Melsvas ilgas abitas, perjuostas diržu. Ant krūtinės kabantis kryžius. Basnirčia įsispyręs į sandalus. Ant nugaros kuprinė. Joje turbūt telpa visas jo turtas. Pamatęs mane jis iš tolo šypsosi. Ak, jei ne tas vienuolio apdaras...
Pakeleivingomis mašinomis jis atvyko į Vilnių iš Zarasų, Baltriškių kaime įsikūrusios Tiberiados bendruomenės. Vakare jo laukia kelionė į Briuselį, kelių savaičių atostogos kur nors kopiant į kalnus. Po to vėl atgal į Lietuvą. Į savo namus, kuriuose jis gyvena jau 17 metų.
Bet jo kelionė ilga. Jis tiki, kad vilkėdamas vienuolio abitą keliaus visą gyvenimą. Vienuolis Pranciškus, jau puikiai kalbantis lietuviškai, čia, Lietuvoje, turėjo pamiršti, kad kadaise buvo Francesco.
Įsitaisome gerti kavos, ir pokalbis ima čiurlenti lyg tarp dviejų seniai pažįstamų žmonių. Nors kalbamės pirmą kartą.
– Pranciškau, kokia ta jūsų gyvenimo kelionės pradžia? Kas jus atvedė į šį kelią?
– Mane pašaukė Dievas, – atsako jis, ir aš truputį išsigąstu. Bet vyriškis šypsosi, kerta pyragą, ir aš suprantu, kad jei ir bus mistikos mūsų pokalbyje, tai ne per daug.
– Koks yra mano kelias, man padėjo suprasti keli įvykiai. Kai buvau 16-os, į mokyklą atėjo keletas jaunuolių, kurie mokiniams kalbėjo apie tikėjimą labai paprastai. Mano tėvai tikintys, bet namie kalbų apie Dievą nebuvo.
– Religija turbūt daugeliui žmonių yra abstraktus dalykas?
– Būtent. Bet religija yra labai platu, o tikima į Dievą. Taip pat abstraktu? Bet būtent tai man padėjo rasti gyvą santykį su Dievu.
– Bet buvote turbūt išdykę jaunuoliai, buvo vėjas galvose?
– Taip, tikrai. Bet iš smalsumo aš ir dar keli mokiniai vasarą pakeliavome su Tiberiados bendruomenės grupėmis, aš atradau, kas yra malda. Buvo įdomus potyris. Man patiko tie žmonės, jų požiūris, jų paprastas, minimalistinis gyvenimo būdas.
– Bet vis dėlto pasirinkote tapti ne kunigu, o architektu?
– Mane bendruomenė lyg ir stūmė rinktis seminariją, bet aš atsispyriau – man buvo svarbu likti laisvam. Juk jaunystė! Ėmiau studijuoti architektūrą Briuselyje. Buvo labai įdomu, bet per tą laiką pajutau, kad viduje nėra ramybės, kad trūksta bendruomenės. Vasarą buvau Tiberiados vienuolyne, vėl grįžau studijuoti. Bet supratau, kad su savo tikėjimu vienam gyventi neįmanoma, reikia jį maitinti, turtinti.
Universitete mes keliese įkūrėme maldos grupę mano bendrabučio kambaryje, vėliau radome koplyčią.
Pabaigiau savo architektūros studijas, man svarbu buvo eiti iki galo. Ir tada, 24-erių, aš pasirinkau vienuolio kelią. Septynerius metus gyvenau Tiberiados vienuolyne. Vos tik panorėjęs vienuoliu netapsi. Tai yra didelis pokytis, reikia laiko tai priimti. Reikia studijuoti teologiją. Suvokti, kad tikėjimas nėra vien jausmas. Jis eina kartu su protu. Jis gali padėti protui augti, o protas padeda suvokti. Gyvenau drauge su vienuoliais. Buvau lyg jų mokinys.
– Atrodytų, nelengvas toks pasirinkimas... Pati jaunystė, merginos, daugybė kitų pagundų. Negi nebuvo abejonių? Iš šurmuliuojančio studentų gyvenimo į vienuolyną...
– Tiesa, buvo ir merginų, juk studijavau menų fakultete, tad daug jausmų, aistrų... Aš buvau atsakingas už studentų kavinę. Buvo ir meilės... Keista, jei to nebūtų, kai tau 20 metų. Bet tuo metu su savo mergina jau buvome supratę, kad nekursime bendro gyvenimo. Suvokiau, kad man skirtas kitas kelias. Todėl drastiškai nieko nereikėjo nutraukti ar skaudinti. Nors pirmoji meilė visada yra skaudi.
– Supratau, kad jūs ieškojote pilnatvės ir džiaugėtės atradimais. O kaip tėvai? Leido sūnų į mokslus, laukė, kad jis taps gal garsiu architektu, ir štai – jis apsivilko vienuolio abitą! Nei marčios, nei anūkų...
– Prisimenu, tėvams apie tai pranešiau spalio 4 dieną. Tai buvo Šv.Pranciškaus diena. Mes gyvename mažame miestelyje 100 km nuo Briuselio.
Pavalgius pietus pasiūliau išgerti kavos ir pasikalbėti. Pasakiau, kad atradau tikėjimą ir po metų noriu stoti į vienuolyną. Jie sutriko. Mama patarė – tu gali turėti tikėjimą ir darbą, kodėl jo atsisakai? O gal būk kunigas?
Kunigystė mamai buvo aiškesnis dalykas. Tėtis reagavo ramiau – tu laisvas pasirinkti, bet ar tikrai turi pašaukimą? Jis daug ko manęs klausinėjo.
Po metų, rugsėjo 14 d., įstojau į vienuolyną. Tėvams nebuvo lengva suprasti. Po kelių mėnesių jie aplankė mane vienuolyne, ir kai pamatė šią bendruomenę, jiems tapo ramiau. Matė, kad aš ten kaip žuvis vandenyje, – nusišypsojo Pranciškus, sugebantis lietuviškai kalbėti net vaizdingais posakiais.
– Atsižadėjote kada nors turėti šeimą, žmoną, vaikų, pagaliau santykių su mylimu žmogumi? Ir dabar bendruomenės bažnyčioje lankosi daug gražių merginų, jūs, neabejoju, matote jas, jų žvilgsnius. Jūsų sunku nepastebėti... Kaip jums pavyko to atsižadėti?
– Nebūtina būti luošam, kad Dievas tave pašauktų. Gyvenime dažnai tenka ko nors atsižadėti, net kai turi šeimą. Visko turėti neįmanoma. Supratau, kad niekada neišgyvenčiau tokio džiaugsmo šeimoje, kokį išgyvenu bendruomenėje. Be atsižadėjimo negali ir mylėti žmogaus. Atsižadėti gyvenime yra būtinybė.
Troškimai nėra blogis, tai yra variklis, skatinantis žmogų eiti į priekį. Man svarbu, kad bendruomenėje radau daug ko, to vaisingumo, kuriuo galiu dalytis.
– Bet gyvendamas šeimoje taip pat gali daug duoti, dalytis.
– Taip. Ir tai yra gražu. Visi pasirinkimai yra geri. Bet supratau, kad Dievas mane pašaukė, ir tai yra mano viduje, širdyje. Jis mane sukūrė, ir aš turiu suprasti, kodėl jis mane sukūrė tokį. Tai suprasti reikia laiko.
– Bet vaikystėje turbūt nebuvote patarnautojas bažnyčioje?
– Mūsų šeima didelė, dvi seserys ir du broliai. Dar du vaikus tėvai pasiėmė iš globos namų. Reikėjo mokytis gyventi kartu, ir tai buvo gera patirtis. Mano mama – mokytoja, tėtis – verslininkas. Jie visada norėjo padėti kitiems.
Namie visko užteko. Kaimo bendruo-menė stipri. Nuo vaikystės suvokiau, kad privalau padėti kitiems. Buvo tradicija remti Afrikos vaikus, kurie serga raupsais. Tikiu, kad tai padėjo man surasti save. Kai tėvai tau vaikystėje pasėja tą sėklą, ji laikui bėgant subręsta.
O vėliau pats žmogus susivokia, kas jam yra gerai. Aš ėmiau apie tai mąstyti 16-metis ir tuo keliu einu iki šiol.
– Kodėl jūs pasirinkote būtent Tiberiados bendruomenę? Kiek žinau, ji dar neturi gilių šaknų?
– Taip, bendruomenę Belgijos pietuose esančiame Lavo Sent Anos (Lavaux-Sainte-Anne) kaimelyje 1979 metais įkūrė brolis Morkus. Jis bendruomenę įkūrė ir Lietuvoje. Pavadinimas kilo nuo Palestinoje esančio Tiberiados ežero.
Kiekviena bendruomenė turi savo spalvą. Man patiko, kad ši bendruomenė yra turbūt atviriausia iš visų, mūsų misija – būti kuo arčiau žmonių, su šeimomis. Žavi ir gyvenimo minimalizmas, paprastumas. Mūsų vienuolių visame pasaulyje yra tik apie 30. Visos seserys gyvena Belgijoje, Lietuvoje mes esame 7, Konge – dar 4.
– Studijuodamas vienuolyne lankėtės Lietuvoje. Kokią ją pamatėte 1995 metais? Nebuvo didelio kultūrinio šoko?
– Atvykome iš Briuselio autobusiuku, keliavome dvi paras. Man buvo 26-eri. Pirmoji patirtis Rytų šalyje. Čia, Baltriškėse, bendruomenė jau buvo pradėta kurti.
1991–1993 metais broliai pradėjo statyti vienuolyną, svečių namus, renovuoti šimtametę medinę bažnyčią. Aš buvau pilnas entuziazmo. Nuostabi gamta, šilti žmonės.
Nemokėjau lietuvių kalbos, nemaniau, kad liksiu Lietuvoje. Sugrįžau į Belgiją, bet 1999 metais parvykau atgal. Ir likau ligi šiol. Oficialiai bendruomenė čia buvo įkurta 2001 metais. Mokiausi lietuviškai iš pradžių Belgijoje, ten nieko neišmokau. O su kaimo žmonėmis reikia kalbėtis lietuviškai. Žmonės tai įvertino, nes Zarasų krašte yra daug rusakalbių, kurie taip ir neišmoko lietuviškai.
Reikėjo laiko susipažinti ir su Lietuvos istorija, kultūra. Kaip žmonės gyveno socializme.
– Įsigiję iš ūkininkų žemės ir pastatų dabar jūs čia iš buvusių daržinių, tvartų sukūrėte vos ne miestelį su svečių namais, kur per šventes susirenka šimtai aplinkinių kaimų žmonių. Turbūt nelengva buvo čia kurtis? Juk reikėjo ir leidimų, ir statyboms medžiagų, darbininkų?
– Taip, yra ir linksmų, ir graudžių prisiminimų. Ne kartą mus apgavo ir dėl žemės, iš valdininkų patyrėme, kas yra korupcija. Nuomonė buvo tokia – atvažiavo turtingi vienuoliai, pasisemsime iš jų pinigų. Bet pati bendruomenė pinigų neturi, gauna tik iš mecenatų, rėmėjų. Ieškome lėšų visame pasaulyje.
– Čia statant turbūt pravertė ir jūsų, architekto, profesija?
– Taip, matote, viskas ne atsitiktinai. Ir mano profesija tapo turtu. Įdomi patirtis buvo 100-metės medinės bažnyčios restauravimas.
– Bet jūs, čia gyvenantys 7 broliai, turėjote išmokti ne tik statybos, bet ir žemės darbų? Juk patys išsimaitinate, auginate daržoves. Sakėte, kad jūsų šeima turėjo žemės, tad matėte, kaip auga bulvės. Bet to neužteko?
– Mums labai padėjo kaimynas ūkininkas. Iš jo išmokome, kada Lietuvoje sėti, kada sodinti, kaip laikyti gyvulius, kepti duoną, kaip šienauti dalgiu. Juk nuo seno vienuoliai patys tuo užsiima. Tokia yra vienuolynų kultūra. O mūsų iškepta ir padovanota duona padėdavo suminkštinti ir valdininkų širdis. Pavyzdžiui, už ją šiaip ne taip išprašiau betono pamatams. Na, pirmą kartą kepdamas į tešlą įbėriau per daug druskos. Visur reikėjo kantrybės, – nusijuokė brolis Pranciškus.
Jis pats nepasigyrė, bet teko nugirsti, kad vienuoliai Baltriškių kaime turbūt vieninteliame Lietuvoje įvedė kompiuterizuotą arterinio vandens tiekimą. Kad šildo ir bažnyčios, ir svečių namų grindis, todėl žmonės gali rinktis ir žiemą.
Nors patys žiemą vaikšto su storomis vilnonėmis kojinėmis, nes jų miegamiesiems šildyti lėšų nebuvo. Tenka kūrenti krosnis.
– Smagu bendruomenėje vasarą, kai aplink alsuoja gamta, lankosi žmonės, dūzgia bitės. Bet ateina pilkas ruduo, ilga žiema. Ar nevieniša vienuoliams gyventi kažkur tarp Zarasų miškų ir ežerų? Nesinori atgal į triukšmingą Briuselį?
Pranciškus tik nusišypsojo. Iš jo ramybės beveik atspėjau, koks bus atsakymas.
– Kai matome, kiek daug žmonių, atvykę su šeimomis, čia džiaugiasi, mums užauga sparnai. Mes galime juos čia pasitikti ir toliau palydėti jų keliu.
Žmonių čia visada būna, žiemą, savaitgaliais. Laukiame, jei panorėsite pamedituoti, – pridūrė Pranciškus.
– Kokia jūsų dienotvarkė paprastomis dienomis?
– Keliamės apie 6 valandą ryto. Pirmiausia būna malda, ir rytas labai tinka, nes galva dar švari.
Meldžiamės valandą koplyčioje tyloje, skaitome tos dienos Evangeliją. Dieną pakanka ūkio darbų, susitikimų su žmonėmis, tvarkome svečių namus.
– Ar vienuoliai turi atostogų? Pavyzdžiui, vykstate paslidinėti, o gal dar kur nors?
– Atostogos nėra skirtos nieko neveikti. Svarbu pakeisti aplinką. Ir atostogos nereiškia gyventi be Dievo. Man labai patinka nuvykti į Prancūzijos kalnus, po juos laipioti. Pavargsti, bet atsigaivini.
– Su abitu nelabai po kalnus palaipiosi. Ar visada turite vilktis šį apdarą? Sakėte, kad po dviejų valandų jūsų lėktuvas į Briuselį, bet jūs ir skrisite su šiuo abitu, basnirčias?
– Taip, abitas privalomas mūsų bendruomenėje, kaip ir šis kryžius. Bet būna įvairių situacijų. Pavyzdžiui, Kinijoje jį vilkėti draudžiama.
Žiemą ant abito apsivelkame šiltas striukes, o kojas palepiname vilnonėmis kojinėmis. Žiemos Lietuvoje šaltokos, – konstatavo Pranciškus ir žvilgtelėjo į laikrodį. Laikas į oro uostą. Bet jis ramus. Matyt, su Dievo pagalba jis tikrai nepavėluos.
– Jūsų apdaras gana stilingas, prislopintos melsvos spalvos. Kas jums siuva abitus?
– Nustebsite – mūsų mamos. O mėlyna spalva laikoma Marijos spalva, ir ją pasirinko mūsų bendruomenė.
– Pranciškau, jūs tikite, kad vienuolio abitą vilkėsite iki gyvenimo pabaigos? O jei kelią jums pastos mylima moteris? Juk sakoma: „Dievo keliai nežinomi.“ Juk yra brolių, kurie išėjo iš bendruomenės?
Pranciškus, prieš atsakydamas, pirmą kartą ilgiau susimąstė.
– Niekas nežino Dievo kelių. Kartais tiesiog reikia daugiau laiko suprasti, koks tavo kelias.
Mes visi gyvename patirdami išbandymus. Ir nėra galutinio atsakymo.
Tarp ištikimybės ir ištvermės yra skirtumas. Ištikimybė mums yra gyventi sandoroje su Dievu, bet kartais yra rutina, jausmai ir tam įveikti reikia ištvermės. Juk tas pat yra ir pasauliečių santuokoje? Mes visi esame tokie pat žmonės, nuostabūs Dievo kūriniai.
