Kandus, aštrus, įžvalgus, stačiokiškas – panašių epitetų sąrašą galėtume tęsti be pabaigos. Būtent tokie apibūdinimai skrieja į vyro pusę iš tų žmonių, kurie jį pažįsta iš žurnalų puslapių ar socialinių tinklų, kuriuose jis tikrai nesistengia rinktis žodžių.
Su Saugirdu susitikome vienoje centrinių Vilniaus gatvių, kur kasdien praeina tūkstančiai žmonių. Jo skardus juokas patraukia dėmesį, nejučia galima išgirsti ir kikenančias paaugles, kurios skaičiuoja kiekvieną jo tuo metu valgomo patiekalo kąsnį. Tai žinomumo kaina, kurios, kaip sako Saugirdas, jau įprato nebematyti.
Bičiulystė su Saugirdu gali būti tarsi amerikietiški kalneliai, tačiau viena aišku – jo žodžiai išties kartais aštrūs kaip datulinės paprikos, bet kiekvienam patiekalui reikia prieskonių. Kitaip jis bus prėskas. Toks būtų ir gyvenimas, jei kiekvienas nutylėtų tiesą, kad ir kokia nepatogi ji būtų.
Rodos, vyro gyvenimo pavydėti galėtų daugelis: patogi buitis, tolimos kelionės, jo artimiausi bičiuliai – Lietuvoje žinomi žmonės, o savaitgalio linksmybės – prabangiausiuose vakarėliuose.
Bet, kaip juokiasi pašnekovas, patogaus gyvenimo niekas ant lėkštutės neatnešė – teko sunkiai dirbti, o bičiuliai, kad ir kokie garsūs, – patikrinti laiko ir artimi tikrai ne dėl populiarumo lygio.
– Saugirdo Vaitulionio įvaizdis visuomenėje – gana aštrus. Esate pri-statomas kaip kandus, karštakošis, o dažniausiai – viską kritikuojantis. Ar pats kreipiate dėmesį į tokias kalbas? Kodėl apskritai tyčia ar netyčia susikūrė toks įvaizdis?
– Gyvenime yra visokių prieskonių ir jie tikrai nėra vien vanilė ir cinamonas. Yra ir tokių kaip ‘Carolina Reaper’ – aštriausios paprikos pasaulyje. Tiesa, iki jų man dar toloka. (Juokiasi.) Aštrumas pats savaime nėra blogai, tik reikia jį tinkamai dozuoti. Jei perlenksi, taip pat bus neskanu. Stengiuosi išlaviruoti tinkamai, tiesiog ar visada reikia visiems įtikti?
Nemanau ir neturiu tokio tikslo. Nesu kažkoks nemandagus storžievis, kuris viską tik kritikuoja. Galbūt mano aštresnės įžvalgos tiesiog dažniau patenka į žiniasklaidą ar labiau aptarinėjamos socialiniuose tinkluose, nei, tarkime, mano labdaros projektai. Aš senokai nustojau teisintis dėl to, kad sakau tai, ką manau. Man iš principo nepriimtinas apsimestinis bendravimas.
Tiesiog mūsų visuomenėje dvejopi standartai jau tapę tam tikra norma – geriau jau saldus melas nei aštresnė ir nepatogi tiesa. Anksčiau ar vėliau ta tiesa smogia per rožinius akinius, ir tada aš su malonumu galiu šyptelėjęs sumurmėti: „O ką aš jums sakiau?“
– Pastaraisiais metais esate priskiriamas prie vienų iš daugiausia sekėjų socialiniuose tinkluose turinčių žmonių. Kai tiek daug žmonių apipila kritika, dar daugiau jų vis tiek domisi jūsų gyvenimu. Gal tas tiesmukiškumas vis dėlto nėra toks jau blogas ir neįdomus?
– Jei labai atvirai, pastaruoju metu tas socialinių tinklų įsiviešpatavimas mane kiek nervina, o žodžio „influenceris“ aš iš viso nepakenčiu. Tiesiog būti populiariam socialiniuose tinkluose nėra labai jau sudėtinga. Tai pirma. O antra, „influenceriais“, t.y. nuomonės formuotojais, dabar prisistato visi, kurie netingi: nuo devynias klases baigusios grimuotojos iki gyvenime nedirbusios gražios mergaitės, kurios vienintelis laimėjimas – laiku ir vietoje pričiuptas turtingas dėdė. Tiksliau, dauguma jų net neturi tikro darbo.
Jų nuomone, čiauškėti ir fotografuotis socialiniams tinklams jau savaime yra jų darbas. Aš manau, kad socialiniuose tinkluose įtaką turėtų daryti tie, kurie yra ko nors pasiekę, o ne tie, kurie gavo tūkstantį „patinka“ už pusplikio užpakalio nuotrauką. Todėl tikrais nuomonės formuotojais galiu įvardyti vos kelis.
Tikrai neketinu maivytis, kad man dėmesys socialiniuose tinkluose nėra malonus, ir aš puikiai suprantu, ką gali mano įrašas feisbuke. Žinau, kad gali padėti spręsti problemas ne tik man, bet ir visuomenei. Tai ne kartą esu padaręs. Socialiniai tinklai yra didelė jėga, bet man tikrai svarbiau mano kasdienis darbas agentūroje: ar klientai patenkinti, ar mano komanda tinkamai atliko darbus ir kokie iššūkiai laukia rytoj? Feisbukas buvo hobis, toks ir liks. O darbą aš turiu tikrą.
– Tikiu, kad už uždarų namų durų įmanoma pamatyti ir visai kitą jūsų pusę, nes, pripažinkime, jei visuomenei pateiksi save lyg ant lėkštutės, greitai tapsi nuobodus. Ar kartais paties neišvargina tas dvejopų standartų gyvenimas?
– Aš tikrai negyvenu pagal dvejopus standartus – juk nėra taisyklės, kuri įpareigotų tave visiškai apsinuoginti. Taip, viešumoje būnu labiau ironiškas, linksmas ir sarkastiškas. Jei rodyčiau tik savo kasdienį buitišką gyvenimą, vargu ar kam nors tai būtų įdomu.
Taip, aš esu kompanijos siela ir su manimi smagu, bet tai anaiptol nereiškia, kad aš kiaurą parą esu linksmas. Čia jau būtų nenormalu. Kaip pats juokiuosi, dažniausiai būnu nuobodžiai naminis. Man nieko nėra maloniau už lindėjimą namie: valgyti lovoje po šiltu užklotu, skaityti knygas, kurių jau prisikaupė visa šūsnis, žiūrėti filmus ar tiesiog... miegoti. Nors dėl darbo komunikacijos agentūroje, ko gero, turėčiau nuolat save girti. Turėčiau, bet negiriu. Nemėgstu. Galiu išgirti visus kitus, galiu išmokyti kitus girtis, bet pats girtis nemėgstu.
Lygiai kaip niekada nedejuoju dėl sveikatos bėdų ar pervargimo darbuose, nesiskundžiu, jei kas nors nepavyksta, ir neužkraunu savo blogos nuotaikos kitiems. Aš tiesiog užsidarau namie. Namai yra geriausia reabilitacija ir SPA. Kažkada močiutė pasakė: niekas nemėgsta verkšlentojų. Tuo vadovaujuosi iki šiol.
– Galų gale jūsų pilna visur: organizuojate renginius, rašote tekstus, vadovaujate komandai, kuriate reklamą, darote begalę kitų darbų. Koks yra jūsų sėkmės kelias? Juk pelną ir sėkmę lėmę pasiūlymai tikrai nenukrito iš dangaus, pačiam reikėjo įdėti nemažai sunkaus darbo.
– Aš beveik penkiolika metų dirbau įvairių redakcijų, naujienų tarnybų ar portalų vadovu. Pradėjau nuo žemiausio laiptelio ir esu perėjęs, mano galva, beveik visus įmanomus žiniasklaidos laiptelius. Dabar vadovauju komunikacijos agentūrai ir kasdien su komanda kuriame daugybę komunikacijos ir reklamos projektų.
Niekas nenukrinta iš dangaus ir nieko nebūna vien todėl, kad labai norite. Norėti neužtenka – reikia labai daug dirbti ir trankytis į sieną, kol pagaliau pavyksta. Esu darboholikas, o galbūt net perdėtai darbštus. Tikriausiai todėl man sekasi. Va, ir pasigyriau, kad sekasi. (Juokiasi.)
– Kadangi gyvenate vienas, na, su katinu, aplink tikrai nesisukioja penkios namų šeimininkės ir visko už jus nenuveikia. Žinau, kad turite užslėptą talentą ruošti valgį. Lankydamasis geriausiuose restoranuose ragavote visko, tačiau nuotraukose galima pamatyti ir sumuštinį su „Daktariška“ dešra. Tai realus gyvenimas ar dar vienas reklaminis triukas?
– Sumuštinis su „Daktariška“ dešra labai skanu. O jei dar užsidėsite ploną griežinėlį pomidoro – tobulas vaikystės skonis iš močiutės sodo. Iš tiesų aš netikiu tais garsiais žmonėmis, kurie žurnalams pasakoja, kad valgo tik „Michelin“ restoranų lygio maistą, net jei gamina namie. Netikiu. Taip tiesiog nebūna.
Išties man labai keistas tas noras būti geresniems, nei yra. Visi tie pagyrūnai valgo ir pieniškas dešreles, jų namuose taip pat būna netvarka, ne visada tobulai sutvarkytas šaldytuvas ir net tobulos šeimos ne visada yra tobulos.
Nepatikėsite – žmonės pykstasi! (Juokiasi.) Netikiu nei tobula buitimi, nei tobulais santykiais, nei tobulais draugais ar tobulais darbais.
Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad tobulumas yra siekiamybė, kurios niekam nereikia. Pas mane lygiai taip pat būna ir siaubingos netvarkos namie, ir prisvilusių pietų, ir laiku nepašertos katės, kuri iš pykčio apdrasko fotelio kraštą. Ir ką? Nieko čia baisaus. Tai yra gyvenimas.
– Kelionės – neatsiejama jūsų gyvenimo dalis. Kada susirgote kelionių liga?
– Apie keliones galiu kalbėti neužsičiaupdamas, tai gal net nepradėkim, nes turėsite man skirti visą šį ir dar ateinančios savaitės žurnalą. (Juokiasi.) Suprantu, kad atrodo, jog skraidau labai dažnai. Tiesiog ne visos tos kelionės yra poilsis – dažnai prie darbo kelionės prisidedu dieną ar dvi, kad pabūčiau toje šalyje. Ilgesnes atostogas sau leidžiu du kartus per metus, kai būna kiek ramesnė situacija darbuose.
– Prieš kurį laiką į renginius ir pristatymus jus ėmė lydėti mama. Ar tai reiškia, kad jūsų ryšys labai stiprus? Ar vaikystėje mamai buvote sunkus vaikas?
– Su mama mūsų ryšys labai stiprus ir nuoširdus, su tėčiu taip pat. Aš manau, kad santykiai su tėvais labai svarbūs, ir mūsų ryšį branginu. Vaikystėje buvau velnių priėdęs mažiau nei dabar, bet kartais tėvams tekdavo pasinervinti. Na, pavyzdžiui, kad ir man būnant antroje klasėje ir sugalvojus rytą išeiti ne į mokyklą, o į dvidešimt kilometrų nuo namų esantį mūsų kaimą papramogauti. Ir ką jūs man? Kai rado ir parsivežė, tai nebeatrodė tokia gera mintis. (Juokiasi.)
– Ne kartą viešai esate sakęs, kad jūsų tėvai – puikus darnios šeimos pavyzdys. Mūsų visuomenėje įsivyravo mada, kad dabar svarbiausia – pagyventi dėl savęs, o šeima palauks. Koks yra jūsų požiūris?
– Aš manau, jog mes gyvenime visuo-menėje, kurios nebespaudžia šimtamečiai močiučių kanonai, kad 19-os turi susituokti, 20-ies jau turėti vaikų, tada sodinti medį, statyti namą ir pan. Man – trisdešimt šešeri ir, mano galva, aš gyvenu puikų visavertį gyvenimą.
Niekada nemokiau gyvenimo tiesų ir neaiškinau žmonėms, kaip gyventi, todėl man tikrai keistai atrodo kažkieno noras primesti savo gyvenimo būdą, kad gyventi reikia taip ir ne kitaip. Ne! Reikia taip, kaip noriu. O šiuo metu noriu taip, kaip gyvenu.
