Žvilgsnis į naujus Lauros ir Šarūno Mazalų namus: „Rūpesčiai prasidėjo nuo pat pradžių“

Žurnalistų Lauros (29 m.) ir Šarūno (31 m.) Mazalų šeimos židinio neįstengė užgesinti sunki dukters liga. Jie džiaugiasi savo trimis atžalomis, verslo sėkme ir maloniais naujakurių rūpesčiais.

 Mazalų šeima naujuose namuose.<br> LR montažas.
 Mazalų šeima naujuose namuose.<br> LR montažas.
Laura ir Šarūnas Mazalai su dukromis Deimile ir Aurėja bei mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
Laura ir Šarūnas Mazalai su dukromis Deimile ir Aurėja bei mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
  Laura Mazalienė su mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
  Laura Mazalienė su mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
  Laura Mazalienė.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
  Laura Mazalienė.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai su dukromis Deimile ir Aurėja bei mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai su dukromis Deimile ir Aurėja bei mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai su dukromis Deimile ir Aurėja bei mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai su dukromis Deimile ir Aurėja bei mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su dukromis Deimile ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su dukromis Deimile ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su dukromis Deimile ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su dukromis Deimile ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Šarūnas Mazalas sukasi virtuvėje.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Šarūnas Mazalas sukasi virtuvėje.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja vonioje. <br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Deimilė ir Aurėja vonioje. <br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Žvilgsnis į naujus Mazalų namus.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai su mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai su mažuoju Matijumi.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su vaikais.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė su vaikais.<br>Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
 Matijaus krikštynų akimirkos.<br>Akvilės Razauskienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (37)

Lrytas.lt

Nov 8, 2019, 10:01 AM, atnaujinta Nov 8, 2019, 5:36 PM

Lietingą, rudeniu alsuojančią dieną klaidžiodama mažomis prestižinio Vilniaus mikrorajono gatvelėmis ieškojau naujų jų namų. Pamačiusi juos ir eidama balų pilnu takeliu pažvelgiau į šių namų langus – pro juos dvelkė jaukumas.

Vos namų šeimininkams pravėrus duris pajutau šilumą, kuri sklido ne tik nuo rusenančio židinio, bet ir kur kas stipresnę – vidinę, sklindančią nuo Lauros ir Šarūno, ir tiesiog ore tvyrančią ramybę. Netrukus atbėgo ir mažosios Mazalų šeimos narės – Deimilė (4 m.) ir Aurėja (2 m.), o ant mamos rankų ramiai snaudė jaunėlis Matijus (4 mėn.).

Prisėdome prie ovalaus stalo ir ėmėme šnekučiuotis tarsi artimi, seniai pažįstami žmonės. Ant stalo garavo arbata, visai čia pat ratus akvariume suko žuvelė, kurią Deimilė pavadino Citrina.

Pokalbis sukosi apie viską – Laura ir Šarūnas „Stiliui“ atvėrė ne tik savo naujų namų duris, bet ir širdį.

– Kaip atrodė jūsų pažinties diena? – paklausiau vis dar meiliai, tarsi draugystės pradžioje vienas į kitą žvelgiančių sutuoktinių.

Šarūnas: Atrodo, lyg tai būtų buvę vakar, nors viskas vyko 2013-ųjų vasarą. Kartu su draugu Karoliu važiavome į gamtą švęsti Mindaugo karūnavimo dienos. Laura tuo metu lankėsi pas mano draugo kambariokę, tad mes atvykome jų pasiimti. Prasivėrė lifto durys, ir aš pamačiau tokią mielą, kuklią merginą. Karolio kambariokė Monika visuomet buvo drąsi, o Laura tą kartą pasirodė visiška jos priešingybė.

Ji man iš karto krito į akį. Visą savaitgalį su draugų kompanija praleidome gamtoje ir labai susibendravome.

Laura: Mano versija kitokia. (Šypsosi.) Šarūnui, matyt, labai kritau į akį ir jis jau pirmą dieną, vos po poros valandų pažinties, pasakė: „Jeigu tu būtum mano žmona, tu būtum pati laimingiausia.“ Po šių žodžių aš, žvelgdama į jį, galvojau: „Vaikeli tu, vaikeli, ką tu čia kalbi...“ Na, va, drauge esame jau šešerius metus. Tas didžiulis ryžtas ir noras būti kartu buvo lemtingas.

– Laura, koks Šarūnas pasirodė iš pirmo žvilgsnio?

– Labai susireikšminęs. Kaip tik tuo metu jis buvo pradėjęs dirbti LRT, televizijoje, o mes buvome tik pabaigę mokslus, susiradę darbus. Tačiau vakare išeiti į Vilniaus gatvę pasilinksminti visuomet buvo kažkas tokio. Kiekvieną vakarą susitikdavome ir per daug negalvodavome, kad ryte reikės anksti keltis. O šitas ponas mūsų kompanijai visuomet tai primindavo. Vieną kartą visi susirinkome draugų namuose: dainavome, linksminomės ir norėjome keliauti į miestą. Pakvietėme ir Šarūną, tačiau jis atsisakė, neva to sau leisti negali, nes jį žmonės mato per televizorių.

Tuomet pagalvojau, kad jis keistuolis. O pati susitikdavau su kitų žurnalistų kompanija ir nematydavau čia nieko blogo.

– Šarūnai, ar tikrai taip būdavo?

– Aš šią situaciją galiu pakomentuoti taip: jūs visi kartu rinkdavotės tuo metu, kai man reikėdavo į darbą. Dirbau žiniose, tad tekdavo dirbti ir vakarais iki 22 valandos. Kartais nutikdavo ir taip, kad man baigus darbą visi būdavo jau išsiskirstę. (Šypsosi.)

Kalbant apie susireikšminimą, turėjau tvirtą požiūrį. Jeigu esi bent kiek viešas žmogus, turi išlaikyti solidumą. Yra pavyzdžių ir tarp mano kolegų, kurie žinomi, bet nejaučia saiko. Į savo darbą visuomet žiūrėjau ir žiūriu profesionaliai.

Kai juodu susipažino, Laura dirbo viename dienraštyje. Moteris prisimena neturėjusi laiko susirašinėti su Šarūnu. Jųdviejų darbo grafikai buvo visiškai skirtingi. Laura dirbo dienomis, Šarūnas – vakarais. Tačiau kai nori susitikti su žmogumi, laiko tikrai gali rasti. Viskas prasidėjo nuo nekaltų pasimatymų. Vėliau – draugystė ir po kiek daugiau nei metų – piršlybos Pietų Amerikoje, šalia nuostabiųjų Brazilijos krioklių.

– Šarūnai, kaip sugalvojote žengti šį žingsnį?

– Laura jau laukėsi ir aš nutariau, kad laikas pasipiršti. Šiek tiek spaudė ir artimieji, sužinoję, kad mums gims vaikelis. Ir pats suvokiau – moteris, kuri greitai man pagimdys vaiką, turi būti kur kas artimesnė nei tiesiog draugė. Juolab jau buvome suplanavę kelionę į Pietų Ameriką. Tada ir kilo mintis – kodėl gi man savo moteriai nepasipiršus būtent ten?

– Laura, piršlybos priminė romantišką kino filmą?

– Buvo vasario 14-oji, apsistojome palapinėje, miestelyje prie pat jūros. Tuomet buvau 3 mėnesį nėščia ir viskas atrodė sudėtingiau, nei buvo iš tikrųjų. Keliavome autobusais po 16–18 valandų, mane dažnai pykino.

Jaukiai pavakarieniavome ant jūros kranto, o sugrįžusius į palapinę mus užklupo lietus. Kažkokiu būdu pavyko prisijungti prie interneto. Tuomet pamačiau, kaip žmonės romantiškai leidžia laiką drauge. Apsidairiau aplink save ir išvydau tik... palapinę. Pratrūkau. Vargšas Šarūnas turėjo kentėti mano išsiliejimus.

Ši mūsų kelionė buvo planuota, kad daug pamatytume, piršlybų nesitikėjau. Vis dėlto 2014 metų vasario 19-oji tapo ypatinga. Tą dieną lietus pilte pylė. Šarūnas įkalbinėjo eiti prie krioklių. Aš, paveikta hormonų, pasipiktinusi žingsniavau per lietų. Jis mane vedė nuošalesniu takeliu. Puikiai prisimenu tą momentą, kai jis priklaupė, ir tada nebežinojau, kaip reaguoti. Netrūko ašarų, džiaugsmo – diena buvo nuostabi. Kitą dieną vykome prie krioklių, jau švietė saulė, bet lietus kartais tampa daug reikšmingesnis nei skaisti saulė.

Lygiai po 2 metų nuo pažinties juodu iškėlė vestuves. Ant Bernardinų sode esančio Belvederio kalnelio pora tik artimųjų ir draugų akivaizdoje sumainė aukso žiedus ir apsikeitė amžinos meilės įžadais.

Šarūnas: Mūsų vestuvės buvo ne vienos. Pirmąsias atšventėme Bernardinų sode. Man tai buvo kažkas nuostabaus. Šeimos ir artimiausių draugų akivaizdoje įvyko santuokos ceremonija – patys viską organizavome ir pasirūpinome leidimais. Niekuomet nenorėjome storų lietuviškų vestuvių, todėl ir rengėme jas netradicines.

Laura: Organizavome šventę ten, kur dar nepraminti keliai. Kai nuvykome į tą vietą ir pasakėme, kad norime susituokti ant Belvederio kalnelio, buvome informuoti, jog reikia begalės leidimų. Tačiau mes labai norėjome ir juos gavome. Žinoma, turėjome planuotoją. Pamenu, ceremonijai reikėjo pasų, o mes jų nepasiėmę, tačiau mūsų planuotoja Liucina Rimgailė viską už mus tvarkė. Jau dabar, kai patys organizuojame vaikų šventes, matome, kiek visko reikia, kad šventė pasisektų.

Atvykę į savo vestuves nežinojome, kaip viskas atrodys ir kaip bus, tačiau mūsų šventė buvo įspūdinga. Mūsų vestuvės buvo išties netradicinės ir atmintyje išliks visą gyvenimą: ceremonija lauke, vakarienė Trakuose ir pasiplaukiojimas jachta.

Tikiuosi, kad ir kitą vasarą 5-ųjų santuokos metinių proga pavyks surengti panašią šventę ir patirti tas pačias emocijas.

Kita jųdviejų gyvenimo stotelė – pirmagimės Deimilės gimimas. Nors Laura tuo metu buvo bebaigianti magistrantūros studijas, mėnesiai laukiant vaikelio prabėgo gana lengvai. Moteris girdėjo įvairiausių gydytojų prognozių ir kalbų apie persileidimą ar pirmalaikį gimdymą, tačiau išliko rami. Ji visuomet vadovavosi nuojauta ir ji jos neapvylė.

Deja, ne viskas buvo taip, kaip tikėjosi.

Paaiškėjo, kad Deimilė serga reta liga. Jai diagnozuota įgimta katarakta. Prisimindama visą nėštumo laikotarpį L.Mazalienė neretai pasvarsto – galbūt kelionė į Ameriką ar kitos aplinkybės galėjo pirmagimei Deimilei nulemti šią ligą.

Laura: Nesu iš tų mamų, kurios sentimentalios. Aš savo vaikus labai myliu, tačiau suvokti faktą, kad tapau mama, buvo sunku. Nebuvo didelės euforijos, kuri iškart aplanko kitas mamas.

Dukra gimė šiek tiek anksčiau, nei planuota, todėl prireikė laiko suvokti, kad tai mano vaikas, ir pripažinti sau, kad aš jį labai myliu. Tas natūralus motiniškas jausmas atėjo truputį vėliau.

– Kaip jus pakeitė vaiko gimimas?

– Pastaruoju metu mamos linkusios sakyti, kad kiekvienas vaikas į jų gyvenimą atneša ką nors naujo.

Deimilė man buvo tarsi postūmis gyventi kitaip. Iki jos gimimo buvau kompleksuota ir santūri. Dėl to, žinoma, galima kapstytis po praeitį. Puikiai pamenu, kai mano tėvai pakeitė gyvenamąją vietą – iš Telšių persikėlėme į Klaipėdą – ir aš patekau į naują aplinką.

Buvo labai sunku išmokti bendrinę kalbą, nes kalbėjau žemaitiškai. Nuo to laiko tapau uždara, ne tokia aktyvi, nesijaučiau savimi.

Dažnai sakoma, kad gimus vaikui mamos pamiršta save, tačiau man įvyko priešingai. Kai gimė Deimilė ir sužinojome apie jos įgimtą ligą, man net pasidarė lengviau.

Atsirado suvokimas, kad aš viską galiu dėl jos, o jei galiu dėl jos, galiu ir dėl savęs. Tapau tokia, kokia buvau vaikystėje, – aktyvi ir veikli. Turėjau idėjų ir ėmiau jas įgyvendinti. Nors dėl mažylės ligos daug laiko praleidome ligoninėse, atsirado daug visokių projektų, o tarp jų ir Mamų radijas, kuris tuomet buvo merdintis. Turėjau net minčių jį parduoti, bet vėliau jį atgaivinome ir pradėjome leisti leidinį mamoms „Įkvepiančiai motinystei“.

– Kaip reagavote, kai sužinojote, kad mažylė turi įgimtą ligą?

Laura: Ištiko didelis šokas. Šarūnas reagavo vyriškai, buvo nusiteikęs pozityviai ir čia nematė didelės problemos. Stengėsi nuraminti ir mane. Pamenu, naktį ant vystymo stalo pamatėme baltą dėmelę mažylės akyse.

Vyras dar bandė nuraminti ir problemą spręsti anksti ryte, o aš iš karto ėmiau ieškoti informacijos internete ir puoliau į ašaras.

Dėkoju Dievui, kad pakliuvome į gerų specialistų rankas. Iš karto mus nusiuntė ten, kur reikėjo. Santaros klinikose gydytojas paragino skubiai operuoti mažylę. Vos 4 mėnesių Deimilei buvo atlikta akies operacija.

Tuomet buvo daug ašarų, sentimentų. O dabar džiaugiuosi galėdama padėti mamoms, susiduriančioms su panašiomis problemomis.

Šarūnas: Juk išgyvenome lygiai tą patį, kai mums reikėjo žmogaus, kuris papasakotų, kaip elgtis ir gyventi su tokia liga sergančiu vaiku. Padėjo pažįstami medikai ir draugai. Savitarpio pagalba ir supratimas – labai stipri jėga. Stengiamės padėti kitiems, susiduriantiems su tokiomis pat problemomis kaip ir mes.

– 2016-aisiais ėmėtės nuosavo verslo – įkūrėte Vaflių namus. Kaip kilo ši idėja?

Šarūnas: Gimus Deimilei atrodė, kad ima trūkti savirealizacijos. Mano tėvai Gargžduose turi verslą, o viena jo atšakų – kavinukė. Nuvykę ten su Laura visuomet ragaudavome vaflių ir mums jie mums be galo patiko. Mano tėvai visuomet turėjo minčių plėsti verslą, ir tai bendru sutarimu nusprendėme padaryti Vilniuje.

Vėliau su Laura vykome į Ameriką ir ieškojome vaflių receptų. Tai buvo kulinarinė kelionė, iš kurios parsivežėme gerų idėjų. Grįžę viską pritaikėme praktikoje.

– Kaip atrodė verslo pradžia?

Šarūnas: Viską darėme patys, iki šiol užsiimame valdymu. Tėvai – projekto finansuotojai, be to, teikė siūlymus ir rekomendacijas. Bet mes manėme, kad patys pajėgsime priimti geriausius sprendimus. Vėliau pamatėme, kad klydome.

Vos atidarę restoraną susidūrėme su sunkumais. Maždaug po trijų mėnesių pakonsultuoti pasikvietėme restoranų srities specialistę, vėliau ji netikėtai tapo Vaflių namų vadove. Dabar ją laikome tarsi šeimos nare, ji – ir Aurėjos krikšto mama.

– Dažnai verslas taip įsuka, kad net pakenkia asmeniniams santykiams. Ar taip nenutiko jums?

Šarūnas: Nežinau, ar pakenkė, ar kaip tik sustiprino...

Laura: Žinote, būna, poros skiriasi, vyrai palieka moteris su vaikais ir panašiai. Aš manau, kad sunkumai parodo, ar žmonės gali gyventi ir būti drauge.

Su kiekvienu vaiku mes suartėjame, tačiau versle aš turiu kategorišką nuomonę. Šarūnas irgi nepasiduoda, todėl pasitaiko kvailų pykčių, o kartais, kai tai persikelia į namus, tikrai nebūna smagu. Tačiau po truputį gludiname visus kampus. Mūsų draugai, kurie lanko numerologijos kursus, man yra patarę klausyti Šarūno, nes jis – brandi siela. Tai jaučiama. Nors kartais man būna sunku, paminu savo principus ir stengiuosi ieškoti kompromiso.

– Neseniai susilaukėte sūnaus Matijaus. Kaip pavyksta visiems trims vaikams paskirstyti dėmesį?

Laura: Kai turėjome tik Deimilę, viskas buvo kitaip. Mažylė augo pagal vadovėlį, kas vakarą maudydavome, gaudavo begalę dėmesio. Dabar, kai auginame tris vaikus, sunku kiekvienam skirti tiek dėmesio, kiek galėjome skirti pirmagimei. Jei atvirai, individualaus dėmesio kiekvienam neskiriame. Gyvename vienoje erdvėje vieną gyvenimą, plius dar sesės turi stiprų tarpusavio ryšį – viena be kitos negali būti.

Pavyzdžiui, su mažąja vykome pas gydytoją, paėmė kraujo ir davė lipduką. Mažylė padėkojo ir pasiteiravo, gal būtų galima gauti dar vieną sesei. Man taip smagu, kad vaikas negalvoja vien apie save. Lygiai taip pat ir mūsų šeimoje – esame mes, o ne aš.

– Priešingai nei dukrelių, jaunėlio krikštynos vyko ne sostinėje. Kodėl?

Šarūnas: Jos buvo kitokios – tiesiog jauki šeimos šventė. Ją rengėme mano tėvų sode Gargžduose. Pasirinkome geresnį šeimai ir, žinoma, pigesnį variantą. Buvo labai smagu, didelį įspūdį paliko kunigas ir bažnyčia. Vėžaičių bažnyčios kunigas labai savas ir neoficialus – į šventę įtraukė ir vaikus, ir suaugusiuosius.

Laura: Kunigas išties užkėlė kartelę. Bažnyčioje norėjosi neformalaus kontakto, tokį ir gavome. Matijaus krikštynos tapo puikiu pavyzdžiu, kaip gali išlikti ištikimas bažnyčiai, įtraukti žmones ir tuo pat metu parodyti jiems dėmesį. Kadangi mūsų sprendimai priklauso nuo Šarūno užimtumo ir krepšinio, nes rugsėjį prasideda krepšinio sezonas ir dirbdamas Lietuvos krepšinio lygoje jis privalo dirbti savaitgaliais, nusprendėme sūnų krikštyti anksčiau, nei planavome, tačiau buvo vasara, geras oras ir fantastiška šventė. Viską ruošiau, derinau ir puošiau pati.

Krikštynos buvo paprastos, bet pati idėja švęsti Šarūno tėvų namo kieme tarp daugybės gėlių, baltų pagalvių ir savų žmonių buvo puiki.

– Sakoma, kad su kiekvieno mažylio gimimu išmokstama ko nors naujo. Kaip pasikeitė jūsų požiūris į vaikų auklėjimą tapus daugiavaikiais tėvais?

Šarūnas: Esame baigę ne vieną gyvenimo universitetą ir turime daktaro laipsnius... (Šypsosi.)

Laura: Su Matijumi buvo įdomesnė situacija. Kadangi trečias vaikelis, atrodė, kad viską žinome, ir niekas nesivargino mums nieko parodyti.

Matijus į šį pasaulį atėjo po cezario pjūvio, todėl organizmas iš karto nespėjo prisitaikyti prie situacijos ir kurį laiką neatsirado pieno.

Buvau labai nustebusi, nes su mergytėmis to nebuvo. Iš pradžių net nemokėjome užmauti sauskelnių – vis prasiusiodavo pro jas. Galiausiai vyro sesuo paaiškino, kaip reikia elgtis. (Juokiasi.)

– Kaip judu pakeitė vaikai?

Laura: Esminis dalykas buvo supratimas, kad visi esame be galo skirtingi. Kadangi augau viena, buvau įpratusi turėti tvirtą nuomonę, buvau neperkalbama. Kai laukiausi Aurėjos, maniau, kad ji bus tokia pat kaip Deimilė, tačiau ji gimė visiškai kitokia. Pastebėjau, kad su kiekvienais metais ir kiekvienu vaiku pradedu suvokti, jog žmonės yra be galo skirtingi, ir ėmiau tolerantiškiau žiūrėti į tam tikrus jų sprendimus, kurie man galbūt nėra priimtini.

Šarūnas: Pasidarėme sėslesni, nes anksčiau namai būdavo erdvė, kurioje būni labai mažai laiko. Dabar įsikėlėme į namus, kur mums labai jauku, gera, šviesu, gražu ir malonu leisti laiką.

Vasaros pabaigoje Šarūnas ir Laura pakeitė būstą ir iš erdvaus buto Žvėryno mikrorajone persikėlė į naujutėlį kotedžą Antakalnyje. Patys planuodami ir konsultuodamiesi su specialistais juodu įsirengė namus, kuriuose dvelkia jaukumu. Kaip sako Laura, grįžus namo nebesinori iš ten kelti kojos.

Šarūnas: Anksčiau gyvenome ne savo bute. Tai buvo erdvus mano tėvų butas. Nors pagal plotą mūsų kotedžas netgi mažesnis, tačiau kitaip suplanuotas ir to net nejaučiame.

Laura: Turime savo kiemelį ir ten ką tik išdygusią žolę, ir labai džiaugiamės. Net keista, kad tokie maži dalykai džiugina. Senojo buto vieta buvo fantastiška, net vaikai, atvykę į naujus namus, pasigedo šalia tekančios upės.

Butas buvo pirmame aukšte ir man atrodė labai tamsus. Esu linkusi į melancholiją, todėl kiekvieną rudenį reguliariai man pasidarydavo liūdna ir slogu. Kai įsirenginėjome kotedžą, prašiau viską daryti kuo šviesiau. Tačiau kai ėmė ryškėti rezultatas, Šarūnui juokiausi, ar nebūsime persistengę su ta šviesa.

– Su kokiais naujakurių iššūkiais teko susidurti?

Laura: Rūpesčiai prasidėjo nuo pat pradžių. Naujo būsto ieškojome truputį didesnio. Abu žiūrinėjome ir išsirinkome. Aš pasižiūrėjau, kad jis bus 125 kv. metrų, o mes gyvenome 100 kv. metrų būste. Svarsčiau, kaip smagu – didelė šeima, didelis būstas ir rajonas jaukus.

Tačiau vos jį įsigijus, kai mokėjome įmoką, atsiverčiau paskaityti turto vertinimo bylą ir matau parašyta: bendrasis gyvenamasis plotas – 95 kv. metrai, likęs plotas – tai garažas.

Gyvenamasis rajonas pažymėtas kaip Rasos, taigi vaikams pagal gyvenamąją vietą teikiamas prioritetas tik darželiams šiame rajone, o pasirinkimo mūsų gyvenamoje pusėje – jokio. Smulkios problemos, bet prieš perkant būstą patarčiau labai apsižiūrėti ir viskuo nepasitikėti.

Kadangi tuo metu laukiausi, be galo bijojau, kad hormonai nebūtų lėmę negerų sprendimų įrengiant kotedžą. Panašu, kad kol kas jų padarinių nepastebėjome. (Šypsosi.)

Įsirengdami būstą padarėme keletą klaidų. Su mergaitėmis atostogavau prie jūros, o Šarūnui palikau rūpintis kotedžo apstatymu. Vieną dieną jis atsiuntė virtuvės fotografiją. Žiūriu ir galvoju, kad kažkas ne taip. Paaiškėjo, kad ne tokia virtuvinio komplekto spalva. Ji turėjo būti ne balta, o pilka, tačiau apsipratome ir nusprendėme nekeisti.

Vėliau gamintojai pristatė ne tokios spalvos stalą. Užsisakėme šviesų, o atvežė tamsų. Praėjo daugiau nei mėnuo – lyg ir pripratome.

Šarūnas: Šį stalą mums gamintojai paliko laikinai – kol pagamins naują. Nors mes jį naudojame ir prie jo pripratome, darosi įdomu, kaip atrodys šviesus. Kuriozų būta išties daug... Vėluojantys statybininkai, ne tokios medžiagos, spalvos... Tai tapo mūsų kasdienybe.

– Kaip tokį aplinkos pokytį priėmė vaikai? Kaip jie jaučiasi naujuose namuose?

Laura: Manau, kad vaikai to laukė, nes tas procesas buvo ilgas. Dukras vežėme parodyti, kaip vyksta statybos, eidavome apžiūrėti, kaip kotedžas įrengiamas, pasakojome, kur ir kokie bus kambariai. Jos nekantriai laukė naujo kambario, baldų ir vis klausinėdavo, kada kelsimės čia gyventi.

Šarūnas: Pasikeitė ne tik namai, bet ir darželis. Sekmadienį įsikėlėme į namus, o jau pirmadienį keliavome į naują darželį. Ten viskas nauja, atsirado kiti draugai. Mažylėms tai jau trečias darželis. Manau, kad prie pokyčių jos jau įpratusios.

– Brangu įsirengti naujus namus?

Šarūnas: Esame to teiravęsi ir statybininkų, ir žmonių, tai dariusių. Jie mums atsakydavo, kad viskas priklauso nuo norų. Įsirengti vidutiniškai kvadratui reikėtų skirti apie 500 eurų.

Laura: Aš šiuo klausimu žiūrėjau taupiau ir paprasčiau, tačiau Šarūnas norėjo kokybės. Tai kainuoja, tačiau jo prioritetas buvo kokybė. Jis be dizainerės palaiminimo nė vieno pigesnio baldo nepirko. Tik jei dizainerė palaimindavo pasirinkimą, buvo galima įsigyti daiktą.

– Daug veiklos, nauji darbai, namai. O kas toliau?

Šarūnas: Turime norą visa šeima išvykti pažiemoti ir pagyventi į Aziją. Ir džiaugiamės, kad šis noras anksčiau ar vėliau išsipildys.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.