Natalijos gyvenimas ne vienus metus buvo laikomas laimingu ir glamūriniu. Moteris nuolat buvo dėmesio centre: dalyvavo televizijos laidose, jos nuotraukos iš prabangių aukštuomenės vakarėlių puikavosi žurnaluose ir portaluose.
Tačiau pernai lyg perkūnas iš giedro dangaus pasklido žinia, kad po trylikos metų subyrėjo kone tobula vadinta Natalijos ir jos vyro Sigito Martinavičiaus (50 m.) santuoka.
Kaip pagrindą skirtis Natalija įvardijo ilgai slėptą smurtą šeimoje. Dėl buvusio sutuoktinio elgesio ji kreipėsi į teisėsaugą.
Tyrimą pradėjusiems pareigūnams pakako įrodymų, kad byla būtų perduota į teismą. Kauno apylinkės teismas jau atvertė baudžiamąją bylą, kurioje S.Martinavičius kaltinamas smurtu prieš savo žmoną.
Metus vykęs teismų maratonas, apklausos, posėdžiai, teisininkų ir verslo audito konsultacijos, ilgi pokalbiai su advokatais N.Martinavičienei tapo rimtu išbandymu.
„Buvau priversta nemažai laiko ir energijos skirti tiesos paieškoms ir kovai, nes viskas pasisuko neteisine linkme.
Tipiškas atvejis, kokį matome tragiškų skyrybų istorijose. Tačiau teisingumas Lietuvoje egzistuoja, ir galiu pasidžiaugti, kad atsilaikiau ir atgavau viską, kas man priklauso. Liko tik apginti savo garbę smurto byloje. Norėtųsi, kad viskas greičiau baigtųsi ir galėčiau visa širdimi bei siela atsiduoti vaikams, kūrybai, darbui, naujoms idėjoms“, – tikino N.Martinavičienė.
Tačiau pažėręs sunkumų likimas dažnai atseikėja ir malonių, virsmas žmogaus ateitį pastūmėja išsiskleisti dar ryškesnėmis spalvomis.
Šiuo metu šalia Natalijos atsirado naujas žmogus. Stiprų vyrišką petį gležnai Natalijai atsukęs kaunietis lazerinės klinikos „Estetus“ savininkas Darius Meilutis (47 m.) padėjo patikėti nauja pradžia.
– Natalija, neseniai grįžote iš Žydrojo Kranto, kur romantiškai šventėte savo gimtadienį.
– Ši kelionė – labai maloni ir netikėta Dariaus dovana. Žydroji Pakrantė – mums abiem viena gražiausių ir romantiškiausių pasaulio vietų. Todėl nenuostabu, kad mano gimtadienį šventėme ten.
Skridome į Nicą, aplankėme Kanus, o nuostabią gimtadienio šventę surengėme Monake restorane, pro kurio langus atsiveria įstabūs vaizdai. Jaučiausi labai mylima, gerbiama ir laiminga.
– Išduosite, ką gavote dovanų?
– Didžiausia dovana – buvimas kartu ir dėmesys. Jo, kaip ir staigmenų, šioje kelionėje iš Dariaus sulaukiau labai daug. Viena jų – per ištaigingą gimtadienio vakarienę man nuskambėjęs kūrinys, kurį atliko restorane groję muzikantai. Darius man jį užsakė iš anksto.
– Ši kelionė nebuvo jūsų pirmoji išvyka į užsienį?
– Esame keliavę ir anksčiau. Metų pradžioje buvome išvykę atostogų į Egiptą. Tąkart mintis apie atostogas kilo spontaniškai. Pagalvojome, kuo galėtume užimti vaikus per jų atostogas.
Pasitarėme, kad geriausia būtų jiems pasimėgauti saule ir jūra. Į Egiptą skridau su vaikais – sūnumi Matu, kuriam 12 metų, bei 11-mete dukra Sandra – ir Darius su vienuolikmečiu sūnumi Jonu.
Kaip minėjau, tos atostogos buvo labiau skirtos vaikams, bendravimui, buvimui kartu.
Daug pramogavome, maudėmės, žaidėme stalo žaidimus. Vieną dieną skyrėme plaukiojimui jachta, mėgavomės išskirtiniu Raudonosios jūros grožiu nardydami tarp koralų ir spalvotų žuvų.
Visiems naujovė buvo išbandyti jūrinę žvejybą. Nudžiugome, kad mūsų sugauti laimikiai iš karto buvo paruošti ir patiekti ant stalo.
– Nejaugi į kelionę nenorėjote ištrūkti tik dviese?
– Laiko ištrūkti dviese kartais randame ir, manau, rasime ateityje, bet šiuo metu mums abiem svarbiausi yra vaikai. Abu puikiai suprantame, kad atžalos labai išgyvena dėl skyrybų, jiems reikia daug nuoširdaus dėmesio.
Šiuo požiūriu mūsų vertybės sutampa. Vaikai mums netrukdo būti kartu, o laikas, praleistas drauge, džiugina visus.
– Kokia buvo jūsų pažinties pradžia?
– Jau kuris laikas lankiausi Dariui priklausančioje grožio klinikoje. Joje keletą kartų prasilenkėme.
Jis kaskart maloniai pasisveikindavo, nusišypsodavo, paklausdavo, kaip man sekasi.
Tačiau tuomet apie jokią artimesnę pažintį, o juolab romantišką draugystę net negalvojau. Viskas atėjo su laiku ir pamažu, gana atsargiai.
– Leiskite atspėti: jis pakvietė jus kavos, o jūs, kaip tikra dama, atsakėte: galbūt kada nors?
– Darius kelis sykius kvietė kavos, bet sutikau ne iš karto. Mano nuotaika dėl subyrėjusios santuokos tuomet, švelniai tariant, buvo prasta. Apie naujas pažintis negalvojau.
O ir ką pati tuomet galėjau pasiūlyti kitam žmogui? Liejamas nuoskaudas? Sutrikimą?
Tačiau žodis po žodžio, sakinys po sakinio, ir paaiškėjo, kad mūsų gyvenimo istorijos panašios. Ir ne tik tai, kad jis taip pat dukart išsiskyręs, mūsų vaikai beveik tokio paties amžiaus ir šeimos griūtį išgyveno labai jautriai.
Mudu radome daugybę kitų bendrų temų, mane žavėjo išprusimas, išsamus domėjimasis daugybe sričių, atradome bendrų pomėgių, supratome, kad turime daug panašumų.
Mūsų pokalbiai buvo ilgi ir įdomūs: aptarinėdavome įvairias temas, dalijomės patirtimi, išgyvenimais. Supratau, kad atrandu vis ką nors naujo, įdomaus, kad jo išmintis įkvepia, be to, ir pati noriu dalytis savo patirtimi.
Manau, tapome vienas kitam idėjų generatoriais, įkvėpėjais ir palaikytojais.
– Moteriškai išsiverkti ant naujojo draugo peties irgi teko?
– Neslėpsiu, petys buvo atkištas, ir ne kartą. Teko ir verkti, ir guostis. Jis visada išklausydavo, patardavo. Mane labai sužavėjo Dariaus nuoširdumas.
Pajutau, kad žmogus šalia būna norėdamas padėti, besąlygiškai, nieko nesitikėdamas, nereikalaudamas. Tas begalinis širdies gerumas mane pavergė.
Tai žmogus, kuris sugeba suteikti sparnus, ir kai aš bijau ir sakau: neįmanoma, jis sugeba mane įtikinti, kad viskas gyvenime įmanoma, tik reikia pakeisti požiūrį.
Buvo dienų, kai skridau iš baimės užmerktomis akimis, o, pasirodo, galiu skristi ir plačiai atsimerkusi.
– Po skaudžių skyrybų netrukus puolėte į naujus santykius. Kai kam galbūt galėjo į galvą ateiti mintis, kad tai darote iš keršto buvusiam vyrui, kuris neseniai susituokė.
– Dažniau girdžiu, kad jis susituokė iš keršto. Kerštas yra blogas patarėjas. Taip elgtis būtų nesąžininga ir sau, ir žmogui, kuris man atvėrė savo širdį, tapo artimiausiu draugu.
Kai pradėjome bendrauti, Darių stebėjau tarsi pro didinamąjį stiklą. Man buvo ir iki šiol svarbu, kaip jis mąsto, ką kalba, kuo gyvena.
Labiausiai sužavėjo, kaip artimai jis bendrauja su savo mama, vaikais. Dažnas vyras po skyrybų pamiršta vaikus arba su jais bendrauja retai.
Darius su sūnumis praleidžia daug laiko, jais rūpinasi, daug ir atvirai kalbasi. Stebint jo ir vaikų santykius mane, moterį, jie visiškai nuginkluoja.
Ten tvyro tokia meilės aura, tiek daug šilumos ir rūpesčio, tiek daug dėmesio, atjautos ir supratimo. Liaudies išmintis sako, jog apie tai, kokie santykiai bus su vyru, daug pasako jo bendravimas su mama.
Tokį artimą ryšį retai tenka matyti, palinkėčiau kiekvienai mamai turėti tokį sūnų ir sulaukti tiek dėmesio ir paramos.
– O kaip naująjį draugą priėmė jūsų vaikai?
– Jie labai gražiai bendrauja. Dažnai jį pavadina vaikščiojančia „Vikipedija“, nes Darius domisi įvairiomis sritimis. Vaikai labai smalsūs, užduoda begalę klausimų, ir man miela stebėti jų pokalbius įvairiausiomis temomis.
Ruošdamas namų darbus mano sūnus nesidrovi paskambinti Dariui ir paklausti, ko nežino. Jis moka išklausyti ir suprasti vaikų pasaulį, turbūt todėl jie iškart tapo bičiuliais.
O man gera, kad Darius rūpinasi ne tik manimi, bet ir mano vaikais.
– Šiuo metu išgyvenate gražios draugystės ir romantikos periodą. Esate įsimylėjusi?
– Širdis tikrai jaučia kitą širdį. Tikiu, kad viskas vyksta nuoširdžiai, žingsnis po žingsnio – su gėlėmis, pasimatymais, ilgais pokalbiais, savaitgalio išvykomis, kelionėmis, pietumis, kinu ar teatru.
Žinoma, šeštadieniais ir sekmadieniais daugiausia pramogaujame su jo ir mano vaikais.
– Apie bendrą gyvenimą pasikalbate?
– Mėgaujamės buvimu čia ir dabar. Mes daug ir apie viską kalbamės, ir apie tai, kas būtų, jeigu būtų.
– Baiminatės, kad graži gali būti tik draugystės pradžia, o vėliau laukia santykių krizė ir nusivylimas?
– Šie santykiai visiškai kitokie nei ankstesni, nes kitokia esu aš. Nebijau būti savimi, išsakyti, ką manau, ko trokštu. O baimintis dėl to, kas įvyks, šiuo metu neverta.
Viskas vyksta savaime, nuoširdžiai, nėra suvaidinta. Esu patyrusi nesėkmių, tačiau kiekvienas gyvenimo etapas ko nors išmoko, atsiranda patirties, keičiasi požiūris.
– Ko pasimokėte iš dvejų skyrybų?
– Gal paskubėjau ir pirmu, ir antru atveju? Draugystė vyko mažiau nei metus, iš pradžių mes visi stengiamės atrodyti kuo geresni, būna daug optimizmo ir rožinių akinių.
Tačiau vėliau ateina rutina ir išryškėja tikrasis veidas. Dabar išmokau stebėti ir stengtis pažinti žmogaus vidinį pasaulį. Ne veltui sakoma, kad reikia žiūrėti, kaip vyras elgiasi su aplinkiniais, buvusiomis partnerėmis.
Naivu tikėtis, kad aš jį pakeisiu ar su manimi jis bus kitoks, – deja, ne, atsigręžusi atgal matau faktiškai tą pačią istoriją, kuri pasikartojo.
Pirmoje santuokoje turbūt nemokėjome į šeimą žiūrėti rimtai. Tai buvo lyg savaime aiškus dalykas, į kurį nedėjome pastangų.
Nesugebėjome išspręsti iškilusių sunkumų, tad patraukėme savais keliais, o gal ir aš nieko spręsti nenorėjau, nes supratau, kad esame labai skirtingi.
Gyvenome lyg kartu, lyg atskirai, atostogos irgi būdavo atskirai.
Man buvo nepriimtinas jo gyvenimo būdas, todėl nemačiau prasmės būti kartu. Skyrybų neišgyvenau skaudžiai, stojausi ant kojų, auginau sūnų ir jaučiau palengvėjimą.
Į antrąją santuoką žiūrėjau labai rimtai, tikėjau, kad ji bus paskutinė, nėriau visa galva ir visiškai atsidaviau šeimai. Šį kartą viskas buvo kitaip: visas laikas buvo skirtas vyrui, kartu kūrėme, dirbome, keliavome. Atrodė, kad tai yra laimės ir sėkmingos santuokos receptas.
Bet yra dalykų, kurių negalima atleisti. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų. Supratau, kad turiu apsaugoti vaikus, tinkamai juos auklėti.
Noriu, kad užaugęs sūnus elgtųsi vyriškai ir pagarbiai bendrautų su moterimis, o dukra užaugusi teisingai suprastų vyro ir moters santykius.
– Kai kalbinau jus maždaug prieš trejus metus, interviu pabrėžėte, kad šeimos laimė daugiausia priklauso nuo moters. Cituoju jus: „Svarbu, kad moteris būtų moteriška, jautri, supratinga, į vyrą žiūrėtų kaip į bendrakeleivį ir draugą. Jeigu jūsų vyras pradėjo vis dažniau ir ilgiau užtrukti darbe, neskuba į namus, nepulkite jam priekaištauti, o pagalvokite, ko dėl jo nepadarėte.“ Ar dabar šių žodžių išsiginate?
– Jokiu būdu. Labai stengiausi, man visada pirmoje vietoje būtų šeima, dievinu namų jaukumą, todėl visada stengiausi sukurti jaukią atmosferą, net ir kalbant apie smulkmenas.
Kasdien skubėjau į namus iš mokyklos grįžtančių vaikų pasitikti su karštais pietumis. Visada ant stalo buvo uždegta žvakių, nes tai buvo šventas reikalas. Vyrą norėjau laikyti savo geriausiu draugu, verslo partneriu.
Kai įvykdavo kivirčų, vis svarstydavau, ką darau ne taip, vis ieškojau savo kaltės.
Tačiau laikui bėgant supratau, kad problema slypi ne manyje. Kad suprasčiau save ir kas vyksta aplinkui, pradėjau domėtis, skaityti įvairią literatūrą.
Padėjo ir Lietuvoje atsiradęs moteris ginantis socialinis judėjimas. Suvokiau, kad tai nėra mano kaltė. Tai kito žmogaus pasirinkimas – sustoti arba ne.
– Kada įvyko lūžis, kai nusprendėte – užteks kentėti?
– Kada nors ateina tas paskutinis momentas, kai nusprendi, kad jau nebeįmanoma.
Žinau, kad visiškai konfliktų šeimoje išvengti neįmanoma, tačiau net jiems iškilus yra riba, kurios peržengti nevalia.
– Ar anksčiau niekada nebuvote pateikusi prašymo skirtis?
– Ne. Labai norėjau išlaikyti santuoką, gyventi ilgai ir laimingai. Apmaudu, kad nepavyko. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir pavydžiu poroms, kurios drauge skaičiuoja ne vieną santuokos dešimtmetį. Tai nuostabu. Labai gaila, kad pati negaliu tuo pasididžiuoti.
– Buvęs vyras vaikų nepamiršo? Dalyvauja jų gyvenime ir auklėjime?
– Dažnai girdžiu, kad su moterimi išsiskyręs vyras išsiskiria ir su vaikais.
Tačiau aplink matau daug gražių pavyzdžių, kai vaikais rūpinamasi vienodai, skiriama jiems dėmesio ne tik retą savaitgalį, o dalyvaujama vaikų gyvenime juos ugdant, kuriant jų ateitį.
Gražu, kai tėtis ir mama vienodai svarbūs, abu džiaugiasi vaikų pasiekimais ir sprendžia jų problemas. Tada vaikams tėvų išsiskyrimas nebūna toks skausmingas, nes jie visada jaučia abiejų tėvų rūpinimąsi. Tokiu gražiu pavyzdžiu, deja, negaliu pasidžiaugti.
– Po skyrybų sutuoktiniai dalijasi namus ir turtus. Jūs – taip pat ne išimtis. Kur šiuo metu gyvenate?
– Su vaikais gyvename savo namuose Kaune. Kaip ir gyvenome.
– Jūsų ilgai nebuvo matyti triukšminguose vakarėliuose, kuriuose anksčiau taip dažnai lankydavotės. Norėjosi užsidaryti ir nuo širdgėlos slėptis tyloje?
– Sąmoningai nėjau į vakarėlius. Stigo ir laiko, nes buvau priversta pasinerti į teismų maratoną. Nebuvo ir didelio noro.
Neslėpsiu, užsidariau savyje, nesinorėjo rodyti aplinkiniams slogios nuotaikos, sudėtingų išgyvenimų.
Mielesnis tapo buvimas su artimaisiais. Vidus sakė, kad reikia skirti daugiau laiko vaikams, sau pačiai. Viskam savas laikas.
– Ieškodami atsakymo į būties ir santykių klausimus žmonės panyra į literatūrą. Vieni skaito klasikus, kiti pasikliauna filosofais ar senovės išminčiais, treti apsikrauna dabartinių tarpusavio ryšį nagrinėjančių ekspertų knygomis. Ką jūs skaitote?
– Toli vaikščioti nereikia ieškant atsakymų, jie būna čia pat, reikia tik įsiklausyti į vyresnius, garbaus amžiaus žmones. Jie turi patirties ir dažnai žino, kaip gyvenimas turi būti sudėliotas. Dažnai būdami paaugliai neklausome tėvų, o kai sulaukiame jų amžiaus, suprantame, kad viskas yra taip, kaip jie mums sakė.
Tik mes dėl savo jaunatviško naivumo netikėjome ir sau teisūs buvome.
Yra paprasti gyvenimo dėsniai, kurių paneigti neįmanoma: kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, ir to neišvengsi.
Informacijos ir išminties randu visur, esu labai smalsi, mėgstu viską analizuoti, skaitau ir domiuosi daug kuo ir atrandu tai, kas man tinka. Net iš pažiūros paprasti ir banalūs straipsniai kartais iškalbingi. Ir paprastoje komedijoje galima rasti išminties grūdą.
Žiūrėdama filmą analizuoju žmonių santykius, situacijas, svarstau, kas man priimtina, kas ne.
Geriausias vaistas – darbas su savimi ir analizuojant save. O atsakymai dažnai ateina savaime, netikėtai. Tik reikia pamatyti.
– Ar daug draugų netekote po skyrybų?
– Ne. Sakyčiau, gal net daugiau atradau. Mano gyvenime dabar daugiau nuoširdžių žmonių. Ištikus pokyčiams tikrieji draugai nuo manęs nenusisuko. Tai reiškia, kad draugystė visada buvo ir išliko nuoširdi.
Kaip sakoma, draugą pažinsi nelaimėje. Džiaugiuosi, kad daugeliu draugų neteko nusivilti.
Nuostabiausia, kad atsirado nepažįstamų žmonių, kurie mane palaikė, siuntė palaikymo žodžius. Moterys, kurios turi panašios patirties, dalijosi savo istorijomis.
Tai suteikė man jėgų, pasitikėjimo ir žinojimo, kad esu ne viena. Visiems esu dėkinga, ypač draugams.
– Kas jums yra meilė – iš dangaus atsiųsta dovana, saldi kančia, įkvėpimo šaltinis, o gal atsakomybė už kitą žmogų?
– Dažnai pagalvoju apie meilę, jausmus ir koks sudėtingas gyvenimas kartais būna. Sunku išlaikyti šį jausmą, pasaulis ir visuomenė tampa vis egoistiškesni, pamirštame tikrąsias vertybes.
Dažnai girdžiu svarstymų, ar įmanoma visą gyvenimą mylėti tą patį žmogų. Aš tikiu, kad taip.
Meilė – tai jausmas, turintis įvairias formas, ji kinta. Iš pradžių tai didžiulė aistra, po to mes mylime žmogų, nes jį gerbiame, praeina laikas, ir mes mylime, nes esame jam dėkingi. Tuomet pajuntame – meilė tampa brandi.
Meilė negali būti kančia, kad ir kokia saldi iš pradžių gali atrodyti. Tai jausmas, kuris įkvepia net neįmanomiems žygiams. O kančia yra griaunantis jausmas.
– O laimė?
– Laimė? Ji visada čia pat, tiesiog reikia ją pamatyti smulkmenose, akimirkose. Tiesą sakant, esu laiminga, kai vaikai pribėga ir apkabina, pasako: „Mama, aš tave myliu, tu pati geriausia ir mylimiausia mama pasaulyje.“ Jie dalijasi savo pasiekimais, mes tiesiog kartu vakarais susiglaudę plepame.
Aš laiminga, kad turiu į ką atsiremti, mėgaujuosi dėmesiu, kurį gaunu, laiminga, kai tiesiog gaunu gėlių ir jaučiuosi mylima. Ar gali būti tikresnė ir didesnė laimė?
– Prieš kelerius metus įkūrėte prekės ženklą „Natali de Lyrik“ ir atidarėte kūrybines dirbtuves, kuriose gaminote prabangius vienetinius papuošalus. Jais puošėsi moterys, žengusios raudonuoju kilimu Kanų kino festivalyje, ir net pasaulinių grožio konkursų dalyvės. Ar šiuo metu turite laiko ir noro kurti?
– Vienu metu nuo kūrybos buvau atitrūkusi, slėgė tuometė situacija ir sumišimo nuotaika.
Tačiau dabar atsigaunu ir dėliodama kristalus atrandu harmoniją. Nemaniau, kad ši veikla, kuri iš pradžių buvo žaidimas ir laisvalaikio užsiėmimas, suteiks ne tik galimybę realizuoti save, bet ir taps mano sielos žaizdas gydančiu vaistu.
Savo kurtais papuošalais ir toliau puošiu gražias moteris. Nuoširdžiai dėkoju kiekvienai, kuri, nepaisant mane užgriuvusių sunkumų, sugrįžo ir rinkosi mano kurtus papuošalus, ir toms, kurios atrado juos. Tai buvo ir yra didžiulis palaikymas.
Dažnai, kai būdavo sunku, tai tapdavo džiaugsmu. Tai man leido tikėti rytdiena, būti reikalingai. Gražios asmeninės bičiulių ir kitų moterų žinutės, net joms pačioms nežinant, gelbėdavo mane nuo slogių minčių. Mielosios, jūs net pačios neįsivaizduojate, kaip man padėjote!
Mano kuriamų papuošalų misija – atskleisti ir skleisti moteriškumą. Norėčiau tai tęsti, perduoti kiekvienai moteriai, priminti, kad esame moterys visomis prasmėmis, kad moteriškas solidarumas egzistuoja, ir klasika, kuri yra mano papuošaluose, yra ir gyvenime. Nes tai amžinos vertybės, jos gyvos ir šiandien.
– Gal asmeninio gyvenimo perversmai turi įtakos naujiems verslo planams?
– Iki šiol rūpinausi įmonėmis, kurias buvome įkūrę ir puoselėjome ne vienus metus. Dabar viskas keičiasi. Galvoje sukasi mintys apie naują veiklą. Noriu keisti gyvenimą iš esmės ir kartu išbandyti save kitoje veikloje.
Norisi atsiskleisti kitur. Žinau, kad galiu, turiu patirties, jėgų ir įkvėpimo, idėjų, užsispyrimo.
Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau, viskas turi savo prasmę, kad atrastume naują pradžią ir būtume pastūmėti ten, kur atsiveria naujos galimybės.
– Natalija, puikiai atrodote, o jūsų lieknumo ir dailios figūros gali pavydėti aštuoniolikametės. Alinate save dietomis ar daug sportuojate?
– Savęs dietomis nealinu. Maistas man yra vienas gyvenimo malonumų. Man patinka mėgautis geru maistu. Tačiau žiūriu, ką dedu į burną, stengiuosi nepiktnaudžiauti nesveiku maistu. Sportas mano gyvenime egzistuoja, nors gal sportuoju ir nelabai uoliai.
Į veidrodį žiūriu dažnai. Kasdien pasisverti ir kontroliuoti savo svorį jau tapo įpročiu. Kadaise išbandžiau turbūt visas įmanomas dietas, viską, kas buvo madinga.
Bet supratau, kad jos veikia trumpai. Kol atradau, kad paslaptis yra viena – sveika mityba. Atrodai taip, ką valgai. Leidžiu sau ir torčiukų, ir persivalgymo dienų, bet viskas turi ribas.
Esu griežtų dietų, vienos rūšies maisto valgymo, tam tikrų produktų atsisakymo priešininkė.
Mačiau pavyzdį, kas atsitinka, kai žmogus visiškai atsisako mėsos. Mano mama nevalgė mėsos penkiolika metų, iš pradžių džiaugėsi gera savijauta ir gerais kraujo tyrimais, bet vėliau paaiškėjo, kad jos organizmas visiškai išsekęs.
Su Dariumi esame savotiški maisto gurmanai, ir čia atradome dar vieną bendrą pomėgį. Tad dažnai mėgaujamės skaniu maistu.
Be to, Darius puikiai gamina, dažnai palepina nuostabiais patiekalais: nuostabiu jautienos didkepsniu, beprotiškai skaniai paruoštomis krevetėmis. Galėčiau patiekalus vardyti ir vardyti.
