Kino išsišokėlis Romas Zabarauskas atvirai – apie vaikiną, vaikus ir kūrybą

Grasinimai užmušti arba primušti, patyčios, kvietimai į pasimatymus, padėkos, palaikymas ir patarimų prašymas. Su tokiu dviprasmišku visuomenės požiūriu ne vienus metus susiduria homoseksualus kino režisierius Romas Zabarauskas (28 m.), skatinantis ir kitus žmones neslėpti savo seksualinės orientacijos, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

Režisierius svajoja gyventi name, kad nebeturėtų kaimynų, su kuriais reikėtų diskutuoti homofobijos klausimais. „Kieme laisvai plevėsuos vaivorykštės vėliava, o namą gins piktas šuo. Dažnai sulauksime svečių iš viso pasaulio, kalbėsimės apie besikeičiančią Lietuvą ir vakarosime“, – taip savo ateitį įsivaizduoja Romas Zabarauskas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
Režisierius svajoja gyventi name, kad nebeturėtų kaimynų, su kuriais reikėtų diskutuoti homofobijos klausimais. „Kieme laisvai plevėsuos vaivorykštės vėliava, o namą gins piktas šuo. Dažnai sulauksime svečių iš viso pasaulio, kalbėsimės apie besikeičiančią Lietuvą ir vakarosime“, – taip savo ateitį įsivaizduoja Romas Zabarauskas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
 Romas Zabarauskas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
 Romas Zabarauskas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
„Nekalbadienių nebūna. Mes daug kalbamės, analizuojame savo elgesį, išsakome norus“, – apie santykius su savo vaikinu Ričardu kalbėjo Romas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
„Nekalbadienių nebūna. Mes daug kalbamės, analizuojame savo elgesį, išsakome norus“, – apie santykius su savo vaikinu Ričardu kalbėjo Romas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
„Buvo juodų etapų, kai dėl tokios reakcijos norėjau emigruoti“, – sakė Romas Zabarauskas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
„Buvo juodų etapų, kai dėl tokios reakcijos norėjau emigruoti“, – sakė Romas Zabarauskas.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Oct 18, 2018, 8:38 PM, atnaujinta Oct 18, 2018, 8:40 PM

Jau beveik dešimtmetį Romas drąsiai kalba apie savo homoseksualumą. Ilgą laiką negalėdamas užmegzti ilgalaikių santykių, ne kartą patyręs nelaimingos meilės kartėlį, daugiau kaip dvejus metus Romas džiaugiasi darniais santykiais su savo mylimuoju Ričardu Kornelijumi Ražansku (27 m.).

Deja, pastarosiomis savaitėmis porai ne romantika buvo galvoje. Tris kartus naktį buvo padegtos kaimynų butų durys namo laiptinėje, kurioje gyvena R.Zabarauskas su draugu.

Režisierius, kurio balkone jau daugiau kaip mėnesį plazda LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų) vėliava, simbolizuojanti vaivorykštę, įtarinėjo, jog padegimai susiję su neapykanta – šiuo atveju konkrečiai nukreipta į jį ir į jo partnerį.

Tačiau policija sučiupo kaltininkus ir išsiaiškino, kad padegimai susiję ne su homofobija, o su tam tikrus butus nuomojančių asmenų veikla.

– Kodėl buvote įsitikinęs, kad namo laiptinės butų durys padeginėjamos dėl vaivorykštę simbolizuojančios vėliavos? Juk jūsų buto durys nebuvo padegtos?

– Prieš gerą mėnesį degė Lietuvos gėjų lygos bei jos lyderio Vladimiro Simonko laiptinių durys. Po šių padegimų išreikšdamas solidarumą su LGBT organizacija užsisakiau vaivorykštės vėliavą ir pasikabinau balkone. Nepraėjus nė savaitei mano laiptinėje įvyko pirmasis padegimas. Tai įvyko mano aukšte. Degiojo skysčio buvo užpilta ne tik ant kaimynų durų – jo srovė nusidriekė per visą aikštelę iki laiptų. Tada kilo mintis, kad tai yra bandymas mus įbauginti, o gal padegėjai tiesiog supainiojo duris.

Kai policininkams iškėliau šią versiją, kad nusikaltimas gali būti susijęs su neapykanta, viena pareigūnė man liepė nusiimti vėliavą, „kol visas namas nesudegė“. Toks pareiškimas mane šokiravo.

– Ar nekilo minties dėl šventos ramybės, kaimynų ir asmeninio saugumo vis dėlto nusiimti vėliavą?

– Svarsčiau, bet nutariau vėliavą palikti balkone. Juk gimiau laisvoje Lietuvoje ir noriu ginti jos vertybes. Jei nusiimsime vėliavą ir apribosime saviraišką, paminsime vertybes. Tai reikštų, kad mes, kaip visuomenė, iš karto pralaimime nusikaltėliams.

Žinoma, galiausiai labai apsidžiaugiau, kad padegimai vyko ne dėl vėliavos ar neapykantos LGBT bendruomenei. Pasijutau saugiau.

Bet kokiu atveju niekam nelinkėčiau, kad degtų jų laiptinė.

– Ar kaimynai jus palaiko?

– Daugelis kaimynų mane palaiko. Nes, manau, daug kas sutinka, kad mano žinomumas šiaip ar taip padėjo paspartinti tyrimą. Žinoma, nors nebuvo kilusios buitinės homofobijos, dalis kaimynų manė, jog turėčiau nusiimti vaivorykštės vėliavą. Jų teisė buvo taip manyti, o mano teisė – naudoti savo privačią nuosavybę kaip noriu.

– Tam tikra visuomenės dalis pasakytų, kad jūsų veikla panaši į koridą, kai toreadoras, mosuodamas raudonu audeklu, tyčia erzina bulių ir priverčia jį pulti. Kitaip sakant, jūsų balkonas niekam nekristų į akis, jei ten nekabėtų ryškiaspalvės vėliavos. Pažįstu ne vieną homoseksualų asmenį, kurie neslepia savo orientacijos, tačiau nėra linkę to viešai deklaruoti, nedalyvauja paraduose, nemosuoja vėliavomis. Kodėl manote, kad reikia taip revoliucingai ginti savo idėjas?

– Manau, kad jeigu žmonės visada tylėtų, Lietuva niekada nebūtų tapusi laisva. Mes turėjome Baltijos kelią, buvo rengiami taikūs mitingai. Tačiau buvo tokių asmenų, kurie dėl to kaltino lietuvius drastiškumu, provokacijomis.

Aš, kaip ir tų lietuviškų mitingų dalyviai, užsiimu taikia veikla. Mano veikla dvasiniu požiūriu pratęsia Lietuvos nepri-klausomybės ir laisvės siekius.

Užaugau daugiabutyje priešais Lietuvos televiziją. Kai man dar nebuvo vienų metų – gimiau 1990 metais, – vyko Sausio 13-osios įvykiai. Nuo šaudymų išdužo mūsų buto ir laiptinės langų stiklai.

Vienas iš laiptinėje dužusių stiklų buvo išvežtas į muziejų. Kitas liko. Jį man vis primindavo tėvai, taip įskiepiję pasididžiavimą mūsų šalies istorija.

Šiandien mes juk nekaltiname Lietuvą gynusių žmonių provokacija, agresija. Jie gynė vertybes ir savo laisvę. Galbūt tai man įaugo į kraują.

Kalbant apie LGBT bendruomenę mūsų visuomenėje jos atžvilgiu vis dar daug neteisybės ir neišmanymo. Juk iki šiol nėra partnerystės įstatymo, nėra prieinamų medicinos paslaugų translyčiams asmenims, paaugliai susiduria su savo tėvų nesupratimu ar kitų moksleivių patyčiomis.

Manau, kad nereikia brėžti paralelės, tarsi gėjai yra prieš visuomenę. LGBT bendruomenė pirmiausia yra Lietuvos dalis. Be to, prie mano vaivorykščių iniciatyvos ar bendrų lygiateisiškumo siekių prisideda daug heteroseksualių žmonių.

– Esu rašiusi porą istorijų, kai moterys tik būdamos santuokoje ir jau susilaukusios vaikų sužinojo, kad jų vyras yra gėjus. Tos moterys labai skausmingai ir dramatiškai išgyveno tokią partnerio išdavystę. Kaip vertinate tam tikrų asmenų sąmoningą bandymą pasislėpti už santuokos?

– Be abejo, kad tai yra blogai. Bet tai atspindi iki šiol gają situaciją, kad ne visi homoseksualūs asmenys jaučiasi saugūs. Visuomenė turėtų apsispręsti: ar palaiko atvirumą, kad homoseksualūs žmonės galėtų gyventi autentišką gyvenimą, ar nori juos įsprausti į kampą ir vėliau kaltinti dėl dviveidiškumo pasekmių. Manau, reikia priimti kiekvieno asmens orų ir atvirą gyvenimą ir stengtis pripažinti įvairias šeimas. Tada tokių vyrų, kurie gyvena dvilypį gyvenimą, tiesiog nebeliks.

Kita vertus, dviveidystės neteisinu. Be abejo, homoseksualūs vyrai turi jausti atsakomybę, jie elgiasi blogai ir apgaudinėja niekuo dėtas moteris.

– Esate ekscentriškas žmogus. Pristatydamas savo filmus premjerose, įvairiuose festivaliuose jūs stengiatės kaip nors nustebinti publiką. Galėčiau jus netgi pavadinti savotišku kino chuliganu ar išsišokėliu. Visada toks buvote ar kino pasaulis jus taip išauklėjo?

– Atvirai sakant, kasdienis mano gyvenimas kaip tik yra ramus. Nesu dažnas vakarėlių lankytojas, neturiu labai žalingų įpročių, palaikau ilgalaikius santykius. Gal tiesiog mano pilietinė pozicija šokiruoja dalį Lietuvos visuomenės. Šokas, tiesa, abipusis. (Juokiasi.)

Kas kita yra mano filmai. Geras menas negali aklai pataikauti visuomenės normoms. Jei kūrinys nustebino, sujaudino ar privertė susimąstyti, tikslas pasiektas.

– Kai rengėtės kurti filmą „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ ir neturėjote finansavimo, paskelbėte, kad turite tikslą surinkti 20 tūkstančių dolerių, ir pažadėjote, kad tam, kuris jums paaukos ne mažiau kaip 50 dolerių, nusiųsite savo nuogo nuotrauką su autografu. Jums pasisekė surinkti reikiamą sumą pinigų. Ar įvykdėte pažadą ir padovanojote dosniems gerbėjams savo nuotraukas?

– Taip, pažadą įvykdžiau. Išsiunčiau kelis šimtus nuotraukų. Galima juokais pasakyti, kad kultūros politika Lietuvoje mane paliko nuogą. (Juokiasi.) Iš tiesų tai buvo nekaltas sumanymas. Taip, jis provokuojantis, bet man patiko tai, kad jis siejosi su filmo tema. Filmas pasakoja apie fiktyvią manęs paties versiją – homoseksualų režisierių, kuris padeda savo aktorei pabėgti iš Lietuvos po to, kai ji nužudo savo motiną. Į kelionę režisierius pasiima ir savo meksikietį vaikiną. Tai tokia ekscentriška istorija apie garsius žmones, meną ir narcisizmą, dėl to tiko ir ta lydinti iniciatyva.

Užaugau žurnalistės šeimoje, todėl man nesvetima komunikacija ir galvojimas, kaip geriau atkreipti aplinkinių dėmesį į savo kūrybą ar temas, kurias noriu kelti visuomenei. Lietuvoje tai vis dar neįprasta, nes dažnai manoma, kad menininkas turi būti atsiskyrėlis, atsietas nuo visuomenės gyvenimo. Kita vertus, jei pažvelgsime į Lietuvos istoriją, pamatysime, kad egzistavo nemažai istorinių asmenybių, kurias būtų galima pavadinti menininkais – visuomenės veikėjais.

Kai kūrėjas labai rimtai suformuluoja savo žinutę, žiūrėk, niekas ir neatkreipia į ją dėmesio.

– Būdamas 23 metų Maskvos kino festivalyje ant raudonojo kilimo žengėte su marškinėliais, raginančiais išlaisvinti įkalintas grupės „Pussy Riot“ nares, kovojančias už žmogaus teises. Ar ši ir panašios akcijos kilo spontaniškai, o gal tam ruošiatės iš anksto?

– Tokias iniciatyvas apgalvoju gerokai iš anksto. Prieš vykdamas į Maskvos kino festivalį, kur pristačiau savo filmą „Streikas“, užsisakiau marškinėlius iš užsienio. Dalis pajamų, gautų už tuos marškinėlius, buvo skiriamos tos merginų grupės teisinei pagalbai. Nekuriu beprasmiškų žinučių – stengiuosi atkreipti dėmesį tik į tai, kas svarbu.

Džiaugiuosi, kad tada taip padariau. Kita vertus, aš taip drąsiai galėjau pasielgti dėl to, kad kaip režisierius dalyvavau festivalyje, kuriame buvo daugybė žiniasklai-dos atstovų. Kitomis aplinkybėmis nebūčiau drįsęs to padaryti.

Bet kokiu atveju po to karto į Rusiją kol kas nebuvau sugrįžęs.

– Per filmo „Porno melodrama“, kuriame kalbate apie du vienas kitą mylinčius vaikinus, premjerą 2011 metais kino salėje viešai prisipažinote, kad esate homoseksualus. Buvote dar labai jaunas. Ar širdis nedrebėjo prieš atsiveriant?

– Savo filmu kalbėjau apie dviejų vyrų ryšį sudėtingomis aplinkybėmis. Nemaniau, kad būtų buvę teisinga apie tai postringauti visuomenei, keliant bendras homofobijos problemas, o pačiam slėptis už širmos. Kūrėjas juk turi prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, apie ką kalba.

Kadangi esu homoseksualus ir tikiu at-virumu, priėmiau sprendimą atsiverti. Be abejo, buvo baugu galvojant, kaip reaguos aplinkiniai. Buvau ir esu optimistas, tačiau suvokiau, kad bus ir neigiamos reakcijos.

Nuo to laiko nuolat socialiniuose tinkluose sulaukiu grasinimų sumušti ir užmušti. Neslėpsiu, buvo juodų etapų, kai dėl tokios reakcijos norėjau emigruoti. Vis dėlto supratau, kad jei mano pasirinktas kelias yra ilgas, tai dar nereiškia, kad jis yra neteisingas.

Ir iš tiesų dabar jau vis daugiau LGBT žmonių išdrįsta atsiverti.

Atsisukdamas atgal galvoju, kad tai, ką padariau tiek savo filmais, tiek savo veikla, nebuvo nei gerai, nei blogai – tai buvo tiesiog neįmanoma. Aš išsiplėšiau, išsireikalavau iš mūsų visuomenės vietos tiek sau, tiek savo kūrybai. Esu dėkingas kartu dirbantiems, palaikantiems žmonėms. Vis dėlto man pačiam tikrai reikėjo daug emocinių jėgų. Sudėtingos gyvenimo akimirkos padėjo subręsti ir atrasti save. O tai padės ir kūrybai.

– Kur ieškote palaikymo, kai atrodo, jog žemė slysta iš po kojų?

– Pirmiausia už palaikymą dėkoju savo vaikinui Ričardui. Jis mato mane sunkiausiais momentais.

Turiu ir keletą gerų draugų, su kuriais galiu bet kada susitikti, jiems paskambinti. Įkvepia teigiamas nepažįstamų žmonių požiūris.

Paglosto savimeilę, kai paskaitau teigiamus atsiliepimus apie savo filmus. Įkvepia įžvalgos, kaip keičiasi visuomenė, kaip mano viena ar kita veikla tiesiogiai prisideda prie įvairovės pripažinimo.

– Esate parašęs knygą, į kurią sudėjote 99 Lietuvos LGBT žmonių istorijas. O kokia jūsų istorija? Kada supratote, kad esate kitoks?

– Paauglystėje pradedi geriau pažinti savo pojūčius, bręsti ir jeigu iškrinti iš visuomenės konteksto, tai greitai supranti. Man taip ir buvo.

Nors užaugau tolerantiškoje šeimoje, vis tiek užtruko šiek tiek laiko, kol priėmiau save tokį, koks esu. Iš pradžių buvo baisu, nes neturėjau žinių. Niekas nesakė, kad taip gali būti. Galiausiai teko pripažinti, kad nieko negaliu pakeisti – o ir neprivalau. Tada atslūgo įtampa ir ėmiau jaustis geriau.

Mamai atsivėriau, kai važiavome automobiliu iš Vilniaus į Kauną. Niekam nesiūlau taip elgtis – mama tuo metu vairavo automobilį. (Juokiasi.)

Bet, tiesą sakant, dažnai šeimai tokia žinia, kad kuris nors jos narys yra, tarkime, homoseksualus, nebūna staigmena. Ir maniškiams, manau, tai nesukėlė daug nuostabos – artimi žmonės juk turi įžvalgą, nuojautą.

Tai, kad mano šeima mane visapusiškai palaikė, yra didelis pliusas. Dėl to laikau save privilegijuotu. Be abejo, užtruko laiko, kol su artimaisiais atradome būdus, kaip apie tai suprantamai ir be suglumi-mo kalbėtis.

– Ar prisimenate pirmąją meilę?

– Prisimenu savo pirmąjį romantišką bučinį. Man buvo gal septyniolika metų. Tai įvyko Alytuje, ten nuvykau apžvelgti kino festivalio filmų, bet drauge nuėjau į pasimatymą parke.

Bučiuodamiesi dalijomės ausinuku, kuriuo vis iš naujo grojo „Antony and the Johnsons“ daina.

– Ar meilė padeda kūrybai, o gal kartais trukdo, nes reikia derinti veiklą su jausmais?

– Manau, meilė padeda. Kuo geresnė menininko emocinė būsena, tuo geresnį meną jis gali kurti.

Be abejo, visokie išgyvenimai padeda sukaupti patirtį, tačiau kūrybinio proceso metu geriau, kad būtum stabilus ir savimi pasitikintis.

Tuomet kūrinyje atsispindės ne baimė ar kokios nors abejonės, o tavo talentas ir tai, ką nori perteikti.

Manau, kad šiuo metu palaikomi geri santykiai su draugu tikrai tik padeda mano karjerai. Tikiu, kad būsimas filmas, kuris ekranuose pasirodys 2020 metais, bus tik brandesnis.

– Ar ilgai ieškojote savo antrosios pusės? Kaip supratote, kad su Ričardu pavyks sukurti rimtus santykius?

– Manau, daugeliui retai kada iš pirmo karto pavyksta sutikti sau skirtą žmogų. Aš – ne išimtis.

Esu matomas žmogus, dėl to kartais atsirasdavo gerbėjų, tačiau, kita vertus, nemažai žmonių bijodavo su manimi megzti artimesnius santykius. Ne kiekvienas sutinka būti šalia viešo žmogaus ir taip pats tapti viešas.

Su Ričardu susipažinome kavinėje, vieną vakarą ten jį užkalbinau – taip paprastai viskas ir prasidėjo. Pirmų pasimatymų metu man labai įstrigo, jog Ričardas nebijojo paimti manęs už rankos.

Daugumai heteroseksualių porų tai yra visiškai natūralu, bet kai tai yra dviejų vyrų pora, netgi toks mažas dalykas reikalauja drąsos. Man buvo svarbu pamatyti, kad mano draugas tos drąsos turi. Tada ir supratau, kad tai gali būti rimta.

Mane sužavėjo Ričardo požiūris į gyvenimą, jo kūrybiškumas ir geras skonis. Patinka ir tai, kad esame skirtingi. Priešingai nei aš, jis nelabai domisi popkultūra ar žiniasklaida.

– Kokia jūsų kasdienybė, buitis? Neretai heteroseksualios poros stereotipiškai namuose dalija darbus į moteriškus ir vyriškus. Kaip pas jus?

– Mes stengiamės buityje suktis po lygiai. Būna etapų, kad vienas labiau užsiėmęs, kitą kartą – kitas. Žinoma, turime labiau ir mažiau mėgstamus darbus. Aš dažniau plaunu indus, jis dažniau skalbia drabužius.

Ričardas skaniai gamina. Jis mane išmokė nemažai dalykų virtuvėje ir paskatino labiau rūpintis mitybos ypatumais, kad tai, ką valgome, būtų ne tik sveika, bet ir skanu.

Kita vertus, aš jau keletą metų maitinuosi veganiškai, Ričardas taip pat tapo veganu, nors nedariau jokio spaudimo.

– Kai susipykstate, kuris pirmas yra linkęs taikytis?

– Nekalbadienių nebūna. Mes daug kalbamės, analizuojame savo elgesį, išsakome norus. Manau, kad tai yra gerai, padeda geriau vienam kitą suprasti. Vengiame kategoriškumo. Tai yra mūsų santykių sėkmė.

– Kuris yra šeimos galva?

– Mes kritiškai vertiname tokį pasiskirstymą. Santykiuose esame du lygiaverčiai partneriai.

– Kada pastarąjį kartą savo draugą kvietėte į pasimatymą? Ar jau romantika nuėjo į antrąjį planą?

– Per pastarąsias kelias savaites išgyvenome ne romantinę komediją, o kriminalinį trilerį. Kiekvieną vakarą į buto vidų įvilkdavome durų kilimėlį, bijodami naujų padegimų. Įtampa tik dabar pradeda nuslūgti.

– Jei Lietuvoje būtų įteisintos gėjų santuokos, ar ryžtumėtės oficialiai įteisinti santykius, o gal jums pakanka partnerystės be antspaudo pase?

– Esu tradicinio mąstymo. Jei turiu ilgalaikius santykius, perspektyvoje vieną dieną norėčiau susituokti. Bet Lietuvoje tokių galimybių nėra, todėl apie tai nėra prasmės ir kalbėti.

– Ar pagalvojate apie vaikus?

– Lietuvoje pažįstu kelias moterų poras, kurios augina vaikus. Jos pasinaudojo donoro pagalba. Homoseksualiems vyrams vaikų klausimas yra sudėtingesnis. Jeigu svarstyčiau apie vaikų auginimą, tai padaryčiau įsivaikindamas.

Kol kas apie tėvystę su draugu nesvarstome – norisi pirmiau pajusti stiprų pagrindą po kojomis, įsibėgėti su karjera. Manau, norėčiau vaikų, kai man bus kokie 35 metai.

– Kadangi esate viešas žmogus, gaunate laiškų, kuriuose žmonės prašo patarimų. Vienas paauglys jums rašė, kad yra visuomenės, šeimos atstumtas ir galvoja apie savižudybę. Po kiek laiko jis vis dėlto nusižudė.

– Šią istoriją paviešinau, nes norėjau, kad ji neliktų nutylėta, kaip atsitinka daugeliu panašių atvejų.

Tas paauglys rašė, kad nori nusižudyti, kad jo nepriima tėvai, kad nori jį paguldyti į psichiatrijos ligoninę, nes jis yra gėjus.

Skyriau jam laiko ir susirašinėjau stengdamasis sustiprinti jo valią, taip pat rekomendavau kreiptis į psichikos sveikatos specialistus.

Po to jis pusmetį man nieko nerašė. Maniau, kad viskas susitvarkė, bet staiga sužinojau, kad vaikinas nusižudė.

Nežinau, ar toje situacijoje padariau viską, ką galėjau. Suprantu, jog tas vaikinas turėjo gilesnių problemų, ir stengiuosi savęs nekaltinti, tačiau ta istorija mane šokiravo.

Po to lankiau trumpus kursus, kuriuose mokė tinkamai kalbėti su žmonėmis, kurie ketina nusižudyti. Nenoriu prisiimti sau tokios atsakomybės ir tikrai visada skatinu kreiptis į profesionalus – bet ką turiu daryti, jei parašo tiesiai man? Negaliu tiesiog neatsakyti.

Išties sulaukiu įvairiausių žinučių – nuo grasinimų, siūlymų nueiti į pasimatymą iki prašymų patarti įvairiausiais klausimais.

Ne visi supranta, kad nors esu žinomas, negaliu su visais susitikti ir visiems patarinėti. Kartais žmonės bendrauja per daug familiariai. Esu draugiškas, bet tai nereiškia, kad kiekvienam galiu skirti visą savo laiką.

– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po dešimties metų?

– Manau, kad įgausiu daugiau pasitikėjimo savimi, o mano kūryba taps brandesnė ir dar labiau pripažinta. Galbūt įsivaikinimo planai taip pat jau bus įgyvendinti.

Manau, mes su Ričardu gyvensime name ir nebeturėsime kaimynų, su kuriais reikės diskutuoti homofobijos klausimais.

Kieme laisvai plevėsuos vaivorykštės vėliava, o namą gins piktas šuo. Dažnai sulauksime svečių iš viso pasaulio, kalbėsimės apie besikeičiančią Lietuvą ir vakarosime.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Didysis šeimų maršas – ko siekiama ir kokie bus rezultatai?