoširdų ryšį su gamta pajutusios šeimos su vaikais.
Aš šiame paplūdimyje neradau absoliučiai nieko vulgaraus. Tie žmonės susiburia kažkur toliau nuo pagrindinių pliažų ir niekam netrukdo, o ten eidamas iš anksto žinai, ką rasi.
Matydama tuos žmones aplink stebiesi, kaip laisvai jie jaučiasi prie savo vaikų ir kaip paaugliai nesivaržo prie tėvų. Kaip jie pasiekia tokią laisvę? Džiaugiuosi, kad keičiasi požiūris į kūną.
Tuose paplūdimiuose nevyksta modelių suvažiavimai. Čia buriasi įvairių formų žmonės. Ir jie jaučiasi jaukiai tiek su savimi, tiek bendraudami tarpusavyje. Smagu, kad tokia laisvė egzistuoja ir Lietuvoje.
Manau, kad nuolat vergauti tobulumo kultui ir visaip niekinti savo kūną pabrėžtinai ydinga. Tai ilgainiui sukelia ir rimtų savivertės problemų tiek kalbant apie žmonių tarpusavio santykius, tiek ir apie savęs supratimą.
Akivaizdžiai nesu alkano grožio šalininkė. Tačiau tai tikrai nėra lengva, ypač mano srityje. Aš ne kartą esu sulaukusi įvairiausių komentarų dėl kūno formų. Tačiau svarbiausia yra išlaikyti sveiką savą protą!
– Sakote, kad esate sulaukusi nemažai komentarų dėl savo kūno formų. Kas jums padeda išlaikyti pasitikėjimą savimi?
– Man svarbiausia – išsigryninti prioritetus. Kas aš esu? Aš tikrai nesu tik mano kūnas. Aš save vertinu kaip asmenybę, vertinu savo būdo bruožus. Galų gale myliu save kaip žmogų – tai, kas aš esu viduje. O tada jau mąstau, kaip mano išorė gali padėti atskleisti mano vidines savybes.
Norint pamilti save gali padėti ir tas pats nuogumas – realus gebėjimas priimti save tokį, koks esi, ir mėgautis tuo, ką turi geriausio. Grožis turi tris fazes: vidinis grožis, išorė, atspindinti vidų, ir tada tai, kaip mes tą išorę atskleidžiame. Kaip judame, kaip kalbame, kaip elgiamės ir galiausiai – kaip rengiamės.
– Ir nebuvo meto, kai svarstėte apie dietas?
– Be abejo, esu išbandžiusi ir dietų. Meilės sau procesas yra įvairus.
Manau, kad nenorėti nieko savyje pakeisti būtų labai keista. Yra fizinių bruožų, kuriuos norėčiau patobulinti. Tačiau ilgainiui išmokau pabrėžti tai, ką turiu geriausio, o tada jau atsirinkti sau tinkamą apdarą. Ir nesakyčiau, kad stengiuosi juo paslėpti savo trūkumus, aš tiesiog akcentuoju tai, kas yra gražiausia.
Tam mada ir sukurta. Aš visada sakau, kad su drabužiais gali atrodyti toks, koks esi, gali atrodyti kur kas geriau arba, jeigu neteisingai parinksi drabužį, ir daug blogiau.
Formas galima keisti optiškai. Man svarbios proporcijos, kai moteriškas grožis yra išraiškingų linkių. Moku vertinti visokį grožį, nes aš visada labiausiai vertinu įvairovę.
– Dirbdama mados pasaulyje tikriausiai esate mačiusi šokiruojančių atvejų, ko prisižiūrėdamos imasi merginos?
– Žinoma. Tačiau tų kraštutinumų yra įvairių. Lygiai taip pat skeptiškai vertinu ir sąmoningą savęs nepriežiūrą. Manau, neteisinga nusistatyti – esu tokia, kokia esu. Reikia rūpintis savo kūnu, nes jame reikia gyventi.
Aš pati niekada nebuvau didi atletė, tačiau tikrai labai mėgstu, pavyzdžiui, vaikščioti. Galiu eiti begalinius atstumus. Beje, greitas vaikščiojimas yra vienas sveikiausių sporto būdų. Tad tai ir yra mano sportas.
Viskas susiveda į patirtį ir vidinį pozityvumą. Reikia mokėti mėgautis tuo, ką turi. Esu labai ambicinga dėl to, ką dar noriu nuveikti gyvenime, tačiau pakeliui link to noriu džiaugtis tuo, ką turiu.
– Vis dėlto ir jūsų išorinis grožis yra gana ryškus. Ar daug tenka investuoti į išvaizdą?
– Nežinau, manau, kad svarbiausia yradaug ir garsiai juoktis. O iš tiesų aš ne taip ir rūpinuosi tuo grožiu. Manau, kad svarbiausia – kuo mažiau jam kenkti. Aš iki pastarųjų metų naudojau labai mažai priemonių.
Vis dėlto tas mano trisdešimtmetis visiems pasirodė labai svarbus, todėl manimi pradėjo rūpintis vienas odos priemonių prekės ženklas. Ir iš tikrųjų turbūt tik tada supratau, kas yra tas savęs priežiūros ritualas. Kalbu apie visokias priemones, skirtas jaunystei išsaugoti. Žinojau, kad jos egzistuoja, o dabar žinau, kad dar ir veikia.
– Gyvenate apsupta mados. Ar dažnai tenka atnaujinti spintą?
– Nuolat. Bet juk nebūtina iš parduotuvių maišais tempti drabužius. Apsipirkimas gali reikšti ir kokios nors smulkmenos įgijimą. Pavyzdžiui, paplūdimio miestelio parduotuvėje nusipirkta suknelė drabužinei iš karto suteikia gaivos.
Aš visada sakau, kad didžiausia siekiamybė yra gebėti pritaikyti savo jau turimus drabužius ir visada atrodyti gaiviai ir naujai. Tik čia jau reikia kūrybiškumo. Šiais laikais mada nėra vien brangi. Yra gausybė alternatyvų, leidžiančių mažai investuojant atrodyti įvairiai.
– Kokį brangiausią ir kokį pigiausią daiktą turite savo garderobe?
– Turiu ir visai nebrangių drabužių, kainavusių apie 30–40 eurų. Tokius ypač mėgstu vasarą, kai tenka nemažai laiko praleisti gamtoje. Apranga turi būti neįpareigojanti, nevaržanti. Į tokius drabužius neinvestuoju didelių pinigų.
Žinoma, visada ieškau galimybės įsigyti ir vardinių daiktų, nes žaviuosi tam tikrų dizainerių kūryba, prekės ženklo istorija. Tačiau niekuomet nepraleidžiu nuolaidų periodų. Tikrai turiu daug drabužių ir man jų reikia. Vis dėlto visi šie daiktai yra įgyti protingai.
Kalbant apie brangiausius daiktus, įvardyti kainos negaliu, tačiau greičiausiai daugiausia bus kainavęs koks nors išskirtinis paltas ar kokia nors rankinė. Pavyzdžiui, papuošalų aš sau pati niekada neperku. Esu įsitikinusi, kad emancipacija turi savo ribas. Galų gale tai prarastų prasmę ir taptų neberomantiška.
Man svarbu, kad investicija į drabužį atsipirktų. Jeigu tai yra išties aukštos kokybės daiktas ir žinai, kad jį tikrai daug kartų dėvėsi, investuoti verta. Tačiau moterys kartais nepaiso savo pajamų ir drabužiui išleidžia nepamatuotai daug pinigų. Man irgi pasitaiko, bet tuomet stengiuosi tą daiktą nuoširdžiai sudėvėti.
Labai daug kalbu apie tvarią madą ir sąmoningą vartojimą. Ne apie visišką pirkimo atsisakymą, o apie pamatuotą apsi-pirkimą ir pagarbą daiktui. Aš gerbiu ma-dą ir drabužį. Tarp jų yra tokių, kurie man įdomūs savo istorija, vertybėmis. Tai man tarsi meno kūriniai.
Taip, tokie kartais kainuoja kiek daugiau. Beje, yra ir lietuvių dizainerių darbų gana solidžiomis kainomis.
– Renginiuose žinomi žmonės kaskart pasirodo vilkėdami naujus drabužius. Tai juk didžiulė investicija. Kaip jiems pavyksta?
– Vieni gali iš tikrųjų sau tai leisti, kiti noriai dėvi skolintus daiktus. Taip pat yra nemažai prekių ženklų, siūlančių savo drabužiais papuošti įžymybes, ir tai ne mūsų prasimanymas. Net ir tarptautinės žvaigždės raudonuoju kilimu žengia pasipuošusios skolintais drabužiais.
Aš pati oriai dėviu tuos pačius apdarus keletą kartų iš eilės. Ne tik gyvenime, bet ir velkuosi eidama į renginius. Tai yra mano principinis pasirinkimas. Manau, kad antrą kartą užsivilkti negalima tiktai vestuvinės suknelės. O visa kita – būtina vien iš pagarbos drabužiui.
– Kaip atradote mados pasaulį?
– Vaikystėje tikrai nesiūdavau lėlėms drabužių ir nesvajojau dirbti mados srityje. Į madą pasukau apsigynusi kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro diplomą.
Studijų metu pastebėdavau, kad mane visi vertina pagal tai, kaip atrodau. Net tie, kurie manęs visiškai nepažįsta. Atrodžiau kitaip nei visi, todėl sulaukdavau įvairių vertinimų.
Galvodavau: „Dievaži, tie žmonės juk manęs nepažįsta. Neįtikėtina, kad jų išankstinę nuomonę lemia išskirtinai mano apranga ir išvaizda plačiąja prasme.“
Pradėjau suprasti, kokie svarbūs yra drabužiai mūsų tarpusavio suvokimui. Net diplomo tema apie tai, kad mada veikia kaip sociokultūrinis reiškinys.
Pradėjusi gilintis į madą kaip į mokslinį dalyką išvažiavau į Italiją siekti magistro laipsnio.
Žvelgiant tiesmukai, tendencijos yra labai paviršutiniškas dalykas: jos keičiasi, sukasi ratu, grįžta, atsinaujina. Mano vedamuose seminaruose žmonės neretai linkę daryti išvadą, kad dabar viskas madinga. Taip, susidaro įspūdis, kad madinga šiais laikais absoliučiai viskas. Tačiau iš tikrųjų dabar svarbiausia yra savitumas.
O tendencijos visada gyvos. Kai kurios vieną sezoną yra ryškesnės, o kitą – kiek prigęsta. Jeigu į drabužį žiūrėtume kaip į podiumo objektą, jis taptų mažiau įdomus, o jeigu jis tampa kažkieno drabužinės dalimi – tai jau ypatinga istorija. Tada tas žmogus tampa mados interpretuotoju. Kiekvienas tą apdarą gali interpretuoti savaip.
Labai mėgstu stebėti ir analizuoti, ką, kokiu metu ir kodėl žmonės dėvi. Aš pati pasisakau už klasikinį moteriškumą, todėl tik šiemet įsigijau kelias poras kelnių. Paprastai visada norėjau dėvėti tik sijonus ir sukneles. Tokia buvo tuometė mano žinutė aplinkai. Dabar atėjo kitas periodas.
Kažkada buvo laikas, kai namų nepalikdavau be galvos apdangalo. Mėgau įvairias skrybėlaites, kepures. Esu sukaupusi solidžią antikvarinių kepuraičių kolekciją. Dabar jos laukia antrosios bangos, kai man tai vėl taps aktualu.
– Kiek lagaminų paprastai vežatės į keliones?
– Viskas priklauso nuo kelionės tikslo. Į mados savaites vien batų porų – apie 10. Tarkime, kasmet išvykusi į Italiją ten praleidžiu apie mėnesį. Šiemet jau keturioliktą kartą dirbau Florencijoje vykstančioje vyrų mados savaitėje „Pitti Uomo“. Šis įvykis ne tik tampa įkvėpimu mano Lietuvoje organizuojamai Vyrų mados savaitei, bet ir priverčia lagamine vežtis atitinkamų apdarų.
– Neslepiate, kad esate prikaupusi galybę drabužių. Tačiau apdarai turi savybę nusibosti, nusidėvėti. Kaip jų atsikratote?
– Paikai visko lauk tikrai nemetu, pastaruoju metu beveik neturiu apdarų, kurių visai nedėvėčiau. Turiu drabužių, kuriuos nusipirkau spontaniškai, nesilaikydama taisyklės, kad pamatytas drabužis turi derėti su penkiais jau turimais.
Kartais tiesiog norisi įsigyti daiktą, kuris visiškai netinka prie turimos drabužinės, bet jis nuostabus ir džiugina. Taip, jis kartais turi pagyventi vienišas drabužinėje ir sulaukti savo laiko, bet ilgainiui ir jis randa sau vietą.
Aš mėgstu drabužius padėti į šalį, kai artėju prie momento, kai tikrai pabos. Šią lentyną vadinu asmeniniu vintažu. Praeina kažkiek laiko ir aš vėl susirandu tuos drabužius, vėl juos dėviu.
Be to, džiugu pastebėti, kad vartojimo kultūroje atsiranda vis daugiau sąmoningumo: žmonės mielai keičiasi, dalijasi nenešiojamais drabužiais, naudojasi interneto svetainių, kuriose galima perpirkti drabužius, paslaugomis.
Galų gale vyksta specialūs „fešionistų“ susibūrimai, kuriuose išparduodamos drabužinės. Žmonės nevengia atiduoti ir įgyti dėvėtų drabužių. Jeigu nė vienas šių variantų nėra priimtinas, drabužį galima ir padovanoti.
Tokias galimybes siūlo įvairios labdaros iniciatyvos. Tuomet apdaras vėl įgauna kitą vertę. Manau, kad laikui bėgant drabužių išmetimo problema turėtų gerokai sumažėti.
– Ar jums yra tekę apsipirkti Gariūnų turguje?
– Be abejo, paauglystėje. Tačiau aš niekada nemėgau masinių susibūrimų, o ypač apsiperkant. Dabar ten neapsiperku, bet nematau jokios provokacijos turgaus temose.
– Kaip vertinate lietuvių dizainerių kūrybą?
– Labai vertinu kokybę ir išskirtinumą. Tuo pasižymi lietuvių dizainerių gaminiai. Jie dažnai būna mažo tiražo, o tai garantuoja vienetinį drabužį ir istoriją, slypinčią už jo.
Man patinka tas santykis su dizaineriu: ir jis tave pažįsta, ir tu žinai, kodėl jis ruošia vienokius ar kitokius drabužius, žinai, kiek vargo ir širdies jis į tą apdarą įdeda. Toks drabužis turi visai kitokią prasmę nei tas, kuris įgytas masinės gamybos parduotuvėje.
Nemėgstu masinės mados jau vien dėl to, kad jos kainos neišpardavimo periodu yra nepamatuotai aukštos. Įvertinus faktą, kad tų pačių suknelių prigaminama tūkstančiai, o ir jų kokybė neretai nepakankamai gera, pirkti nekyla ranka.
Tokiose parduotuvėse lankausi tik vykstant galutiniams išpardavimams, kai drabužių kainos pagaliau tampa adekvačios. Tačiau aš vis tiek laikausi nuomonės, kad geriau įsigyti vieną kokybišką ir išskirtinę suknelę vietoj dviejų pigių ir be idėjos.
– Kaip atrasti tą tobulą kokybės, kainos ir mados santykį? Kaip mažesnes pajamas turinčiam žmogui susikurti tinkamą įvaizdį?
– Jau pirmajame savojo stiliaus formavimo etape siūlau nebijoti kopijuoti. Jeigu koks nors garsus žmogus jums daro įspūdį savo apranga, kodėl neišsirinkti ko nors panašaus į tai, ką renkasi jis? Tas kopijavimo procesas ilgainiui išsigrynina į tai, kas žmogui iš tiesų tinka ir patinka. Įkvėpimo sėmimasis yra natūrali proceso dalis.
Dirbdama su klientais pastebiu, kad žmonės geba vertinti tai, kas jiems gražu, bet nedrįsta patys pasimatuoti to, kas jau už jų komforto zonos ribų. Jei jums gražu pažiūrėti, pabandykite pasimatuoti.
Ne viskas tiks, siūlyčiau išsirinkti pavyzdį, kuris būtų kažkiek į jus panašus proporcijų prasme. Absurdiška tikėtis, kad tas pats drabužis ir jums, ir gerokai aukštesniam ar lieknesniam žmogui atrodys vienodai. Lygiai taip pat tam tikri daiktai labiau tinka mažesnio ūgio žmonėms.
Patraukliai gali atrodyti visi, tik reikia atrasti, kas tinka būtent jums. Siūlau nustoti rūpintis savo trūkumų maskavimu. Geriau pradėkite sąmoningai pabrėžti savo privalumus. Tai bus lemiamas žingsnis kalbant ne tik apie jūsų stilių, bet ir apie savivertę.
Pavyzdžiui, turiu labai aiškias rengimosi taisykles. Jeigu sudėsiu visus savo derinius, jie visi turės bendrą bruožą. Visada akcentuoju juosmenį ir tai yra viena pagrindinių vietų, kurios išryškina mano proporcijas.
Esu įsitikinusi, kad proporcija yra sėkmingo moteriško įvaizdžio pagrindas. O tada jau tik skonio reikalas, jeigu kam nors atrodau per stambi ar nepakankamai stambi. Pati savo kūne dar niekada nesijaučiau taip gerai kaip dabar.
