Kavinėje skamba muzika, ir Alisa, tik trumpam atsipalaidavusi nuo darbų, ramiai ir su meile pasakoja apie savo vaikus.
Du vyresnieji A.Miniotaitės vaikai jau paliko tėvų namus. Vyriausioji 22 metų Julija ir 19-metis Augustas mokosi Olandijoje. Dukra studijuoja komunikaciją ir krizių valdymą, o sūnus gilinasi į kompiuterių mokslus.
Šeimos namuose krykštauja ar protestuoja, siaučia ar ramiai kuo nors užsiima trys atžalos: 16-metė Aleksandra, kuri mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dailės klasėje, 9-erių trečiaklasis Jokūbas ir trejų metų darželinukė Estera. Kai gimė jauniausioji, vyriausioji jau buvo palikusi gimtuosius namus.
– Alisa, ar Motinos diena jums – didelė šventė?
– Faktas, kad tai yra diena, kai aš ilsiuosi. Jau vien dėl to Motinos diena yra šventė. Tai yra man teisėta diena, kai galiu nieko nedaryti. Viena diena metuose. Tada privaloma tvarka važiuojame pietauti į kavinę. O patys nuostabiausi gyvenime – ilgi ilgi – pusryčiai būna namie.
– Atrodo, keturių vaikų – per akis, tik spėk suktis. Ar jauniausios atžalos, Esteros, gimimas buvo planuotas?
– Buvo be galo daug džiaugsmo. Ji tikrai buvo planuota.
– Kaip į mažosios gimimą reagavo vyriausioji sesuo, kuriai tada buvo 19 metų?
– Labai teigiamai ir džiaugsmingai. Visi vaikai reagavo teigiamai. Aš net nustebau ir paklausiau, kodėl. Vyriausioji atsakė, kad Jokūbas, kuris gimė ketvirtas, buvo toks nuostabus ir mielas, kad mes tiesiog žinojome, jog ateina dar vienas toks pat mielas, nuostabus žmogiukas į mūsų šeimą.
– Jūs – vienturtis vaikas vilniečių šeimoje. Ko gero, jums buvo toks didžiulis brolių ir seserų ilgesys, kad norėjote turėti gausią šeimą?
– Taip, tai turėjo įtakos. Nuo pat mažumės buvau užsiprogramavusi turėti didelę šeimą. Ir ištekėjau jauna.
– Ar vyresnieji vaikai, kaip anksčiau būdavo gausiose šeimose, padėdavo prižiūrėti, auginti mažuosius?
– Šiek tiek. Dabar Aleksandra padeda. Kai reikia su jais pabūti valandą, dvi vakare ar savaitgalį, pabūna. Jeigu tik galiu, stengiuosi neužkrauti tėvų pareigos vaikams. Taip pat yra auklė, kuri kartais atvažiuoja padėti.
Anksčiau turėjau auklę, kuri padėdavo daugiau, pavyzdžiui, paimdavo vaiką iš darželio, kai būdavau komandiruotėse. Bet supratau, kad tai nėra gerai, nes mano ryšys su vaikais tampa fragmentiškas. Geriau jau pačiai, kai tik gali, paimti vaiką iš darželio, grįžtant namo pasikalbėti, kur nors užsukti.
– Ar esate juos smarkiai barusi, stačiusi į kampą?
– Į kampą tikrai nestatau. Būna, kad supykstu, būna, kad grasinu neduoti dienpinigių. Bet dažniausiai nusileidžiu – na, kaip vaikas liks nevalgęs? Taip pat bandau kalbėtis, perteikti savo požiūrį. Tai nėra lengva ir paprasta, bet pastebėjau, kad jeigu yra ryšys su vaiku, tai ir pokalbis padeda.
Bet jeigu nėra ryšio, niekas nepadės. Taigi esminis dalykas – kiek įmanoma išsaugoti ryšį su vaiku, o jį įmanoma išsaugoti būnant kartu. Jeigu neskiri laiko vaikams, stebuklo nebus – nesusikalbėsi.
– Dėl ko dažniausiai kyla konfliktų su vaikais?
– Dėl elementarių buitinių dalykų: nesutvarkyto kambario, praleistų pamokų. Būdavo, vyresnieji kartais negrįždavo namo nurodytu laiku. Man atrodo, tai taip natūralu.
Būtų labai keista, jeigu vaikas grįžtų tik laiku, būtų idealiai tvarkingas kambarys, nė vienos praleistos pamokos. Tikiu, kad yra tokių vaikų, bet jie – ne mano.
Aš pati irgi buvau taisyklių laužytoja, tad būtų keista reikalauti iš savo vaikų, kad jie būtų tobuli ir šilkiniai kaip avelės.
– Kaip pastebėjote savo vaikų gabumus ir kaip juos ugdėte?
– Kiekvienas vaikas yra talentingas ir gabus. Vaikai turi klausą, moka dainuoti, šokti. Tačiau neugdomi gebėjimai – tai įrodė mokslas – nunyksta. Man atrodo, labai svarbu vaiką visokeriopai lavinti. Tai – tėvų pareiga.
Aš nesu tobulas pavyzdys, tobula mama, kuri vežiotų vaikus po įvairiausius būrelius. Tada turėčiau būti vaikų išvežiotoja. Bet jeigu tokios galimybės yra, vaikas bus visokeriopai išlavintas. Aš stengiuosi, kad vaikas lankytų du tris būrelius: lavintųsi mąstymo, meno ir sporto srityje.
Aleksandra visą dieną mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, jai sustiprinta dailės specialybė. Taip pat ji dalyvauja „Skalvijos“ kino akademijoje, kuria filmus. Kita vertus, kalbėti apie paauglių būrelius – bergždžias reikalas, nes jie dažniausiai nieko nelanko, o leidžia laiką su draugais, prie kompiuterio. Manau, tai, kad Aleksandra juos lanko, – išimtis, tuo galiu tik pasidžiaugti.
– Kuo, jūsų nuomone, paaugliai nepatenkinti, kodėl nenori mokytis, nelanko būrelių, protestuoja prieš tėvus ir mokytojus?
– Viskas čia normalu. Jie vystosi, auga, jiems reikia rasti savo identitetą. Jie niekada neras savo identiteto, jei neatsiskirs nuo tėvų. Jų prigimtis – atrasti save, o tai padaryti gali tik sakydamas „ne“. Nes jeigu viskam sakysi „taip“, niekada savęs neatrasi. Todėl tikrai ramiai į tai žiūriu. Svarbiausia, kad nenuvairuotų į kokias nors labai rizikingas zonas. Manau, visi mano vaikai – normalaus charakterio, ir visus priimu ir myliu.
– Kai iš jūsų namų išėjo vyresnieji vaikai, ar pajutote tuštumą – ne tik namuose, bet ir širdyje?
– Niekur toli jie neišėjo – jie yra Europoje. Kai du išeina, o dar trys lieka, nėra to išėjimo jausmo – vis tiek pilni namai, dar šuo ir katinas. Su Julija ir Augustu palaikome ryšį, susirašinėjame, jie reguliariai grįžta namo, lankėsi per Velykas.
– Kaip prabėga jūsų diena? Juk reikia paruošti ir pusryčius, pačiai susiruošti, vaikus išruošti, važiuoti į darbą, o grįžus namo gaminti vakarienę.
– Keliuosi apie pusę septynių. Iš karto vaikams padarau priešpiečių dėžutes, į kurias daugiausia sudedu vaisių. Tada susiruošiu pati, aprengiu mažiausiąją ir išvažiuojame į jos darželį. Tėtis padeda Jokūbui, nuveža jį į mokyklą. Darbe būnu apie pusę devynių.
– Ir suspėjate? Vadinasi, išvažiuojate nevalgiusi pusryčių?
– Aš spėju, viską darau be galo greitai, tiesiog reaktyviniu greičiu. Aš niekada nevalgau pusryčių jau daug metų, nes tam nėra nei poreikio, nei laiko.
Vaikai pusryčius pavalgo darželyje ir mokykloje ir dar turi savo priešpiečių dėžutes. Jeigu ruoščiau pusryčius namie, vėluotume valandą. Arba man reikėtų keltis 5 valandą.
Pusryčiai – mūsų šeimos savaitgalių privilegija. Tada aš kepu blynus ar varškės apkepą, ar dar ką nors. Pusryčiauti savaitgalį namie arba per atostogas viešbutyje pusantros valandos – tai yra nuostabiausias dalykas. Tai yra tai, ko niekada neturi darbo dieną, – ilgi pusryčiai. Tada niekur nereikia skubėti. O darbo dieną viskas vyksta reaktyviniu greičiu.
Nuo pusės devynių iki pusės septynių būnu darbe. Pusę septynių pasiimu Esterą iš darželio. Svarbiausia, kad viskas būtų arti: darbas šalia namų, darželis šalia darbo, kad nereikėtų gaišti laiko mašinų spūstyse. Grįžtame su Estera namo, tada ruošiu vakarienę – žuvį arba mėsą su salotomis. Mūsų vakarienė soti – tokia kaip pietūs.
– Ar mamai lieka laiko nueiti į grožio salonus?
– Nelieka. Mano kirpėja nuolatos bamba, kad taip gyventi negalima, – iš jos salono išeinu šlapia galva, nes tikrai nėra laiko ten užsibūti. Manikiūras daromas pietų laiko sąskaita.
Drabužius perku tik gatavus nuvykusi į komandiruotę. Kai vedu vadovavimo mokymus užsienyje, pavyzdžiui, Stokholme, po darbo dienos juk nereikia važiuoti pasiimti vaiko iš darželio. Tada lieka laiko ką nors nusipirkti sau.
– Kas pasirūpina vaikais, kai jūs išvykstate į komandiruotes? Neseniai vedėte mokymus pasaulio pakraštyje – Indonezijoje.
– Padeda šeima. Tą savaitę, kai buvau Indonezijoje, padėti atvažiavo vyriausioji dukra Julija – jai buvo atostogos.
– Atrodote labai jaunai – lyg prieš kelerius metus baigusi universitetą. Kokia būna žmonių reakcija, kai išgirsta, kad turite penkis vaikus?
– Išpučia akis ir ilgam nutyla: kaip tai? Matau, kad bando suskaičiuoti, kiek man metų.
– Penkių vaikų mama – neįtikėtinai liekna. Kaip prisižiūrite, kaip puoselėjate kūną, kad jis būtų grakštus?
– Stengiuosi sveikai maitintis, mankštinuosi: kartais bėgioju, praktikuoju jogą. Bet jogai skiriu 10 minučių ryte ir 15 minučių vakare. Tikrai viską darau „ant smūgio“.
Man sveikas maistas – tai daržovės, kruopos, vaisiai. Tikrai nesu pamišusi dėl sveikos mitybos. Laikausi nuomonės, kad nesveikas mėsainis, suvalgytas su gera nuotaika, yra sveikesnis dalykas negu sveikų grūdų košė, suvalgyta su raukšle kaktoje ir įtampa: ar čia tikrai sveika, ar čia tikrai nėra kokių nors transriebalų? Valgau normaliai, sveikai, bet iš to nedarau kulto ir problemų.
– Išlaikyti tokią didelę šeimą – finansiškai padėti studijuojantiems vyresniems vaikams, ant kojų statyti ir ugdyti jaunesniuosius ir nepamiršti savęs – reikia labai daug pinigų. Ar pragyvenate ir vaikus išlaikote iš savo verslo?
– Jeigu nereikėtų išlaikyti tokios didelės šeimos, turbūt daryčiau ir kitus dalykus. Gal daugiau rašyčiau. Bet dabar toks gyvenimas, kad reikia uždirbti daug pinigų, todėl labiau koncentruojuosi į verslą, o ne į kūrybinę veiklą.
– Jūs įkūrėte bendrovę „Alisa Management Laboratory“. Kokia veikla užsiima bendrovė?
– Tai – personalo paieškos, atrankos ir mokymų bendrovė. Lietuvos biure esame aštuoni žmonės. Turime biurą Latvijoje ir atidarinėjame Estijoje. Mūsų klientai – privataus verslo bendrovės, jų vadovai ir specialistai.
– Ar daryti karjerą jums netrukdė didelė šeima?
– Tokio siekio – daryti karjerą – niekada neturėjau. Tiesiog norėjau daryti tai, kas man patinka, kas man įdomu. O šeima eina greta. Kokio nors aštraus konflikto tarp darbo ir šeimos niekada nebuvo. Man patinka iššūkiai. Tiesiog natūraliai susiklostė, kad atsidūriau ten, kur esu.
Man atrodo, kai žmogus daro tai, ką nori, kas jam tikrai sekasi, kas jam patinka, kam jis yra sukurtas, iš to laimi visi – ir pats žmogus, ir jo šeima. Kas iš to, kad kuris nors šeimos narys bus užguitas, darys ne tai, ką nori daryti?
ISM Vadybos ir ekonomikos universitete baigiau vadovų magistrantūros studijas. 2013 metais tame pačiame universitete apgyniau vadovavimo ir lyderystės srities daktaro disertaciją. Tada turėjau tris vaikus. Kai rašiau disertaciją Norvegijoje, laukiausi ketvirtojo – Jokūbo.
Lyderystė – mano ekspertinė sritis. Nuo seno tyrinėju šitą sritį, apie ją vedu mokymus, įgyvendinu tai praktiškai vadovaudama žmonėms.
– Ar jūsų šeimoje kuris nors iš vaikų nori būti lyderis ir vadovauti broliams ir seserims?
– Ne. Manau, kad mūsų šeimoje dominuoja pasidalytoji lyderystė: vienas vienur geresnis, kitas – kitur. Namie aš nesijaučiu lyderė.
– Kiekvienas žmogus turi stiprių ir pažeidžiamų vietų. Jūsų stiprybė – kad viską gebate daryti reaktyviniu greičiu?
– Disertacijos neparašysi reaktyviniu greičiu. Disertacija – tai labai sudėtingas darbas, begalinis iššūkis. Turint nuosavą verslą ir vaikų rašyti disertaciją man buvo vienas didžiausių išbandymų gyvenime. Čia greitis nepadės – jis gali tik trukdyti.
Vienintelis dalykas, kuris tikrai gyvenime padeda, yra valia. Jeigu turi valios, gali nuveikti labai daug. Ir turbūt Dievo palaima, kad viskas gerai klojasi.
– Kaip jūsų gyvenimas klostėsi, kad tapote tuo, kuo esate?
– Viena vertus, kuris iš mūsų gali pasakyti, kiek tai priklausė nuo jo, kiek nuo aplinkybių?
Mano kelias – turbūt geras aplinkybių ir mano pačios veiksmų derinys. Kartais aplinkybės gali gerai klotis, ir mes atsiduriame ten, kur esame. Kartais jos turbūt nesikloja taip gerai, ir tada mums lieka bandyti galva pramušti sieną arba pasukti kitu keliu.
Aš nesu iš tų, kurie labai lengvai pasiduoda, esu tikrai atkakli. Bet gyvenimas truputį panašus į upės tėkmę. Jeigu kur nors yra užtvenkta, upė pasidaro aplinkkelį.
Tai aš turbūt kaip ta upė. Kartais tikrai kantriai išlaukiu, kartais pakovoju už save, o kartais tiesiog pasuku kita kryptimi. Manau, kad šis kelias gal net geriausias – eiti ten, kur tave veda Dievo ranka.
