Moteris įsitikinusi, kad su vyru Rolandu (44 m.) dar susitiks prie altoriaus, kur vilkėdama balta suknele prisieks jam amžiną meilę. Tuomet atsipirks visi liūdni išgyvenimai, smerkiantys žodžiai ir amžinybę trukęs laukimas.
Alytaus pusiaukelės namuose šiuo metu dienas leidžiantis Donatos vyras savaitgaliais grįžta į nuomojamą butą Vilniuje, kur jo laukia ne tik žmona, bet ir darželinukas sūnus Rokas (4 m.).
Du vyrai neretai lydi mamą į koncertus ir pagaliau ilgiau gali pasidžiaugti vieni kitų dėmesiu. Vis dėlto beveik visą buitį bei rūpesčius dėl finansų Donata neša ant savo pečių. „Pripratau prie gyvenimo, kuriame viską turiu pasidaryti pati“, – sakė žinoma žurnalistė.
Darboholike save vadinanti Laisva pagaliau rado laiko pasirūpinti ir savo moteriškumu – pravėrė plastikos chirurgo kabineto duris. Kaune, „Gijos“ klinikose, ji pasididino krutinę.
– Ar po ilgai besitęsiančio smerkimo dėl to, kad esate kalinio žmona, nebijojote aplinkinių reakcijos – tapatinimų su didžiakrūtėmis „pupytėmis“?
– Aš tiesiog norėjau jaustis moteriška. Jaučiau, kad ši vieta mano gyvenime dar nesutvarkyta. Aišku, iš karto sulaukiau smerkiančių žinučių, neva rodau merginoms blogą pavyzdį. Manau, kad rodau pavyzdį, kaip savo minusus galime pakeisti pliusais. Gyvenu vieną kartą!
Gal susitvarkykime kiekvienas savo mintis, gyvenkime padoriau ir tada neatrodys viskas taip vulgaru.
– Kaip dažnai šiuo metu galite susitikti su savo vyru?
– Matomės tik savaitgaliais. Rolandas į Vilnių grįžta penktadieniais, o sekmadieniais vėl turi važiuoti į pusiaukelės namus. Todėl mums tas laikas kartu yra toks brangus.
– Kaip atrodo pusiaukelės namai? Ar esate ten įleidžiama?
– Yra tam tikra tvarka, pagal kurią šeimos nariai nakvynei nepriimami. Aiškinu visiems, kad šioje vietoje taisyklės – kaip universiteto bendrabutyje. Iš gatvės atėję žmonės ten nakvoti negali. Tai daro tik tos įstaigos gyventojai.
– Turėtų būti nelengva žinoti, kad grįžusi namo po sunkios dienos neturėsite galimybės prisiglausti prie mylimo žmogaus. Ar nepalūžtate?
– Anksčiau, kai mano vyras buvo pataisos namuose, susitikdavome kur kas rečiau. Žinoma, nenoriu dabar vaidinti aukos, nes pati susitaikiau su tokiu gyvenimo periodu.
Aišku, sunkių akimirkų būna. Tarkime, nuleidžia automobilio padangą. Rodos, galėčiau paskambinti vyrui ir paprašyti, kad atvažiuotų į vieną ar kitą gatvę ir padėtų. Tokios galimybės neturiu. Bet kadangi iškart žinojau, kad bus nelengva, nebeverkšlenu.
– Išmokote vyriškų darbų?
– Išmokau. Kai namie buvo užsikimšusi kriauklė, pati ją išrinkau ir vėl surinkau. Ir skalbimo mašiną pati pasitaisiau. Jei reikia, moku ir lemputę įsisukti. Su automobilio gedimais susitvarkau sunkiau.
Tiesiog išmokau viena gyventi, auginti vaiką ir suktis iš sudėtingų situacijų.
– Išgarsėjote realybės šou prieš dešimtmetį ir esate populiari iki šiol. Tikriausiai jus supa daug dėmesio. Kodėl pasirinkote vyrą, turintį problemų su teisėsauga? Kuo jis jus sužavėjo?
– Tokių klausimų sulaukiu dažnai. Manęs klausia, kodėl vargstu, nors esu graži, protinga, žinoma. Aš šiuose reikaluose esu labai paprasta.
Visada sakiau: jeigu pamilsiu žmogų ir matysiu, kad jis į mane žiūri rimtai, sutampa mūsų interesai, tikrai nesimėtysiu.
Beje, didžiulio vyrų gerbėjų dėmesio niekada nesulaukdavau. Na, o tiems draugams, kuriuos esu savo gyvenime turėjusi, nejaučiau tokios meilės ir artimo ryšio, kokį turime mudu su Rolandu.
Susipažinome internete. Jis, kaip ir daugybė kitų, feisbuke man parašė žinutę. Ir pradžių nieko rimto nesitikėjau. Tiesiog sėdėjau, žiūrėjau į jo nuotraukas ir man atrodė, kad esame seniai pažįstami.
Pirmą kartą susitikome po mėnesio. Tuomet ne tik man, bet ir jam atrodė, kad kažkur buvome matęsi anksčiau. Nebuvo jokių nejaukių tylos pauzių, iškart bendravome tarsi draugai. Mūsų romantiški santykiai neprasidėjo nuo pasiūlymo draugauti ar pradėti kažką kartu kurti. Mes tiesiog sulipome į krūvą kaip kumštis.
Paskui sužinojau, kokia jo situacija. Ir, žinoma, jis man iš karto sakė: „Žinok, kad bus daug reikalų.“ Juolab kai aš esu kažkiek žinoma. Bet aš nesimėčiau.
Gyvenime visada vadovaujuosi širdimi – dėl šios savybės mane dažnai palaiko kvaila. Jeigu būčiau jautusi, kad jis su manimi žaidžia ar nerimtai į mane žiūri, gal net nebūčiau pradėjusi šių santykių. Vis dėlto jaučiau, kad man su šiuo žmogumi labai gerai, jis mane supranta. Užgimė meilė.
Aš geriau būsiu neturtinga, 16 kvadratinių metrų bute kepsiu kotletus, bet darysiu tai su mylimu žmogumi. Esu jausminga.
Kiti mėgsta patraukti per dantį: „Visi dabar skiriasi, vieni kitus išduoda. Pamatysi, ir tau taip nutiks.“ Negali žinoti, kokia linkme pakryps mūsų santykiai. Tiesiog pasikliaunu savo širdimi ir viliuosi, kad viskas ir toliau bus gerai. Mes šešerius metus kartu – laimingi ir patenkinti.
– Vadinasi, susituokėte po dvejų drauge praleistų metų?
– Panašiai. Man maždaug apie metus šį faktą pavyko nuslėpti. Tuos metus mes kartu gyvenome, o paskui mano vyrą sulaikė ir jam reikėjo atlikti bausmę už padarytus nusikaltimus.
Galop dėl lengvesnių lankymo sąlygų nusprendėme susituokti. Na, o prasidėjus teismams viskas ėmė lįsti į viešumą, išaiškėjo visa mūsų situacija. Keista, nes mus ir prieš tai žurnalistai matė, bet nesuvedė galų, kas jis toks, kuo užsiima ir kokia jo praeitis.
– Apie vestuves kalbate lyg apie „būtiną reikalą“, o ar jis pasipiršo?
– Normalių piršlybų nebuvo. Kadangi abu, o ypač mano vyras, esame tikintys, mums abiem labai svarbi bažnytinė santuoka. Rolandas vis sako, kad mūsų dar laukia ne tik vestuvės, bet ir piršlybos. Nes tas pasipiršimas buvo labiau dokumentinis.
Na, o susirašymas romantika irgi nealsavo, nes viskas vyko kalinimo įstaigoje. Tik tiek, kad buvome vienas kito išsiilgę ir galėjome matyti iš arti, be jokių stiklinių pertvarų.
– Ką vilkėjote per vestuves?
– Buvo visai šilta, tad pasipuošiau paprasta rožine suknele, apsiaviau kūno spalvos batelius. Nesidariau jokių šukuosenų, puokščių. Tiesiog nesinorėjo būti su treningais. Ir viskas.
Procedūra truko kelias minutes: įėjome į tokį kabinetuką, kur laukė moteris iš metrikacijos skyriaus, ji perskaitė lapą, mes jį pasirašėme, nusifotografavome ir gavome dovanų – vieną parą pabūti kartu kaip šeima.
Tuomet susirinkome daiktus, aš persirengiau treningus ir kartu su savo mažyliu leidome laiką tame pasimatymų skyriuje.
– Ar prieš tai pasvajodavote apie tikras vestuves, altorių ir baltą suknelę?
– Labai to norėčiau. Vis klausiu vyro: „Na, kada gi mes susituoksime?“ Tuomet imame galvoti apie visus žmogiškus dalykus, pavyzdžiui, finansus.
Taip, aš, kaip ir kiekviena moteris, noriu pasidabinti balta suknele, žengti su vyru prie altoriaus. Ir tikrai tikiu, kad to sulauksiu.
Per šiuos šešerius metus pragyvenau tokį sunkų laikotarpį, kad tikrai nėra lengva nupasakoti. Galvoju, kad ta diena, kai mudu žengsime prie altoriaus, man bus atpildo laikas. Tuomet aš galvosiu, kad tikrai ne veltui viskas įvyko, ne veltui laukiau ir atlaikiau tokią smerkimo, piktų žodžių bangą.
Tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, ką blogo tiems žmonėms esu padariusi. Labai sunku. Gyvenime buvo visokių minčių, bet, ačiū Dievui, sugebėjau viską atlaikyti.
Pamenu, buvo kažkoks skandalas, kai Jazzu kreipėsi į visuomenę sakydama, kad jai buvo labai sunku sulaukti patyčių. Skaičiau jos interviu ir galvojau: jeigu kas nors būtų pakliuvęs į mano vietą... Aš juk susidėjau su banditu, nusikaltėliu. Pas mus juk, užuot labiau pasidomėję, iškart užlipdo etiketes.
Tiesą sakant, man reikėjo laiko, kad išmokčiau vėl išeiti į visuomenę. Jaučiausi pasmerkta, raupsuotoji, kažkokia nusikaltėlio žmona. Ačiū Dievui, išlipau iš tos duobės.
– Kada galėsite planuoti vestuves? Kada Rolandas bus laisvėje?
– Blogiausiu atveju jį paleis 2021 metais. Laukti liko visai nedaug. Bet kadangi jis šiuo metu yra pusiaukelės namuose, o ten kas pusmetį vyksta svarstymai, per tą dvejų metų laikotarpį jis gali būti paleistas bet kada.
Vis tiek dabar, kai jis grįžta savaitgaliais, mūsų gyvenimas daug lengvesnis. Jau galėtume tuoktis, bet norisi, kad vestuvės vyktų, kai abu būsime laisvi ir niekam neįsipareigoję.
– Ar galite prisiminti tą momentą, kai sužinojote, kad jūsų mylimam vyrui gresia įkalinimas?
– Jis man pats prisipažino. Tai įvyko gal po kelių mūsų pažinties dienų. Buvome mano bute, kalbėjomės apie gyvenimą. Papasakojau apie savo veiklą, tikslus. Ėmiau ir jo klausinėti, kuo užsiima.
Jis nedaugžodžiaudamas pasakė, kad jo gyvenime buvo daug sunkumų, kad yra padaręs dalykų, kurie priimtini ne visiems. Tarkim, paauglystė, praleista gatvėje, vyresni draugai, noras užsidirbti greitų pinigų, noras turėti geresnį automobilį.
Kadangi mano vyras už mane 13 metų vyresnis, jis tiesiog pradėjo pasakoti apie XX a. dešimtąjį dešimtmetį, kai jis, dar būdamas paauglys, važinėdavo į turgų, kažką pardavinėdavo. Nuo mažens buvo biznierius.
Na, ir pasakodamas apie smulkmenas priėjo prie prisipažinimo, kad ir šiuo metu yra neužbaigta byla ir neaišku, kaip ji baigsis. Aš iš karto paklausiau, kokia gali būti baigtis, o jis neslėpė – įvairi ir su tikimybe atlikti bausmę.
Žinoma, kad į jį žiūrėdama nemačiau mokslų daktaro. Jis judrus, verslus žmogus. Kai nesi su tuo susidūręs, labai keista girdėti, bet man visa ši situacija buvo labiau įdomi nei gąsdinanti.
Kadangi mes buvome tik pradėję bendrauti, aš už tą žmogų nejaučiau jokios atsakomybės. Man jis tiesiog patiko, o tuomet prisipažino, kad turi reikalų su teisėsauga, kad dienas leisdavo gatvėje ir kad jo draugeliai irgi su įvairiais reikalais. Galvojau: „Na, yra, kaip yra.“
– Ar jis iškart prisipažino, kad tai – nebe pirmas teistumas?
– Paklausiau, kelintas tai teistumas, ir jis nemelavo. Nenoriu, kad pasirodytų, jog aš kažkaip bandau pateisinti savo vyro praeitį. Niekada to nedariau. Visada sakiau – geriau būsime neturtingi, bet sau atrodysime teisingi.
Visi jo nusikaltimai buvo finansiniai. Jeigu tai būtų koks nors prievartautojas ar iškrypėlis, reaguočiau kitaip. Aš apie tokius žmones turiu savo nuomonę – jie turėtų būti izoliuoti. Nesu kvaila, tačiau tie finansiniai nusikaltimai manęs tiek neišgąsdino.
Supratau, kad tai yra žmogus, kuris kažkurį gyvenimo laikotarpį troško greitų pinigų ir bandė jų turėti visais įmanomais būdais. Man regis, jis ir sėdo dėl nuslėptų mokesčių.
– Kaip Rolandas buvo sulaikytas ir kaip jūs apie tai sužinojote?
– Sulaikymo nemačiau, nes tai įvyko gatvėje. Pareigūnai sustabdė vyro automobilį ir persisodino pas save. O pas mane pasibeldė vienas pareigūnų ir parodė jo teises klausdamas, ar pažįstų šį žmogų.
Pasakiau, kad tai yra mano draugas. Jie man paaiškino, kad Rolandas yra sulaikomas ir jam reikės atlikti bausmę.
– Šiai žiniai buvote pasiruošusi ar tai buvo sukrėtimas?
– Buvo likusi vos savaitė iki gimdymo, tad širdį skaudėjo be galo. Prisimenu, atvykau pas Rolandą į Lukiškes ir prie langelio prašiau pareigūnės, kad leistų man su juo pasimatyti, nes žinojau, kad bet kada galiu gimdyti ir tai kuriam laikui dar šiek tiek apsunkins situaciją. Laimei, pavyko bent trumpam pasimatyti.
Vis dėlto skaudžiausia buvo gimdyti vienai. Vienai, nes artimiesiems nieko nesakiau, nenorėjau jų gąsdinti, nervinti. Apsimečiau, kad viskas gerai, ir paprašiau draugės, kad nuvežtų į gimdyklą.
Buvo labai sunku. Neturėjau ko paprašyti pagalbos. Grįžau su vaiku namo, atsisėdau ant lovos ir pratrūkau. Pradėjau verkti, nes supratau – dabar tai papuoliau, ką reikės daryti?
– Kada ryžotės tėvams papasakoti visą situaciją?
– Maždaug po poros mėnesių, nes tapo per sunku meluoti. Jie vis klausdavo, ar Rolandas džiaugiasi. Vieną dieną pratrūkau – pradėjau verkti į ragelį.
Mama, žinoma, paklausė, kas nutiko. Privalėjau papasakoti. Aišku, tėvai puikiai suprato mano emocinę būklę ir manęs nespaudė. Turbūt labai pagailėjo.
– Rokui – beveik 5-eri, tad, kai jūsų vyras grįš namo, jam bus metas į mokyklą.
– Panašiai. Labai laukiame šios akimirkos, nes pagaliau galėsime kaip normali šeima palydėti vaiką į pirmą klasę.
– Kaip Rokas reaguoja į tai, kad tėčio taip dažnai nėra namuose?
– Aš džiaugiuosi, kad tarp jų – labai stiprus ryšys. Yra vyrų, kuriems vaikai labai svarbūs, ir yra tokių, kuriems tiesiog gerai, kad jų turi.
Mano vyras iš tų be galo mylinčių savo vaikus. Jam Rokas labai svarbus ir Rokui tėtis tiek pat rūpi. Jie nuolat bendrauja telefonu, planuoja, ką veiks susitikę.
Ne visose kasdien besimatančiose šeimose yra toks ryšys, kokį mes esame sukūrę. Aišku, vaikas, būna, klausinėja, kada tėtis grįš. Tuomet skaičiuoju: „Šiandien trečiadienis, tad dar du kartus nueisi į darželį ir grįš.“
Jis įpratęs prie to, kad tėvelis ne taip dažnai grįžta, bet kadangi mano vyras dabar yra pusiaukelės namuose, tie mūsų pasimatymai – kur kas dažnesni. Juk yra šeimų, kuriose vyrai dirba sunkvežimių vairuotojais, ten vaikai dar rečiau mato savo tėčius. Tad labai skųstis negalima.
– Rolandas turi ir daugiau vaikų? Ar jam ši santuoka pirmoji?
– Santuoka – pirmoji, bet jis turi dukrą iš ankstesnių santykių. Ji dabar pirmokė, gyvena su mama Marijampolėje. Rokas su sese sutaria puikiai, norisi, kad tai nesikeistų! Kaip tik savaitgaliui buvome ją pasiėmę kartu papramogauti.
Vyras sako, kad norėtų dar vieno vaiko, o aš sakau, kad sūnus jau turi sesę, tad apie šeimos pagausėjimą galvoti dar nereikėtų.
– Jūsų šeimoje, giminėje Rolandas – mėgstamas asmuo?
– Buvo metas, kai mano tėvai, kaip ir aš, turėjo atlaikyti visuomenės spaudimą. Jie gyvena mažame miestelyje, kur žmonės kai kurias situacijas linkę hiperbolizuoti. Ne taip nugirsta, ne taip supranta, skleidžia kalbas.
Tikrai nėra smagu, kai tavo dukros vyrą linksniuoja nemaloniais žodžiais. Aš visada raminau tėvus, kad tos kalbos nuslūgs, visą gyvenimą po didinamuoju stiklu nebūsime. Taip ir nutiko – ta didžioji banga nuslūgo.
Mama klausdavo: „Kodėl tu negalėjai susirasti gero vyro?“ O kas yra geras vyras? Tai nėra profesija. Jeigu turėčiau sutuoktinį advokatą arba mediką, nebūtinai reiškia, kad jis būtų geras. Gal jis grįžęs namo smurtautų ar svaigintųsi. Namuose viskas vyksta kitaip.
Paskui tėvai pamatė, kad vyras mane gerbia, myli, manimi rūpinasi, stebėjosi, kaip jis man asistuoja, kaip jis man gamina valgyti, o aš sėdžiu kaip princesė.
Pamatė, kokie yra mūsų santykiai, ir ką jiems beliko sakyti? Kad mesčiau šitą vyrą, nes jis aštuonis kartus teistas? Gal kadaise norėjo ir taip pasakyti.
Rolandas panašus į mano tėtį. Bet ne išvaizdos, o būdo prasme – savo iškalba ir mokėjimu sudominti.
Mane visada traukė energingi, mokantys apsiginti, pakalbėti, nesutrinkantys vyrai. Tokie, kurie prie stalo moka pasakyti kalbą, pajuokauti. Ir mano tėtis, ir mano vyras turi šias savybes. Gal todėl jie taip gerai sutaria, bendrauja kaip bičiuliai.
– Anksčiau atsidurdavote straipsniuose, kuriuose linksniuojamos už nusikaltėlių ištekėjusios „pupytės“. Vis dėlto jūs turite skirtumų – niekada nedemonstruojate turtų. Kokia iš tiesų yra jūsų finansinė padėtis?
– Mūsų šeima visiškai kitokia. Aš niekada nieko nesistengiau meluoti. Išaiškėjus situacijai apie mano vyrą pasižadėjau sau, kad jeigu kas nors klaus, sakysiu viską kaip yra. Ir šiandien, jeigu mano kišenėje 20 eurų, tikrai nemeluosiu, kad turiu daugiau.
Nuomojamės butą Pašilaičių rajone, jame tikrai nėra euroremonto, nevažinėjame prabangiais automobiliais.
Gyvename kaip eiliniai. Užsidirbame pragyvenimui ir turime ką pavalgyti. Negaliu sakyti, kad vos galą su galu suduriame, parduotuvėje mums nereikia ieškoti pigesnės varškės.
Aišku, padirbėti reikia. Kai sutikau savo vyrą, jis neturėjo jokių turtų. Atsikraustė pas mane su vienu lagaminu drabužių. Niekada nieko neturėjome ir aš nieko nereikalavau. Visada sakiau kad jei sutiksiu protingą vyrą, mes viską užsidirbsime kartu.
– 2017 m. pradėjusi vesti laidą „Kalinių žmonos“ sulaukėte milžiniškos kritikos. Kaip pavyko ją atlaikyti?
– Sunkiai. Juokinga, kad tie žmonės, kurie dabar viešai kalba apie patyčias, tuo metu žiauriai tyčiojosi iš manęs. Jie net neįsigilino, apie ką turėjo būti ta laida. Supratau, kad mūsų liaudis labai baili.
Pagrindiniai šios laidos siekiai toli gražu nebuvo idealizuoti nusikaltėlius ar sumenkinti pareigūnų darbą.
Lankydama savo vyrą matydavau, kokios moterys laukia pasimatymų kambariuose. Jų būdavo pačių įvairiausių. Kol laukdavau, mėgdavau su tomis moterimis pasikalbėti.
Klausdavau, kas jos tokios, iš kur atvyko. Viena – pradinių klasių mokytoja, kita – kariškė, dar kita – vaikų darželio auklėtoja. Įvairių profesijų moterys, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su nuteistaisiais.
Aš norėjau parodyti, kad kai vienas žmogus nusikalsta, nukenčia daugybė.
Ne tik aukos, bet ir nuteistųjų artimieji. Norėjosi parodyti tų moterų gyvenimą ir su kuo joms tenka susidurti. Aš juk irgi nepadariau jokio nusikaltimo, tiesiog įsimylėjau tą žmogų. Bet visuomenė mane pasmerkė.
Tai buvo labai sunkus darbas. Ėjau į susitikimus Kalėjimų departamente, o ten dirbantys pareigūnai man spaudė ranką ir sakė: „Laikykis, nes bus labai sunku.“ Tuomet nesupratau tų žodžių svarbos.
– Laida labai paslaptingai nutilo. Kuo viskas baigėsi?
– Kai pasipylė neigiami atsiliepimai apie laidą, išsigando visi: ir Kalėjimų departamentas, ir kanalas. Visi tiesiog tyliai ramiai nusprendė tą laidą užgesinti. Parodė, kiek parodė, ir kiek įmanoma sušvelnino. Ji tiesiog tyliai ramiai buvo numarinta.
– Ar po tokios „reklamos“ laidos reitingai buvo dideli?
– Pirmų laidų reitingai pranoko lūkesčius, žmonės noriai žiūrėjo. Bet sulig pirmomis laidomis įsižiebė tas ažiotažas ir paskui tapo labai sunku prikalbinti šeimas filmuotis. Visi išsigando.
– Jūsų uždarbis, užimtumas nuo to kažkiek nukentėjo?
– Ne, jeigu vienas projektas pasibaigia, prasideda kitas. Gavau pasiūlymų iš kitų laidų, pasinėriau į kitą veiklą. Muzika taip pat labai stipriai gelbėjo. Be darbų ir be finansų nelikau.
– Gal būtent žurnalistinis darbas, kuriame sutinkate daugybę skirtingų likimų žmonių, ir padarė jus tolerantiškesnę, užjaučiančią?
– Visada tokia buvau. Moku pajausti žmogų ir bėdoje, ir liūdesyje.
Aišku, po asmeninių iššūkių viskas dar sustiprėjo. Stengiuosi nesmerkti žmonių, kad ir kokia būtų situacija.
Nenoriu to daryti, kiekvienas gyvename savo gyvenimą ir kiekvieno mūsų likimai labai skirtingi.
Mes visada labai stengiamės kitiems žmonėms įdiegti savo suvokimą. Taip neturėtų būti. Pamirštame gyventi savo gyvenimą, vadovautis savo įsitikinimais ir pasidžiaugti kitų laime.
