Keliaujantieji iš Floridos į Aliaską dabar dažnai gali išvysti tokią dviejų gražių, jaunų žmonių reklamą: „Paulas and Ieva Cataldo. Americana music“.
Paulas (37 m.) – keliaujantis Amerikos muzikos atlikėjas ir kompozitorius. Užaugęs Bostone pas senelius, nes jauna 16-metė mama neturėjo galimybių jo auginti.
Ieva (26 m.) – nuo mažens lankiusi Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklą, dainavusi džiazo kolektyve „Kivi“, užaugusi mokslo daktarų šeimoje, baigusi magistro studijas, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Jie, atrodytų, niekada neturėjo susitikti. Bet susitiko šiaurėje, atokiame, vos kelias dešimtis gyventojų turinčiame Aliaskos miestelyje.
Jie dar nebuvo gimę, kai Jackas Kerouacas 1957 m. parašė savo kultinį romaną „Kelyje“, propagavusį laisvo, nesuvaržyto, neprisirišusio prie daiktų ir vietos, patiriančio tikrą gyvenimo džiaugsmą žmogaus idėją.
Juolab nebuvo gimę, kai gitaros meistras Bobas Dylanas (g. 1941) užkariavo Ameriką keliaudamas po visą šalį ir atlikdamas liaudies muziką (bliuzą, kantri, gospelą).
Paulas ir Ieva susitiko 2015 metų vasarą, kad po pirmo susitikimo pradėtų savo gyvenimo Kelią.
Nors Lietuvoje jie dabar praleido 5 mėnesius, pasikalbėti radome laiko tik likus kelioms valandoms iki jų skrydžio. Atgal į Ameriką, į jų šį kartą 26 000 kilometrų Kelią.
Paklausiau, ar jau spėjo susipakuoti lagaminus? Abu nustebę pažiūrėjo į mane. „Mūsų lagaminai – tik dvi kuprinės. Jose telpa viskas, ko mums reikia“, – nusijuokė Ieva.
Lietuviškai jau pramokęs Paulas tik patvirtino: „Taip, taip, viską. Kelyje daug nereikia.“
Bet iš tiesų jiems reikia daug. Daug patirčių, daug įspūdžių, bendrumo džiaugsmo, ieškojimų ir atradimų, kalnų viršūnių ir klausytojų šypsenų. Visko, ką jiems dovanoja jų ilgas Kelias.
– Ieva, kaip jūs iš Vilniaus priemiesčio Markučių pakliuvote į Aliaską? Jaunutė, anuomet vos 21-erių mergina, ir toks atšiaurus kraštas.
– Buvo vasara, norėjau pakeliauti. Kelionės, kopimas į kalnus, slidinėjimas buvo mano gyvenimo stilius nuo mažumės. Iš pradžių keliaudavau su tėvais, vėliau – po Europą su draugais. Ne poilsiauti, o įveikti sunkumus, kalnus.
Norėjau šįkart keliauti į Sibirą, viena, bet tėvai ir broliai užprotestavo. Na, jei taip, tai keliausiu į Aliaską! Norėjau viena todėl, kad tik tada gali daugiau bendrauti su vietos žmonėmis.
Mane visada traukė atšiauri gamta, kalnai, ir tokia vieta kaip tik buvo Aliaska. Tėvai apsidžiaugė, kad ne Sibiras.
– Tiesiog dūrėte pirštu į žemėlapį ir suradote tašką – miestelį Ankoridžą?
– Tikrai taip! Tai buvo vienintelė vieta, kur galima atskristi lėktuvu. Išlipau su maža kuprinėle iš lėktuvo, pasitiko šaltis, mėnesį trukęs lietus. Ir kas toliau? Niekas juk nelaukia.
Nukeliavau toliau, į mažą miestelį Vitjerį, susiradau barą, nusižiūrėjusi jį internete. Jame buvo tiekiama tik šviežia žuvis. Iškart priėmė dirbti, davė mažytį kambarėlį pernakvoti.
Kitų darbuotojų kaip ir nebuvo, darbas visą parą be pertraukos. Šeimininkas vaikė kaip pasiutęs. Po dviejų savaičių nusprendžiau – ne! Jei čia pasiliksiu, mano kelionė į Aliaską nebeteks jokios prasmės.
Išėjau tiesiai į gatvę. Žinojau tik tiek, kad iki skrydžio namo dar 3 mėnesius turiu kažkur gyventi ir dirbti. Ką?
Ėjau per mažą, gal 50 gyventojų miestuką, į kurį gali patekti tik tuneliu. Jautiesi kaip spąstuose. Čia tik užplaukia kruiziniai laivai, daug turistų.
Gal keturios kavinės, ir visos siūlo šviežią žuvį... Ėjau nuo vienos prie kitos ir klausinėjau, ar nereikia pagalbos. Vienoje kavinėje paklausė – o kada gali pradėti? Dabar!
Ir likau. Laisvo laiko buvo daugiau, dirbo nuostabūs žmonės. Miestelyje sutikau ir lietuvaitę, susidraugavome. Važinėdavome autostopu po visą Aliaską, lankėme mažus miestelius, kopėme į kalnus. Pagaliau nustojo lyti, pasirodė saulė.
– Bet Paulo jūsų kelionėse vis dar nebuvo?
– Nebuvo, bet jis, pasirodo, visą laiką buvo šalia, koncertavo Aliaskoje. Viename miestelyje, nusileidusios nuo kalnų, prie baro susitikome jaunuolį, kuris krovėsi į kemperį muzikos aparatūrą. Jis pažiūrėjo į mus, o po kurio laiko pamatėme, kad seka paskui mus.
Mes net truputį išsigandome. Garbanoti ilgi plaukai, tamsesnio gymio... Atsekė mus iki kitos kavinės. Tą patį vakarą sužinojome, kad jis turi itališko kraujo. Paulas nustebo, kad mes iš Lietuvos, daug klausinėjo.
– Girdėjau, kad pirmą vakarą jis paklausė jūsų, ar grojate bosine gitara, o antrą – ar būsite jo žmona.
Išgirdęs mano klausimą, Paulas energingai sulinksėjo, bet Ieva nusijuokusi patikslino.
– Paulas iškart pamatė, kad ant piršto neturiu žiedo. „Tu neištekėjusi? Tai gerai, greitai būsi ištekėjusi!“ O apie bosinę gitarą paklausė gal tik po 3 mėnesių.
– Nuo to vakaro jūs ir nebesiskyrėte?
– Išsiskyrėme, nes Paulas tęsė savo turą po Aliaską, o mes su drauge važinėdavome į jo koncertus. Net kai koncertuodavo jau Amerikoje. Kai praėjo tie trys mėnesiai ir man reikėjo skristi į Vilnių, nusipirkau naujus bilietus ir dar likau porą savaičių Montanoje, kur Paulas koncertavo.
– Tik dėl jo?
– Taip, bet nieko jam nesakiau, nors supratau, kad kažkas tarp mūsų vyksta... Jau Aliaskoje jis man dovanodavo tokį žiedelį, nupintą iš gėlyčių.
Juokais jam atšaudavau – kol tikro žiedo nebus, jokių kalbų! Nors širdyje nelabai tikėjau, kad ši romantiška pažintis taip pasibaigs ir kad mes sutikome vienas kitą.
– Ant jūsų rankos matau tikrą žiedelį. Vis dėlto jūs jį gavote? Spėsiu – dar viena romantiška istorija?
– Taip, taip, romantiška, – iškart patvirtina Paulas. Kai prašau papasakoti jo paties, jis purto galva.
„Ne, ne, man burna neatsidaro“, – prajuokina savo lietuvių kalbos žiniomis. Bet Aliaskoje vaikinui, atkakliai siekusiam lietuvaitės dėmesio, atsidarė, atrodo, ir burna, ir širdis.
– Paulas tikrai buvo atkaklus. Ėmė nuolat klausinėti: koks tavo žiedo dydis? Aš niekada jokio žiedo nemūvėjusi, nežinau. Be to, kam? Jis neatstojo.
Prieš išvykdamas iš Aliaskos jau griežtokai pareiškė: „Paskutinį kartą klausiu: koks tavo žiedo dydis? Daugiau nebeklausiu!“
Ką gi, pagalvojau – taip nerizikuosiu, – juokiasi Ieva. – Nuėjau į degalinę, kur buvo plastmasinių žiedelių, išsimatavau. Paskambinau jam, pasakiau. Dabar prisipažįstu – mano jausmai Paului užgimė pirmą minutę susitikus... Bet vis tiek netikėjau, kad iš to kas nors bus.
Bet buvo. Paulas pasipiršo lietuvaitei po dviejų mėnesių pažinties. Montanoje, prie Amerikos ir Kanados pasienio, kur tuo metu koncertavo.
– Gal dar nebūtų pasipiršęs, bet buvo nuostabi vasaros naktis ir nuostabi vieta – Ledynų nacionalinis parkas. Švietė pilnatis, mėnulio šviesa krito ant kalnų. Ir žiedelis puikiai tiko!
Bet Ievai jau tikrai atėjo laikas grįžti namo. Ji išskrido nupirkusi Paului bilietą atskristi į Lietuvą.
– Bet prieš tai reikėjo tėvams pasakyti, kad kitame pasaulio krašte susižadėjote? Gal geriau būtumėte tuomet iškeliavusi į Sibirą – ar ne taip pagalvojo tėvai?
– Manau, kad taip, – vėl juokiasi Ieva. – Ir tėvai, ir broliai, turintys rimtą profesiją, buvo absoliučiai prieš.
Kažkoks keliaujantis nepatikimas muzikantas, 11 metų vyresnis, be namų, nuolatinio uždarbio, be nuolatinės vietos! Kategoriškai ne! Bet lapkričio mėnesį Paulas atskrido į Lietuvą.
Čia buvo šalta, niūru, tamsu... Pirmą kartą į Rytų Europą. Bet jis nuolat viskuo džiaugėsi. Jis tiesiog spinduliuoja visiems meilę. Ir mano šeimos narių širdys atitirpo.
Mano griežtajam tėčiui Paulas yra tikras ilgų vakaro pokalbių ir žvejybos draugas. O mama tiek jį lepina dėmesiu ir skaniais valgiais, kad Paulas su kaupu gauna tai, ko vaikystėje, matyt, labai ilgėjosi augdamas be mamos, – mamos meilę.
Į savo vestuves, Vilniuje surengtas Ievos mamos, jaunieji vos spėjo grįžti prieš dieną iš Portugalijos, kur Ieva studijavo, o Paulas koncertavo. Atskrido iš Bostono ir Paulo giminės. Vestuvės buvo linksmos, nedidelės ir jaukios, kaip jaunavedžiai norėjo. Šiltos, nors buvo vasaris.
O po to jie išvyko į romantišką povestuvinę kelionę? Taip, labai romantišką. Keliavo keletą mėnesių po Europą, gyvendami ant galinės automobilio sėdynės.
– Mūsų „Subaru“ buvo mums ir gyvenamasis kambarys, ir miegamasis, ir virtuvėlė. Puikiai tilpome, mūsų gitaros tilpo. Kelionės netrukdė man studijuoti ir mums jau abiem kartu koncertuoti.
Paulas tikrai manęs buvo paklausęs, ar moku groti bosine gitara. Nemokėjau. Jau tada, kai ėmėme planuoti vestuves, jis man nupirko gitarą.
Jis mane ir išmokė. Būdamas Lietuvoje Paulas kūrė ir naujas dainas, mes repetavome. Tapome ne tik sielos draugais, bet ir muzikos partneriais.
Mūsų povestuvinė kelionė nebuvo be tikslo. Norėjome prieš grįždami į Ameriką pažinti Europą, įvairių šalių gyvenseną, žmones. Tiesiog gėrėme į save tą patirtį.
– Ir jūsų neišgąsdino toks gyvenimo stilius? Kai supranti, jog kelionės su gitara ir keliaujančiu muzikantu yra ne tik romantika, bet ir gyvenimas. Ne itin patogus ir turbūt niekada prabangus.
– Nė kiek! – šypsosi Ieva. – Man toks gyvenimo būdas yra itin žavingas. Nes aš už tiek mažai gaunu tiek daug!
– Paulai, kuo jus sužavėjo ši lietuvaitė? – banaliai teiraujuosi įdėmiai mūsų pokalbio besiklausančio P.Cataldo. Nors man pačiai, bendraujant su abiem žaviais, simpatijas savo šypsenomis ir visada gera nuotaika akimirksniu užkariaujančiais jaunuoliais, atsakymas beveik aiškus.
– Ieva... – Paulas ieško lietuviškų žodžių, – ji buvo kažkokia ypatinga mergina. Aš pats tuo metu jau trečią kartą keliavau muzikuodamas po Aliaską. Pirmoje kelionėje buvau su anuometine mergina, bet ji neištvėrė.
Ne kiekviena moteris tai gali, jos nori stabilesnio gyvenimo. Ieva po Aliaską keliavo viena... Ją traukė kalnai, kaip ir mane. Iškart pajutau, kad ji ypatinga. Jausmas jai buvo visai kitoks, nuo pirmos minutės jaučiau, kad ji mano sielos draugė. Ore tvyrojo tas jausmas, kažkas nenusakomo...
Paulas muzikos mokyklos nelankė. Jo aistra vaikystėje buvo gyvūnai, ypač ropliai. Kai jauna mama rado po vaiko lova augantį aligatorių, nebeištvėrė, išsiuntė sūnų pas senelius.
Nors jau 10-oje klasėje Paulas subūrė savo muzikos grupę, studijuoti pasirinko zoologiją. Bet zoologu taip ir netapo. Baigęs mokslus atsikraustė į Niujorką.
– Dainavau ir grojau baruose vadinamąją „americana“ – amerikietišką liaudies muziką. Vaikas būdamas girdėdavau senelę dainuojančią šio stiliaus dainas. Tai galbūt mane ir patraukė. Patraukė ir Niujorko laisvė, didmiesčio tempas.
Bet pragyventi Niujorke, kur vien būsto nuoma kainavo apie 2000 JAV dolerių, iš muzikos buvo sunku. Paulas dirbo ir barmenu vienoje iš „elito“ kavinių. Bet pagaliau metė tą darbą, neištvėręs žvaigždūnų pastabų.
– Kai vienas aprėkė, jog jo kapučine per mažai putų, išėjau. Nusprendžiau – geriau gyvensiu paprasčiau, bet laisviau. Įsigijau kemperį ir patraukiau su gitara per visą Ameriką. Taip kaip Bobas Dylanas...
– Jūsų, Paulai, atliekamos dainos – tai pasakojimai apie keliones, sutiktus žmones, įspūdžius?
– Taip, ir ši muzika labai populiari, yra Amerikos pasididžiavimas. Mes koncertuojame ne salėse, bet alaus daryklose, distilerijose. Ir visada pilnoms auditorijoms, – pasakoja Paulas.
Kai rašau apie Ievą ir Paulą šias eilutes, jie jau keliauja po Ameriką. Jos perimetru nuo Floridos iki Aliaskos. Per penkis kelionės mėnesius įveiks 26 000 kilometrų ir koncertuos beveik kiekvieną dieną. Pasirašytos sutartys dėl 150 koncertų.
– Ieva, penki mėnesiai kemperyje, gyvenimas mažytėje erdvėje. Turėtumėte būti lyg astronautai, taip prisiderinę vienas prie kito ir psichologiškai?
– Daugiau problemų kyla, kai sustojame ir imame vaidinti normalios šeimos gyvenimą, – juokiasi Ieva. – Kai keliaujame, kiekvienas turime savo pareigas, jokių pykčių nekyla, nėra progų ginčams. O kur ir išeitum susipykęs? Juk turėtum grįžti vėl atgal.
Taip atsiranda didesnis atlaidumas vienas kitam, pagarba kito nuomonei. Tai ugdo asmenybę.
Be to, mūsų erdvę užpildo sutikti žmonės, nauji vaizdai. Dieną dažniausiai abu laipiojame po kalnus, tai mūsų abiejų aistra. O vakare nusileidžiame nuo viršūnių žemyn ir koncertuojame. Vakare – vėl į kelią.
– Sunku išsiruošti į 5 mėnesius trunkantį turą?
– Labai lengva. Užrakini savo būsto Tampoje, kur mes gyvename su Paulo seneliu, duris, susikrauni gitaras, įsimeti keletą drabužių, ir – pirmyn. Maisto nusiperkame kelionėje, gaminame pasikeisdami porą kartų per dieną.
Mums nereikia ir šaldytuvo, pavertėme jį spintele, nes valgome daug daržovių, kurioms nebūtinas šaldytuvas. Degalinėse yra rūbų skalbimo automatai, prisipilame vandens. Daug nemokamų poilsio aikštelių, kur ir apsistojame, – pasakoja Ieva.
Ji neslepia, kad nakvynės vietoje reikia labiau saugotis valkataujančių žmonių, kurie taikosi apvogti, nei žvėrių. Nors Aliaskoje meškos – kasdienybė.
– Viena buvo net letena išmušusi kemperio langą, taip pat taikėsi kažką nugvelbti. Bet jos nepavojingos, jei nekeli grėsmės jų mažyliams, – sako Ieva. Turbūt žino – juk jos vyras vis dėlto studijavo zoologiją.
Kelionėje nutinka ir linksmų, ir skaudžių atsitikimų. Susipažinę ir susidraugavę kopdami į kalnus su vienu vaikinu, po kelių dienų sužinojo, kad jis žuvo kopdamas. Jo mama tapo gera Ievos ir Paulo drauge. Nuolat atskrenda į jų koncertus, kad ir kur jie būtų. Kaip ji pati sako, bendraudama su jais ji jaučia nenutrūkstantį ryšį su savo sūnumi...
Pasiekę Aliaską Ieva ir Paulas toliau keliaus pagal Uolėtuosius kalnus iki pat Meksikos, Kalifornijos pakrante, nusileis iki Floridos.
O žiemą skris atgal į Lietuvą. Nors Amerikoje daug amerikietiško stiliaus muzikos atlikėjų, Paulo ir Ievos Cataldo duetas – vienas geidžiamiausių. Ir todėl, kad patinka jų duetas, ir kad Ieva – lietuvaitė, ir kad vilki romantiškas sukneles, ir kad abu žavūs, ir kad keliauja ne tik po savo teritoriją, bet po visą šalį.
– Kas nors galėtų paklausti – o koks vis dėlto yra jūsų kelionių, tokio gyvenimo būdo tikslas? – klausiu atsisveikindama.
– Tapti turtingam! – greitai atsako Paulas, sukeldamas Ievos juoką.
– Mes abu manome, kad tikrai kas dieną tampame turtingesni. Patirčių, įspūdžių, gyvenimo džiaugsmo. Juk didžiausias turtas yra galimybė mokytis, tobulinti save.
Viskas ateityje pravers. Aš ketinu imtis mokslinės karjeros, nes man labai smagu mokytis. Kol kas neplanuojame gyventi vienoje vietoje. Visas mūsų turtas telpa keliose kuprinėse. Bet ten slepiasi ir mūsų didžiausias turtas – pažinimo laisvė.
