Ponia Alma ne taip dažnai dabar rodosi viešumoje, nes pavargsta nuo žmonių iki šiol jai rodomo didelio dėmesio.Bet mūsų pokalbis užsitęsė beveik dvi valandas.
Mačiau, kad jai miela prisiminti tą gyvenimo tarpsnį, kurį netikėtai padovanojo likimas, ir su šypsena papasakoti apie tekusius moteriškus rūpesčius.
– Ponia Alma, kokius jausmus išgyvenote anuomet, 1998 metų vasario 26 dieną, kai Jūsų vyras pirmą kartą buvo inauguruotas Lietuvos prezidentu? – pradėjau pokalbį su A.Adamkiene, kai saulėtą rytą susėdome elegancija dvelkiančioje Adamkų rezidencijos svetainėje.
– Bandysiu prisiminti... Viskas buvo nerealu, toks žodis geriausiai tiktų. Nes nebuvau įsitikinusi, kad Valdas laimės. Bet kodėl nepabandyti? Aišku, labai jaudinausi. Kokia didelė atsakomybė ant jo pečių.
Kai jis laimėjo, susizgribau, kad pirmą kartą neturiu... kuo apsirengti! Buvau iš Čikagos atsivežusi tik keletą kasdieninių rūbų.
Jau po pirmojo turo Rotušėje vyko Naujųjų metų sutikimas. Perverčiau spintą – nieko tinkamo! Mano bičiulė šviesaus atminimo Dalia Mieželienė pasiūlė savo rūbų. Bet man netiko nei dydis, nei jų stilius. Pagaliau su svetimais drabužiais jausčiausi ne aš. Ką daryti?
Visi sakė – važiuok į parduotuvę ir nusipirk! Tais laikais? Su vienu Valdo bendraminčiu lakstėme po Vilnių, nieko neradome. Vėliau mane nuvežė į kažkokią vokiečių parduotuvę, šiaip ne taip radau savo dydžio neblogą kostiumėlį. Bet po to problema dėl batų! – nusijuokė ponia Alma. – Tad man išpuolė tokie keisti rūpesčiai. Į Čikagą grįžti pasiimti rūbų nebebuvo laiko. Nuskridau ten tik prieš pat inauguraciją ir parsivežiau, kas man reikalinga. Problemų, ką man apsirengti, nebeliko.
– Neprašėte lietuvių dizainerių pagalbos?
– Dalia mane supažindino su Juozu Statkevičiumi. Juozas lakstė po parduotuves, ieškojo medžiagos, rado tik pilką. Kokybė nelabai tiko, bet ką darysi? Viskas vyko spontaniškai. Vilkėjau tą kostiumėlį, kai Valdas davė priesaiką Seime.
– Seime Jūs, atrodo, vilkėjote rožinės spalvos drabužį?
– Tai buvo jau per antrąją inauguraciją, 2004 metais. Tuomet problemos, ką apsirengti, jau nebuvo. Tik problema – ką išsirinkti? – linksmai prisiminė ponia Alma, kurios spintoje dabar susikaupė nemažai įvairioms progoms tinkančių rūbų.
– Ar Jūs turėjote daug darbo rengiant V.Adamkaus inauguraciją?
– Aš nedalyvavau rengiant inauguraciją. Mano nuomonės niekas neklausė. Supratau, kad turiu pati pasirūpinti bent tuo, kaip atrodysiu. Mūsų su Valdu nuomonės klausė tik dėl keturių vakarinių pokylių, kokius žmones norėtume matyti.
– Ar spėdavote nors persirengti per tuos pokylius, kurie vyko Sporto rūmuose, Rotušėje, Chodkevičių rūmuose ir Prezidentūroje?
– Ką jūs, tam nebuvo laiko! Tada mums buvo laikinai skyrę namą Z.Sierakausko gatvėje, kaip išvažiavau po pietų, vilkėdama mėlyną suknelę ir švarkelį, taip ir atrodžiau per visus pokylius. Dabar ta suknelė yra Kaune, Valdo muziejuje.
– Ar nutiko kokių netikėtumų per tą ilgą vakarą?
– Visko buvo. Pirmas mūsų sustojimas buvo Sporto rūmuose. Ten buvo sukviesta labai daug žmonių iš visų Lietuvos rajonų. Norėjome, kad šventė būtų visiems. Žmonės norėjo prieiti, nusifotografuoti, apsauga net neišlaikė žmonių spaudimo.
Kai išėjome iš rūmų važiuoti į Rotušę, pamačiau, kad Valdo marškinių rankovė tabaluoja, nebėra auksinės sąsagos. Jam specialiai buvau nupirkusi. Matyt, iškrito per spūstį.
Ką daryti, juk prezidentui nedera taip pasirodyti? Rankovės nepatrauksi, kas nors tuoj užfiksuos tokią detalę. O laiko visai nėra. Ką gi, strimgalviais lėkėme į Z.Sierakausko gatvę, namie suradau kitas ir įsegiau. Marškinių persivilkti ar man suknelę pasikeisti laiko nebuvo.
Iš Rotušės važiavome į Chodkevičių rūmus, o iš ten atlėkėme į Prezidentūrą. Buvome jau visai nusibaigę.
– Aš jau pasimečiau tarp tavo visų kostiumėlių, jų tiek daug yra, kad aš nieko nebesuprantu, – pajuokavo V.Adamkus, kantriai klausydamasis moterų pokalbio.
– Prezidente, tuoj pakalbėsime ir apie Jūsų smokingus, – pažadėjau Prezidentui, ir jis tik skėstelėjo rankomis – jei reikia, tai reikia.
– Mėlyno švarkelio atlape Jūs segėjote labai gražią segę. Ji Jums buvo svarbi detalė?
– Taip, atspėjote, labai svarbi. Tai mano mėgstamiausias papuošalas, pati gražiausia mano segė. Ją Valdas man padovanojo vedybų 25-mečio proga.
– Sumokėjau gal 20 000 dolerių, tais laikais buvo labai didelė suma. Bet buvo verta, nes Almai labai patiko, – įsiterpė V.Adamkus, su įdomumu klausęsis mūsų pokalbio. – Atnešti jums tą segę? – pasisiūlė.
– Ačiū, Prezidente, jei leisite, ją nufotografuosiu.
Bet net prezidentai nesugeba ką nors surasti savo žmonų spintose. Segę ponia Alma atnešė pati.
– Segė yra iš perliukų, safyrų, o viduryje geltonas deimantas, – paaiškino rodydama juodo aksomo dėžutėje gulinčią segę.
– Bet inauguracijos vakarą Jūs ir pati atrodėte nuostabiai – puikus makiažas, papurenti plaukai. Ar daug laiko sugaišote tam grožiui?
– Aš pati visai nemoku pasidažyti. Mane pagrimavo atėjusi vizažistė, pašukavo ir per visus pokylius net neturėjau laiko žvilgtelėti į veidrodį, kaip aš atrodau. Sakote, gražiai.
Bet kai mane padažo ir aš pažiūriu į veidrodį, nustembu – negi čia aš? – nusišypsojo ponia Alma. – Nemėgstu.
Bet aš nelabai tuo patikėjau. Nors kalbėjomės rytą, ji mane pasitiko švelniai pasidažiusi lūpas, vilkėdama kreminės spalvos nertinuką ir kelnes, kurie harmoningai derėjo prie svetainės fotelių spalvos. Ponios Almos elegancijos galėtų pavydėti ne viena žymi Europos moteris.
– Inauguracijos rytas. Prabudote ir nerimas? Kaip praeis šventė, kaip seksis vyrui? Juk visa Lietuva laukia inauguracijos ceremonijos. Nereikėjo išgerti kokių raminamųjų vaistukų?
– Ne, nereikėjo. Aš labiau rūpinausi, ar viskas gerai mūsų svečiams. Atvažiavo iš Amerikos daug draugų, giminių su vaikais.
Pilnas namas svečių. Ačiū Dievui, kad tame Z.Sierakausko name buvo 7 miegamieji. Tad man labiau rūpėjo, kad jie nebūtų nusivylę, kad spėčiau parodyti dėmesio.
Neturėjome jokios pagalbos virtuvėje, reikėjo visiems kartu gamintis pusryčius inauguracijos rytą, o tada jau išvykti su Valdu į renginius.
– Sakėte, kad nedalyvavote inauguracijos komisijos darbe, bet turbūt vakariniai priėmimai buvo ir Jūsų rūpestis? Kokius žmones pakviesti, kur juos priimti?
– Rinkimų metu Valdui talkino labai daug žmonių. Kaip jiems kitaip atsidėkosi? Kiekvienam laiško neparašysi. Todėl tie vakaro renginiai ir vyko keturiose vietose.
Kaip tautai aš pasirodysiu, kaip atrodysiu, nelabai dėl to rūpinausi. Juk prezidentu išrinko Valdą, o ne mane.
Tačiau supratau, kad privalau atrodyti gerai, nes dabar tokios mano pareigos. Iš prezidento žmonos taip pat sprendžiama apie valstybę.
– Tą dieną mes neturėjome jokio asmeninio pergyvenimo – aš laimingas, mane inauguravo Lietuvos prezidentu, laimėjau rinkimus ar panašiai. Ne. Apie tai mes abu visai negalvojome ir apie tai nesikalbėjome, – pritarė žmonai ir V.Adamkus.
– Sporto rūmuose susirinko labai daug žmonių, gal du tūkstančiai, deleguoti iš visos Lietuvos.
Nesitikėjome, kad bus tiek daug. Susirūpinau, ar užteks maisto? Ir pritrūko. Bet gerai, kad sužinojau jau po to, būčiau labai išgyvenusi.
Po to, Rotušėje, vėl rūpinausi, ar užteks vaišių svečiams? Ten visko užteko. Paskui Chodkevičių rūmuose vėl viskas buvo gerai. Su Valdu buvome aptarę, kad kiekvienoje vietoje bus mūsų atstovas, kuris ir prižiūrėjo.
Prezidentūroje man jau nebereikėjo rūpintis. Ten viskuo pasirūpino rinkimų štabas, – prisiminė A.Adamkienė.
– Kitą dieną Prezidentūroje vyko ir penktasis pokylis iš Amerikos atvykusiems V.Adamkaus kolegoms?
– Taip. Aš nuolat galvojau – Valdo kolegos atvyko iš toli, koks 100 žmonių. Juos būtinai reikėjo pakviesti. Ir giminės. Negalėjo išvykti net nepamatę Prezidentūros.
Todėl kitą dieną padarėme priėmimą Baltojoje salėje su furšetu, muzika. Buvo labai smagu, ilgai užsisėdėjome, kol vaikus reikėjo vežti miegoti.
Bet smagu buvo per visus pokylius. Ir Sporto rūmuose buvo papuoštos sienos, sukurta šventinė nuotaika.
Tai tik tokie buvo mano rūpesčiai, labai paprasti. Kaip šeimininkės – kad visi būtų pavalgę, turėtų rankšluosčių, minimalių patogumų. Tai daryti buvau įpratusi ir Amerikoje, mūsų turėtoje Tabor Farmoje.
– Užsiminėte, kad prezidentu išrinko vyrą, o ne mane. Bet kokį matėte savo vaidmenį kaip prezidento žmona? Turbūt turėjote patirties stebėdama Amerikoje pirmųjų ponių veiklą, padėtį? Ar ir Amerikoje pirmoji ponia puse žingsnelio eina už prezidento?
– Tikrai taip. Aš supratau, kad esu tik priedas. Kažkur lįsti į priekį, pretenduoti į dėmesį nereikia. Man tai buvo nepriimtina.
Kuo mažiau, tuo geriau. Vyras jau pavargsta darbe. Ir jei namie dar reikia diskutuoti, negali atsipalaiduoti, būti toks, koks visuomet buvai... Mano pareiga suteikti jam ramybę, kad pailsėtų, nes jo darbas labai reikšmingas.
– Iš kokių Amerikos pirmųjų ponių mokėtės?
– O, iš daugelio. Buvo ir negerų pavyzdžių. Vieno prezidento žmona nuolat sėdėdavo posėdžiuose Prezidentūroje. Ir visur dalyvaudavo ne tik ji pati, bet ir vesdavosi dukrytę, net į pokylius.
Spauda atkreipė dėmesį ir labai švelniai parašė: „Ar nereikėtų vaikui savo komiksų skaityti kambaryje, o ne prie vyriausybinių svečių stalo?“ Ši pastaba jai padėjo.
– Bet ponia Hillary Clinton labai reiškėsi JAV gyvenime, buvo aktyvi įvairiose veiklose? Gal ne veltui vėliau ir pati kandidatavo į prezidentus.
– Ne, ji nebandė pasireikšti – aš esu svarbi! Ji žinojo protokolą ir niekada jo nepažeidė per visą vyro prezidentavimo laikotarpį, – paaiškino V.Adamkus, turėjęs artimų ryšių ir su prezidento Billo Clintono administracija.
– Ponia Alma, Jūs sutikote daug karūnuotų asmenybių, karalienių, prezidentų žmonų. Kuri moteris Jums padarė didžiausią įspūdį?
– JAV prezidento Franklino Roosevelto žmona Eleanor. Jos vyras 1921 metais buvo paralyžiuotas, bet nepasitraukė iš pareigų. Ji daug metų dirbo ir už jį. Važinėdavo po šalį, sakydavo kalbas, puikiai atliko ir dalį vyro pareigų. Nes nebuvo kitos išeities.
– O kokia prezidentinė pora labiausiai Jums imponavo?
– Taip pat Rooseveltų.
– Aš galvojau, kaip ilgai Alma dels atsakyti. Ji galėjo iškart šauti atsakymą – mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai sutampa, – patvirtino ir V.Adamkus.
– Rooseveltų šeima buvo labai didelė, daug vaikų. Eleanor rūpesčių pakako, bet rūpinosi ir valstybe. Po karo Amerikoje buvo didelis nedarbas. Ji protingai sugalvojo, kaip jį mažinti.
Žmonės buvo užimti parkų tvarkymu, medžių sodinimu, tvenkinių kasimu. Prie kelių tiesimo daug žmonių gavo darbus. Bet ji nesireklamavo, buvo antrame plane. Man tai labai patiko, – pasakoja ponia Alma.
– O Kennedy pora – ponia Jacqueline ir Johnas F.Kennedy?
– Tai buvo labai graži pora, neįprasta JAV istorijoje. Jacqueline labai išsilavinusi, elegantiška, diktavo pasauliui madas.
Bet jos vyro elgesys užtraukdavo ant tos poros tam tikrą šydą. Žmonės juos labai mėgo, atleisdavo ir Johnui – na, jis jaunas, gražus, sunku jam atsispirti.
Kennedy pora globojo meną, menininkus kviesdavosi į Baltuosius rūmus. Tai tapo gražia tradicija.
– Donaldo Trumpo šūkis – „Darykime Ameriką didžią!“ Koks Jūsų vertinimas?
– Amerika jį vertina dviprasmiškai. O ponia Melania egzistuoja kaip savotiška gėlytė prie prezidento, neturinti jam jokios įtakos, – savo vyrišką nuomonę pareiškė V.Adamkus.
– Kai jie pradėjo keliauti po Europą, aiškiai buvo matyti, kad jis liūtas, o žmona kiūtina iš paskos ignoruojama.
Bet dabar jo elgesys pasikeitė, paima ir už rankos. Per savo rinkimų kalbą jis pasakė: „Jūs gavote mane ir pirmąją ponią, kuri įeis į istoriją kaip elegantiškiausia“, – atlaidžiau pirmąją JAV porą įvertino ponia Alma.
– Ponia Alma, turbūt Jūs įvedėte ir kokių nors naujų tradicijų Prezidentūroje, nors sakėte, kad nesikišote į vyro darbą?
– Taip, norėjosi, kad darbuotojams čia būtų malonu. Švęsdavome Kūčias drauge su Prezidentūros darbuotojais, jų vaikais.
Kasmet prieš Kalėdas mes sukviesdavome juos, pasveikindavome vieni kitus, laužydavome paplotėlius.
Pagalvojau, kad reikėtų, jog žmonės prisimintų. Gal 2000 metais surengėme vakarienę Baltojoje salėje prie staliukų su gėlėmis, žvakėmis. Visiems – ir tiems, kurie kiemą šlavė ar tvarkė ūkį. Įeidami į salę jie išsitraukė numeriukus ir rasdavo savo stalą.
Visus sumaišėme, ir mes su Valdu sėdėjome prie atskirų stalų. Kiekvienam prie lėkštės buvo dovana – sidabrinės spalvos stikliniai burbulai.
Ant kiekvieno žaisliuko Valdas buvo pasirašęs. Aptarnavo „Stikliai“, mes patys padengėme visas išlaidas.
Žmonėms buvo šventė. Prisimenu, po to prie manęs priėjo mūsų rezidencijos kiemsargis su žmona, tvarkingai apsirengęs, su kostiumu, ir pasakė: „Niekad nebūčiau patikėjęs, kad Prezidentūroje sėdėsiu prie stalo su prezidentu ir mane taip aptarnaus.
Čia mums dovana visam gyvenimui.“ Buvo malonu tai išgirsti.
– Po dviejų kadencijų Prezidentas atsisveikino su savo pareigomis ir Prezidentūra. Kokią dabar prisimenate jau paskutinę dieną, tą rytą, kai nustojote eiti ir pirmosios ponios pareigas? Su palengvėjimu, liūdesiu?
– Atsisveikinimas vyko Katedros aikštėje, buvo surengtas paradas. Ant pakylos stovėjau su Vyriausybės, Seimo nariais. O Valdas eina su Dalia Grybauskaite, sveikinasi. Staiga man ėmė darytis negera. Jaučiu, kad galiu nugriūti. Netoliese stovėjo Andrius Kubilius.
Prislinkau prie jo: „Atsiprašau, ar galiu į jus įsikibti?“ Jis suprato, matyt, davė ženklą apsaugai, ir atėjo du Valdo apsauginiai ir nežymiai mane išvedė. Atvedė iki automobilio, atsiguliau ant galinės sėdynės. Iš lėto išvažiavome. Palengva važiavome, kur nėra daug žmonių. Ir prieš pat Prezidentūrą sugedo automobilis!
– Prezidento apsaugos automobilis?
– Na, taip... Ir žiūriu, kad Valdas eina per aikštę atsisveikinti...
– O jūsų nėra?
– Taip, aš pusiau gulom automobilyje. Kol Valdas priėjo prie mašinos, jau buvau pasodinta į kitą automobilį. Tikrai būčiau ten nualpusi. Nesuprantu, kas man nutiko. Buvo, aišku, įtampos.
Kol negrįžome į namus, Valdui nieko nesakiau, nenorėjau jaudinti.
Darbuotojai buvo jau paskambinę gydytojui Remigijui Nargėlai, ir jis jau laukė mūsų namuose. Davė vaistų, suleido injekciją. Liepė gulėti. Bet aš nemėgstu, jei jau atsigulu, tai labai blogai. Na, ir nieko, atsigavau. Nusileidau į apačią, buvo labai smagu! Valdas vis primena – tu gi net iki vidurnakčio šokai, niekas nieko ir nesuprato.
Atskrido mūsų draugų iš Amerikos. Tas balius man pačiai buvo staigmena, nebuvau pasiruošusi maisto. Su drauge ištraukėme iš šaldiklio 5 kilogramų krevečių maišą, atšildėme, padarėme padažo. Suvalgė svečiai akimirksniu. Radau dar antrą tokį pat maišą. Taip ir išsigelbėjome su tais 10 kilogramų.
– Ar Jūs, buvusi pirmoji šalies ponia, dažnai susitikdavote pasikalbėti su prezidente D.Grybauskaite? Gyvenote Turniškėse tik per keliuką.
– Ne, niekada nesisvečiuodavome, per tuos 10 metų neteko įkelti kojos į mūsų buvusius namus, kuriuose gyveno prezidentė. Vieną kartą ji su apsaugos darbuotoju buvo užėjusi pas mane į namus, kai Valdas gulėjo ligoninėje. Pasikalbėjome. Atsisveikindama pasakė: jei jums ko nors prireiks, pasakykite savo apsauginiams, kad jie praneštų mano apsaugos darbuotojams, o jie perduos man.
Truputį nustebau, kad turime bendrauti per apsaugos žmones... Bet man nieko nereikėjo. Susitikus renginiuose prezidentė man būdavo maloni.
– Tai kaimyniško bendravimo nebuvo?
– Ne, jokio. Su Valdu triskart per metus prezidentei nusiųsdavome gėlių – per jos gimtadienį, Kalėdas ir Velykas, bet atsako ar padėkos nesulaukdavome. Prezidentė tikrai ne viskam turi laiko.
– O naujoji pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė jau klausė Jūsų patarimo, kaip reikėtų elgtis tam tikrose situacijose?
– Ne, bet ir nėra reikalo. Nemanau, kad jai reikia patarimų. Kiekviena moteris turi nuojautą, kaip elgtis. Ji pati ras kelią ir jai bus daug maloniau.
Jei būtų kokia problema, mielai pasitartume. Bet aš nemanau. Ponia Diana labai aktyvi, drauge su vyru važinėjo per rinkimų kampaniją, vyrui buvo didelė pagalba. Tegu taip ir lieka. Aš manau, kad mes turėsime puikią pirmąją šalies moterį.
