Praėjusių metų rugsėjį Robertas susilaukė antrosios atžalos – žmona Agnė pagimdė dukrą Marą. Regis, šeimoje svarstyklės taip pat niekuomet nepalinko į neapgalvotų sprendimų pusę. Dizaineris nuo pat pradžių žinojo, kad vaikams suteiks viską, ko neturėjo pats: auklės juos laisvės dvasia, apipils dovanomis ir įskiepys pagrindinę vertybę – pinigai yra beverčiai.
Su Robertu susitikome jo mados namuose. Televizijos ekranuose kartais pasirodantis dizaineris jau po kelių susitikimo minučių pradėjo griauti išankstinių įsitikinimų apie menininkus sieną. Apie mados pasaulį jis kalbėjo aiškiai ir tvirtai. Ir tik pokalbiui pasisukus apie šeimą leido suvokti, kad savo gyvenimo pilį jis stato vadovaudamasis ne tik šaltu protu, bet ir meile degančia širdimi.
– Kaip apibūdintumėte lietuvišką madą?
– Lietuviška mada išgyvena renesansą. Bet apskritai ji gana konservatyvi, labai nepatyrusi. Žinote, lietuviška mada yra kaip iš provincijos kilusi mergina – be galo graži ir smagi, atvažiavusi į didmiestyje vykstantį vakarėlį. Ji suvokia, kad nesupranta tame vakarėlyje vyraujančių taisyklių. Ji skaitė, matė filmų apie tai, kaip reikia tinkamai rengtis, tačiau nežino, kaip tame vakarėlyje elgtis. Jai netrūksta gerų manierų, bet trūksta žinių. Praeis vienas kitas vakarėlis, ji pripras ir iš provincialės taps didmiesčio gyventoja. Su tokia pat situacija susiduria emigrantai, taip nutinka ir mados versle.
Didžioji dalis vartotojų nežino verslo modelių. Jiems mada yra tiesiog drabužiai, skirti apsirengti. O mada yra lygiai toks pat verslas, kuris veikia tam tikra tvarka. Pavyzdžiui, laidotuvių verslas laikosi todėl, kad žmonės miršta.
Mada – todėl, kad visi nori naujų daiktų. Tačiau visi dėl to verkia, nes apdarai brangūs, jų modeliai – banalūs. Jeigu žmonės gilintųsi, vyktų į mokymus, kultūros renginius, susijusius su mados istorija, tuomet būtų lengviau suvokti, kaip formuojasi prekės ženklas, iš ko jis gyvens ateityje, kaip vartotojas lems jo plėtrą, stagnaciją ir t.t.
– Galbūt prie suvokimo trūkumo prisideda ir mados tradicijų šalyje nebuvimas?
– Istoriškai taip susiklostė, kad mes labai ilgai buvome okupuoti, – nebuvo sąlygų identitetui susiformuoti. Vilnius niekuomet nebuvo tas kultūros centras, į kurį visi norėtų patekti, pradedant menininkais, kūrėjais ir baigiant to meno vartotojais.
Tarkime, Paryžius tapo mados ir meno Meka dėl to, kad žmonės ten burdavosi dėl jo kultūros, miesto istorinės vertės, geografinės padėties. Yra didieji miestai, kurie turėjo pranašumų, o mes jų neturėjome. Nors kadaise Lietuva (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. – Red.) buvo viena didžiausių valstybių, tada mada nebuvo tokia aktuali, svarbus buvo žemių užkariavimas.
– Prekės ženklą įkūrėte prieš dešimtmetį. Ką madoje pastebėjote tada ir kas pasikeitė dabar?
– Pradėkime nuo to, kad internetas tada buvo dar tik laidinis. Visa literatūra mokslams buvo randama internete arba užsienio žurnaluose. Taigi nesu tos kartos, kuri gaudavo tik slapta atvežtus žurnalus „Burda“, atstovas. Tai yra Juozo, Julijos (Juozo Statkevičiaus ir Julijos Janus. – Red.) karta. Ko gero, visą informaciją jie gavo iš žurnalų, kurių net nebuvo Lietuvoje. Turbūt jiems buvo sunkiau.
Prieš dešimtmetį viskas buvo panašiai, kaip yra dabar, tik šiek tiek sudėtingiau. Gaudavome informaciją iš šaltinių, kuriuos patys turėdavome susirasti. O norint pamatyti kolekciją, kurią išleido „Dior“ ar „Chanel“, reikėjo daugiau pastangų. Juk tuo metu nebuvo populiarūs vadinamieji vlogai, nebuvo tokio žurnalų antplūdžio. Buvo tiek daug nusivylimų... Įsivaizduokite – turi idėją, ją realizuoji ir suvoki, kad ji jau yra kieno nors kito įgyvendinta. O dabartiniai praktikantai visą informaciją gali rasti tiesiog savo planšetiniame kompiuteryje.
Dabar galima gauti faktiškai visų mados industrijoje svarbių asmenų kontaktinius duomenis – tarp pažįstamų tikrai kas nors juos turės. Viskas labai arti. Dingo atstumai.
– Akivaizdu, kad anksčiau reikėjo kur kas daugiau pastangų. Regis, tuomet mados industrijoje įsitvirtino gabiausi ir (ar) tie, kurie labiausiai stengėsi. Šiandien mados dizaineriu gali tapti bet kas?
– Bet kas gali tapti bet kuo. Nėra jokių ribų. Laikausi pozicijos, kad žmonės gimsta su tam tikru rinkiniu tam tikrų savybių, kuris jam padeda. Tačiau šis rinkinys yra bevertis be pastangų ir įdirbio. Yra be galo daug specialybių, kurias žmonės renkasi todėl, kad apsimoka. Taip pat yra daug specialybių, kurios pasirenkamos iš pašaukimo. Tas pat ir dėl dizaino. Kūrėju gali būti bet kas. Tik klausimas, ar visi supranta, į ką veliasi ir ar jiems užteks užsispyrimo įveikti visus sunkumus.
– Kalbant apie dabartį: kokias pavasario ir vasaros mados tendencijas išskirtumėte?
– Mados tendencijas galėčiau palyginti su IQ testu. Žmonės pamiršta, kad šis testas skirtas norint įrodyti jų protinius gabumus lyginant su kitais žmonėmis. IQ testas nėra sukurtas aukštesnės materijos. Jis yra sukurtas kitų žmonių. Atlikę šį testą jūs netapsite nei kvailesni, nei protingesni už tuos, kurie jį sukūrė.
Tokiu pat principu vadovaujamasi ir madoje. Dabar madinga skaisti koralų spalva. Ji buvo madinga jau anksčiau, dabar pristatomas kiek kitoks jos atspalvis. Tačiau „Pantone“ spalvų institutas ją reklamuoja kaip naują, modernią spalvą.
Savaime suprantama, kad kiekvieną pavasarį ir vasarą bus madingos balta ir mėlyna spalvos, suknelės, platėjantys „Dior“ įkvėpti siluetai, kurie niekuomet neišeina iš mados. Na, gal įsilies dar kokia nors detalė.
Dabar labai populiarus urbanistinis stilius. Tačiau nuspėti, kokie siluetai ir kirpimai prigis, sunku. Jeigu galėčiau tai nuspėti, turbūt dabar mano parduotuvės klestėtų. Iš esmės dizaineris privalo turėti labai daug idėjų. Parduotuvėje turime turėti bent jau 40 skirtingų modelių, iš kurių gerai parduodama bus gal 10. Visi kiti apdarai pateks į nuolaidų skyrelį. Taip yra su visais prekės ženklais.
– Tačiau vis tiek vyrauja tam tikros tendencijos. Kaip jos atsiranda?
– Paprastai didieji mados ženklai organizuoja tam tikrus susitikimus, kurių metu nusprendžia, kokias tendencijas pristatys. „Forbes“ sudaro turtingiausių ir įtakingiausių žmonių sąrašą, lygiai toks pat sudaromas ir prekės ženklams. Šiais metais pirmojoje vietoje yra „Gucci“.
Aukštosios mados prekės ženklai suformuoja nuomonę tų žmonių, kurie neperka dizainerių kurtų drabužių. Trumpiau tariant, „H &M“ ar „Zara“ kopijuoja tai, kas jau yra parodyta ant garsių mados namų podiumų.
Seniausias triukas, kurį propaguoja ir stilistai: 90 proc. spintos turinio sudaro pigūs, tačiau geresnės kokybės drabužiai, o likusius 10 – brangūs apdarai ir avalynė. Paprastai žmonės yra linkę investuoti į geresnius batus. Tačiau tai yra išpūstas burbulas. Beveik visus batus, taip pat kaip ir akinius, gamina dvi įmonės pasaulyje. Tomis pačiomis staklėmis. Dirbant tiems patiems meistrams. Iš tų pačių medžiagų.
– Kodėl daugiausia dėmesio skiriate moteriškiems apdarams?
– Kuriu absoliučiai viską, ką noriu. Tačiau rinka parodė, kad moterys perka greičiau negu vyrai. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad vyrams drabužius taip pat dažnai perka moterys.
Kurti vyrams sunku, nes pasiūla kur kas mažesnė. Iš esmės vyrai yra konservatyvūs pirkėjai. Siūlyti jiems išplėstinę kolekciją – sudėtinga. O moterims galima pasiūlyti bet ką, ir tai bus suvokiama kaip mada.
Tuo metu vyrams galime pasiūlyti tik tam tikrų prekių: kelnių, palaidinių, džemperių, apatinių, kojinių. Pragyventi iš vienetinių prekių yra utopinė idėja – švarkų niekas neperka kiekvieną savaitę, tačiau nuomą reikia mokėti kas mėnesį. Kuo daugiau drabužių tipų gaminama, tuo daugiau pajamų reikia turėti.
Taip pat vyrai linkę daugiau taupyti. Vyras nepirks daiktų, kurių jam tuo metu nereikia. Apsipirkinėjančiai moteriai dažnai suveikia psichologinis veiksnys – ji negali pasirodyti nesutvarkytais nagais, šukuosena, senstelėjusiais drabužiais. Todėl mes pasirinkome gaminti 90 proc. moteriškų ir 10 proc. vyriškų gaminių.
– Garsusis Alexanderis McQueenas kurdavo naktimis skambant pianino muzikai. Ar ir jūs turite tam tikrų ritualų, susijusių su kūryba?
– Geriausi kūriniai gimsta iš nevilties. Puikus pavyzdys – dizaineris Johnas Galliano. Jis buvo nežinomas dizaineris, bet turėjo daug ambicijų. Kaip ir daugelis pradedančių kūrėjų, J.Galliano turėjo labai ribotą pinigų sumą, skirtą kolekcijai parengti. Vienintelė medžiaga, gulėjusi ant jo darbo stalo, buvo juodas satinas. Viena jo pusė yra blizgi, kita – matinė.
Dizaineris iš jos sukūrė visą kolekciją – 10 modelių, iš jų pusė buvo matiniai, o kiti – blizgūs.
Manau, kad reikia dirbti su tuo, ką turi. Jeigu finansinės galimybės ribotos, atsiranda puiki proga parodyti savo gebėjimus tiems, kurie sau gali leisti dirbti su bet kuo. Su panašia situacija tenka susidurti ir mums. Jeigu negalime sau leisti pirkti didelio kiekio kokybiškų medžiagų, iš tiekėjų nusiperkame paskutinius jų ritinius.
Dažnai tenka kurti iš to, ką tuo metu galiu nusipirkti. Ir tuomet atsiranda geriausi modeliai, pavyzdžiui, geriausi mūsų paltai, džinsai. Pastarieji buvo sukurti iš 45 m ilgio džinsinio audinio ritinio, kurį turėjau ir buvau įsigijęs labai pigiai.
– Pakalbėkime apie šeimą. Neseniai jums gimė antroji atžala. Kaip reagavo sūnus Markas?
– Nuostabiai. Mano sūnus yra be galo kosmopolitiškas. Ir labai geras – jis labai jaučia, supranta, kai reikia padėti, pabūti šalia. Tai tikrai yra mano ir žmonos nuopelnas.
– Kaip auklėjate vaikus?
– Mes vaikus auginame remdamiesi itin paprastu principu – nėra nieko gero ar blogo. Vaikas gali gauti absoliučiai viską, jeigu suvokia to vertę. Jis visuomet yra apipiltas dovanomis. Dėl ko taip yra?
Iš tėvų lūpų girdėjau istorijas apie šiaudines lėles ir gimdymus laukuose darbo metu, kolūkiuose. Esu labai jautrus Holokausto ir Antrojo pasaulinio karo klausimais – apie šį periodą negaliu skaityti istorijų ar žiūrėti filmų. Vaikų ir suaugusiųjų tada patirti išgyvenimai man kelia liūdesį. Tiesiog manau, kad jei turiu galimybę vaikui duoti be galo daug džiaugsmo, būtinai ja pasinaudosiu.
Pasikalbame su žmona. Nuo ankstyvos paauglystės pradėjau dirbti fizinį darbą, kad galėčiau nusipirkti tai, ko noriu. Dėl to man gaila – dalį paauglystės išmainiau į uždarbį ir nepatyriau daugybės dalykų.
Todėl tai yra viena mano paskatų dirbti. Noriu, kad vaikai turėtų ką nors po manęs. Tai, kas palengvintų jiems gyvenimą. Gyvenimas labai trumpas.
Būtų per daug liūdna dirbti ir stengtis tik tam, kad uždirbtume pinigų arba juos į ką nors išmainytume. Aš jau praradau galimybę rinktis – esu tam per senas. Neturiu iš ko gyventi nedirbdamas. Neturiu jokio palikimo, kurį galėčiau iššvaistyti ir keliauti aplink pasaulį. Tačiau mano vaikai vis dar gali tai padaryti mano sąskaita. Vaikus auklėjame taip, kad jie suvoktų, jog pinigai yra beverčiai. Ir tai pasiteisina.
Markui šiuo metu yra penkeri. Jis niekuomet nekelia jokių pavydo scenų, nesiskundžia, kai verkia sesuo ar reikia jai padėti. Džiaugiamės sūnumi, kuris labai myli sesę.
– Abu auklėjate taip pat?
– Smalsus žmogus suvokia, kad tarp vyrų ir moterų nėra jokio skirtumo. Todėl nuo ankstyvos vaikystės jam nereikėtų diegti tam tikrų stereotipų, idėjų, kurstančių lyčių nelygybę. Su Agne priešinamės bet kokiems bandymams susisteminti vaikų auklėjimą. Mūsų vaikai augs taip, kaip jie nori. Jeigu jie norės daryti ką nors neįprasta, kodėl gi ne? Kada žmonės nusprendė, kad berniukas, žaidžiantis su lėlėmis, vėliau netaps geresniu tėvu?
– Jūsų atžalos turi originalius vardus. Priminkite jų atsiradimo istorijas.
– Su žmona manome, kad ateityje žmonės vis dažniau keliaus po pasaulį ir nebus susiję su viena geografine vieta. Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų nepatriotiškai, tačiau man niekuomet nebuvo svarbu būti vienos vietos įkaitu. Posakis „Lietuva – lietuviams“ man atrodo labai įžeidžiantis, reiškiantis, kad nesame linkę į savo šalį priimti kitų žmonių ar leisti tautiečiams išvažiuoti. Bet tai būtina tam, kad galėtume pažinti gyvenimą. Didžioji dalis žmonių visą gyvenimą praleido tame pačiame kaime, toje pačioje troboje. Ir tai nėra susiję su sentimentais. Tokie žmonės nematė pasaulio. O gyvename juk tik vieną kartą.
Norėjome, kad vaikų vardai būtų tarptautiniai, lengvai ištariami. Su Marko ir Maros vardais vaikai galės keliauti po pasaulį ir bus lengvai priimami į visuomenę. Savaime suprantama, kad rečiau naudojamus vardus turintys žmonės taip pat pasiekia aukštumų. Tiesiog pasirinkome variantą, neapsunkinantį jų kelio.
– Ar galvojate apie šeimos pagausėjimą?
– Žinoma. Viskas priklauso nuo žmonos. Didžioji dalis šeimos rūpesčių atitenka jai. Ji yra moteris – ji vaiką turės išnešioti ir pagimdyti. Aš niekuomet negalėsiu numalšinti nugaros ar juosmens skausmo, padėti jai susitvarkyti su moteriškomis bėdomis.
Lengvų vaikų nebūna. Jų auginimas yra be galo atsakingas ir sudėtingas procesas. Jeigu esi pervargęs ir negali to pakelti, įvyks tai, kas įvyksta bet kokiame kitame procese, – kris atliekamų darbų kokybė.
Mūsų antrasis vaikas daug ramesnis negu pirmagimis, tačiau mes esame senesni. Be to, turiu daug pareigų darbe. Dabar turiu dar mažiau laiko, mažiau jo praleidžiu namuose. Norime turėti daugiau vaikų.
