Kiekviena premjera Margaritai – didžiulė šventė. Kaip ir visi artistai, dėl to ji nervinasi, jaudinasi. „Tačiau norisi tuos išgyvenimus nustumti į šalį. Dėl to ir sugalvojome prieš premjerą keistis dovanėlėmis. Tai jau tapo tradicija.
Šiandien man laisva diena, todėl nusprendžiau nuo visko atsiriboti ir išėjau į miestą pirkti dovanų, atvirukų. Rytoj įeisiu į grimo kambarį, o ten tau išdėliotos įvairios mažos dovanėlės lauks“, – prieš operetės premjerą pasakojo Margarita.
Lapkričio pabaigoje M.Levčuk sugrįš į Vilnių ir vėl dainuos Kunigundą Leonardo Bernsteino operetėje „Kandidas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
– Margarita, kokias partijas dainuojate Baltarusijos Didžiajame nacionaliniame operos ir baleto teatre?
– Penktame kurse paskambinau į teatrą norėdama užsirašyti į perklausą. Oi, jūs pavėlavote, visi sąrašai jau baigti, sopranai dabar teatrui nereikalingi – 15 sopranų išklausėme ir ką – jūs būsite 16-a? Kitais metais ateikite.
Kai repetavau spektaklyje „Užburtoji fleita“ Muzikos akademijoje, dirigentas buvo iš teatro. Ir kai jis sužinojo, kad manęs nėra teatro perklausos sąraše, nustebo – geriausia studentė ir jos neima paprasčiausiai išklausyti?
Ir jis kažkaip ten susitarė ir mane paėmė į perklausą, ir iš karto – į teatrą, iš karto davė vaidmenį. Ir pasakė – rytoj į darbą. Bet teatras nelabai mėgsta, kai pasakoju šią istoriją. Taip, dėl perklausų man „sekasi“.
Teatre dainuoju įvairias partijas, pradedant Barbarina Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Figaro vedybos“ ir baigiant Nakties karaliene jo „Užburtojoje fleitoje“. Dainuoju Giuseppe Verdi operose: Džildą „Rigolete“, Violetą „Traviatoje“. Treji metai dirbu šiame teatre.
Taip pat jau šešeri metai esu muzikos namų „Klasika“ solistė. Ten statomos operos, rengiami koncertai.
– Kuris vaidmuo jums buvo sunkiausias?
– Violetos operoje „Traviata“, kurią pastatė Andrejus Žagaras. Man tai buvo pirmas rimtas vaidmuo. Man jis taip sunkiai pasidavė – daug skaičiau, spektaklius žiūrėjau, gilinausi ir bandžiau suprasti Violetą. Labai rimtai artėjau prie to vaidmens, net negalėdavau užmigti, o po kiek laiko apskritai nustojau miegoti.
– Ir niekaip negalėjote išeiti iš vaidmens?
– Tai buvo kažkoks košmaras. Taip, man buvo sunku išeiti iš vaidmens. Bet dabar suprantu, kad negalima taip giliai lįsti, nes gali stogas nuvažiuoti. Dabar su vaidmenimis „bendrauju“ atsargiau.
– Ar širdies draugas eina į jūsų spektaklius?
– Mylimas žmogus buvo premjeroje Vilniuje. Jis lanko visus mano spektaklius, repeticijas, stengiasi mane palaikyti.
Aš neslepiu, kad kartą jau buvau ištekėjusi, kai man buvo 21-eri. Aš ir buvęs mano vyras buvome tokie matomi, visur būdavo mūsų nuotraukos, visi sekdavo mūsų gyvenimą – viskas būdavo atvira publikai. Tapome aptariama pora. Mes visur būdavome kartu, mūsų santuoka buvo tokia, kad visi pavydėdavo. Ir kai vieną gražią dieną viskas sudužo...
– Jūs susipykote?
– Galima sakyti ir taip. Kai santuokoje atsiranda trečias, bet ne vaikas, kokia gali būti tos santuokos ateitis?
Tas kitas žmogus atsirado ne dėl manęs. Buvo baisu. Dabar aš tai vertinu kaip išbandymą. Ir mokausi iš savo klaidų, todėl nenoriu, kad mano gyvenimą aptarinėtų ir kalbėtų – štai ji su juo čia, štai ten ir kokia puiki jų pora. Aš turiu mylimą žmogų, ir viskas.
– Gal su buvusiu sutuoktiniu susilaukėte vaikų?
– Ačiū Dievui, ne.
– Bet laikas eina. Ir pats geriausias gimdymo metas darant karjerą gali praeiti negrįžtamai.
– Ir mama, ir gydytojai, kai ateini pas juos, net okulistas sako – kaip, jums 29-eri ir dar nė karto negimdėte? Taip, įsivaizduojate, dar negimdžiau, atkertu. Jums jau laikas. Vos tik užeini pas gydytojus, ir jie skleidžia tau kažkokį negatyvą – jums jau laikas, jūs sveika, jūs privalote gimdyti. Kodėl? Aš niekam nieko neprivalau.
Aš dar nepasiruošusi, todėl nenoriu gimdyti. Norėsiu gimdyti tada, kai mano protas tam subręs, kai suvoksiu, kad esu pasiruošusi vaikams.
Kai abu su mylimu žmogumi būsime tam pasirengę. Nežinau, galbūt tai man prisisapnuos ir atsibudusi pasakysiu – šiandien aš nusprendžiau, kad tapsiu mama. O dabar ramiai gyvenu, dirbu mėgstamą darbą ir darau karjerą.
– Ir šiai – operos solistės – karjerai jūs pasiryžote nuo vaikystės?
– Taip, bet ne operos solistės karjerai. Visada sakiau, kad būsiu dainininkė. Sušaukdavau būrį kaimynų vaikų ir rengdavau jiems koncertus. Visada su savo seneliu dainuodavau ukrainiečių liaudies dainas. Mano gimtasis kaimas yra šalia Ukrainos sienos. Kaime visi kalbame ukrainietiškai. Dėl to visada dainuojame ukrainiečių liaudies dainas.
– Argi ukrainiečių liaudies dainos jums gražesnės už baltarusių?
– Mūsų rajone kažkodėl dainuojamos ukrainiečių dainos. Prie stalo, kai susirenka giminė, mes dainuojame ukrainiečių dainas. Ir mano visa giminė, ir aš kalbame ukrainietiškai. Su močiutėmis, kai parvažiuoju į kaimą, visada kalbu ukrainietiškai.
– Kai pradėjote dirbti teatre, jums reikėjo susikurti įvaizdį. Nuo ko pradėjote? Ar teatre suradote gerą patarėją, ar pati kūrėte tą įvaizdį vis žvilgčiodama į užsienio žurnalus? Kas jums buvo svarbiausia?
– Kai buvau studentė, visada vaikščiodavau su džinsais ir palaidinėmis – su gatvės apranga. Suknelės man neegzistavo.
Bet kai su muzikos namų „Klasika“ direktoriumi, mano agentu Aleksandru Žakovskiu pasirašėme darbo sutartį, jis nusprendė, kad iš manęs darys operos dainininkę. Jis pasakė – tu labai talentinga, pakaks būti paprasta mergina, darome iš tavęs žvaigždę. Na, kokia aš žvaigždė, sakiau. Bet jis nenusileido – pažiūrėsime.
To įvaizdžio link ėjau pamažu. Pradėjau nuo suknelių, nes mano spintoje buvo tiktai kelnės ir džinsai. Bet solistė turi turėti suknelių, o kai pradėjau pasirodyti didžiosiose scenose, man prireikė nemažai ypač gražių suknelių.
Žurnaluose pasirodė puikių mano fotosesijų. Reikėjo kažką daryti su veidu, šukuosena. Todėl kiekvieną kartą ieškodavau vis kito meistro.
Dabar su manimi dirba profesionalai – vizažistas ir stilistė. Ji gali nuskristi į Milaną ir prekybos centre per tris valandas nupirkti viską, ko man reikia. Tai daro ir Minske, ir į Vilnių buvo atvykusi, kai Operos teatre repetavau, čia apsipirkome.
Ji man išrenka, pritaiko visus daiktus. Man tai labai patogu, nereikia dėl to sukti galvos, nes nekenčiu „šopingų“. Aš pasitikiu ta moterimi – ji turi skonį, patirties. Su ja konsultuojuosi, viską, ką norėčiau turėti, nufotografuoju ir siunčiu jai, o ji pasako „taip“ arba „ne“.
– Ant jūsų piršto – žiedas su itin tamsiu, retu safyru. Kada į jūsų gyvenimą atkeliavo brangakmeniai? Ar tikite, kad jie suteikia energijos, kad padeda sunkiais gyvenimo momentais?
– Jie atėjo drauge su mylimu žmogumi. Jis man padovanojo auskarus su perlais, kai tik pradėjome susitikinėti. Paskui padovanojo šį žiedą su tamsiu safyru. Kiti manęs net klausia, kodėl visą laiką nešioju tą patį žiedą. Aš tikiu, kad kiekvienas Zodiako ženklas turi savo akmenį, kuris jam padeda gyvenime.
Aš – Avinas, Ugnies ženklas. Mano akmenys – safyrai, rubinai, tigro akis. Safyras mane įkrauna, jaučiu jo energiją. Man, kaip niekam kitam, reikalinga pozityvi energija – kad dirbčiau, dainuočiau.
Vieną dieną supratau, kad man reikalingas rubinas. Man tiesiog prisisapnavo tas akmuo. Tad užsisakiau žiedą ir auskarus su rubinais iš labai gero Baltarusijos juvelyro. Tai labai brangūs, labai gražaus juvelyrinio darbo papuošalai. Va, tokius aš ir mėgstu – individualius, sukurtus specialiai man.
Premjeros dieną mano mylimas žmogus su tais rubinais atskubėjo į Vilnių tiesiai iš Minsko. Vakarėlyje po premjeros jais ir pasipuošiau.
