Juodu tik kelioms dienoms atskrido į Lietuvą – aplankyti Povilo mamos ir trumpam atgauti jėgų Druskininkuose.
Mūsų pokalbis vyko ir apie sėkmės lydimus ilgus karjeros metus, dovanojusius nerūpestingą gyvenimą, apie tarpusavio santykius, kuriuose kartais netrūksta audrų, pasisuko jis ir apie nemėgstamiausias poros temas, kuriomis išgirdus žurnalistų klausimus abiejų veiduose šypseną kaipmat pakeičia pasipiktinimas.
Tačiau su „Stiliumi“ juodu kalbėjo atvirai ir apie viską.
– Prieš tapdami šeima 10 metų vienas kitą pažinojote kaip partneriai, tad užgimus jausmams, ko gero, nebebuvo staigmenų, nes gerai žinojote visas blogąsias vienas kito puses?
Margarita: Todėl sprendimas tapti pora ne tik ant ledo, bet ir gyvenime buvo sąmoningas.
Povilas: Nežinau, nežinau, aš žinojau tik gerąsias jos puses. (Juokiasi.)
– Margarita, ar buvo lengva atiduoti širdį jau pažįstamam žmogui, kai nėra kaip patirti pradinio romantikos etapo?
Margarita: Aš tik po dešimties metų ir panorau už jo tekėti, nes jei pirmaisiais pažinties metais kas nors būtų pasakęs, kad susituoksime, būčiau paklaususi, ar iki to laiko Žemėje liks tik vienas vyras ir nebebus daugiau už ko tekėti? (Garsiai kvatoja.)
– Viskas buvo taip blogai?
Margarita: Taip, nelabai gerai. Bet kuriuo atveju jis manęs tikrai nedomino.
– Povilai, o kas pasikeitė po 10 metų, kad nutarėte pasipiršti?
Povilas: Pradėjau pavydėti jos kitiems. Tai buvo vienas iš veiksnių. Mūsų santykių istorija iš tikrųjų labai ilga, bet pavydo veiksnys buvo labai svarbus.
Margarita: Tiesiog tuo metu Povilas, matyt, nusprendė, kad jis mazochistas ir yra pasiryžęs kentėti mane visą gyvenimą.
Povilas: Taip ir buvo. Tam tikru momentu pagavau save mąstantį: jeigu Margarita po treniruotės važiuoja su kokiu nors draugu į diskoteką ar pasimatymą, o tarp mūsų jokių santykių nėra, tai kodėl man visa tai rūpi.
Ir staiga man sugenda nuotaika – nesuprantu, ar tai oras pasikeitė, ar kažką ne tai suvalgiau.
Margarita: Jis tiesiog buvo savininkiškas – lyg ir jo partnerė, kartu čiuožiame, o čia reikia su kažkuo dalytis.
– O jūs pati laukėte to momento, kai jis pagaliau pakvies į pasimatymą?
Margarita: Visiškai nelaukiau – kai pasakė apie jausmus, mane apėmė siaubas. Galvojau, ką dabar daryti?
Kartu čiuožėme, jau vienas su kitu apsipratome, buvo galima normaliai toliau dirbti. Išsigandau, kad sugandinsime normalius, draugiškus santykius. Taigi neapsidžiaugiau.
Be to, nuo vaikystės turėjau nemalonią savybę – bijodavau ką nors įžeisti. Vaikų darželyje buvo daugybė berniukų, kurie man rašydavo raštelius. Jie man nepatiko, bet nedrįsdavau to jiems pasakyti.
Tikėdavausi, kad viskas išsispręs savaime. Tuo metu vyrų gerai nepažinojau ir nežinojau, kad jie tikriausiai ir kitoms mergaitėms žaisliukus dovanoja.
Povilas: Tu čia apie mane? (Kreipiasi į Margaritą. – Red.)
Margarita: Ne, kalbu apie vyrus apskritai. Jų gaili, o paskui pasirodo, kad jis dar keturias mergaites kibina. Ir Povilui iš pradžių norėjau pasakyti: „Atleisk, ne“, bet pirmiausia man jo buvo gaila.
Be to, pagalvojau, išvažiuos į Lietuvą, su kuo tuomet čiuošiu? Štai tokia buvo pradžia. O vėliau po truputį ėmiau į jį žiūrėti kitomis akimis. Žodžiu, viskas vyko ne taip kaip kitiems.
– Praėjus metams nuo romano pradžios sutikote už jo tekėti.
Margarita: Ne, aš pasakiau, kad metus apie tai pagalvosiu. Visus tuos metus jis kurpė intrigas – vedžiojo mane į restoranus. Pasistengė, kad įsimylėčiau ir nebeturėčiau kur trauktis.
Bet žinote, visos mano draugės, kurios buvo karštai įsimylėjusios iš pirmo žvilgsnio, iš tos meilės ištekėjo, susilaukė vaikų, visos jos jau išsiskyrusios. Tad neskubėti buvo pati tinkamiausia taktika.
– O profesine prasme, ant ledo įsiplieskę jausmai buvo labiau pliusas ar minusas?
Povilas: Aš manau, kad labiau minusas. Labai retai kada poroje šokantys žmonės tampa vyru ir žmona.
Todėl, kad profesionalūs santykiai ant ledo yra didelė kliūtis šeiminiams, normaliems, draugiškiems santykiams, nes čiuožiant konfliktinių situacijų iškyla faktiškai kas trečią ar kas penktą treniruotę, ir žmonės pykstasi, neatleidžia vienas kitam klaidų, kokį nors šiurkštų žodį pasako, o jeigu tu tai pasakai dar ir savo žmonai, tai įsivaizduokite, kaip giliai tos darbo problemos persikelia į šeiminio gyvenimo foną.
Margarita: Be to, mažai kam įdomu būti kartu 24 valandas per parą. Gal mes ir ne tiek laiko praleidžiame kartu, nes kiekvienas turime savų reikalų, bet vis tiek, kai žmonės ir darbe, ir namuose kartu, vienas kitam greičiau pabosta – nėra net apie ką pakalbėti, nes nėra laiko nutikti kam nors naujo.
Ačiū Dievui, pas mus viskas kitaip – turime labai daug bendrų pokalbių temų, neliečiančių darbo.
Yra daug sportininkų, kurie, be profesinių dalykų, niekuo daugiau nesidomi. Net politiką nuolat aptariame. Todėl mums visada įdomu dviese. Tai didelis pliusas.
– Kai svečiavausi jūsų namuose Pamaskvyje, jie pasirodė labai erdvūs su didžiule teritorija, net nuosavu tvenkiniu, ir keliolika augintinių. Kai užsidaro namų vartai ir tampate tiesiog Povilu ir Margarita, vyru ir žmona, kaip dalijatės vaidmenimis buityje?
Margarita: Aš prie sodo darbų išvis rankų nekišu, nebent reikia ką nors išrauti. Užtat visi mano darbai – namuose. Bet ir čia viskuo rūpinamės abu, nes neturime nei tarnų, nei pagalbininkų.
Kas tą dieną turi jėgų, neužsiėmęs ir yra namie, tas ir tvarko, gamina ir t.t. Povilas gali daryti viską – skalbti, virti, tvarkyti.
Ką galiu ir spėju, darau aš. Mūsų profesija tokia, kad abu darbe pavargstame vienodai, bet Povilas vis dėlto yra vyras, tad imasi daugiau pareigų.
Daugelis rusų vyrų mano, kad po darbo turi gulėti ant sofos su laikraščiu, o moteris viską padaryti. Bet tai – ne mūsų atvejis.
Povilas: Iš tikrųjų pas mus yra didelė problema šeimoje todėl, kad mes uždirbame vienodai. Dirbame tą patį darbą ir gauname vienodą atlyginimą.
Man, pavyzdžiui, kaip vyrui, labai norėtųsi, kad galėčiau išlaikyti šeimą, o žmona uždirbtų ką nors simboliškai.
Bet pas mus viskas pusė per pusę. Todėl jeigu yra galimybė bent jau kokiais nors darbais prisidėti prie namų ūkio daugiau nei Margarita, aš tai darau su didžiuliu noru ir malonumu.
Margarita: Be to, juk man kartais reikia nuvažiuoti pas kosmetologę ar kirpėją, todėl tenka dažniau išvykti iš namų. Tad daugiau namų ruošos darbų, ypač sode, daro Povilas.
– Ledas atima didžiąją jūsų laiko dalį. O kas padeda susigrąžinti save, kai užgožia nuovargis?
Povilas: Blogai, kai gyvenime ko nors atsiranda per daug. Kai žmogus per daug prisivalgo, per daug išgeria, kai per daug miega, kai per daug ilsisi, kai per daug dirba, irgi yra labai blogai, nes mūsų ilgametis treneris a.a. Aleksas Stanislovaitis mudu išmokė: jei nemoki ilsėtis, nemoki ir dirbti.
– Margarita, kaip jūs ilsitės? Turite silpnybių? Minėjote kosmetologę, kirpėją.
Margarita: Tai – ne poilsis, tai – darbas. Man išvis kankynė gulėti tiek laiko pas kosmetologę. Einu todėl, kad būtina.
Pavyzdžiui, po gastrolių, kai tris mėnesius kasdien grimuodavausi, grįžau su labai iškankinta oda. Kas gali padėti? Tik kosmetologė.
Bet, kaip sakiau, gulėjimas nieko neveikiant man yra kančia. Galiu gulėti nebent masaže. O šiaip pailsiu tiesiog tvarkydamasi namuose arba kur nors nuvykusi dalį laiko praleidžiu paplūdimyje, o kitą dalį keliauju, pavyzdžiui, motociklu.
Povilas: Dar ji labai mėgsta atvažiavusi į Lietuvą pusę dienos praleisti batų parduotuvėje. Sako, kad taip ilsisi.
Margarita: Taip, taip, taip – man tai geras poilsis. Tiesiog dievinu batus. (Juokiasi.)
– Paminėjote išvaizdą. Dirbant pramogų pasaulyje tikriausiai nuo to, kaip atrodai, priklauso dalis sėkmės?
Margarita: Dabar daugiausia pasirodome spektakliuose, tad tikrai taip. Jei, pavyzdžiui, esu Karmen, juk negaliu atrodyti bet kaip.
Turiu traukti dėmesį. Kitas reikalas, kad po dviejų mėnesių vaidinant Karmen būna išrauta pusė plaukų ir nuvarginta oda.
– Kas jums padeda išsaugoti jaunystę – dietos, sveikas gyvenimo būdas, plastinė chirurgija?
Margarita: Daugelis sportininkų nuolat palaiko greitą kraujotaką. Tai tarsi kasdien atliekamas vidinis masažas, nes viso pasirodymo metu sunkiai fiziškai dirbame. Todėl kraujotaka yra svarbiausia.
Povilas: O kur dar natūralus užšaldymas?
Margarita: Nemanau, kad kvėpavimas frionu yra naudingas.
– O kaip grožio injekcijos ar kitos pramogų pasaulyje šiandien madingos procedūros?
Margarita: Aš naudoju tik mezoterapiją – tai į odą leidžiami vitaminai. Neeksperimentuoti yra dvi priežastys: pirmiausia kol kas nebuvo būtinybės save keisti, o kitas dalykas, neatskleisiu pavardės, bet yra viena jauna čiuožėja, kuri reguliariai leidžiasi botoksą ir sako: „Aš negaliu – dėl visų tų sukinių ant ledo man botoksas išsivaikšto per dvi dienas.“
Suprantate, tai beprasmiška. Kai tave laiko už kojų ir išsuka, o į galvą suplūsta kraujas, viskas dingsta.
Arba tiesiog nesu visų tų dalykų gerbėja. Kai kitą kartą mane kalbinsite ir jūs pasakysite, kad jau reikia gaudyti jaunystę, tuomet susimąstysiu.
Kol to nesakote, tai ir nemėginsiu jokių madingų grožio procedūrų. (Juokiasi.)
– Povilai, minėjote, kad po interviu vyksite tiesiai į reabilitaciją Druskininkuose.
Povilas: Problemų su nugara turi visi, kurie užsiima sunkumų kilnojimu. Mes irgi kilnojame kai kurias naštas.
Būdavo, mūsų treneris Anatolijus, kai per treniruotę poroje partneriai susipykdavo, norėdamas sutaikyti klausia: kas tokia šiandien jums yra partnerė? Visi tyli.
Vaikinai suraukę nosis. Kažkas sako: krištolinė vaza. Ir visos partnerės iš karto – oho. Tada merginų klausia: o kas jums šiandien yra partneris?
Vaikinai įdėmiai laukia atsakymo. Panos irgi jau galvoja, ką čia pasakyti. Ir staiga treneris rėžia: jie – kumelių kilnotojai. (Kvatojasi.)
Margarita: Na, pradėkime nuo to, kad nors lietuviai yra augalota tauta, bet man atiteko ne pats aukščiausias kumelių kilnotojas.
Povilas (suima žmonai už rankos): Dabar mane kalbina apie mano sunkumų kilnojimus ir nugarą. Apie mano ūgį dar pakalbėsime. Reikėjo man būti krepšininku...
Žodžiu, su nugara problemos buvo ir 18 metų, ir 19 metų, jos visąlaik yra mūsų duotybė. Partnerių, kurie kilnoja paneles ant ledo ir daro visokius pasisukimus.
Taigi kartkartėmis tenka važiuoti į servisą pasikeisti tepalų, pasikeisti kurių nors guolių. Gaila, kad gana vėlai atradome Druskininkus, Anykščius, Birštoną. Dabar tai geriausi mūsų sveikatos servisai.
– Ar grįžę į Lietuvą turite kokių nors ritualų?
Margarita: Ne. Pirmiausia važiuojame pas Povilo mamą. Net jei turime daugybę reikalų ir Povilas paskambina mamai pasakyti, kad šiandien neužvažiuosime, paskui būna ilga diskusija ir sutaria užvažiuoti bent 5 minutėms. O kai atvažiuojame, stalas būna nukrautas ir, kol visko nesuvalgome, neišleidžia.
– Iš šono labai smagu klausytis jūsų, su tokiu entuziazmu kalbančių apie karjerą. Nuo ko priklauso jos sėkmė?
Povilas: Aš to tikrai nepavadinčiau loterija, bet turi susidėti į vieną krūvą labai daug dalykų. Daug kas priklauso nuo to, kiek žmogus dirba, kiek jis charizmatiškas, kiek jam pasisekė sutikti tinkamus trenerius arba choreografus, kurie jį padarė tuo, kuo tapo.
Svarus aktorinis meistriškumas, finansinės galimybės, kurioje šalyje siekė karjeros aukštumų.
Mums viskas susiklostė taip, kad čiuoždami atstovaudavome Lietuvai, o pasibaigus sporto karjerai viskas tikslingai ėjo link ateities Amerikoje.
Penkias vasaras po 4–5 mėnesius praleisdavome JAV dirbdami nuostabiame šou kalnuose, paskui netikėtai mus pakvietė į Rusiją, į „Ledynmečio“ projektą.
Pabandėme, užsikabinome ir... tai trunka jau 10 metų. Esame gimę aukso amžiuje. Kalbu apie dailųjį čiuožimą Rytų Europoje.
Susidomėjimas juo toks didelis, kad, nepaisant to, jog mūsų karjera baigėsi 2006 metais, iki šiol turime tiek pasirodymų, kad tik spėk dirbti.
– Margarita, ar sunku buvo po sporto karjeros persiorientuoti į pramogų pasaulio diktuojamas sąlygas? Apie sportininkus rašo, kokių rezultatų jie pasiekė, kokią vietą užėmė. Patekus į pramogų verslą atsiranda paparacai, aštrūs straipsniai, kur aptarinėjami visai kitokie dalykai – kad ir tariama jūsų neištikimybė.
Margarita: Manyčiau, viskas gana lengvai įvyko, nes baigę sportinę karjerą nenėrėme iškart į Rusijos pramogų pasaulį. Dirbome visame pasaulyje. O kai važinėji iš šalies į šalį, tavimi nesidomi jokie paparacai.
Mes tiesiog ilsėjomės nuo sporto, mėgavomės ir net nesusimąstydavome, kas bus toliau. Manėme, kad tai truks 2–3 metus, tada išvis baigsime čiuožti ir užsiimsime kuo nors kitu.
Sportas buvo išsunkęs mūsų jėgas, todėl tiesiog gyvenome gana ramiai, nervų nekainuojančiais pasirodymais.
Paskui grįžome į sportą, nes nusprendėme dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Po metų supratome, kad šiame sporte daugiau nenorime būti – pramogų pasaulis mums patiko labiau.
Taigi su malonumu grįžome prie ramaus čiuožimo. Ir po to prasidėjo mūsų karjera Rusijoje.
Paparacai, gandai ir visas tas erzelis, į kurį patekome, po poros metų baigėsi, nes tiesiog nedavėme peno jų vaizduotei.
Tapome nebeįdomūs paskalų nešiotojams, nes niekada nesileidome į jokius žaidimus su žiniasklaida ar absurdo komentavimą.
Todėl dominome tik kaip profesionalai, nes turėjome apie 150 programų, su kuriomis važinėjome po visą Rusiją. Taigi galiausiai buvo rašoma tik apie tai, patinka ar ne mūsų čiuožimas.
– Neabejoju, kad dažnai girdite klausimą: ar nemanote, kad karjera jums kainavo patį brangiausią dalyką – didesnę šeimą? Ar jums nepabodo, kad žmonės tarsi perša mintį, jog šeima be vaikų nėra visavertė?
Margarita: Žinoma, kad pabodo. Dažniausiai į tokius klausimus reaguoju labai blogai, net audringai, nes nesuprantu, kaip galima to klausti. Juk moteris turi teisę visą gyvenimą nugyventi viena, netekėti ir neturėti vaikų. Ji tiesiog nori gyventi viena.
Kai kurios moterys gyvena su moterimis, kai kurie vyrai – su vyrais. Kai kurios šeimos paima vaikų iš globos namų, kitos susilaukia daug vaikų.
Yra ir tokių, kurie susilaukia vaikų būdami 15-os ir paskui juos pameta. Kiekvienas turi savo asmeninę istoriją ir gyvena taip, kaip mano esant reikalinga.
Stereotipas, apie kurį kalbate, likęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų. Mano visos draugės ištekėjo būdamos 18–20 metų ir ne po kartą, nes, sulaukus šio amžiaus, jų mamos ėmė kalbėti, kad jei neištekės iki 25-erių, visą gyvenimą liks vienišos.
Nepagimdys iki 27-erių, niekada neturės vaikų. Taip, ištekėjo 20-ies, o 22-ejų jau išsiskyrė. 23-ejų pagimdė vaiką nuo kažko, 24-erių liko viena su tuo vaiku.
30-ies jau turėjo 4 sutuoktinius ir 3 vaikus nuo skirtingų vyrų ir nežinojo, kaip juos išmaitinti.
Kiekvienas kuria savo istoriją. Aš juk nelendu į kitų gyvenimą ir neklausiu: „Kiek jūs turite vaikų? Kodėl tik du? Aš manau, kad reikia trijų.“
Nieko neklausiu, kodėl jie neturi šunų. Pavyzdžiui, aš turiu daug šunų, bet niekam juk jų neperšu.
– Povilai, suprantu, kad šis klausimas Margaritą įaudrina. Jums ši tema taip pat nemaloni?
Povilas: Paprasčiausiai kiekvieną kartą stebiuosi tokiais klausimais, kuriuos užduoda įvairūs korespondentai.
Mano nuomone, tai yra mūsų laikų netakto bruožas. Blogi profesionalai, blogai išauklėti, mano manymu.
Tačiau jums atsakysiu nuoširdžiai. Yra dalykų, apie kuriuos žmonės turi teisę paklausti, yra dalykų, kurie turi likti šeimos rate, artimųjų rate... (Trumpam nutyla.)
Deja, kartais žurnalistai mano, kad turi teisę atlikti kunigo vaidmenį išpažinties metu, ir paskui nesupranta, kodėl čia jiems neatlikai išpažinties prieš kameras ir mikrofonus. Palikime šią temą mums.
– Kada nors dviese sutarėte, kiek į savo asmeninį gyvenimą įsileisite žiniasklaidą?
Margarita: Lietuvoje praleidžiame nedaug laiko ir čia mielai bendraujame su žiniasklaida, nes čia ji etiška.
Rusijoje keliskart buvo kilęs beprotiškas ažiotažas ir mes tiesiog turėjome bendrauti su žiniasklaida, nes privalėjome auginti populiarumą.
Ten labai daug leidinių ir televizijos kanalų. Neetetiškų, be jokios moralės. Tiesiog esu apsisprendusi, su kuriais kanalais ir leidiniais išvis nebendrauti. Vos išgirdusi jų pasisveikinimą padedu ragelį.
– Metų pabaigoje į Vilnių grįšite su nauja grandiozine programa. Papasakokite, ko tikėtis?
Povilas: „Liepsnojančiam ledui“ šiemet sukanka 18 metų. Ir taip jau susiklostė, kad bus treti metai, kai mes dirbame su režisiere Rasa Micachiene. Jos indėlis į projekto augimą nepaprastai didelis.
Šiemet šou bus nepaprastai šurmulingas, didelis ir savotiškas eksperimentas. Manau, tai bus visiškai naujas žingsnis, vietoj 50 atlikėjų pas mus atsiranda apie 100 žmonių.
Margarita: Tikrai vėl nustebinsime Lietuvą!
Aš juk nelendu į kitų gyvenimą ir neklausiu: „Kiek jūs turite vaikų? Kodėl tik du? Aš manau, kad reikia trijų.“ Nieko neklausiu, kodėl jie neturi šunų.
