Yuko Yamasaki, ambasadoriaus žmona, gaiviu viesulu įsiveržė į mūsų visuomeninį gyvenimą. Vos pasirodžiusi viešumoje, ji iškart buvo pripažinta viena elegantiškiausių, patraukliausių ir diplomatinio korpuso, ir šalies moterų. Japonai santūrūs, gana uždari, nelinkę greitai susidraugauti žmonės?
Tik ne Yuko!
Laibutė, juodaplaukė, jaunatviška moteris, nuolat užkrečiamai besijuokianti, puikia nuotaika, optimizmu, geranoriškumu ir atvirumu iškart užkariauja vos sutiktų žmonių širdis. Ir jos nebeįmanoma pamiršti, rašoma žurnale „Stilius“.
Japonijos ambasadoriaus rezidencijoje ji pasitiko pasipuošusi kimono, nes to iš anksto buvau paprašiusi. Ir nė kiek nesibrangino, kai fotografas pasiūlė išeiti nusifotografuoti į gatvę, nors pūtė ne pats šilčiausias vėjas.
O kol jos nebuvo, svetainėje su „Stiliaus“ žurnaliste prisėdo pasikalbėti ir pats ambasadorius, apsidžiaugęs, kad jam pavyko išvengti fotografo surengtos fotosesijos.
Nors ir mėgstantis pajuokauti draugų vakarėliuose, taip pat atviras ir lengvai bendraujantis, ponas Shiro apie valstybės reikalus kalba rimtai ir atsakingai.
Japonijoje jis maždaug 40 metų dirbo vyriausybės pareigūnu, kūrė slaugos draudimo sistemą senjorams, ir dabar 5 mln. pagyvenusių žmonių gauna visas gydymo ir socialines paslaugas.
Kai 2011 metais Japonijoje įvyko 9 balų žemės drebėjimas, o dėl cunamio žuvo daugiau nei 20 000 žmonių ir buvo sukelta katastrofinių padarinių – atominės elektrinės avarija, ponas Shiro, būdamas premjero sekretoriumi, drauge su premjeru ėmėsi valdyti katastrofą ir likviduoti jos padarinius.
Ambasadoriaus pareigos jam yra pirmas ir naujas veiklos etapas. Bet turi patirties dirbti užsienyje – 4 metus jis dirbo ir Niujorke tuo metu, kai JAV ir Japonijos santykiai buvo ypač įtempti.
– Jūsų ekscelencija, nors Japonija ir Lietuva yra tolimos šalys, Japonijoje, vienoje galingiausių ir turtingiausių pasaulio valstybių, kad ir kaip keista, atrodo, yra tokių pat sunkumų kaip ir mažytėje Lietuvoje?
Tai ir pagyvenusių žmonių, ir jaunimo užimtumo problemos. Pagaliau kaimynystėje turime nesaugią atominę elektrinę. Tad Lietuvos problemos jums neturėtų būti svetimos. Ir Japonijos patirtis jas sprendžiant mums praverstų.
– Tikrai turime nemažai bendro. Japonai – ilgaamžiai, ir vyriausybė dėjo daug pastangų, kad jų gyvenimas būtų kuo malonesnis. Turbūt visi pastebi, kiek daug japonai senjorai keliauja, jie gali sau leisti gyventi beveik be rūpesčių.
Tačiau jaunų žmonių problemos buvo paliktos nuošaly, ir mes jas šiandien matome. Sunku įsigyti būstą, gimsta vis mažiau vaikų, moterys po gimdymo nebegrįžta į darbą.
Bet būdamas Lietuvoje matau, kad Japonijoje pažengta į priekį gal 15 metų. Todėl Japonijos patirtis sprendžiant tas problemas labai praverstų Lietuvai. Lietuva – jauna šalis ir turi galimybių tas problemas spręsti. Labai svarbus yra subalansuotas vystymasis.
Tai yra trijų elementų balansas – bendruomenės, šeimos ir šalies ekonomikos. Jei tarp šių segmentų būtų pusiausvyra, Lietuva pažengtų į priekį, nes Japonijoje, pavyzdžiui, stipri ekonomika, ir tai labai mums padeda.
– Ką jūs žinojote apie tolimą Lietuvą prieš čia atvykdamas?
– Lietuva maža, bet labai graži šalis. Japonijoje žinoma žydų gelbėtojo japonų diplomato Chiune Sugiharos veikla Lietuvoje, ir dėl to Lietuvos vardas mums pažįstamas.
Atvykus dar labiau nustebino puikūs žmonės ir gamta. Atskrenda daug mano svečių, draugų iš Japonijos, ir visi lieka sužavėti jūsų šalies.
– Bet gal yra kas nors, kas nustebino, ir nebūtinai gerąja prasme?
– Čia sužinojau, kad Lietuvoje yra tokių pat problemų kaip ir Japonijoje. Pavyzdžiui, savižudybių skaičius labai didelis. Artimiausiu metu iš Japonijos atvyks specialistų, jie bendraus su Lietuvos Vyriausybe, nevyriausybinėmis organizacijomis, dalinsis patirtimi. Šią skaudžią visuomenės problemą būtina spręsti kuo greičiau, ir mes galime padėti.
Bet dabar užleidžiu vietą savo žmonai ir ačiū jums, kad domitės, – mandagiai nusilenkęs ambasadorius išskuba į savo darbo kabinetą. Ant stalelio jau garuoja žalioji japoniška arbata, ir ponia Yuko pilsto ją į mažyčius porcelianinius puodelius.
– Ponia Yuko, ką reiškia jūsų vardas? Žinau, kad Japonijoje paprastai vardai turi savo reikšmes, – klausiu iškart nusišypsojusios moters. Išklausiusi vertėjos Harukos Seto išverstą klausimą ji atsako.
– Jūs teisi! Yuko reiškia „plati širdis“, „geraširdė“, – dar labiau ji nusišypsojo, kai patvirtinau, kad toks vardas jai labai tinka. Nors ponia tik metus gyvena Lietuvoje, yra laukiama viešnia įvairiuose renginiuose, draugų vakarėliuose dėl savo geranoriškumo ir linksmo charakterio.
– Mes mažai žinome apie jūsų šeimą, studijas, pomėgius. Kažkodėl esame įsitikinę, kad jūs, japonai, nelinkę atvirauti europiečiams.
– Nėra jokių paslapčių! Turiu du brolius. Ir pati turiu tris suaugusius vaikus.
Dabar jau aš išpūčiau akis. Tris vaikus? Poniai Yuko vargu ar duotum daugiau nei 35 metus. Moteris vėl kvatojasi.
– Ačiū, ačiū, – atsako lietuviškai. – Mano sūnūs abu dirba Tokijuje. Anksčiau vienas dirbo Londone, o kitas Singapūre. Jaunėlė dukra studijavo Šveicarijoje, bet dabar sugrįžo į Japoniją.
– Tai jūs dar ir močiutė?!
– Taip, taip, dabar jau trijų anūkų!
– Nesunku dabar be šeimos?
– Visai nesunku, o labai nuostabu! Nereikia sūpuoti anūkų ir sėdėti namie. Niujorke turėjau daug draugų ir vėliau gyvendama Tokijuje tik ir svajojau vėl išvykti į užsienį. Kai vyras gavo darbą Lietuvoje, net rankomis plojau iš džiaugsmo!
– Kur jūs sutikote savo vyrą?
– Turėjome bendrų draugų ir susitikome vienoje šventėje. Taip dažnai nutinka jauniems žmonėms.
– Ar Japonijoje yra tradicija pasipiršti, įteikti žiedelį?
– Yra. Jaunajam reikia aplankyti mylimosios šeimą, atnešti tradicinę dovaną tėvams ir paprašyti dukros rankos. Tradicinė dovana gali būti ir džiovinti kalmarai.
– O jei tėvai pasako: ne! Dovana jau įteikta...
– Tėvai iš anksto duoda sutikimą, ir tik po to organizuojamas susitikimas.
– Bet jei mergina myli, o tėvai sako – ne? Ar Japonijoje įmanoma, kad mergina paprieštarautų, pabėgtų iš namų?
Yuko ilgokai svarsto, kol atsako:
– Jei labai nori ištekėti, ji stengiasi įtikinti tėvus.
– Jūsų tėvai, suprantu, neprieštaravo. Ką veikia jūsų tėvai?
– Motina buvo namų šeimininkė, kaip ir dauguma to meto moterų. Tėvas buvo valstybės pareigūnas ir atlikdavo darbus, susijusius su pokarinės Japonijos atkūrimu. Aš studijavau ekonomiką universitete, nors tuo metu ekonomikos fakultete moterų studenčių buvo tik 5 procentai.
– Skaičiau, kad jūs vis dėlto pasirinkote kulinarijos sritį, dirbote leidykloje, redagavote kulinarijos knygas, rašėte straipsnius. Aišku, vyras dėl to turbūt labai apsidžiaugė?
– Tikrai nepyko, – pasakė Yuko. – Šeima buvo laiminga. Anksčiau moteriai Japonijoje buvo labai sunku rasti darbą pagal specialybę, todėl pasirinkau darbą leidykloje, kur moterys irgi galėjo aktyviai dirbti, ir kartais darbe redaguodavau žurnalo kulinarijos puslapius.
– Jau žinau, kad Lietuvoje mokėtės gaminti ir tradicinius lietuvių valgius, net cepelinus. Negi pavyko?
– Labai gerai! Tik verdant gal trečdalis jų suiro! Užtat sušius gaminti man sekasi, ir to mokau Lietuvoje savo drauges, kitų ambasadorių žmonas. Patikėkit, naminiai sušiai skiriasi nuo tų, kuriuos jūs valgote restoranuose.
Ir padaromi labai paprastai. Pavaišinau lietuvių drauges, ir joms patiko. Tikrai jų paragausite, – linksmai pažadėjo ambasadoriaus žmona. – Man įdomu išmokti gaminti įvairių šalių tradicinį maistą, nes tai atspindi ir istoriją, kultūrą. Man patinka lietuviškas sūris, medus, juoda duona. Labai mėgstu jūsų pyragą „Tinginį“ ir sausainius „grybukus“, tik dar neišmokau jų kepti.
– Mums, europiečiams, labai įdomu, kokios tradicijos japonų šeimose. Ar jos išlikusios iki šiol? Japonų gyvenimo kultūra visada atrodo paslaptinga... Ar šeimos patriarchališkos? Kokie tėvų ir vaikų santykiai? Ar dažnos skyrybos? Girdėjau, kad vyrai dirba net iki nakties, po 20 valandų ir šeimai nebeturi laiko.
– Japonijoje pagarba vyresniesiems yra visuotinė, tradicinė. Mamos kartos moterų skyrybų nebuvo daug, dabar laisviau. Daugiau ir neištekėjusių moterų.
Europiečiams gal atrodo, kad mūsų šeimos patriarchalinės ir japonų moterys silpnos, bet iš tikrųjų ne, – kvatojasi Yuko.
– Japonijoje mes matome ypač ryškų imperatoriaus garbinimą. Štai praėjusią savaitę vyko iškilminga Chrizantemų sosto imperatoriaus Naruhito inauguracijos ceremonija. Daug ceremonijų, kurių mes nesuprantame. Arbatos gėrimai, įvairūs nusilenkimai, pasisveikinimai... Reikia daug žinoti norint pagarbiai bendrauti su japonais. Pavyzdžiui, susitikęs japoną juk nepulsi bučiuoti į skruostą? Nors jūs pati jau bučiuojatės...
– Anksčiau arbatos gėrimo ceremonija buvo labai populiari, o dabar ši tradicija nyksta, nors mes ją labai gerbiame kaip autentišką kultūrą.
Pagarba imperatoriškajai šeimai yra visuotinė. Taip, nusilenkti pasisveikinant būtina.
Japonijoje tikrai susitikę jokiu būdu nesibučiuojame, kaip įprasta pas jus ar Prancūzijoje. Kitaip yra su užsieniečiais draugais.
– Bet vaikus bučiuojate?
– Taip pat nelabai... Bet visada apsikabiname.
– Kai sakome „Japonija“, mūsų vaizduotėje tuoj iškyla sakuros ir kimono. Ar kimono reikšmė, tradicija išliko stipri ir XXI amžiuje?
– Kimono nėra kasdienis apdaras. Dažniausiai vaikai pirmąjį kimono gauna per Šiči go san šventę, kai 3–7 metų mergaitės ir 5 metų berniukai eina į šventyklą atlikti tam tikrų apeigų, ir tam yra aprengiami kimono. Berniukų kimono yra pusiau sijonėliai.
– Bet kimono lydi moterį visą gyvenimą?
– Tiesa. 20-metės merginos ir vaikinai sausio vidury švenčia pilnametystės šventę, tai yra valstybinė šventė. Merginos tos šventės metu paprastai vilki prabangų kimono ilgomis rankovėmis.
Kimono gali būti perduodamas net trims ar daugiau kartų.
Aš savo pilnametystės šventiniu kimono papuošiau dukrą per jos pilnametystės šventę, o dabar pasipuošiau savo mamos kimono, – didžiuodamasi sako Yuko. – Vieną kartą man teko kartu su vyru eiti į imperatoriaus surengtą šventę sode ir reikėjo gražiai apsirengti.
Kuo pasipuošti? Pasirausiau spintoje ir radau nuostabų mamos kimono, kuris ten išgulėjo 10 metų. Nuo tada dažnai juo puošiuosi.
– Tačiau kimono turi ir tam tikrų reikšmių?
– Taip. Pavyzdžiui, dabar dažnai per vestuves iš pradžių nuotaka vilki baltą suknelę, bet per priėmimą persirengia spalvingu kimono. Kimono gali būti įpieštas šeimos herbas – toks ir mano. Jei einama į arbatos gėrimo ceremoniją, taip pat puošiamasi kimono. Bet gatvėse Japonijoje vilkima paprastai, džinsai yra įprasčiausias drabužis.
– Kimono atrodo toks nepatogus, varžantis, verčiantis tipenti mažais žingsneliais... Ir kam dar ta keista kuprinė ant nugaros?
– Taip, labai skiriasi nuo europietiškų drabužių... Kasdienybėje mes jo ir nevilkime.
Gaila, kad Japonijoje kimono tradicija jau sunkiai gyvuoja tarp jaunimo ir mažėja tradicine technika kuriančių meistrų, kurie dažo, piešia, audžia ir kuria gražius kimono.
O ant nugaros – ne kuprinė, o kimono diržas „obi“. Kimono forma vienoda, keičiamos tik detalės. Diržas yra 4 metrų ilgio. Obi užsirišimas padeda judinti kūną ir gerinti sveikatą, todėl japonų senelės tokios ilgaamžės ir energingos, – sako ambasadoriaus žmona.
Kai pagyriau, kad ji tokia atvira, ir paklausiau, ar ambasadorius nepatarė, apie ką kalbėti ir ko nekalbėti su žurnaliste, ponia Yuko tik sumojavo rankomis, nusijuokė ir lietuviškai atsakė: tikrai ne!
– Yuko, ką žinojote apie Lietuvą prieš atvykdama čia?
– Nedaug, bet tuoj prisipirkau knygų apie Lietuvą. Atsitiktinai sužinojau apie knygelę vaikams „Kakė Makė“. Man taip patiko, kad ėmiau galvoti, kaip ją išleidus Japonijoje. Nebuvo lengva tartis su leidyklomis, bet galų gale pavyko. Kaip žino apie Suomiją skaitydami apie mumius trolius.
Labai džiaugiausi, kad tai man pavyko, ir „Kakė Makė“ lapkričio mėnesį prakalbės ir japoniškai. Mes abu su vyru labai daug padėjome, ir japonai jau iš anksto rezervavo net 2200 egzempliorių kalėdinėms dovanoms. Knygas vaikams skaito skaito ir seneliai, ir tėvai, tad ir jie išgirs apie Lietuvą.
– Yuko, jūs mokotės lietuvių kalbos ir lietuvių liaudies dainų. Su Žemyna Trinkūnaite mokotės groti kanklėmis. Ar turite ir muzikinį išsilavinimą?
– Vaikystėje griežiau violončele. Man patinka lietuviškos dainos, jose daug poezijos. Nors nedaug suprantu, muzika neturi sienų.
– Ponia Yuko, išduosiu paslaptį. Visi jūsų draugai Lietuvoje mano, kad jums ne daugiau nei 40 metų, tačiau esate trijų jau suaugusių vaikų mama. Ar nebūtų galima sužinoti tos stebuklingos jūsų naudojamos japoniškos kosmetikos pavadinimo?
Yuko tiek kvatojosi, kad ilgai net nepajėgė atsakyti į mano klausimą.
– Nuoširdžiai dėkoju, bet visi mūsų draugai, kurie atvyksta iš Japonijos, negali atsigėrėti nuostabiomis Lietuvos moterimis! Tad gal jūs man išduosite grožio paslaptis? – linksmai baigė pokalbį Y.Yamasaki.
Jaunajam reikia aplankyti mylimosios šeimą, atnešti dovaną tėvams ir tik tada paprašyti dukros rankos.
