Moteris įsitikinusi, kad su vyru Rolandu (44 m.) dar susitiks prie altoriaus, kur vilkėdama balta suknele prisieks jam amžiną meilę. Tuomet atsipirks visi liūdni išgyvenimai, smerkiantys žodžiai ir amžinybę trukęs laukimas.
Alytaus pusiaukelės namuose šiuo metu dienas leidžiantis Donatos vyras savaitgaliais grįžta į nuomojamą butą Vilniuje, kur jo laukia ne tik žmona, bet ir darželinukas sūnus Rokas (4 m.).
Du vyrai neretai lydi mamą į koncertus ir pagaliau ilgiau gali pasidžiaugti vieni kitų dėmesiu. Vis dėlto beveik visą buitį bei rūpesčius dėl finansų Donata neša ant savo pečių. „Pripratau prie gyvenimo, kuriame viską turiu pasidaryti pati“, – sakė žinoma žurnalistė.
Darboholike save vadinanti Laisva pagaliau rado laiko pasirūpinti ir savo moteriškumu – pravėrė plastikos chirurgo kabineto duris. Kaune, „Gijos“ klinikose, ji pasididino krutinę.
– Ar po ilgai besitęsiančio smerkimo dėl to, kad esate kalinio žmona, nebijojote aplinkinių reakcijos – tapatinimų su didžiakrūtėmis „pupytėmis“?
– Aš tiesiog norėjau jaustis moteriška. Jaučiau, kad ši vieta mano gyvenime dar nesutvarkyta. Aišku, iš karto sulaukiau smerkiančių žinučių, neva rodau merginoms blogą pavyzdį. Manau, kad rodau pavyzdį, kaip savo minusus galime pakeisti pliusais. Gyvenu vieną kartą!
Gal susitvarkykime kiekvienas savo mintis, gyvenkime padoriau ir tada neatrodys viskas taip vulgaru.
– Kaip dažnai šiuo metu galite susitikti su savo vyru?
– Matomės tik savaitgaliais. Rolandas į Vilnių grįžta penktadieniais, o sekmadieniais vėl turi važiuoti į pusiaukelės namus. Todėl mums tas laikas kartu yra toks brangus.
– Kaip atrodo pusiaukelės namai? Ar esate ten įleidžiama?
– Yra tam tikra tvarka, pagal kurią šeimos nariai nakvynei nepriimami. Aiškinu visiems, kad šioje vietoje taisyklės – kaip universiteto bendrabutyje. Iš gatvės atėję žmonės ten nakvoti negali. Tai daro tik tos įstaigos gyventojai.
– Turėtų būti nelengva žinoti, kad grįžusi namo po sunkios dienos neturėsite galimybės prisiglausti prie mylimo žmogaus. Ar nepalūžtate?
– Anksčiau, kai mano vyras buvo pataisos namuose, susitikdavome kur kas rečiau. Žinoma, nenoriu dabar vaidinti aukos, nes pati susitaikiau su tokiu gyvenimo periodu.
Aišku, sunkių akimirkų būna. Tarkime, nuleidžia automobilio padangą. Rodos, galėčiau paskambinti vyrui ir paprašyti, kad atvažiuotų į vieną ar kitą gatvę ir padėtų. Tokios galimybės neturiu. Bet kadangi iškart žinojau, kad bus nelengva, nebeverkšlenu.
– Išmokote vyriškų darbų?
– Išmokau. Kai namie buvo užsikimšusi kriauklė, pati ją išrinkau ir vėl surinkau. Ir skalbimo mašiną pati pasitaisiau. Jei reikia, moku ir lemputę įsisukti. Su automobilio gedimais susitvarkau sunkiau.
Tiesiog išmokau viena gyventi, auginti vaiką ir suktis iš sudėtingų situacijų.
– Išgarsėjote realybės šou prieš dešimtmetį ir esate populiari iki šiol. Tikriausiai jus supa daug dėmesio. Kodėl pasirinkote vyrą, turintį problemų su teisėsauga? Kuo jis jus sužavėjo?
– Tokių klausimų sulaukiu dažnai. Manęs klausia, kodėl vargstu, nors esu graži, protinga, žinoma. Aš šiuose reikaluose esu labai paprasta.
Visada sakiau: jeigu pamilsiu žmogų ir matysiu, kad jis į mane žiūri rimtai, sutampa mūsų interesai, tikrai nesimėtysiu.
Beje, didžiulio vyrų gerbėjų dėmesio niekada nesulaukdavau. Na, o tiems draugams, kuriuos esu savo gyvenime turėjusi, nejaučiau tokios meilės ir artimo ryšio, kokį turime mudu su Rolandu.
Susipažinome internete. Jis, kaip ir daugybė kitų, feisbuke man parašė žinutę. Ir pradžių nieko rimto nesitikėjau. Tiesiog sėdėjau, žiūrėjau į jo nuotraukas ir man atrodė, kad esame seniai pažįstami.
Pirmą kartą susitikome po mėnesio. Tuomet ne tik man, bet ir jam atrodė, kad kažkur buvome matęsi anksčiau. Nebuvo jokių nejaukių tylos pauzių, iškart bendravome tarsi draugai. Mūsų romantiški santykiai neprasidėjo nuo pasiūlymo draugauti ar pradėti kažką kartu kurti. Mes tiesiog sulipome į krūvą kaip kumštis.
Paskui sužinojau, kokia jo situacija. Ir, žinoma, jis man iš karto sakė: „Žinok, kad bus daug reikalų.“ Juolab kai aš esu kažkiek žinoma. Bet aš nesimėčiau.
Gyvenime visada vadovaujuosi širdimi – dėl šios savybės mane dažnai palaiko kvaila. Jeigu būčiau jautusi, kad jis su manimi žaidžia ar nerimtai į mane žiūri, gal net nebūčiau pradėjusi šių santykių. Vis dėlto jaučiau, kad man su šiuo žmogumi labai gerai, jis mane supranta. Užgimė meilė.
Aš geriau būsiu neturtinga, 16 kvadratinių metrų bute kepsiu kotletus, bet darysiu tai su mylimu žmogumi. Esu jausminga.
Kiti mėgsta patraukti per dantį: „Visi dabar skiriasi, vieni kitus išduoda. Pamatysi, ir tau taip nutiks.“ Negali žinoti, kokia linkme pakryps mūsų santykiai. Tiesiog pasikliaunu savo širdimi ir viliuosi, kad viskas ir toliau bus gerai. Mes šešerius metus kartu – laimingi ir patenkinti.
– Vadinasi, susituokėte po dvejų drauge praleistų metų?
– Panašiai. Man maždaug apie metus šį faktą pavyko nuslėpti. Tuos metus mes kartu gyvenome, o paskui mano vyrą sulaikė ir jam reikėjo atlikti bausmę už padarytus nusikaltimus.
Galop dėl lengvesnių lankymo sąlygų nusprendėme susituokti. Na, o prasidėjus teismams viskas ėmė lįsti į viešumą, išaiškėjo visa mūsų situacija. Keista, nes mus ir prieš tai žurnalistai matė, bet nesuvedė galų, kas jis toks, kuo užsiima ir kokia jo praeitis.
– Apie vestuves kalbate lyg apie „būtiną reikalą“, o ar jis pasipiršo?
– Normalių piršlybų nebuvo. Kadangi abu, o ypač mano vyras, esame tikintys, mums abiem labai svarbi bažnytinė santuoka. Rolandas vis sako, kad mūsų dar laukia ne tik vestuvės, bet ir piršlybos. Nes tas pasipiršimas buvo labiau dokumentinis.
Na, o susirašymas romantika irgi nealsavo, nes viskas vyko kalinimo įstaigoje. Tik tiek, kad buvome vienas kito išsiilgę ir galėjome matyti iš arti, be jokių stiklinių pertvarų.
– Ką vilkėjote per vestuves?
– Buvo visai šilta, tad pasipuošiau paprasta rožine suknele, apsiaviau kūno spalvos batelius. Nesidariau jokių šukuosenų, puokščių. Tiesiog nesinorėjo būti su treningais. Ir viskas.
Procedūra truko kelias minutes: įėjome į tokį kabinetuką, kur laukė moteris iš metrikacijos skyriaus, ji perskaitė lapą, mes jį pasirašėme, nusifotografavome ir gavome dovanų – vieną parą pabūti kartu kaip šeima.
Tuomet susirinkome daiktus, aš persirengiau treningus ir kartu su savo mažyliu leidome laiką tame pasimatymų skyriuje.
– Ar prieš tai pasvajodavote apie tikras vestuves, altorių ir baltą suknelę?
– Labai to norėčiau. Vis klausiu vyro: „Na, kada gi mes susituoksime?“ Tuomet imame galvoti apie visus žmogiškus dalykus, pavyzdžiui, finansus.
Taip, aš, kaip ir kiekviena moteris, noriu pasidabinti balta suknele, žengti su vyru prie altoriaus. Ir tikrai tikiu, kad to sulauksiu.
Per šiuos šešerius metus pragyvenau tokį sunkų laikotarpį, kad tikrai nėra lengva nupasakoti. Galvoju, kad ta diena, kai mudu žengsime prie altoriaus, man bus atpildo laikas. Tuomet aš galvosiu, kad tikrai ne veltui viskas įvyko, ne veltui laukiau ir atlaikiau tokią smerkimo, piktų žodžių bangą.
Tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, ką blogo tiems žmonėms esu padariusi. Labai sunku. Gyvenime buvo visokių minčių, bet, ačiū Dievui, sugebėjau viską atlaikyti.
Pamenu, buvo kažkoks skandalas, kai Jazzu kreipėsi į visuomenę sakydama, kad jai buvo labai sunku sulaukti patyčių. Skaičiau jos interviu ir galvojau: jeigu kas nors būtų pakliuvęs į mano vietą... Aš juk susidėjau su banditu, nusikaltėliu. Pas mus juk, užuot labiau pasidomėję, iškart užlipdo etiketes.
Tiesą sakant, man reikėjo laiko, kad išmokčiau vėl išeiti į visuomenę. Jaučiausi pasmerkta, raupsuotoji, kažkokia nusikaltėlio žmona. Ačiū Dievui, išlipau iš tos duobės.
– Kada galėsite planuoti vestuves? Kada Rolandas bus laisvėje?
– Blogiausiu atveju jį paleis 2021 metais. Laukti liko visai nedaug. Bet kadangi jis šiuo metu yra pusiaukelės namuose, o ten kas pusmetį vyksta svarstymai, per tą dvejų metų laikotarpį jis gali būti paleistas bet kada.
Vis tiek dabar, kai jis grįžta savaitgaliais, mūsų gyvenimas daug lengvesnis. Jau galėtume tuoktis, bet norisi, kad vestuvės vyktų, kai abu būsime laisvi ir niekam neįsipareigoję.
– Ar galite prisiminti tą momentą, kai sužinojote, kad jūsų mylimam vyrui gresia įkalinimas?
– Jis man pats prisipažino. Tai įvyko gal po kelių mūsų pažinties dienų. Buvome mano bute, kalbėjomės apie gyvenimą. Papasakojau apie savo veiklą, tikslus. Ėmiau ir jo klausinėti, kuo užsiima.
Jis nedaugžodžiaudamas pasakė, kad jo gyvenime buvo daug sunkumų, kad yra padaręs dalykų, kurie priimtini ne visiems. Tarkim, paauglystė, praleista gatvėje, vyresni draugai, noras užsidirbti greitų pinigų, noras turėti geresnį automobilį.
Kadangi mano vyras už mane 13 metų vyresnis, jis tiesiog pradėjo pasakoti apie XX a. dešimtąjį dešimtmetį, kai jis, dar būdamas paauglys, važinėdavo į turgų, kažką pardavinėdavo. Nuo mažens buvo biznierius.
Na, ir pasakodamas apie smulkmenas priėjo prie prisipažinimo, kad ir šiuo metu yra neužbaigta byla ir neaišku, kaip ji baigsis. Aš iš karto paklausiau, kokia gali būti baigtis, o jis neslėpė – įvairi ir su tikimybe atlikti bausmę.
Žinoma, kad į jį žiūrėdama nemačiau mokslų daktaro. Jis judrus, verslus žmogus. Kai nesi su tuo susidūręs, labai keista girdėti, bet man visa ši situacija buvo labiau įdomi nei gąsdinanti.
Kadangi mes buvome tik pradėję bendrauti, aš už tą žmogų nejaučiau jokios atsakomybės. Man jis tiesiog patiko, o tuomet prisipažino, kad turi reikalų su teisėsauga, kad dienas leisdavo gatvėje ir kad jo draugeliai irgi su įvairiais reikalais. Galvojau: „Na, yra, kaip yra.“
Visą tekstą skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
