Paties britų ir airių kilmės dainininko gyvenimas nuo jo dainų daug nesiskyrė. Laimingai 42 metus vedęs ir tris vaikus auginantis Chrisas žino, ką reiškia išdavystė.
Daugiau nei prieš 20 metų vyras išdavė žmoną su jaunute aukle. Tačiau pora neišsiskyrė.
Išskirtiniame interviu „Stiliui“ šių detalių atlikėjas viešinti nepanoro, sakė, kad apie tokius intymius dalykus jis niekada nėra linkęs kalbėti.
Tačiau ir neaptariant skaudaus laikotarpio tapo aišku – lapkritį Kaune koncertuosiantis Chrisas de Burghas gyvena taip, kaip ir dainuoja, – su laiko patikrinta meile.
– Esate labai populiarus Brazilijoje, Norvegijoje. Kaip manote, kodėl esate mėgstamas tokiose skirtingose valstybėse?
– Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų su viena įrašų bendrove sudarėme sutartį. Įrašai buvo išsiuntinėti po visą pasaulį. Šalis, kuriai patiko įrašas, galėjo jį reklamuoti.
Nutiko taip, kad viena mano daina sulaukė didžiulio susidomėjimo Brazilijoje. Ji tapo didžiuliu hitu, tarp populiariausių laikėsi, regis, tris mėnesius.
Pamažu mano įrašai išpopuliarėjo pasaulyje: Kanadoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, Rusijoje... Galiu pasakyti, kad populiarumui didžiulės įtakos turi reklama.
Dabar esu išleidęs 25 albumus ir turiu gerbėjų iš daugybės skirtingų valstybių. Tai sunkaus darbo ir, kaip man atrodo, ta pačia koja žengiančios sėkmės rezultatas.
– Panašu, kad po pasaulį keliavo ne tik jūsų kūriniai. Jaunas dienas praleidote kraudamas lagaminą, tiesa?
– Kelionės padovanoja geriausią patirtį. Keliaudamas sužinai apie kitas kultūras.
Pavyzdžiui, šiemet švenčiame penkiasdešimt metų nuo pirmojo žmogaus pilotuojamo erdvėlaivio nusileidimo Mėnulyje, kai žmonės suvokė, kad jie gali palikti savo planetą.
Šis precedento neturintis atvejis žmones suvienijo. Kelionės mūsų laikais yra nuostabus dalykas jaunam žmogui: išlaidos nėra tokios didelės, o pasaulyje yra tiek daug ko pamatyti.
Man labai pasisekė, kad aplink Žemės rutulį galėjau keliauti būdamas jaunas.
– Gimėte britų diplomato šeimoje Argentinoje. Jūsų senelis, buvęs Indijos armijos generalinio štabo viršininkas, septintajame dešimtmetyje nusipirko pilį Airijoje, kur jūs rengėte pirmuosius koncertus. Ar šeimos turtai padėjo muzikanto karjerai?
– Nemanau. (Juokiasi.) Taip, mūsų šeimos istorija įdomi, bet nemanau, kad tai gali turėti įtakos. Tu pats turi įrodyti savo galimybes muzika ir dainomis.
Reikia mokėti sukurti tai, ką žmonės nori išgirsti, reikia būti talentingam. Visų svarbiausias dalykas – žmonės, kurie nori tave girdėti. Viską nusprendžia publika, kuriai tavo šaknys nėra reikšmingos.
– Jūsų kūryboje jaučiamas mums, europiečiams, egzotiškų kultūrų poveikis.
– Na, galiu duoti tokį pavyzdį. Daug lankausi Libane, Beirute rengiu daug koncertų. Parašiau keletą dainų su libaniečių atlikėjais, viena jų vadinasi „Libano naktis“ (angl. „Lebanese Night“).
Ji tapo dideliu hitu arabiškose šalyse. Tas pat nutinka ir man gyvenant Airijoje – įlieju airiškos muzikos į savo dainas.
– Buvote pirmasis vakarietis, Libane koncertavęs po pilietinio karo. Taip pat norėjote surengti koncertą Irane. Kodėl savo koncertams renkatės tokias neįprastas vietas?
– Daugiau nei prieš trisdešimt metų supratau, kad mano muzika Irane yra be galo populiari. Buvau pirmasis žmogus, kuriam buvo duotas leidimas koncertuoti šioje šalyje.
Tačiau koncerto Irane taip ir nesurengėme. Bandėme gal keturis ar penkis kartus – buvo daug politinių sunkumų ir problemų. Vis dėlto neprarandu vilties vieną dieną ten sudainuoti. Žinau, kad ten gyvena daugybė žmonių, norinčių mane išgirsti.
Libane pasirodžiau po pilietinio karo. Žinojau, jog ši šalis vis dar pavojinga, tačiau vis tiek ten vykau, nes jaučiau, kad turiu priežastį tai daryti.
Kaskart, kai sugrįžtu į Libaną, jaučiuosi labai laimingas. 2017-aisiais Libano žmonės man įteikė pagrindinį apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus.
– O Lietuvą ar prisimenate?
– Prisimenu, kai su savo grupe lankiausi Vilniuje. Tuomet Lietuva dar neseniai buvo atgavusi nepriklausomybę. Buvo karšta diena ir mes sėdėjome lauke.
Pro mus praėjo jauni žmonės, visi jie buvo liekni ir gražūs – jauni vyrai ir jaunos moterys. Į galvą man šovė mintis: jie maitinasi geru maistu.
Kai grįžau po kelerių metų, į Lietuvą jau buvo atkeliavęs „McDonlad’s“ prakeiksmas, pastebėjau, kad žmonių valgymo įpročiai pasikeitė.
Bet turiu pripažinti – Vilnius yra gražus miestas. Tikrai manau, kad Lietuva – žavi pasaulio dalis.
– „Lady In Red“ yra viena garsiausių jūsų dainų. Ar joje dainuojama apie konkretų asmenį?
– Ne, joje apie konkretų asmenį nedainuojama.
– Esate vedęs 42 metus. Ar jūsų santuoka tokia pat romantiška kaip ir jūsų dainos?
– Nemanau, kad mūsų santuoka su žmona labai skiriasi nuo kitų. Taip, mano dainos yra romantiškos, bet taip yra todėl, kad turiu gerą vaizduotę.
Suprantu, kad visų gyvenimas yra skirtingas, visų gyvenimas yra sunkus. Mes visi stengiamės iš gyvenimo pasiimti viską, ką galime.
Visuose santykiuose yra skirtingų – nuostabių ir sunkių – periodų. Tas pat pasakytina apie santykius su viskuo – pavyzdžiui, darbu.
Neseniai su šeima penkias dienas buvome Londone, nuostabiai praleidome laiką. Rugpjūtį kartu planuojame vykti atostogų.
– Princesei Dianai dedikavote dainą. Ji buvo didelė jūsų gerbėja. Diana jus pažinojo ne tik per muziką?
– Pažinojau ją. Ji buvo gerbėja. Mes susirašinėjome laiškais, keletą kartų buvome susitikę. Taip pat prisidėjau prie jos labdaringos veiklos, kuria ji užsiėmė iki mirties.
Koncertavau jai atminti skirtame koncerte. Pažįstu jos brolį Charlesą Spencerį. Manau, kad įvyko tragiškas atsitikimas. Perskaičiau visas istorijas, kuriose buvo rašoma apie tai, kas atsitiko tą naktį Paryžiuje.
Atrodo, kad viskas nutiko dėl labai bjaurių priežasčių: vairuotojas buvo per daug išgėręs, bet jam buvo liepta vairuoti automobilį, kuriame sėdėjo Diana. Ir jis vairavo per greitai.
– Koks jausmas būti muzikantu, kurio dainos atlieka savotišką vaidmenį žmonių santykiuose? Jūsų kūriniai skamba ir per pirmuosius pasimatymus, ir per skaudžius išsiskyrimus. Jaučiate, jog tai tam tikras įsipareigojimas?
– Gera žinoti, kad muzika gali padėti žmonėms. Socialiniuose tinkluose sulaukiu daugybės padėkos kupinų žinučių – žmonės dėkoja, jog mano dainos jiems padeda ištverti sunkiu laikotarpiu, net tuomet, kai miršta jų tėvai.
Žmonėms galima padėti per dainas, jos žmones paliečia. Tą patį išgyvenau ir aš: kai augau, klausiausi „The Beatles“ ir Bobo Dylano. Jų dainos man yra svarbios, nes susijusios su prisiminimais.
Iš gerbėjų nuolat girdžiu, kad „Lady In Red“ („Dama, vilkinti raudonai“) buvo jų vestuvių daina ar kad ji padėjo įveikti krizę.
Neseniai buvau Londone, lankiausi turkų restorane, ten buvo daug turkų. Staiga restorano vadybininkas paleido „Lady In Red“ ir visi pradėjo dainuoti.
Aš atsistojau ir pradėjau dainuoti drauge. Tai žmones padarė laimingus, o ir aš pats jaučiausi patenkintas galėdamas prisidėti prie gerų jų prisiminimų.
