Kuvaldos pravardę pelnęs sportininkas – nuožmus bei tvirtas kovotojas ringe ir visai kitoks, kai praveria namų duris. Tada Sergejus tampa švelniu sutuoktiniu ir itin rūpestingu tėvu.
– Neseniai susilaukėte antro sūnaus. Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?
Airinė: Dabar jaučiu visišką pilnatvę. Mes ilgai svajojome, kad Ramiras turėtų brolį, tačiau reikėjo laukti net ketverius metus.
Sergejus: Čia buvo sena mano svajonė – turėti du sūnus. Pats netekau vyresnio brolio būdamas mažas, todėl norėjau auginti du berniukus. Noriu, kad Ramiras būtų pavyzdys savo broliui.
Airinė: Jau dabar Ramiras man stengiasi padėti. Mes leidžiame jam broliui ir kojines užmauti, ir pamaitinti. Kai buvau nėščia, stengėmės pasakoti, kaip bus, kai gims broliukas.
– Bet anksčiau visas jūsų dėmesys buvo skirtas Ramirui. Ar jis nepavydi, kad dabar tą dėmesį tenka dalytis pusiau?
Sergejus: Kai Airinė laukėsi, Ramiras dažnai prieidavo, glostydavo pilvuką ir sakydavo: „Greičiau išeik iš ten! Mudu gyvensime kartu Lietuvoje!“ Man tai labai įstrigo, nes tai parodo, kaip jis stipriai laukė brolio.
Airinė: Mes nuo pirmų nėštumo dienų stengėmės Ramirą sudominti, įtraukti į tą laukimą. Net pirkdami naują daiktą sakydavome: „Tai buvo tavo vežimėlis, dabar juo važinės brolis.“ Todėl Ramiras su pasididžiavimu kraudavo savo senus žaislus, mašinėles į dėžes ir sakydavo, kad broliui nieko negaila, viską jam atiduos.
– Sergejau, būdamas vos 7-erių netekote brolio. Šiandien žiūrėdamas į abu savo sūnus grįžtate mintimis į praeitį?
Sergejus: Mano brolis nuskendo Baltijos jūroje. Iki šiol nežinau, kaip viskas tiksliai įvyko. Tačiau tada aš nesuvokiau, kas yra mirtis, nes nebuvau su ja susidūręs. Tik kai tapau paaugliu, pradėjau ilgėtis brolio. Būdavo momentų, kai grįžęs po vakarėlio pradėdavau graudžiai verkti savo kambaryje. Man labai skaudėdavo širdį. Nežinau, kodėl taip vėlai atėjo tas didelis ilgesio jausmas. Matydavau, kaip kieme žaidžia kiti broliai, ir pavydėjau jiems.
Aišku, stengiausi ieškoti brolio pakaitalo kieme, vyresniuose drauguose, bet tie pavyzdžiai tikrai nebuvo geriausi. Man visą laiką trūko brolio ir dabar trūksta... Stengiuosi dažnai neprisiminti viso to, nes skaudu.
– Prasitarėte, kad jei būtų pavykę, jau būtumėte turėję ir trečią vaiką.
Airinė: Mes visada norėjome didelės šeimos. Kai gimė Ramiras, norėjome iš karto susilaukti antro vaiko, kad tarp jų nebūtų didelio amžiaus skirtumo. Tarp manęs ir brolio bei sesers didelis amžiaus skirtumas, ir tas ryšys nėra labai artimas. Visada maniau, kad skirtumas tarp vaikų turėtų būti metai, ne daugiau. Deja, mums taip nepavyko.
Sergejus: Mes tikrai ilgai stengėmės. Vis bandėme, bet neišėjo. Manau, kaltas mano gyvenimo būdas – nuolatinis stresas, nuovargis, griežtos dietos. Mano organizmas buvo nusilpęs ir išsekęs.
Airinė: Aš net buvau pradėjusi domėtis dirbtiniu apvaisinimu. Viską jau buvau išsiaiškinusi: kiek kainuoja, kaip tai daroma.
– Buvo momentų, kai rankos nusvirdavo?
Airinė: Žinoma, kad buvo. Pagalvokite, ketveri metai. Aš jau maniau, kad mums tiesiog nelemta susilaukti antro vaiko. Dažnai užplūsdavo liūdnos mintys, galvodavau, gal mums kažkas negerai, gal reikia eiti pasitikrinti? Tikrai atrodė, kad vilties jau nebėra. Ir tada...
Sergejus: Ir tada nuvažiavome į kaimą pas Airinės močiutę, į tokį vienkiemį tarp miškų. Palikome telefonus ir visus rūpesčius, tiesiog daug valgėme, miegojome ir ilsėjomės. Rytais atsikeldavau kaip visai kitas žmogus: pailsėjęs, kupinas jėgų. Pasirodo, tik to ir reikėjo – atsipalaiduoti.
Airinė: Per Valentino dieną aš Sergejui įteikiau dovaną – du nėštumo testus.
Sergejus: Atsimenu, netekau žado, puoliau verkti, apkabinau žmoną ir dėkojau Dievui už šią dovaną. Aš žinojau ir niekada nenustojau tikėti, kad ateis ši diena.
– Esate pažįstami jau keturiolika metų, tačiau susituokėte tik pernai. Kodėl prireikė tiek daug metų, kad pasiryžtumėte žengti šį žingsnį?
Sergejus: Airinei pasipiršau, kai ji pasakė, kad laukiasi Ramiro. Sakiau, kad galime tuoktis, bet ji norėjo tikrų vestuvių.
Airinė: Aš nenorėjau tuoktis su pilvu, bet vis laukėme, atidėliojome tas vestuves ir tekėjau vis tiek su pilvu, jau laukdamasi antro vaiko. (Juokiasi.)
Sergejus: Tikrai niekada neturėjau dvejonių, kad Airinė – ne ta moteris. Nuo pirmų akimirkų žinojau, kad ji bus mano žmona. Tiesiog labai daug skyrybų matau mūsų aplinkoje. Žmonės, kurie kartu gyveno septynerius, aštuonerius metus, atrodė laimingi, bet po vestuvių viskas pasikeisdavo. Prasidėdavo pykčiai, ir viskas baigdavosi skyrybomis su visokiais cirkais. Gal mane tai pasąmonėje ir stabdė.
Airinė: Ir gal kitokius prioritetus turėjome. Norėjome nuosavo namo, tad visus pinigus jis ir surydavo. Vestuves vis atidėliojome.
Sergejus: Bet kai Airinė pastojo antrą kartą, nusprendėme, kad reikia tuoktis. Aišku, norime didelių, tradicinių vestuvių, su nakvyne, daug draugų, bet dabar nusprendėme tik susirašyti.
Airinė: Galų gale aš laukiausi, o norėčiau pasipuošti ne ta suknele, į kurią telpu, o apie kurią svajoju. Todėl mūsų tuoktuvių ceremonija buvo kukli.
– Tą dieną abu labai jaudinotės?
Airinė: Esu jautruolė, bet tą dieną nesijaudinau. Atsikėliau šeštą valandą ryto ir važiavau ruoštis. Man vestuvės atrodė natūralus dalykas. Bet kai išvažiavau į Santuokų rūmus, kinkos pradėjo virpėti. Atvažiavus prie jų fotografas man sako: „Sėdėkite mašinoje, ateis Sergejus, jūs kaip tikra dama ištiesite jam ranką, pažiūrėkite jam į akis, ir bus labai gražus kadras.“
Matau, ateina Sergejus, mane pamato ir jam lūpa tik timpt timpt. Jam ašaros bėga, tada ir aš į ašaras, ir abu verkiame. Bet susikaupėme ir nuėjome į Santuokų rūmus.
Galvoju: viskas, nebeverksime, juk fotografuoja, nuotraukos turi būti gražios, ir klausia manęs: „Kokią pavardę rinksitės?“ Aš sakau – Maslobojevos. Jaučiu, Sergejus ranką man tik suspaudė, atsisuku – vėl verkia, ir man pasipylė upeliai iš akių. Kai matai, kad tavo vyras nesusitvardo, kokia jam svarbi ta akimirka, ir pati negali neverkti. Tokie momentai išliks visam gyvenimui.
– Abu esate kilę iš Klaipėdos, abu žemaičiai ir gimę po tuo pačiu Dvynių ženklu. Ar lengva buvo sugyventi po vienu stogu?
Sergejus: Mūsų pažinties istorija labai ilga. Nors esame pažįstami keturiolika metų, aš į Airinę ilgai nežiūrėjau kaip į savo gyvenimo moterį. Tačiau bėgant metams kažkas atsitiko. Gal aš pasikeičiau, nes sutikęs bare pažvelgiau į ją kitomis akimis. Tada atrodė, kad laikas sustojo, ir aš supratau, kad ji yra ta moteris, kurią norėčiau vesti. Tą patį vakarą Airinės paklausiau: „Ar pagimdysi man sūnų?“
Airinė: Ir aš atsakiau – taip. Nežinau, kodėl, bet tą akimirką buvau užtikrinta, kad taip, šiam vyrui aš noriu pagimdyti vaiką.
Sergejus: Tada aš Airinę iš Klaipėdos atsivežiau į Vilnių. Viskas vyko labai greitai.
– Airine, nebuvo baisu palikti namų, draugų?
Airinė: Ne, tuo metu apie tai negalvojau. Gal meilė buvo apakinusi. Labai greitai išėjau iš darbo, susikroviau daiktus ir norėjau važiuoti ten, kur yra Sergejus. Tiesa, buvo tokia juokinga situacija, kad jis man iš pradžių pasiūlė gyventi su juo „barake“.
Sergejus: Iš tikrųjų tada aš juokavau.
Airinė: Gal ir juokais pasakė, bet tikrai buvo mintis: „O gal ji sutiks?“
Sergejus: Man iš tiesų tai buvo labai rimtas žingsnis. Už bendrabutį per mėnesį mokėjau 100 litų, o kai pakviečiau Airinę gyventi kartu, turėjau išsinuomoti normalų butą mums dviem, kuris kainavo 1000 litų. Iš karto supratau, kad dabar man reikės dvigubai daugiau dirbti, dvigubai daugiau stengtis, kad išlaikyčiau šitą moterį.
– Airine, labai aplaužėte vyrui ragus?
Airinė: Sunku buvo jam juos aplaužyti. Mes abu tokie principingi ir užsispyrę buvome. Jis buvo įpratęs, kad išeina kada nori, pareina irgi kada nori. Ir čia staiga atsirado moteris, kuri rašo jam: „Kur esi? Kada grįši?“
Sergejus: Tiesiog nebuvau pratęs prie tokios kontrolės. Buvau jaunas, žinote, draugai, baliai, festivaliai.
Airinė: Pirmi pusė metų buvo labai sudėtingi, bet po truputį kažkaip apšlifavome tuos aštrius kampus ir supratome, kad reikia kartais ir patylėti, ir prisitaikyti.
Visą interviu skaitykite žurnale „Stilius“.
