Mindaugas daug mokėsi ir aktyviai siekė karjeros.
Kai tapo Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoju, jam buvo 24-eri, kai pirmą kartą tapo meru – 26-eri.
M.Sinkevičius – jauniausias meras Lietuvos istorijoje. Tačiau praėjusią vasarą visuomenišką mero gyvenimą sudrebino galingas smūgis – sūnaus gimimas, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Į tėvystę Mindaugas nėrė su meile ir dideliu atsidavimu.
„O tėvas aš jau ne toks jaunas, – šmaikštavo meras. – Liepos 25-ąją Jonas atkeliavo į mūsų šeimą. Kiekvieną mėnesį jo gimtadienį švenčiame.“
– Mere, kaip sūnaus gimimas pakeitė įprastą jūsų dienos rutiną?
– Neabejotinai pakeitė ir mano, ir žmonos. Dėl jauno amžiaus aš buvau aktyvus žmogus – dirbau, mėgau pasportuoti, pabėgioti, nuvažiuoti į baseiną, susitikti su draugais.
Aš – socialus žmogus, nėra taip, kad po darbo grįžtu namo ir tiktai žiūriu televizorių. Manau, buvau labai aktyvus.
Aišku, kad visa ta veikla nuėjo į antrą planą. Jau dabar bėgiojimas tampa beveik kaip ir pramoga.
Bėgti 10 kilometrų gal ir nebuvo tokia didelė pramoga, bet laiko prasme jau tampa pramoga.
Laiką turi derinti pagal Jono poreikius, nuotaikas. Savaitgalį, aišku, reikia leisti su šeima. Jeigu anksčiau savaitgalį norėjosi kur nors nuvykti, pabūti su draugais, dabar bandome prisiderinti prie jaunojo šeimos nario.
– Ar tai blogai?
– Ne. Ne mes pirmieji su žmona esame tėvai, ne mes paskutiniai – visi tai perėjo. Visi klausinėja, ar sūnus miega naktimis, ar leidžia mums miegoti. Jis prabunda maždaug kas trys valandos, pavalgo, nusiramina ir vėl užmiega. Jis, priešingai nei tėvas, yra vyturys, keliasi septintą valandą. Aš tai savaitgaliais mielai nesikelčiau, pamiegočiau iki 9–10 valandos, bet jis pakoreguoja mūsų gyvenimą – net ir savaitgaliais septintą būname pažadinti.
Bet aš džiaugiuosi, man patinka, dienos rutina šiek tiek pasikeitė. Manau, puikiai prisitaikiau. Aišku, didesnis darbų krūvis tenka mano žmonai Aistei, kuri yra motinystės atostogose ir visą dieną būna su Jonu.
Aš stengiuosi neužtrukti renginiuose, neapsikrauti renginiais, kurie vyksta savaitgaliais. Būtų nelabai gražu, jeigu vieną dieną Jonas, paimtas ant rankų, pamatęs tėvo veidą pradėtų verkti.
Būtų aišku – vaikas tėvo nebepažįsta. Tada būtų labai blogai. Kol kas Jonas, paimtas ant rankų, šypsosi. Tai reiškia, kad tėvą mato gana dažnai.
– Ar sunkiau su vaiku tvarkytis, ar vadovauti rajono savivaldybei?
– Manau, kad su savivaldybe lengviau, nes pažįsti žmones, žinai, kas ką sugeba. Na, o vaikas, kol nekalba, kol tiktai garsą kokį gali išleisti, bet ne visada jį supranti, sakyčiau, man tai – naujas potyris. Man ne taip lengva su Jonu.
Manau, kad išauginti dorą, garbingą, atsakingą, sveiką jaunuolį yra ne mažiau atsakingumo ir jėgų reikalaujantis darbas nei vadovauti rajono savivaldybei ar kokiai nors asociacijai.
Esu ne tik Jonavos rajono savivaldybės meras. Turiu dar vienas atsakingas pareigas – esu Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. Gegužės pabaigoje pakeičiau daugiametį šios asociacijos prezidentą Ričardą Malinauską, Druskininkų merą.
– Jonas – senas klasikinis vardas. Dabar mažai kas savo atžaloms suteikia tokį vardą. Jums ar jūsų žmonai šovė į galvą pavadinti sūnų Jonu?
– Su žmona pasitarėme. Aišku, kad vardo išrinkimas – ilgas procesas. Ir savo tėvų, ir uošvių šeimoje visi pasakė, koks vardas patinka, o koks – ne. Bet aišku, kad galutinis sprendimas buvo mūsų su žmona.
Ir mums abiem patiko tas vardas. Mes abu – už klasikinius lietuviškus vardus. Buvo tik viena alternatyva – kad tas vardas ir kitų šalių kalbomis būtų suprantamas.
Pagalvojome, kad Jono vardas bus suprantamas, pavyzdžiui, kaip suprantamas Johnas Valančiūnas.
– Jonas Valančiūnas buvo atspirties taškas renkant savo pirmagimiui vardą?
– Ne. Mes patys taip sugalvojome. Galų gale – Jonava, jonaviškiai, Joninės. Rinkdami vaikui vardą atsižvelgėme ir į gyvenamąją teritoriją.
Ir mano, ir žmonos tėvai dėl šio vardo mus labai palaikė. Vienas mano senelis buvo Vytautas, kitas – Petras. Mane pavadino Mindaugu. Taigi šeimoje išlaikoma klasikinių vardų tradicija.
– Esu girdėjusi, kad Jonavoje – daugybė Sinkevičių. Tai dažniausiai sutinkama pavardė Jonavos regione?
– Ne. Mūsų, Sinkevičių, visoje Lietuvoje labai daug. Kadaise maniau, kad Sinkevičiaus pavardė yra populiariausių pavardžių 10-uke.
Pasirodo, populiariausia pavardė Lietuvoje yra Kazlauskas, Sinkevičius, pasirodo, – ne. Bet Sinkevičių tikrai labai daug – ir Jonavoje, ir Lietuvoje.
– Kur susipažinote su būsimąja žmona Aiste? Turint omenyje jūsų humoro jausmą ir gebėjimą bendrauti, pažinties pradžia turbūt buvo labai linksma?
– Susipažinome šokių aikštelėje naktiniame klube Kaune. Tada nepadariau įspūdžio savo būsimajai žmonai.
Pašokdinau ją, paprašiau telefono numerio, bet, aišku, jo negavau. Užtat ji leido pasikviesti ją į draugus feisbuke – bendravome socialiniuose tinkluose.
– Ar prisistatėte jai tame klube, kad esate Jonavos meras?
– Ne. Pakvieti merginą šokti, šoki šoki ir sakai jai – žinai, aš tai esu meras. Manau, žmones tai išgąsdintų ir neigiamai nuteiktų.
Aišku, atsivertusi mano feisbuką ji viską suprato. Kai pasakė mamai, kad susipažino su meru, ji labai išsigando, – gal tas meras yra koks 50-metis ar dar vyresnis. Neįprasta, kad merai – jauni, tada buvau kokių 28-erių.
Iki santuokos su Aiste ir draugavome, ir gyvenome kartu gal penkerius metus. Jonas buvo suplanuotas, laukiamas ir gal net reikėjo paskubėti, bet ne viskas tėvų rankose, – sieki karjeros, nori susikurti namus.
Mano žmona – kaunietė, ne jonaviškė. Tai aš kaunietę prisiviliojau į Jonavą. Aistė Lietuvos sporto universitete baigė vadybos bakalauro studijas, o Mykolo Romerio universitete įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį.
Ilgą laiką darbavosi Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro vadove. Iki motinystės atostogų dirbo Kauno rajono savivaldybėje.
Aš studijavau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, įgijau bakalauro laipsnį. Dar baigiau Mykolo Romerio universitetą ir gavau teisininko diplomą.
Tada ISM Vadybos ir ekonomikos universitete įgijau magistro laipsnį, taip pat tame pačiame ISM – socialinių mokslų daktaro laipsnį.
Studijuodamas aukštąjį mokslą praleidau daugiau nei 10 metų. Gal net per ilgai. Dėl to taip vėlai sūnaus susilaukiau. Reikėjo tiek daug nesimokyti, o galvoti apie šeimą.
– Taigi dabar Jonui reikia sesutės.
– Stengsimės, kad ją turėtų.
– Jūsų labai stiprus balsas. Gal bandėte lipti į sceną – dainuoti chore, solo, grupėje?
– Oi, ne. Mudu su Aiste iš tų, kurie aktyviai leidžia laisvalaikį kartu. Abu mėgstame slidinėti. Bet dabar Jonas nukėlė mūsų slidinėjimo planus į tolesnę neapibrėžtą ateitį. Paskutinį kartą slidinėjome Bukovelyje, Ukrainoje, prieš tai – Italijoje. Aš nemažai bėgioju, užsiimu triatlonu.
Praėję metai man buvo įspūdingi ne tik dėl to, kad sūnus gimė, – rugpjūtį aš įveikiau „Geležinio žmogaus“ distanciją Kopenhagoje, Danijoje.
Distancija susidėjo iš 3,8 km plaukimo – tu šoki į jūrą ir plauki. Atplaukęs sėdi ant dviračio ir mini 180 kilometrų. Po to bėgi visą maratoną – 42,195 km.
Viskas tą pačią dieną, viena rungtis po kitos. Aš tą distanciją įveikiau per 11 val. 40 min. Iš 3 tūkstančių dalyvių buvau gal 1500 kažkelintas, per vidurį. Finišavęs gavau medalį.
– Ar sveikata nesušlubavo nuo tokios intensyvios distancijos, kur pagrindiniai palydovai – įtampa ir nuovargis?
– Pasikonsultavau prieš startą su gydytojais. Sakė – turėtum įveikti. Aišku, tai nėra sveika, nėra tai, kas stiprintų sveikatą. Minti dviračiu 180 kilometrų, paskui bėgti visą maratoną – tai tikrai kenkia ir sąnariams, ir kitkam, jau nekalbu apie psichologinius dalykus.
Pavargsti, pradeda skaudėti raumenis, kyla klausimų – kam tau to reikia, kodėl čia nesustojus pailsėti?
Šioms triatlono varžyboms ruošiausi metus. Paskutiniais mėnesiais prieš varžybas intensyviai treniruodavausi 4–5 kartus per savaitę: baseinas, plaukimas, bėgimas. Ir kūdikio laukėme, ir sportavau, ir politikavau.
Tad galiu pasakyti, kad 2019 metai man buvo pasiekimų metai. Per juos pasiekiau daugiausia. Pirma, jonaviškiai mane antrą kartą išrinko meru.
Antra, tapau tėvu, man gimė sūnus. Trečia, Kopenhagoje dalyvavau „Iron Man“ triatlono varžybose ir pasiekiau finišą.
Žmona norėjo važiuoti kartu, bet paprieštaravau – kam su mėnesio kūdikiu važiuoti ieškoti nuotykių į Daniją, sirgti už tėvą? Tėvas, jeigu finišuos, grįš pats.
– Nepaneigsi, tikrai pasiekėte sėkmingą karjerą. Mero pavaduotoju tapote 24-erių, meru – 26 metų. Buvote Lietuvoje jauniausias ir vicemeras, ir meras. O 2016–2017 metais ėjote ūkio ministro pareigas.
– Ko gero, istoriškai buvau jauniausias meras. Aplenkiau Darių Gudelį, kuris kadaise tapo Anykščių meru 27 metų.
Tapęs ministru nebuvau amžiaus rekordininkas. Kadaise jaunas ministras buvo Darius Kuolys, neseniai – Virginijus Sinkevičius, kuris mane pakeitė ir ūkio ministru tapo 26 metų. (Dabar V.Sinkevičius – Europos Komisijos narys, dirba Briuselyje. – Red.).
– Jūsų tėvas – Seimo narys, 2012–2016 metais ėjo susisiekimo ministro pareigas. Taigi šeimoje vienu metu buvo du ministrai. Ar tėvo pavyzdys skatina eiti į priekį, įkvepia? Ar tėvas jums – autoritetas?
– Kiekvienam vaikui, manau, pirmieji autoritetai gyvenime yra jo tėvai. Tada tėvus matome dažniausiai, kopijuojame jų elgseną. Man mano tėvas yra autoritetas. Kita vertus, jis niekada man nesakė – eik į politiką.
Matyt, taip susiklostė natūraliai. „Tai yra tavo pasirinkimas, – visada sakydavo tėvas. – Ką pasirinksi, su tuo turėsi gyventi. Tai tu ir rinkis. Jeigu mes už tave parinksime ar tave suagituosime, paskui kaltinsi mus, kad privertėme rinktis pagal save. Spręsk pats.“
Galvojant apie savo sūnų, ar jam patarčiau ir norėčiau, kad jis būtų politikas, tai galiu pasakyti – greičiausiai ne.
