Eskedar laiko save lietuve ir nori valstybės gyvenime dalyvauti daugiau nei tik kaip mokesčių mokėtoja. Apie tai ji kalbėjosi su žurnaliste Daiva Žeimyte „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Eskedar, jūs jau 11 metų gyvenate Lietuvoje. Suprantu, kad jums nesunku čia gyventi?
– Gali būti sunku, bet mano iššūkis, su kuriuo susidūriau aš, kaip žmogus, moteris, nesiskiria nuo kitų Lietuvos gyventojų. Dėl to gyvenu kaip ir kiekvienas lietuvis.
– Lietuvoje periodiškai vis kyla skandalų dėl odos spalvos. Tie skandalai lyg ir formuoja nuomonę, kad mes dar nevisiškai esame tolerantiški kitos odos spalvos žmonėms. Vienas naujausių skandalų – dėl tamsiaodės mergaitės, sutikusios popiežių prie lėktuvo. Ką jūs manote apie šią situaciją?
– Kaip pamačiau mergaitę prie lėktuvo, tik pastebėjau, kad ji graži ir gražiai atrodo su tautiniu kostiumu. Pamaniau, kad tokio kostiumo norėčiau ir savo vaikams. Bet nepastebėjau, kad ji – tamsiaodė. Maniau, kad vasara prabėgo, įdegusi mergaitė. Kol man draugė neparašė, ar čia ne mano dukra? O po to prasidėjo tas burbulas.
Visų pirma ji sutiko popiežių. Ką tai reiškia? Mes, žmonija, esame viena tauta, ir jis tai propaguoja. Po to perskaičiau, kad ji eina į krikščionių mokyklą, kalba itališkai. Ir mano dukrytė Hana galėjo būti ta, kuri galėjo būti parinkta, – lanko tikybos pamokas ir kalba itališkai.
Nemanau, kad dauguma žmonių mano, kad buvo pasirinkta netinkama mergaitė. Bent jau mano aplinkoje. Mano vaikai save mato kaip lietuvius. Kiti žmonės irgi į juos žiūri kaip į lietuvius.
– Nebandote ieškoti atsakymų, kodėl kai kuriems žmonėms tai pasirodė keista?
– Lietuvoje gyvenu 11 metų. 33-iąjį gimtadienį švenčiau čia, taigi čia praleista trečdalis gyvenimo. Kuo daugiau laiko praleidžiu Lietuvoje, tuo lietuviškiau jaučiuosi. Man nekyla klausimo, kodėl žmonės taip mano. Žmonės sako, kas jiems šauna į galvą. Svarbiausia, ką mano tas vaikas. Ji turi močiutę lietuvę, mama ir visi giminaičiai yra lietuviai. Taip pat, kaip ir mano vaikų. Aplink juos – lietuviška visuomenė, jie eina į mokyklą, atpažįsta trispalvę ir gieda „Tautišką giesmę“. Net ir mažiukas, kuriam – 4 metai. Kas gali jam pasakyti, kad jis yra mažiau lietuvis negu kiti lietuviai?
– O būna tokių dalykų? Jūsų dukra Hana, kuriai jau 11 metų, eina link paauglystės. Mokyklose juk būna daug patyčių dėl įvairių dalykų. Ar jūsų vaikai jaučiasi patogiai?
– Su mokykla iš pradžių turėjome problemų. Pirmus dvejus metus buvo vienas vaikas, kuris jai neduodavo ramybės. Bet mokykla labai stengėsi, kad nebūtų jokių patyčių. Jie yra saugūs toje mokykloje. Hana save mato kaip lietuvę, nes jai buvo tik mėnuo, kai atvyko čia. Visos skaitomos pasakos, knygos buvo lietuviškos, mokykla – lietuviška. Mes gyvename labiau lietuvišką gyvenimą. Ir namuose bendraujame lietuviškai. Kažkam gali būti keista, bet taip pasirinko vaikai, ir aš gerbiu jų pasirinkimą. Mes esame mišri šeima, bet aš nematau problemų.
– Jūsų du vaikai turi Lietuvos pilietybę, Hana jos neturi.
– Taip, kaip ir aš. Tikiuosi, kad turėsiu. Tas sprendimas subrendo per ilgą laiką. Aš galėjau pateikti prašymą gal prieš metus, bet tik dabar atėjo suvokimas, kad jaučiuosi gerai, čia mano namai ir noriu valstybės gyvenime dalyvauti daugiau nei tik kaip mokesčių mokėtoja. Aš save laikau lietuve. Viską sudėjus, jau atėjo laikas.
– Kodėl jums tai svarbu?
– Kaip ir kiekvienas žmogus, kai gyveni visuomenėje, tampi visuomenės dalimi. Mano atveju – įsimyli tą šalį. Čia yra mano namai. Nėra jokių „kodėl“.
– Neseniai išlaikėte Konstitucijos egzaminą. Kiek procentų gavote?
– 90 proc., dvi klaidas padariau. Kai skambinau į instituciją ir paklausiau, koks rezultatas, man buvo atsakyta: „Išlaikėte.“ Kai pasakė, kiek procentų surinkau, paklausiau, ką praleidau. Ir atsiliepusiai moteriai buvo keista, nes turbūt žmogus pirmiausia turėjo džiaugtis ir pamiršti klaidas. Man pasakė, kad nemato mano popierių, kur buvo klausimai.
– Tai yra žingsnis pilietybės link.
– Taip. Reikia Lietuvoje gyventi 10 metų, išlaikyti Konstitucijos ir kalbos egzaminą. Nieko nebetrūksta – viską išlaikiau. Reikia tik prašymą pateikti.
– Turbūt ne kiekvienas čia visą gyvenimą gyvenęs lietuvis susipažinęs su Konstitucija, kai kurie gal net jos nėra skaitę.
– Manau, kad visi, kurie komentuoja apie tamsiaodes mergaites, nesupranta konstitucinės teisės. Visi, kurie gyvena Lietuvoje, turi lygias teises. Ar ji šviesi, ar tamsi, turi teisę dalyvauti, būti to dalimi. Be diskriminacijos.
– Po skandalo dėl tamsiaodės mergaitės kilo daug diskusijų, kas yra tautybė, tautiškumas ir kaip jis matuojamas. Jūs pasirinkote kelią būti lietuve. Bet jūsų tautybė nesikeičia, juk esate gimusi ir užaugusi Etiopijoje.
– Taip. Net ir Etiopijoje, jei esi kilęs iš vienos ar kelių genčių, gali atstovauti kultūrai. Man atrodo, ir Lietuvoje yra per 100 skirtingų tautų. Visos jos ir sudaro valstybę. Turime suprasti, kad jei gerbsime, puoselėsime jas, tautiškumas ir valstybė neišnyks. Valstybė be tautiškumo yra tuščia.
– O kaip kiekvienos tautos genas? Žmonės, kurie yra kraštutiniai patriotai ar nacionalistai, kalba apie tai, kad tautų maišymasis naikina ribas tarp tam tikrų bendruomenių, kurios per amžius gyveno, o kosmopolitinis pasaulis iškreipia vaizdą.
– Ar lietuvių tauta yra tik viena tauta? Ar nėra daug lietuvių, kurie turi baltarusiško, lenkiško, rusiško ar net etiopiško kraujo? Kartais būna, kad žmonės pradeda gyventi Dzūkijoje ir su visa šeima ima puoselėti dzūkišką tarmę, aprangą, maisto kultūrą. Aš irgi turiu dzūkiškus tautinius drabužius, kuriuos gavau iš savo lietuvaitės sesės. Nemanau, kad ta riba turi būti padaryta žmonių.
Grįžkime prie Konstitucijos. Žmonės turi pasirinkimo laisvę. Jeigu aš pasirenku gyventi su kita tauta ir būti kitokia, negu buvau su tėvais, kas turi tą ribą nubrėžti? Vieno žmogaus paklausiau: „Ar tu netiki, kad dinozaurai buvo?“ Jis atsakė: „Buvo, bet jie išnykę.“ Vadinasi, evoliucija visada vyks. Kas mes tokie esame, kad sustabdytume pokyčius? Įvairovė visada yra gražu.
– Ar yra dalykų, kurie jus Lietuvoje glumina? Lietuvos ir Etiopijos kultūriniai skirtumai turbūt milžiniški?
– Man sunkiausi ne skirtumai tarp Etiopijos ir Lietuvos. Man keista, kad žmonės nesikeičia bėgant laikui. Turėjome kunigaikščius, socializmą, dabar turime kapitalizmą. Ateityje jį gali pakeisti kas nors kita, kas greičiausiai bus geriausia žmonijai. Su tuo mes turime evoliucionuoti, bet neturime pamiršti, kokie buvome, kokią įtaką padarė buvusios sistemos, ir tobulėti.
– Jūs nuo savo gimtinės irgi nesate nutolusi, jums rūpi, kas darosi Etiopijoje. Kaip jūsų šeima reaguoja į jūsų pasirinkimą tapti Lietuvos piliete? Žinau, kad jūsų šeima irgi labai po pasaulį išsisklaidžiusi.
– Taip. Brolis gyvena Amerikoje, jis – Amerikos pilietis. Nematome problemos, kodėl šeima negali būti tokia. Aš turiu labai daug draugų, su kuriais susipažinau Lietuvoje, bet jie gyvena Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Amerikoje.
Nemanau, jog kažkas pasikeičia žmoguje, kad jis negalėtų tapti tavo draugu ar šeimos nariu. Kur tau gerai, ir man gerai dėl tavęs. Džiaugiuosi, jeigu suradai savo vietą kuriame nors pasaulio kampelyje ir laimingas ten gyveni.
– Jūsų tėvai liko Etiopijoje?
– Mane užaugino seneliai, aš tėvus praradau seniai. Tad mano seneliai ir yra mano tėvai.
– Ar tikėjotės tokios bangos, įžeidžiančių komentarų po to, kai pasakėte savo nuomonę apie „UNICEF Lietuva“ misiją Etiopijoje? Jūs pasakėte tai, ką labai gerai žinote, – ko tai šaliai reikia. Bet ir iš garsių žmonių sulaukėte pamokymų, kaip elgtis.
– Aš jaučiu liūdesį ir gailestį tiems žmonėms, kurie žėrė komentarus. Aš galiu kalbėti apie savo tėvynę ir jaučiu didelę atsakomybę, nes ten gimiau ir užaugau, žinau, kokia ten situacija. Man įdomu, domiuosi tuo ir dėl to turiu daug ką pasakyti. Džiaugiuosi, kad pagaliau sustabdėme skurdo pornografiją Lietuvoje. Tikiuosi, kad šie metai yra paskutiniai, kai tokie dalykai vyksta Lietuvoje.
– O tie, kurie sako, kad tai misijos, kurios pasiekia tikslą? Ambasadoriai, kurie važiavo, turbūt nesidomėjo ir net nepagalvojo apie tai, kad kažkas ne taip. Net neabejoju, kad jie tikrai važiavo su kilniu tikslu.
– Teisingai. Todėl visada galėjo taip ir pasakyti: mes ėjome dėl kilnių dalykų, o jeigu daroma kitaip, mes prieš. Tik tiek, manau, turėjo pasakyti tie žmonės. Neturėjo įžeidinėti šalies, valstybės ar žmogaus, kuris atvyko iš ten. Bet kas tas žmogus, kuris galėtų man pasakyti, kad turiu grįžti namo? Mano namai čia.
Ir jeigu iš tikrųjų turi laiko, pasižiūrėk, kaip yra, ir susidaryk savo nuomonę. Ta tyla iš „UNICEF Lietuva“ rodo, kad iš tikrųjų mes keliame labai nemalonų, bet teisingą klausimą. Žmonės turėjo teisę žinoti. Džiaugiuosi tai darydama.
– Sakyčiau, kad esate nerimastinga siela. Niekada neleisite, kad vyktų neteisingi dalykai?
– Neteisingų dalykų pasaulyje vyko ir vyks. Bet kiek mes galime prisidėti prie to – nori ar nenori – yra mūsų pasirinkimas. Yra daug dalykų, apie kuriuos noriu pasakyti savo nuomonę, taip pat ir apie tamsiaodę mergaitę, lietuvaitę. Bet tai darau tik tada, kai galiu. Kalbant apie Etiopiją, negalėjo būti kito žmogaus, tik aš.
– Kada pajudės jūsų reikalai dėl pilietybės?
– Jau kimbu į darbą. Pilietybė arba patriotiškumas yra tada, kai tampi atsakingas už savo žodį. Aš irgi noriu pasisakyti, atiduoti savo balsą tam, kuris padarys ką nors gera Lietuvai.
