Vestuvių ceremonijose Portugalijoje besituokiantiems lietuviams vertėjauju neretai, tačiau pirmasis Arno klausimas dėl paslaugų buvo neįprastas savo tiesumu: „Ar tau nieko tokio, kad tai dviejų vyrų vestuvės?“
Ir štai po kelių mėnesių vešlioje egzotiškų augalų lapijoje paskendusio parko vingiuotu takeliu nusileidus prie senos koplyčios romantiškų griuvėsių pasitiko du vienodais šviesiais marškiniais pasipuošę vaikinai, neslepiantys artėjančios akimirkos jaudulio, jų besišypsantys artimiausi draugai ir šeima, dėl šios akimirkos atvykę specialiai į Portugaliją. Po jausmingai vienas kitam ištartų įžadų, kurie kai kam net išspaudė ašarą, Arnas su Tomu pagal Portugalijos Respublikos įstatymus oficialiai buvo paskelbti susituokusiais.
Vilniečiui Tomui 34 metai, o iš Marijampolės kilusiam Arnui – 25-eri. „Stiliaus“ žurnalo paklausti, kodėl tokio gana jauno amžiaus ir dar Lietuvoje nesant legalizuotoms tos pačios lyties santuokoms sumanė oficialiai tuoktis, sako, kad tai buvo asmeninis apsisprendimas, labiau jausminis dalykas, kuris kitų neliečia ir niekam nekenkia. Pasak Arno, jausmai matuojami ne žmogaus amžiumi, svarbu emocinė branda ir pajutimas, kad žmogus yra tavo ir nori su juo pasenti.
Gražią praėjusių metų gegužės dieną Tomas nusprendė pasipiršti vienoje Vilniaus kavinėje priklaupęs priešais Arną ir gerą pusvalandį jam dėstęs apie savo jausmus, smalsiai stebint kitiems kavinės lankytojams, kol galop Arnas neištvėrė: „Nesuprantu, tu skirtis nori ar ką?“ „Ne, peršuosi aš tau“, – išrėžė Tomas. Arnas, nors ir juokėsi iš situacijos, iškart sutiko ir tą pačią naktį apskambino artimiausius žmones, kad praneštų naujieną.
Nors Lietuvoje tos pačios lyties santuokos nėra įteisintos, jau ketvirtus metus kartu leidžiantys sutuoktiniai viliasi, kad šiuo metu gimtojoje šalyje negaliojantis portugališkas jų santuokos liudijimas vis dėlto turės vertę po kelerių, o gal keliolikos metų.
„Iš pradžių svarstėme tik apie simbolinę ceremoniją, nes pagrindinis santuokos tikslas buvo įprasminti meilę ir įsipareigojimą visuomet būti kartu, – sako Arnas. – Tačiau pagalvojome, kad jei Lietuvoje kada nors bus įteisintos vienalytės santuokos, nebereikėtų vėl iš naujo tvarkytis dokumentų, todėl oficiali santuoka būtų du zuikiai vienu šūviu.“
„Mums tai buvo ėjimas prieš srovę Lietuvoje. Kritikams, kurie sako, kaip jūs drįstate tai daryti, atsakau, kad ir moterys neturėjo teisių, buvo antrarūšės. Žmonės labai mėgsta teisti, kai reikėtų pirmiau pasižiūrėti į save“, – sako Tomas.
Arnas priduria, kad jų santuoka paremta asmeniniu noru ir kitiems niekaip nekenkia: „Nemėgti galima daug ko. Tiesiog turime toleruoti kitų pasirinkimą, net jei pats ko nors nemėgsti, pvz., gali nemėgti pomidorų, bet tau neturėtų trukdyti, kad kiti juos valgo.“
Tomas antrina, kad lietuviai kultūriškai labai mėgsta kritikuoti ir prikišti savo nuomonę apskritai apie bet kokius dalykus, o portugalai pasirodė gerokai tolerantiškesni ir pagarbūs kitokiam požiūriui. Planuodami vestuves Portugalijoje vaikinai nė karto nesulaukė jokios neigiamos reakcijos dėl to, kad tai bus vienalytė santuoka.
Jų tuoktuvių liudijimas vis dėlto Lietuvoje negalioja. Pora sako, kad pagal Lietuvos įstatymus jie gyvena kartu tiesiog kaip pažįstami. Vieno iš jų mirties atveju, jei giminaičiai būtų labai užsispyrę ir norėtų įrodyti, kad kartu užgyventas turtas nepriklauso kitam partneriui, nors su juo praleido visą gyvenimą, jiems pavyktų.
Kai vaikinai pradėjo ieškoti šalies oficialiai santuokai sudaryti, pirmiausia pagalvojo apie Vokietiją. Tačiau sužinojo, kad bent vienas iš sutuoktinių privalo būti susietas su šia šalimi darbo ar kitais ryšiais. Patarimo paklausė ir Lietuvos gėjų lygos, o atsakymas apstulbino porą: „Koks jums skirtumas, vis tiek Lietuvoje santuoka negalioja.“ Arnas stebisi, nes, jo akimis, santuoka – ne vien įstatymai, o sąjunga tarp dviejų žmonių.
Kiti variantai buvo Danija arba Portugalija, kur užsieniečiams susituokti yra lengviau. Vaikinai ilgai nesvarstę pasirinko Portugaliją, po kurią neseniai buvo keliavę ir kuri juos tiesiog pakerėjo savo grožiu, o šeimai ir draugams, kuriuos juodu ketino kviesti į vestuves, tai buvo nepažinta ir įdomi Pietų Europos šalis.
Tačiau dokumentų teikimo procesas nebuvo toks paprastas. „Portugalai vis dėlto pietiečiai. Kai prieš pat vestuves dingo keli dokumentai, ėmiau burbėti, kad geriau būtume pasirinkę Daniją, kuri kultūriškai mums artimesnė, – sako Tomas. – Reikia užsispyrimo ir noro rasti sprendimą.“
Porai reikėjo pristatyti įgaliojimą, kad Portugalijoje jiems atstovaujantis asmuo galėtų pateikti jų prašymą susituokti. Kadangi Lietuvoje vienalytės santuokos neįteisintos, notarai čia negali surašyti tokio įgaliojimo, todėl vaikinams teko prašyti tiesiog patvirtinti jų parašų autentiškumą, o ne įgaliojimą.
„Jei ne mano, kaip įmonės vadovo, įgūdžiai ir užsispyrimas, gal po tų daugybės Lietuvos institucijų neigiamų atsakymų būčiau viską metęs. Ne kartą kilo mintis – gal vis dėlto vertėjo rinktis Daniją?“ – sako Tomas.
Pasak jo, dalis Lietuvos išduotų dokumentų portugalams netiko, teko argumentuoti įstatymų straipsniais, o visa tai užtruko. Tačiau Arnas sako, kad dabar viskas atrodo be galo paprasta.
Vaikinai teigia, kad abiejų profesijos itin padėjo organizuoti vestuvių šventę tolimoje šalyje: Tomas yra turizmo paslaugų įmonės vadovas, o Arnas – maisto prekių ženklų komunikacijos specialistas. Tomas, dirbantis su Ispanijos rinka, vis dėlto giria portugalus. Pasak jo, skirtingai nei kaimynai ispanai, jie laikosi žodžio ir nėra grėsmės, kad galop prireiks dar kokio nors dokumento, o sutartą valandą nevėluoja nei civilinės metrikacijos atstovė, atvykusi sutuokti, nei vestuvių svitai bei kelionėms po šalį užsakyti autobusai.
Sutuoktiniai neslepia, kad nusamdyta vestuvių planavimo agentūra pasitikėjimo nekėlė, – stebino savo neorganizuotumu, į pateiktus klausimus atsakinėjo po savaitės, net šios agentūros pasiūlyti autobusai, kuriuos pora norėjo užsisakyti, kad pavežiotų šeimą ir draugus po gražias Portugalijos vietas ir nuvyktų į vestuvių vietą Sintroje, buvo dvigubai brangesni nei tos firmos, kurią lietuviai susirado patys. Todėl agentūrai galiausiai buvo patikėtas tik dokumentų tvarkymas.
Tomas panaudojo savo planavimo įgūdžius turizmo srityje, o Arnas, kaip maisto gurmanas, pasirūpino visu šventės maistu ir net atsivežė virtuvės šefą – savo vadovą bei bičiulį Vylių, kuris lietuviams jų šventei užsisakytoje viloje suruošė nuostabią vakarienę iš vietinių portugališkų bei atvežtinių produktų.
Tačiau nieko portugališkiau negalėjo būti nei tradiciniai portugališki pyragėliai „pastel de nata“, kurių pora užsigeidė vietoj tradicinio vestuvių torto. Deja, jų užsakymas buvo panašesnis į anekdotą.
Vestuvėms Tomas vienos maisto parduotuvės kepykloje iš anksto užsakė 100 šviežių ir traškių „pastel de nata“ pyragėlių, tačiau kai atvyko jų pasiimti, pardavėja griežtai nesutiko jų visų parduoti, vis kartodama: „Um – nao!“ (išvertus iš portugalų k. „vieno – ne“). Pasirodo, vienam asmeniui galima pirkti tik iki 99 vienetų. „Teko skambinti Arnui, kad jis atvyktų, belaukiant visi aplinkiniai portugalai tapo bičiuliais – išaiškino pardavėjai ir man, kas vyksta“, – juokiasi Tomas.
Nors Tomas ir Arnas atvirai kalba apie savo patirtis, o toje pačioje Portugalijoje yra susituokusi ne viena gėjų pora iš Lietuvos, ne visi drįsta apie tai kalbėti ir šį žingsnį slepia net nuo tėvų, baiminasi dėl savo karjeros. Poros nuomone, slėpti ar ne yra kiekvieno pasirinkimas, tačiau slėpti vienalytę santuoką – sunkus dalykas.
„Tai savęs apgaudinėjimas. Kai pasisakai viešai ir iš to nedarai didelio reikalo, kiti suvokia, kad tu nesi kažkoks kitoks, taip pat nėra dėl ko tave šantažuoti, kad tau sugadintų karjerą, – sako Tomas. – Mūsų sprendimas susituokti buvo tarsi būdas pasakyti daugeliui – judėkite į priekį, nebijokite atsiskleisti. Bet noras nebeslėpti ateina iš vidaus.“
Vaikinai pripažįsta, kad atsiverti iš pradžių ir jiems nebuvo lengva. Arnas teigia supratęs savo lytinę orientaciją būdamas 12–13 metų, bet atvirai prabilo tik sulaukęs 21-erių. Kai prieš porą metų Arnas savo tėvams ir broliui pasakė, kad draugauja su Tomu, ši žinia juos šokiravo. Artimiesiems buvo sunku ir reikėjo laiko tai priimti, tačiau po to atsirado daugiau atvirumo ir brandesnio bendravimo.
Draugai žinią priėmė gana natūraliai, dauguma sakė ir taip nujautę, kiti užjautė, nes suvokė, kokį akmenį jam reikėjo nešiotis šitiek laiko.
„Ypač dėl to, kad esu iš mažesnio miesto, patyriau daug neigiamų emocijų. Tekdavo stovėti šalia kitų ir apsimestinai juoktis iš visų anekdotų ir juokelių, susijusių su gėjais“, – sako marijampolietis Arnas. – Jei būdamas kokių 14 metų būčiau žinojęs, kad po dešimties metų būsiu susituokęs ir viešai apie tai visiems pasakęs... Nė už ką gyvenime nebūčiau tuo patikėjęs.“
Pasak Tomo, augusio su mama, nes tėtis mirė jam dar esant vaikui, mama jau seniai nujautė, kad jis gėjus, tačiau pirmas apie tai sužinojo jo pusbrolis. Jis šį faktą priėmė natūraliai. Kai Tomas ėmė keliauti, pagyveno Londone, suprato, kad gali jaustis laisvesnis, o atsiskleisti tapo paprasčiau, nes jį jau supo nemažai tokių pat žmonių kaip ir jis.
Pora tvirtina, kad kai žmonės sužino apie jų orientaciją, jei juos jau pažįsta tiesiog kaip žmones, nebelieka baubų ir stereotipų.
Tomas pasakoja apie vienos geros bičiulės tėvus, pas kuriuos namuose jis itin dažnai lankydavosi ir suvokė, kad jie gana homofobiški. Kai po kurio laiko jis užklausė draugės, ar jos tėvams nekyla minčių, kad jie pora, jos atsakymas apstulbino Tomą: „Tu ką, juokauji, jie nuo pirmo karto žinojo, kad tu gėjus. Po to, kai susipažino su tavimi, nustojo užsipuldinėti kitus tokius kaip tu.“ Draugės mama Tomui vėliau prisipažino nežinojusi, kokie tie gėjai, draugiškai replikuodama: „Jei visi gėjai tokie kaip tu...“
„Niekas absoliučiai nepasikeis, kol artimoje aplinkoje neatsiras homoseksualaus žmogaus. Tik tuomet kiti suvoks, kad jis, mano pažįstamas, iš tiesų yra visiškai toks pat, koks ir buvo prieš atviraudamas apie savo lytinę orientaciją. Atsiskleidimo žemėlapis tik šitaip gali plisti“, – įsitikinęs T.Kirša.
Atvirauti apie tos pačios lyties išrinktąjį gyvenimo draugą abu pradėjo po sužadėtuvių, apie tai paskelbę savo „Facebook“ paskyrose. „Sulaukiau tik vieno neigiamo komentaro iš šimtų, – pasakoja Arnas, vis dėlto pripažindamas, kad jo draugai atsisijojo: – Taip paprasčiau, nebėra kaukių.“
Tomas antrina: „Jei nesupras tavęs, jie ne tavo draugai. Buvo toksiškų draugysčių, kurių kryptingai atsisakiau arba tie žmonės patys išėjo iš mano gyvenimo.
Bet dabar turiu daug tikrų draugų. Gyvenimas per trumpas vaidinti.
Lietuviai svarsto emigruoti į juos sutuokusią Portugaliją. Dėl tolerancijos lygio šioje šalyje, kuris vienas aukščiausių pasaulyje (kartu su Kanada iš Švedija), kaip ir dėl jų teises ginančių įstatymų. Tačiau pora tikina, kad nori išvykti visai ne dėl tolerancijos trūkumo ar nesaugumo jausmo Lietuvoje.
Arną žavi pati šalis ir portugalų mentalitetas, jie santūresni nei kiti Pietų Europos gyventojai, bet šilti žmonės, o pagyventi pora nori būtent Pietų šalyje prie vandenyno, kur saulėta ir puikus maistas. Tomas mano, kad dabar lengva keliauti ir pagyventi užsienyje, o sugrįžti į Lietuvą irgi bus galima bet kada.
Pora svajoja Portugalijoje apsigyventi po kelerių metų ir čia užsiimti kelionių bei vestuvių organizavimu, nepriklausomai nuo asmenų lyties ar rasės.
