Galima drąsiai sakyti, kad motinystė Agnei suteikė sparnus – po dukters gimimo jos pergalės pasipylė lyg iš gausybės rago. Bėgikė šiemet pagerino net septynis Lietuvos rekordus 400 metrų bei 200 metrų bėgimo rungtyse bei 400 metrų rungtyje Europos čempionato finale užėmė aukštą 6-ąją vietą.
Agnė dar niekada nebuvo tokios puikios sportinės formos ir niekada jai nebuvo pavykę pasiekti tokių svaigių pergalių. Sprinterė tikisi, kad likimas jai dar kurį laiką nepaliaus šypsotis. Moteris norėtų Lietuvai atstovauti 2020 metų olimpinėse žaidynėse Tokijuje. Tai būtų jos pirmoji ir labai išsvajota olimpiada.
Šiandien nesitiki, jog patyrusi ir sėkmės lydima lengvaatletė ne vieną kartą svarstė, kad reikėtų atsisveikinti su sporto karjera.
Su Agne susitikome Lietuvoje, kur ji su trimete dukra Audra atvyko aplankyti savo artimųjų. Po kelių dienų sportininkė ruošėsi skristi į treniruočių stovyklą Japonijoje kartu su Lietuvos olimpine rinktine.
A.Šerkšnienė kaip mama kengūra su savo atžala vyksta visur – į treniruotes, sporto stovyklas, kartais net į varžybas. Suderinti sportą ir motinystę Agnei nėra skausminga patirtis. Žinoma moteris sulaukia daug palaikymo ir pagalbos iš savo vyro Šveicarijos „Alfa Romeo Sauber F1 Team“ kokybės kontrolės specialisto Andriaus Šerkšno (40 m.). Sutuoktiniai auklės savo dukrai niekada nesamdė.
Žinoma, pirmieji motinystės žingsniai ir grįžimas į didįjį sportą po keturių mėnesių pertraukos Agnei nebuvo labai lengvi.
„Šiek tiek užtruko, kol pasiekiau labai gerus rezultatus. Reikėjo išlaukti. Mūsų rungtyje reikia greičio ir ištvermės. Ne taip greitai įmanoma pasiekti tą lygį. Kadangi gyvename Šveicarijoje, pagalbos iš senelių nebuvo daug. Viską dariau viena. Ir vyras padėjo. Bet dabar stengiuosi negalvoti apie tuos sunkius momentus“, – kalbėjo puikius rezultatus demonstruojanti sportininkė.
Šį sezoną Agnė į bėgimo varžybas vykdavo beveik kiekvieną savaitgalį. Daugelis jų vyko įvairiuose Šveicarijos stadionuose. Moteris tikisi, kad kitais metais jos sportinių startų geografija bus platesnė. Gimus dukrai Agnės dienotvarkė kruopščiai suplanuota, antraip ji daug ko nespėtų padaryti.
– Ar trimetė Audra be ašarų mamą išleidžia į varžybas?
– Audrutė supranta, kad mama išvyksta bėgti ir kad greitai sugrįš. Pirmą kartą ilgesniam laikui dukrą su tėčiu ir seneliais palikau šių metų vasarį, kai dviem savaitėms išvykau į sporto stovyklą.
Maniau, jog jai bus liūdna ir ilgu, bet paaiškėjo, kad man buvo labiau liūdna be artimųjų. Audra nuo gimimo pripratusi prie mano režimo.
Namuose mes visada kartu. Bet kuriuo sezonu aš ją vežuosi į treniruotes. Ji stadione arba miega, arba kantriai laukia, kol pasitreniruosiu. Dukrelė žino, kad mama turi atlikti savo darbą gerai, kitaip treneris gali bartis.
– Neretai gimęs vaikas moteriai sukelia sunkumų kopiant karjeros laiptais. O jus motinystė įkvėpė pergalėms.
– Po gimdymo svarsčiau, grįžti ar ne į didįjį sportą. Mano rungtyje amžius daro įtaką. 28–30 metų sportininkui – pats pikas. Esu brandi sprinterė.
Niekada nebuvau labai jautri ir lepi, tačiau įprasta, kad sportininkas, norintis susitelkti, atlikti treniruotę geriausiai, kaip tik gali, turi būti pailsėjęs. Po Audros gimimo buvau ir neišsimiegojusi, ir nepavalgiusi. Iš pradžių treniruotėse buvo sunku. Galvodavau: esu pavargusi, neisiu į treniruotę, juo labiau kad namuose visada yra ką veikti.
Bet visą dieną trunkanti namų ruoša, maisto gaminimas, vaiko priežiūra irgi labai išvargindavo. Pagalvojau, kad į dienotvarkę reikėtų įtraukti treniruotes – juk jokio skirtumo, ar treniruosiesi ir būsi pavargusi, ar to nedarysi ir vis tiek būsi pavargusi. Privalumas buvo tai, kad psichologiškai jaučiausi stipri. Žinoma, po gimdymo kūnas pasikeitė, nežinojau, ar galiu susigrąžinti buvusią formą, kita vertus, buvo įdomu pabandyti.
Vyras irgi paskatino grįžti į sportą. Treneris nuteikė pozityviai sakydamas, kad esu gerame kelyje, ir paragino remtis jo parengtu planu.
Intensyviai treniruotis pradėjau, kai vaikui buvo aštuonios savaitės. Užtruko, kol sutvirtėjo raumenys. Laikui bėgant rezultatai gerėjo. Taip jau susiklostė, kad šie metai man buvo labai geri. Faktiškai po kiekvienų varžybų likdavau nustebusi. Niekada nemaniau, kad man pavyks 400 metrų įveikti greičiau nei per 51 sekundę.
Bet gal ne šiaip sau sakoma, kad po gimdymo moteris tampa stipresnė. Nusprendusi intensyviai treniruotis nekreipiau dėmesio į nuovargį. Žinodavau, kad kelias dienas per savaitę suplanuotos net dvi treniruotės, ir to plano laikydavausi.
– Geras sprinteris, kaip minėjote, turi būti valingas, užsispyręs, beatodairiškai siekti rezultatų. Ir jūs savotiškai užsikodavote.
Po gimdymo pasakėte, kad norite 400 metrų įveikti per 51 sekundę, nes jeigu nubėgsite per 53 sekundes, tuomet baigsite karjerą. Užsibrėžtą tikslą pasiekėte.
– Visada svajojau apie Lietuvos rekordą ir maniau, kad būtų šaunu jį pasiekti.
Dar prieš gimstant dukrai kurį laiką dvejojau, ar einu teisingu keliu, gal esu nepakankamai gera sportininkė. Kai 2014 metais atbėgau per 51 sekundę, maniau, kad kai po gimdymo sugrįšiu į sportą, jau nenoriu bėgti per 53 sekundes. Šis rezultatas gana vidutiniškas. Juk aš ne tam nemiegojusi ir nevalgiusi sportuoju, kad bėgčiau vidutiniškai. Ir treneris sakė, kad galiu bėgti geriau.
Nusprendžiau, kad jei viską darysiu šimtu procentų, tikrai bus geri rezultatai. Jei būtų nepasisekę, būčiau galvojusi apie pasitraukimą iš sporto. Nenorėjau būti vidutiniokė.
Rekordai – malonumas, šiemet nuolat vaikščiojau su šypsena. Žinau, kad dar yra kur tobulėti. Jei bus gera sveikata, jei toliau lydės sėkmė ir vėjas pūs į nugarą, dar pakovosiu.
– Bet jūs ir anksčiau, kol dar neturėjote dukros, galvojote apie pasitraukimą iš sporto?
– Buvo toks metas. 2014 metais nebenorėjau sportuoti, jaučiausi pavargusi. Mane kamavo trauma, buvo kelios esminės nesėkmės varžybose, darbą paliko mano treneris, su kuriuo labai gerai sutarėme, o pas naują trenerį iš pradžių nenorėjau eiti.
Naujam treneriui pasakiau, kad su vyru planuojame šeimos pagausėjimą, kad noriu pasitraukti iš sporto. Jis patarė nedaryti skubotų sprendimų, pasiūlė pailsėti.
Tad po pokalbio su treneriu kelis mėnesius lengvai sportavau, gydžiausi traumą, paskui išvykau į treniruočių stovyklą Pietų Afrikos Respublikoje. O ten sužinojau, kad laukiuosi.
– Kokia buvo jūsų reakcija?
– Labai apsidžiaugiau, norėjau kuo greičiau grįžti namo. Tačiau tuo metu Europoje buvo žiema, o stovykloje – šilta. Galvoju – mėnesį pabūsiu. Apie nėštumą pranešiau treneriui, jis pakoregavo treniruočių planą.
Nėštumo metu sportavau gana ilgai – iki septinto mėnesio. Treneris sakė: kadangi kūnas nepratęs nieko nedaryti, man pačiai bus lengviau, jeigu judėsiu. Jaučiausi gana gerai, energijos netrūko. Paskutinius du mėnesius nesportavau, mat buvo vasaros pabaiga, tvyrojo karščiai. Klausiau savo kūno.
– Ar daug nėštumo metu priaugote svorio?
– 18 kilogramų, bet po gimdymo iš karto 10 kilogramų nukrito. Dukrą maitinau pusę metų. Natūraliai nukrito likę kilogramai.
Svarbiausia buvo sustiprinti raumenis, nes po pertraukos jie buvo sunykę. Savijauta buvo labai keista. Kadangi sportuoju nuo 12 metų, nežinau, kas yra netvirtas kūnas. Po truputį grįžau į senąsias vėžes. Dabar jaučiuosi geriau negu bet kada anksčiau. Matau tikslą ir nesidairau į šalis.
Žinoma, augindamas vaiką susiduri su aplinkybėmis, kurių negali nepaisyti. Pavyzdžiui, jei vaikas serga, be abejo, planai pasikeičia, bet suvoki, kad visa tai laikina.
– Kuo užsiima jūsų vyras?
– Andrius yra baigęs finansus. Jis dirba Šveicarijoje „Alfa Romeo Sauber F1 Team“ kokybės kontrolės specialistu. Kai susipažinome, vyras gal nelabai domėjosi sportu, bet kadangi kartu esame devynerius metus, jis daug žino ir supranta apie lengvąją atletiką.
– Kaip judu susipažinote ir kaip atsidūrėte Šveicarijoje?
– Susipažinome Lietuvoje automobilių varžybose. Esu dirbusi teisėjų klube „Startas“ ir kartais laisvalaikiu padirbėdavau automobilių varžybose pagalbine teisėja. Mano būsimasis vyras taip pat buvo susijęs su automobilių sportu, organizuodavo lenktynes, vadovavo vienam automobilių sporto klubui. Vienose lenktynėse mes vienas į kitą atkreipėme dėmesį. Andrius pirmas užkalbino, pabendravome, jis pakvietė į pasimatymą. Santykiai nuo pat pradžių buvo darnūs.
Jau mums draugaujant Andrius išvyko į Šveicariją, jį pakvietė dirbti į „Sauber F1“ komandą. Aš kurį laiką likau Lietuvoje, mokiausi universitete, sportavau. Kai studijos ėjo į pabaigą, Andrius pasipiršo ir mudu nusprendėme, kad po vestuvių vyksiu pas jį į Šveicariją.
Šiek tiek baiminausi, kaip man svetur seksis sporto karjera. Lietuvoje turėjau gerą trenerę Nijolę Sabaliauskienę, o tai sportininko pasiekimams labai svarbu.
Buvo 2011-ieji, metai iki olimpiados. Labai rizikinga keisti trenerį likus nedaug laiko iki svarbių varžybų. Norėjosi įvykdyti normatyvą ir patekti į olimpines žaidynes. Na, bet meilė buvo stipresnė, ir nepabūgau rizikuoti.
Mano vyras pasistengė ir Ciuriche surado lengvosios atletikos sporto klubą.
Šveicarijoje yra lengvosios atletikos klubų sistema, ir aš priklausau vienam klubų. Tai stiprus klubas, turintis senas tradicijas. Būdama Šveicarijoje varžausi tarp klubų, o Europos, pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose atstovauju Lietuvai.
Mes gyvename netoli Ciuricho, miestelyje, kur įsikūrusi „F1“ komanda. Vasarą mėgstame laiką leisti prie netoli namų telkšančio ežero, šalia yra didžiausias Ciuricho regione kalnas. Nuo jo atsiveria graži panorama. Kai turime laiko, einame pasivaikščioti. Vasarą, jei geri orai, daug laiko būname gamtoje.
– Ar buvo atvejų, kai varžybose teko dalyvauti esant stresinei situacijai ar sudėtingoms šeiminėms aplinkybėms?
– Yra buvę. Prisimenu, kartą buvau priversta važiuoti į varžybas su pusantrų metų dukra. Vyras dirbo ir negalėjo jos prižiūrėti. Prieš išvykdama nežinojau, ar bus kam ją prižiūrėti, kol darysiu apšilimą ir rungtyniausiu. Jaučiau nerimą. Treneris negali rūpintis mažu vaiku, nes per varžybas turi būti šalia sportininkų ir jiems padėti. O mūsų grupės sportininkai visi tuo pat metu daro apšilimą ir tuo pat metu startuoja.
Leidausi į visišką avantiūrą, galvoju: nuvažiuosime ir vietoje pasižiūrėsime, ką galima padaryti. Vyliausi, kad sutiksiu sportininkų iš kitų rungčių, kurie bus laisvesni ir prižiūrės mergaitę. Sutikau vieną pažįstamą sportininkę, kuri tuo metu nebuvo užsiėmusi ir sutiko pagloboti Audrą. Daviau jai žaisliukų, knygučių, kad nenuobodžiautų. Man pasisekė, kad dukra bendraujanti, draugiška, nebijojo pasilikti su svetimu žmogumi.
– Kaip morališkai ruošiatės varžyboms?
– Pusvalandį prieš apšilimą turiu pabūti viena. Galiu bendrauti, bet nelabai prisimenu, apie ką kalbėjau, mintys būna nutolusios. Man reikia nusiraminti, susikaupti. Kol būnu namuose, jokių ritualų nesilaikau ir stengiuosi apie artėjančias varžybas negalvoti. Man reikia dešimties minučių susikaupti ir susidėti daiktus kelionei į varžybas – svarbu nepamiršti sportinių batelių, aprangos, papildų, maisto.
– Ką galima valgyti prieš varžybas?
– Reikia ir angliavandenių, ir sotaus maisto, kad nebėgtum alkana. Kiti nevalgo likus keturioms valandoms iki starto, bet aš taip negaliu. Jei esu alkana, sunkiau susikaupti. Jei varžybos numatytos po pietų, suvalgau įprastus sočius pusryčius, išgeriu kavos. Likus trims valandoms iki varžybų valgau normalų patiekalą, kurį sudaro mėsa, daržovės, bulvės arba makaronai. Tačiau darydama apšilimą neturiu jausti sunkumo skrandyje. Po varžybų normaliai pavalgau, kad organizmas atsigautų.
Pasibaigus sezonui per atostogas galiu labiau atsipalaiduoti. Atvykusi į Lietuvą ir bulvių plokštainio, ir cepelinų neatsisakau.
– Minėjote, kad namuose jūs dažniausiai gaminate. Koks jūsų firminis patiekalas?
– Mano vyrui visi mano pagaminti patiekalai patinka. Stengiuosi, kad visada lėkštėje būtų mėsos ir daržovių. Desertui neretai iškepu pyragą. Bet aš saldumynų nelabai valgau.
Nors sportininkams patartina nepiktnaudžiauti bulvėmis, aš be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo.
– Kaip save stimuliuojate, kai būna liūdna ar trūksta energijos?
– Jeigu situacija lengvai suvaldoma, galvoju, kad nėra prasmės pasiduoti negatyvui. Tada stengiuosi ką nors veikti ir mažiau galvoti, neprisirišu prie tam tikros problemos, nesileidžiu į gilius apmąstymus, iš esmės esu pozityvus žmogus. Bet jeigu nuotaika vis tiek nepasitaiso, pagelbėja vyras. Jis man visada atgręžia petį, kad galėčiau į jį kaip moteris atsiremti.
– Kas yra jūsų šeimos stiprybė?
– Tai, kad esame bendraminčiai, puikiai sutariame ir vienas kitą palaikome. Žinoma, būna ir pas mus nesutarimų, bet jų dažniausiai kyla dėl visokių smulkmenų buityje.
Tačiau kadangi abu esame tolerantiški ir atlaidūs, iki konfliktų neprieiname.
Vyras leidžia man būti asmenybei. Mes nesivadovaujame stereotipinėmis taisyklėmis, kad žmona privalo būti židinio sergėtoja ir visada laikyti keturis namų kampus. Kiek pavyksta tų kampų apglėbti, tiek ir gerai. Andrius irgi yra šeimos žmogus, jis deda pastangas dėl šeimos gerovės. Jei man per dieną būna viena treniruotė, aš gaminu pietus ir visi kartu valgome namuose.
– Kaip puoselėjate moteriškumą? Ar lieka laiko grožio procedūroms, pasivaikščioti po parduotuves?
– Tam laiko trūksta. Vyras galėtų mane išleisti pasivaikščioti po parduotuves, bet dažniausiai po treniruočių renkuosi poilsį arba miegą.
– Kokiems moteriškiems daiktams jaučiate silpnybę?
– Labai patinka rankinės. Turiu jų nemažai. Bet tada reikia galvoti, kada vieną rinktis, o kada – kitą. Tomis savaitėmis, kai tenka treniruotis aštuonis kartus, ne rankinės galvoje – tada ant pečių turi būti patogi kuprinė.
– Esate karjeros aukštumoje, daug metų bėgimas yra jūsų gyvenimo prasmė. Ką jaučiate skriedama bėgimo takeliu?
– Pirmiausia toks sezonas kaip šis teikia moralinį pasitenkinimą. Jaučiu, kad išreiškiu save, žinau, kad esu savo vietoje, malonu, kad viskas pavyksta ir sekasi. Tuomet vis labiau pasitikiu savimi. Man smagu būti ir sportininke, ir mama. Sportas padeda įveikti asmeninius iššūkius, o dukra ir vyras įprasmina visą mano gerovę – manau, kad šiuo metu viską turiu.
Kiek dar žadu sportuoti? Dabar manau, kad dar porą metų iki olimpiados, jei viskas bus gerai. Po to vėl bus apmąstymų metas, tęsti ar ne sporto karjerą. Atsižvelgsiu ir į šeimos interesus. Sportuosiu, kol turėsiu noro, motyvacijos, sveikatos, kol pavyks viską suderinti ir tenkins rezultatai.
Ateityje norėčiau susilaukti daugiau vaikų – gal net ne vieno. Atsisveikinusi su sportu savo laiką skirsiu šeimai. Yra visokių minčių, ką galėčiau veikti baigusi aktyvią sportininkės karjerą. Bet kokiu atveju manau, kad nuo sporto labai nenutolsiu.
