Pačiai Asmik tikriausiai tektų išbėgti į gatvę. Ar su savo herojėmis ji susitapatina? „Su visomis ir nė su viena“, – sako žavioji Asmik.
Už pasiekimus, šlovę, talentą reikia mokėti. Brangiai. Tuo įsitikino į pasaulinį operos olimpą užkopusi lietuvių ir armėnų kilmės operos solistė A.Grigorian.
Namuose Vilniuje ji reta viešnia, čia tik pakeičia lagaminus.
Po Europą puikusis sopranas keliauja su ketverių metų dukra Lėja. Pas ją skraido 17-metis sūnus Nojus, vyras, mama, draugai. Jos darbo grafikas sudarytas penkeriems metams į priekį.
Sėkmės paukštę Asmik pagavo jau seniai. Po Violetos vaidmens Giuseppe Verdi operoje „Traviata“, kurį atliko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, jauna solistė sulaukė kvietimų dainuoti garsiuose Europos teatruose. Ir juose dainuoja iki šiol.
Asmik tėvas – iš Armėnijos kilęs jau šviesaus atminimo tenoras Gehamas Grigorianas visada dukrai sakydavo, kad ji bus geriausia dainininkė pasaulyje. Ir jis neklydo.
Balandžio pabaigoje Londone vykusioje iškilmingoje Tarptautinių operos apdovanojimų („International Opera Awards“), vadinamų operos „Oskarais“, ceremonijoje A.Grigorian buvo pripažinta geriausia metų operos soliste („Opera Awards Best Singer 2019“).
Geriausios pasaulyje operos solistės apdovanojimas jai suteiktas už pernai Zalcburgo festivalyje atliktą Salomėjos vaidmenį Richardo Strausso operoje „Salomėja“, kurią režisavo italų teatro korifėjus Romeo Castellucci.
Šio sezono pradžioje įtakingas tarptautinis žurnalas „Opernwelt“ A.Grigorian suteikė Metų dainininkės titulą. Šį įvertinimą Asmik pelnė taip pat už Salomėją.
Už visų titulų, įvertinimų, aplodismentų – juodas darbas repeticijų salėse, kelionės iš vienos šalies į kitą, varginantis laukimas oro uostuose, nemigos naktys.
– Asmik, ką jums reiškia Metų moters titulas – lietuviškas jūsų darbo įvertinimas?
– Šis įvertinimas man reiškia labai daug. Žmonės mėgsta sakyti, kad savame krašte pranašas nebūsi. Aš šią frazę tikrai turiu paneigti. Ir esu be galo dėkinga, kad esu mylima ir vertinama savo šalyje.
Pirmiausia esu dėkinga visiems, kurie man padėjo keliauti ir būti ten, kur esu! Esu be galo dėkinga teatrui „Vilnius City Opera“ už tai, kad suteikė man galimybę kurti savo šalyje ir užaugti kaip dainininkei.
Už tai, kad šiandien galiu užpildyti Lietuvos arenas. Kad žmonės žino, kas yra opera, ir ja domisi. Už tai, kad daugybė jaunų žmonių žino šį žanrą.
Tai – 13 metų kelionė. Visos komandos ir kiekvieno, kurie man padėjo. Esu be galo dėkinga ir žinau, kad savame krašte pranašu galima būti.
– Jūs nuolat keliaujate. Dukra visada keliauja su jumis, o kartu – auklė ir vyro mama, kurios prižiūri mergaitę, kol jūs repetuojate. Kur įsikuria ir kaip gyvena ši šauni kompanija?
– Gyvename visada bute. Tokiame, kad erdvės užtektų visiems. Repeticijos vyksta apie 7 valandas, bet paprastai dar apie 4–5 valandas skiriu pamokoms, todėl mano dienos būna labai ilgos.
Į vieną kelionę su manimi ir Lėja važiuoja Vasilijaus mama, į kitą – auklė. Kai būna sunkesni spektakliai, vežuosi Vasilijaus mamą. Ne, ji neišlepino savo anūkės.
Kadangi aš nuolat darbe, grįžusi atlieku močiutės, kuri visada lepina Lėją ir viską jai leidžia, vaidmenį. O močiutė atlieka mamos, kuri griežta, vaidmenį.
Nuo rugsėjo esame Frankfurte prie Maino, kur dainuoju operoje „Manon Lesko“. Bet iš Frankfurto skridau į Paryžių, kur turėjau koncertą, į kitas šalis.
– Ir koks sprogimas įvyksta, kai atvažiuoja Lėjos tėvas ir jūsų vyras – režisierius Vasilijus Barchatovas?
– Lėjai tai būna didelis stebuklas. Ji sėdi visa apšalusi ir sako savo mėgstamiausią frazę: „Visi čia.“ Mudu su vyru visada labai daug juokiamės ir gerai leidžiame laiką.
Žiūrime, kas vyksta aplinkui, kokios pramogos, ir einame. Mes juk nuolatos keičiame gyvenamąją vietą.
Tėtis su Lėja kalba rusiškai, aš – lietuviškai, o auklė – armėniškai. Bet turbūt tą idėją ir svajonę, kad ji išmoktų armėnų kalbos, teks pamiršti.
Planuojame ją leisti į „American International School“ mokyklą, kuri yra visame pasaulyje, todėl nuo kitų metų reikės anglakalbės auklės.
Tai bus logiškiausias sprendimas. O su armėnų kalba kaip bus, taip bus.
– Abu su vyru dirbate skirtingose šalyse, skirtinguose teatruose. Kaip dažnai susitinkate, kuris pas kurį skraidote?
– Kaip susitarėme pradžioje, taip ir laikomės to susitarimo beveik visada – matomės kartą per savaitę. Dažniau atskrenda Vasilijus, nes mano darbo grafikas kitoks – visada repetuoju, esu pririšta prie vietos ir repeticijų.
O Vasilijaus didesnė darbo dalis vyksta jo galvoje. Jis dėlioja spektaklius ilgai, tada važiuoja repetuoti.
Dėl to jis dažniau atkeliauja pas mus. Jam vienam paprasčiau keliauti negu man su vaiku.
Kai repetavau „Mirusį miestą“ Milane, Vasilijus dirbo Sarbriukene, Vokietijoje, statė „Faustą“.
Turbūt tai vienas geriausių jo spektaklių, kuriuos esu mačiusi. Nesu mėgėja girti savo vyrą ar savus, bet iš tikrųjų tai labai stiprus spektaklis.
– Ar nevargina toks gyvenimas, kai jūs – vienoje šalyje, vyras – kitoje? Juk dėl to gali įvykti įvairiausių nesusipratimų, pavyzdžiui, kad ir dėl vėluojančių lėktuvų.
– Ne, nevargina. Aš matau čia labai daug pliusų ir grožio. Pas mus tos buities rutinos nėra, mes stengiamės išlaikyti romantiškus santykius.
– Jūs amžinai įsimylėję?
– Taip! Kai mes tuokėmės, jam sakiau: „Aš nenoriu būti žmona. Aš visada noriu būti tavo meilužė.“ Taip ir yra.
Ypatingų nesusipratimų nebuvo. Bet jeigu surinktume pinigus už lėktuvų, į kuriuos nespėjome, bilietus, ir namą būtume pasistatę.
Be abejo, toks gyvenimo būdas – pirmiausia labai didelės išlaidos. Kas savaitę skraidyti ir visa kita – tam reikia turėti galimybių.
Aš labai džiaugiuosi ir esu dėkinga likimui, kad mes tokias galimybes turime.
– Ir negaila pinigų, išleistų lėktuvų bilietams?
– Ne, negaila. Nes mes taip gyvename, tai yra mūsų gyvenimas. Mes dirbame tam, kad gyventume.
O mūsų gyvenimo dalis yra skraidyti vienam pas kitą. Kam tada taupyti ir kur tuos pinigus dėti, jeigu prarasime šeimą?
Aš tvirtai tikiu, kad išlaikyti jausmų metus nesimatant yra neįmanoma. Galima laukti metus, bet jeigu tu ištisai nesimatai su žmogumi, jausmai blėsta.
– Gegužės pabaigoje debiutavote kiekvieno operos solisto svajonių scenoje – Milano „La Scala“ teatre ir ten sukėlėte furorą. Marietos vaidmuo, kurį atlikote austrų kompozitoriaus Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“ („Die tote Stadt“), – labai sudėtingas. Jums teko ne tik dainuoti, šokti, bet ir išsirengti iki apatinių drabužių. Ar buvo sunku peržengti operos tabu?
– Su tokiais apatiniais žmonės vaikšto paplūdimiuose. Gatvėje matome moterų su trumpesniais šortais.
Nuoga į sceną neičiau, o taip apsirengus – kodėl ne? Mes esame šiuolaikiški žmonės, ir opera šiandien – gerokai šiuolaikiškesnė.
Ta scena, kurioje esu su apatiniais drabužiais, – tai pagrindinio herojaus sapno scena, kurioje jis įsivaizduoja, kas dedasi teatro užkulisiuose, nes Marieta – šokėja, aktorė.
Tai – pavydo scena, kuri vyksta jo galvoje. Jam atrodo, kad teatre visi aktoriai turi būti pusnuogiai.
Premjeroje buvo mama ir vyras. Visi septyni spektakliai buvo tikras triumfas. Man buvo net keista, nes kūrinys italams toks neįprastas, bet jie, šiurkščiai tariant, jį suvalgė labai skaniai.
Taigi debiutas buvo sėkmingas, kritika – nuostabi, publika – neįtikėtina. Liaupsės, liaupsės, liaupsės. Esu laiminga.
O Milaną prisimenu iš vaikystės. Nors mano tėvai išsiskyrė, kai buvau maža, su tėčiu niekada nepraradau ryšio. Visada atostogas leisdavau su juo ir daug keliaudavau. Ten, kur jis dainuodavo. Milane jis daug kartų dainavo.
– Baigiasi premjera – ir išaušta rytas. Kaip praleidžiate rytą, dieną po premjeros? Gal turite kokių nors ritualų, pavyzdžiui, einate pasimelsti į bažnyčią?
– Paprastai tai jau būna ne rytas, o dienos pabaiga. Po premjeros miegu ilgai. Šitas spektaklis – ypač varginantis, fiziškai labai sunkus, rytą sunku atsikelti.
Todėl kita diena būna skirta kūno ramybei grąžinti – mankštos, masažai. Taip pat ir malda, nors bažnyčioje nesu dažna viešnia.
– „La Scala“ teatre susipažino 1978–1979 metais jame stažavęsi jūsų tėvai – sopranas Irena Milkevičiūtė ir tenoras Gehamas Grigorianas. Galbūt „La Scala“ sutikote žmonių, kurie prisiminė jūsų tėvus?
– Be abejo, kad sutikau. Ir scenos darbininkų, ir choristų, kurie prisiminė mano tėtį. Spektaklį žiūrėjo ir buvęs tėčio agentas. Iš tikrųjų labai jausminga, kai žmonės jį prisimena, prieina, pasveikina.
O tėčio agentas, žiūrėjęs ne premjerinį, bet vėlesnį spektaklį, pasakė: „Aš jau visas recenzijas perskaičiau (recenzijos buvo labai geros) ir būtinai atėjau į spektaklį pažiūrėti, kas per nuostabi Grigorian čia dainuoja.
Ir tiktai spektaklio viduryje supratau, kad tu esi Gehamo dukra.“ Ir jis per pertrauką atbėgo pas mane į grimo kambarį su ašaromis akyse. Tas agentas – italas, bet jis atstovavo tėtei Vokietijoje.
Kiekviena scena man vienodai brangi. Bet „La Scala“ teatras turi asmeninę mano istoriją – tai mano būties pradžia.
Čia susipažino mano tėvai, čia pamilo vienas kitą, dainavo drauge. Todėl šita scena man be galo brangi. Kai pirmą kartą atėjau repetuoti į sceną, užplūdo jausmai, nesulaikiau ašarų.
– Pernai po Zalcburgo festivalyje įvykusios „Salomėjos“ premjeros buvo paskelbta, kad dabar A.Grigorian – pasaulinė žvaigždė. Jūs atlikote biblinės žydų princesės Salomėjos vaidmenį. Turbūt ne tik malonu, bet ir baisu išgirsti tokius žodžius – tai labai įpareigoja. Ar dėl to jaučiate įtampą?
– Taip, tai labai didelė atsakomybė ir įtampa, su kuria mokiausi gyventi visus metus. Su „Salomėja“ aš padariau labai didelį dalyką – aš pakeičiau to spektaklio istoriją.
Buvo daug baimės, kol supratau, kad tai, kas įvyko, jau įvyko ir pakartoti to aš jau negaliu, nes aukštesnio laiptelio kaip ir nėra. Yra tik uždavinys nuo jo nenukristi.
O kaip nenukristi? Dirbti taip, kaip iki šiol dirbau. Dėl to labai atsakingai ruošiausi „La Scala“ spektakliui, nes žinojau, kad mano darbas „Mirusiame mieste“ bus labiausiai matomas po Zalcburgo festivalio. Pavyko nenukristi nuo to laiptelio.
Dabar žinau, kad visi laukia mano Normos, kurią Vincenzo Bellini operoje dainuosiu 2020 metų pavasarį Vienoje.
Todėl man belieka sugebėti išlaikyti tą lygį, o tam reikia labai daug dirbti. Bet aš esu žmogus ir negaliu visų vaidmenų sukurti ypatingų.
– Ar po pernykščio triumfo Zalcburge, o šiemet Londone pelnius „Opera Awards Best Singer 2019“ titulą jūsų honorarai pakilo?
– Honorarai nuo to nepriklauso. Jie kyla su kiekvienu teatru, su kiekvienais metais, su kiekviena sutartimi. Pamažu.
Taip nebūna, kad staiga tavo honoraras pakyla dvigubai. Teatrai, spektakliai turi savo pinigų limitus. Kai pasieki tam tikrą lygį, iš viso savo kainos negali kelti.
Bet gali papildomai užsidirbti iš koncertų, kuriuose žmonės nori tavęs ir koncertą rengia vien dėl tavęs.
Dėl apdovanojimų gali kelti savo kainą koncertuose. Koncertai finansiškai gerokai labiau apsimoka nei spektakliai.
Bet spektaklis yra tai, kur galiu užsidirbti savo vardą. Nes niekas nepasiūlys dainuoti koncerte, jeigu esi neįdomus.
– Gal per tuos metus sulaukėte žinomų prekių ženklų bendrovių, tokių kaip „Chanel“, „Yves Saint Laurent“, „Versace“, pasiūlymų reklamuoti jų kvepalus, papuošalus, drabužius?
– Ne. Jeigu pasiūlytų – kodėl ne? Nematau čia nieko blogo, bet viskas priklauso nuo jų sąlygų ir mano įsipareigojimų.
Pagal daugelį sutarčių negalima keisti savo įvaizdžio. Tokie dalykai man netinka, nes įvaizdį aš keičiu dažnai. Ir labai dažnai dėl darbo.
– Po ilgos pertraukos vasario mėnesį pasirodysite Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – dainuosite Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“, kurią statys jūsų vyras V.Barchatovas. Ar sunku dirbti kartu su vyru, ar dėl vaidmens neįsiplieskia aršių diskusijų?
– Ne, mums abiem visada ypatingas metas, kai galime drauge būti taip ilgai. Ir Lėjai – didžiausias džiaugsmas. O profesine prasme Vasilijus, mano nuomone, yra vienas geriausių šių dienų režisierių, todėl man didelis džiaugsmas dirbti kartu ir mokytis.
Labai smagu, kai šeimoje yra tolygaus talento žmonės. Tada nėra nei pavydo, nei kokios nors trinties.
Vasilijus savo profesijoje dar labai jaunas, aš savo profesijoje dabar kaip tik esu pačiame jėgų žydėjime. Ir ta mano profesija limituota kaip sportininko.
Daugiausia visu pajėgumu galėsiu dirbti 10 metų. O Vasilijaus – tik darbų pradžia. Labai džiaugiuosi, kad ateina tas metas, kai jis lips ant to paties laiptelio, ant kurio aš jau stoviu. Dėl to mes turime labai daug galimybių dirbti kartu.
– Kuri scenoje įkūnyta operos herojė turi jūsų pačios bruožų? Su kuria galėtumėte susitapatinti? Galbūt su Violeta iš „Traviatos“, su Salomėja iš „Salomėjos“ ar su Leonora iš „Trubadūro“?
– Su visomis ir nė su viena.
– Ar operos primadonos dažnai užkulisiuose būna susiraukusios? Dėl konkurencijos, dėl to, kad viena jaunesnė, kita gražesnė, trečia – lieknesnė, o į ketvirtąją režisierius žiūri ypač palankiai?
– Aišku, kad visa tai yra. Bet tai man svetima ir nepriimtina. Dėl to niekada nedirbu nė vieno teatro soliste. O kai dirbi kaip viešnia, yra visai kitaip. Tu atvažiuoji, dirbi komandoje, padarai gerą darbą ir išvažiuoji. Aš nežinau, kiek solisčių sėdi ir rauko nosis, įsivaizduoja, kad turėtų būti mano vietoje. Per daug apie tai negalvoju. Todėl, kad dirbu be galo daug ir tikrai nesijaučiu kalta užimanti kieno nors vietą.
Ką man davė didelis Salomėjos triumfas pernai Zalcburge? Jis man suteikė didelę galimybę rinktis vaidmenis, kuriuos noriu atlikti. Aš galiu rinktis komandą, galiu rinktis žmones, su kuriais noriu dirbti. Yra paisoma mano patarimų, norų.
Tačiau su Zalcburgo „Salomėja“ atsisveikinau rugpjūčio pabaigoje. Buvo tuštuma, skaudėjo. Bet tas vaidmuo visada bus šalia manęs. Todėl, kad jis tapo mano vizitine kortele, mano veidu.
– Kuo užsiima jūsų sūnus Nojus?
– Nojus – vienuoliktokas. Jis gyvena Vilniuje su savo tėčiu, o atostogas leidžia su manimi. Jis atskrenda pas mane dažniau, negu aš grįžtu į Vilnių. Bet dabar tiek galimybių, kad per socialinius tinklus galima bendrauti, kalbėtis, rašyti vienas kitam kiekvieną dieną.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje.
