Dabar Alexandra Kremer-Khomassouridze (49 m.) pro fotoaparato objektyvą žvelgia į savo mylimojo – garsaus lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo (49 m.) teatrą ir vis daugiau laiko praleidžia Vilniuje.
Pastaruoju metu režisierių lydi išskirtinė moteris – graži, tamsesnio nei lietuviai gymio, žvitriomis rudomis akimis ir garbanotų plaukų kupeta ant galvos.
A.Kremer-Khomassouridze gimė Maskvoje. Jos tėvas (jis mirė, kai Aleksandrai buvo treji. – Red.) turėjo gruzinų ir rusų kraujo, motina – azerbaidžanietė, tad šeima išsikraustė gyventi į Baku.
Jau nuo ankstyvos jaunystės Alexandros gyvenimas nepriklausė vien nuo jos. Likimas, sako, ją nuvedė į Paryžių, o į jos gyvenimą atvedė išskirtinių genialių žmonių.
– Dabar jūsų gyvenime – režisierius O.Koršunovas ir jo teatras. Prieš gerus metus prie straipsnio apie jo premjerą Oslo nacionaliniame teatre pagal britų dramaturgės Saros Kane pjesę „Apvalytieji“ pastebėjau jūsų pavardę. Jūs buvote nuotraukų autorė?
– Taip, Osle pernai rugsėjo 1-ąją įvyko premjera. Taip, aš dariau visas fotografijas. Osle gyvenome du mėnesius. Buvau ten ir prieš premjerą, ir po jos.
Mes tiek kartų visur važiavome, buvome kartu. Neseniai aplankėme Tokiją. Jis toks ramus, kai esu šalia. Aš kalbu keturiomis kalbomis: prancūziškai, angliškai, rusiškai, itališkai, tad su manimi keliauti paprasta. Jau gerai vienas kitą pažįstame – dveji metai praėjo. Gyvename labai intensyviai, tad dveji metai – ilgas laiko tarpas.
Dabar aš visada su Oskaru ir fotografuoju tiktai jo aktorius. Ir jų repeticijas, ir spektaklius.
Dabar fotografuoju ir jo studentus. Jie – puikūs, nepraleidžiu nė vieno egzamino. Man patinka juos fotografuoti. Tikiuosi, kad ir jie bus mano fotografijų cikle „Life is a Theatre“.
– Bus paroda apie O.Koršunovo teatrą?
– Žinoma.
– Turbūt matėte daugelį Oskaro spektaklių. Ar jums įdomūs jo darbai?
– Mačiau tuos, kuriuos galėjau pamatyti per dvejus metus. Pačių pirmųjų, žinoma, jau nėra. Dvidešimt penkis kartus žiūrėjau „Tartiufą“, daug kartų – „Žuvėdrą“, žinoma, ir „Hamletą“. Mačiau „Katedrą“, „Meistrą ir Margaritą“, „Vestuves“.
„Išvarymą“ žiūrėjau ir Nacionaliniame dramos teatre, ir „Siemens“ arenoje. Iš viso tą spektaklį mačiau penkis kartus.
– Kur susipažinote su Oskaru ir išgėrėte pirmąjį kavos puodelį drauge?
– Susipažinome daugiau kaip prieš dvejus metus rugpjūčio 1-ąją Venecijoje. Tada ten vyko bienalė, buvo rodomi ir spektakliai. Jis ten vedė meistriškumo kursus ir rodė savo „Žuvėdrą“. Mano vyresnioji dukra Anastasija lankė jo meistriškumo kursus.
Juos supažindino Gidonas, Anastasijos tėvas (pirmasis Alexandros vyras, Rygoje gimęs žymus smuikininkas Gidonas Kremeris. – Red.). Aš atėjau jos pasiimti, ir mes su Oskaru atsitiktinai susitikome. Juk Venecija – mažas miestas, visi susitinka, tuo labiau teatro bendruomenė. Mūsų pirmoji kava buvo ten, Venecijoje.
Anastasijai – 25-eri. Niujorke ji baigė Lee Strasbergo teatro ir kino institutą, bet nelabai užsiima aktoryste, grįžo į Paryžių. Dabar ji – puiki mados fotografė.
– Koks buvo jūsų pirmasis pokalbis?
– Pirmasis pokalbis? Jis pasakė, kad mes su Anastasija panašios kaip seserys, kad jis pamanęs, jog mes – seserys, ir pasiūlė išgerti kavos. Jis niekaip nenorėjo mūsų paleisti. Visą tą laiką draugavome, buvome kartu – ir dviese, ir trise, ir keturiese, ir su studentais.
Taip, mes susipažinome labai gražiame mieste. Paskui ten specialiai atvažiavome po metų paminėti mūsų pažinties metinių. Vaikščiojome ir viską prisiminėme. Ir vėl patekome į bienalę. Buvo labai malonu. Mudu turime labai daug prisiminimų, nes daug ką darėme kartu.
– Mūsų režisierius – labai spalvinga asmenybė. Koks jis tada, pirmą kartą, jums pasirodė Venecijoje?
– Labai ramus ir sutrikęs. Taip, tada buvo ramus, geras berniukas.
– Nė vienas jo spektaklis nėra ramus – kiekvienas verda lyg katilas ir atrodo, kad scenoje kas nors sprogs. Jo spektakliai stipriai veikia žiūrovų protą ir jausmus, po jų sunku užmigti. „Išvarymas“ – mačiau jį gal penktąjį ar šeštąjį rodymą po premjeros – buvo lyg nokautas.
– Jis būna visoks. Ramus būna taip pat. Užsigalvojęs. Žinoma, paskui iškilo visi jo kunkuliavimai, mirguliavimai. Oskaro kunkuliavimus visi žino. Jis – įvairialypė asmenybė. Niekada nebūna vienodas, todėl visi jį mėgsta ir visiems su juo įdomu.
– Ar pajutote, kad tai – labai stipri asmenybė?
– Iš pirmo karto – ne. Dabar – taip. Kai matai, kaip jis įeina į salę, kaip kuriant tą operą jūsų valstybės 100-mečiui: scenoje 30 žmonių, orkestre 30 žmonių, o jis – vienas, ir jis vienas sujungia visus. Ant jo vieno kabo viskas – solistai, muzikantai, dirigentas, šviesa, dekoracijos.
– Su menininkais – sudėtinga, savo keliu jie mėgsta eiti vieni. Ar dažnai pykstatės?
– Ne, tai ne pykčiai – tai diskusijos. Didelių pykčių, ačiū Dievui, nebūna. Na, pavyzdžiui, jis nemėgsta, kai išvažiuoju. Labai kenčia, kai išvažiuoju. Jis labai mėgsta viską kontroliuoti. Vienintelis dalykas, ko negali sukontroliuoti, – tai, kad man reikia išvažiuoti į Paryžių.
Žinoma, jis nori, kad pasilikčiau. „Nejaugi tu gali būti su manimi visą laiką – 24 valandas per parą?“ – klausiu. – „Taip, aš galiu.“ – „Bet aš negaliu, – sakau. – Man reikia į Paryžių, man reikia pas vaikus.“
– Bet ir Oskaras labai užsiėmęs – repeticijos ir repeticijos.
– Bet mes visada būname kartu. Mes taip gyvename. Jis eina į darbą – ir aš kartu su juo į darbą. Man įdomu. Pavyzdžiui, pjesę „Rusiškas romanas“ keturis kartus jam perskaičiau balsu. Aš skaičiau, o jis klausėsi, kaip skamba.
O kai šią vasarą buvome Avinjono teatro festivalyje, kas jam viską vertė per spaudos konferenciją? Aš, nors buvo skirtas vertėjas iš prancūzų kalbos į lietuvių. Bet jis jo atsisakė ir paprašė, kad versčiau aš.
Mus stipriai sieja menas, sieja tai, kad abu mėgstame ilgai vaikščioti, kalbėtis apie žmones, skaityti, žiūrėti. Mano vaikai jį mėgsta, net mano katė prie jo prisirišo. Per dieną susiskambiname 10–20 kartų, kai nebūnu Vilniuje.
– Sakėte, kad jūsų vyresnioji dukra Anastasija yra mados fotografė. O kuo užsiima jaunėlė Anna?
– Anna – taip pat labai įdomi, jai 15 metų. Kol manęs nėra, namuose viską kontroliuoja, visas sąskaitas už vandenį, elektrą ir visa kita sumoka ji. Anna žino, kiek aš prakalbėjau telefonu, kada mane laiku perspėti. Jos tėvas – ukrainietis verslininkas, oligarchas. Ji – verslo moteris, direktorė. Ačiū Dievui, kad ne mano. Jeigu būtų mano, labai bijočiau. Ji taip pat kalba keturiomis kalbomis.
Vyresnioji – iš meno pasaulio, jaunesnioji – žinoma, iš verslo. Jaunesniajai nebuvo įdomu atvažiuoti į Vilnių į mano parodą, nors ir bilietą turėjo. Na, ką aš ten veiksiu, sakė. Verčiau būsiu namie su kate. Ji planuoja, kad studijuos ekonomiką Londone. Labai dalykiška mergaitė.
Ji turi daug draugų. Jie ją mėgsta, nes yra stabilus, savimi labai pasitikintis žmogus. Ir ja galima pasitikėti. Netgi Oskaras, jeigu užsienyje reikia kokį reikalą sutvarkyti, sako: „Pasakysiu Annai.“ Aš pritariu: „Pasakyk, ji viską padarys.“
– Sukūrėte kelis fotografijų ciklus. „Live Music“ cikle, kuris buvo eksponuotas ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, įamžinote daugybę žymių klasikinės muzikos atlikėjų. Ar sudėtinga buvo juos surasti įvairiose Europos koncertų salėse?
– Šiai parodai – jau 10 metų, ji apvažiavo pusę pasaulio. Joje 80 fotografijų – tai 15 mano gyvenimo metų su klasikos muzikantais. Juos fotografuodavau užkulisiuose. Oskaras nusprendė, kad ši paroda turi būti surengta ir Vilniuje, Filharmonijoje. Jo draugai padėjo atvežti darbus.
Gidonas ir visa mano šeima – muzikantai. Mano mama griežė smuiku. Visos mano tetos ir dėdės, dukterėčios ir jų vyrai, mano sesuo – visi muzikantai. Pas mus yra dvi arfininkės, du smuikininkai, vienas violončelininkas, vienas saksofonininkas, trys pianistai. Iš mūsų giminės galima suburti orkestrą. Bet jų portretų parodoje nėra.
Šiose fotografijose – Mstislavas Rostropovičius, Jurijus Bašmetas, Gidonas Kremeris, Jurijus Temirkanovas, Vladimiras Spivakovas, Jevgenijus Kisinas, Seiji Ozawa, Miša Maiskis, Arvo Pärtas, Maris Jansonas, Danielis Barenboimas, Sofija Gubaidulina, kiti.
– Kaip su jais pavykdavo susitarti fotografuotis? Ar juos paparacinote?
– Ne, nepaparacinau. Jie buvo ir yra mano draugai. Juos matydavau kiekvieną dieną. Su jais pusryčiaudavau, pietaudavau, vakarieniaudavau visame pasaulyje. Ir fotografijos padarytos visame pasaulyje. Kai gyvenau su Gidonu, labai daug važinėjome kartu, būdavo, kad jis su tais muzikantais drauge koncertuodavo arba jie pasirodydavo festivaliuose.
Ir kai nutariau tęsti tą temą, skambindavau muzikams ir jie leisdavo atvykti į jų koncertus. Su jais susitikdavome koncertuose, festivaliuose. Maskvoje, atrodo, nepadariau nė vieno kadro. Aš bičiuliaujuosi su J.Bašmetu, susitinku su juo, kai atvažiuoja į Paryžių. Einu į jo koncertus, sėdžiu už kulisų ir gaudau kadrą. Daug kartų buvau tarptautiniuose J.Bašmeto festivaliuose Elbės saloje, jį ir ten fotografavau. M.Rostropovičių fotografavau festivalyje Prancūzijoje. Jis buvo labai įdomi asmenybė, iki šiol gyvas žmonių atmintyje.
– Su kuriuo iš šių muzikantų buvo nesusipratimų, keistų nuotykių? Kuris pasakė: „Žinai, išeik...“?
– Taip nebuvo. Mane visi pažinojo. Daugiausia fotografuodavau per repeticijas.
Žinoma, jeigu muzikantai manęs nebūtų pažinoję, niekas į salę nebūtų įleidę. Fotoaparatas juk spragsi, viskas girdėti. Jie to nepakenčia.
Turiu agentą Anglijoje. Kai ką nors darau, jam pranešu.
– Ar jums patinka gyventi Paryžiuje?
– Taip. Jame nugyvenus 30 metų toks klausimas jau neužduodamas. Prancūzija – mano šalis, aš – prancūzė, nors mano gyslomis teka gruziniškas, rusiškas ir azerbaidžanietiškas kraujas. Paryžiuje gimė abi mano dukterys. Ir mano mama ten gyvena. Prancūzija – tai visus priimanti žemė, labai humaniška šalis. Prancūzai – labai demokratiški.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Paryžiuje dar anais laikais, kai visi čia gyvenome už geležinės uždangos.
– Tada aš gyvenau Baku, teatre dirbau dekoratore, taip pat restauruodavau paveikslus ir pocelianą.
Į Paryžių mane pakvietė mano draugai prancūzų žurnalistai. Jie žinojo, kaip aš dirbu, kad mano restauruotus darbus sunku atskirti nuo originalo. Ir išvažiavau mėnesiui apsižvalgyti.
Atvykau 1989-ųjų gruodžio 22-ąją, o 1990-ųjų sausio mėnesį į Baku įsiveržė sovietų tankai, kelios dešimtys tūkstančių karių. Buvo praliestas kraujas. Paryžiuje iš karto man davė politinio pabėgėlio statusą.
Niekas nežinojo, kad taip bus. Netgi tas atostogų mėnuo nebuvo pasibaigęs, kai turėjau galimybę gauti politinio pabėgėlio statusą. Ir mama tam pritarė.
Baku buvo įvesta komendanto valanda, buvo daug nužudytų, sužeistų – juk rusų tankai, su jais nepajuokausi. Taip ir likau Paryžiuje. Iš karto, tą pačią dieną man davė darbą. Ir iš karto pradėjau dirbti, nebuvo kitos išeities.
Todėl ten pragyvenus 30 metų Prancūzija man – gimtoji šalis. Aš nesiruošiau ten gyventi, bet taip išėjo. Po trejų metų atvažiavo mama.
Paryžiuje baigiau dvi fotografijos mokyklas – EFET ir IRIS, taip pat fotožurnalistų kvalifikacijos kėlimo kursus. Dirbau „Paris Match“ žurnale fotografe. Taip pat ten baigiau restauracijos mokslus – restauruodavau porcelianą ir paveikslus.
Paskui, kai susipažinome su Gidonu, Paryžiaus nacionaliniame gemologijos institute baigiau mineralogijos mokslus.
– Gal turite savo talismaną?
– Ne. Bet man gyvenime sekasi sutikti įdomių, genialių žmonių. Netgi nepaprastą, genialų juvelyrą sutikau. Jeanas Vendome’as laikomas šiuolaikinio juvelyrikos meno seneliu. Buvo labai įdomus žmogus. Jau miręs, apie jį daug knygų parašyta. Jis kurdavo tokius papuošalus, po kurių jau nieko nebegali nešioti.
Štai žiedas ant mano piršto. Viskas išbaigta – yra pradžia, vidurys ir pabaiga. Yra sava forma. Tai – skulptūra. Viename festivalyje kartu su Gidonu jį sutikau. Domėjausi jo kūryba, ir jis pradėjo kurti man. 15 metų man kūrė įvairius papuošalus. Didelius. Bet ne visus nešioju, kai kurie saugomi banke, nes kiekvienas – vienetinis muziejinis kūrinys. Todėl man svarbu ne koks nors briliantas, o visas labai gražus kūrinys.
– Vadinasi, netikite, kad akmenys, ypač briliantai, padeda pasiekti savo tikslus?
– Netikiu. Briliantais apskritai netikiu. Kaip galima jais tikėti?
