Dainininkė A.Vedrickaitė pus-trečių metų sūnui Arijui, kai jis nubunda anksčiau, nei suskamba žadintuvas, kaskart ištaria: „Miegok, dar naktis.“ O jau 7 val. 30 min. prasideda mamos ir sūnaus kasdienybė: kiaušinienė, kepti varškėtukai su bananais, lietiniai ar net bulviniai blynai... Į darželį sūnų ji veža kiek vėliau, tačiau visada yra tikra – jis sotus.
Jaunai moteriai smagu, kad jos dienos retai būna vienodos. Palikusi mažylį auklėtojų priežiūrai ji lekia tiesiai į repeticiją ar į studiją įrašinėti dainų, ruošti programos su muzikantais arba grimuotis ir į fotosesiją. O kartais – paprasčiausiai tvarkytis namų, skalbti drabužių, lyginti ir tuo pat metu išrašinėti sąskaitų ar ruošti sutarčių koncertams.
Kai vakarop pasiima vaiką, visas dėmesys ir laikas – tik jam. Jie mėgsta svečiuotis ir kviesti draugus į savo namus, leisti laiką sostinės Vingio ar vandens parkuose, pasivaikščioti.
Grįžę vakarieniauja, dėlioja dėliones, piešia, važinėja mašinėlėmis, žiūri senąją animaciją, skaito pasakas, o 21 val. abu eina miegoti.
Dainininkės savaitgaliai – dar spalvingesni. Ji juokiasi, kad sūnaus kėlimosi laikas poilsio dieną nelabai pasikeičia, o ji iš koncertų kartais grįžta ir paryčiais. Todėl be pagalbos neišsiverstų – tokiomis dienomis padeda ir Arijaus tėtis M.Šeibokas, ir auklė, ir seneliai.
– Niekas nestovi vietoje, ir aš galiu tik pasidžiaugti, kad motinystė neprivertė manęs pamiršti scenos ir savo didžiausios aistros – muzikos. Būdama nėščia puikiai jaučiausi ir koncertuoti lioviausi tik likus mėnesiui iki vaiko gimimo, o gimus Arijui į koncertus grįžau po dviejų mėnesių.
Tikrai nebuvo lengva, kartais siaubingai pervargdavau, tačiau nevaidinsiu supermamos, kuri negali atsiplėšti nuo vaiko, ir prisipažinsiu: tikrai ne kartą kelionės į koncertus ar pasirodymai televizijoje būdavo lyg tam tikros trumpos atostogos nuo namų ir rutinos. Dabar jau įsivyrauja pusiausvyra, ir galiu sakyti, kad sugebu sklandžiai suderinti motinystę ir muzikinius reikalus.
Labiausiai mano dėmesio trūksta... man. Noriu sportuoti, noriu išmokti vairuoti motociklą, noriu atostogų... Darbai veja darbus, para man per trumpa, o aš štai jau daugiau nei pusę metų tik garsiai sau kartoju – kada nors... – atviravo žinoma atlikėja.
– Tavęs pilna visur – dalyvauji TV projektuose, koncertuoji, įrašinėji dainas, bet kartu lyg ir nedaug – vengi pasakoti apie asmeninį gyvenimą, neatvirauji apie jausmus. Gal dėl to daugeliui ir atrodai tokia šalta, kieta.
– Gal iš pažiūros kai kam ir atrodau šalta, tačiau mane pažįstantys, tikiu, su tuo nesutiktų. Esu paprasta, draugiška, geranoriška, tačiau atsargi. Nemėgstu tuščiažodžiauti, noriu pažinti savo pašnekovą, todėl galbūt būna, kad užsitęsusi tyla painiojama su arogancija.
Tiesiog išmokau patylėti, jei niekas manęs neklausia. Savo nuomonės turėjimas yra labai gerai, o mokėjimas pasilaikyti ją sau – nuostabu. Kad bent 50 procentų komentatorių internete galvotų panašiai...
Nesikuklinsiu. Jau žinau, kad esu stipri. Ir taip yra todėl, kad silpna niekada niekas man neleido būti. Gyvenimas man nepašykštėjo iššūkių, ir žinai, ačiū jam, nes aš šiandien nebūčiau aš, jei kas nors būtų buvę kitaip. Šiandien esu laiminga – atsikračiusi baimių, nepasitikėjimo, gailesčio sau, išmokusi priimti gyvenimą ir žmones tokius, kokie jie yra, mėgautis kiekviena diena.
Daug žmonių neigia, tačiau jie kaifuoja nuo aistringų šlykščių dramų internete, pilstymosi purvais, mėgsta šaipytis, tyčiotis vieni iš kitų, o vėliau ieškoti kaltų ir aukų. Gal dėl to, kad esu jautri, man visas tas negatyvas internete yra svetimas, nemalonus ir aš stengiuosi nuo jo atsiriboti, taip apsaugodama save ir savo vaiką. Matyt, aš tiesiog nesu iš tų, kurie aukoja asmeninio gyvenimo lūžius dėl populiaraus straipsnio, kuris jau po mėnesio bus pamirštas ir tik palikęs daug skausmo, pagiežos ir pykčio.
Gyvenimas nėra vien rožėmis klotas, o aš esu už teigiamas bangas, todėl kartais tiesiog renkuosi patylėti. Asmeninis gyvenimas taip ir vadinasi būtent dėl to, kad yra asmeninis. Kažką būtina pasilikti sau.
– Ar sunku išlikti geidžiamai atlikėjai, būti scenos deive, kai nekuri skandalų, nesiveli į intrigas, nesifotografuoji apsinuoginusi? Yra dainininkių, kurios dėl šlovės renkasi būtent tokį kelią.
– Svarbiausia nemeluoti sau ir išlikti savimi, tik tuomet atrasi savo auditoriją. Maištavimą jau išaugau, o skandalai niekada nebuvo ir jau tikriausiai nebus mano įvaizdžio dalis. Neatsiejama atlikėjos Augustės pasirodymų dalis yra mano balsas, už kurį esu dėkinga tėvams ir gamtai, aistra, nuoširdumas, visapusiškas atsidavimas scenoje ir meilė klausytojams.
Kurdama muziką nesitikiu kam nors įtikti – man tai būdas pasakyti, pasidalinti tuo, ką jaučiu. Patinka ar nepatinka – tai skonio reikalas. Džiaugiuosi kaip vaikas, jei atsiranda bent vienas, kuris supranta mano muziką ar geba ją išgyventi kartu. Net jei muzika – mano darbas, čia esu labiau meniška nei komerciška. Piktų ir nebūtinai logiškų komentarų stengiuosi neįsileisti į širdį.
– Kokie yra tavo muzikos gerbėjai, kam kuri, kam dainuoji? Ar gerbėjai auga kartu su tavimi – juk nuo „Dangaus“ laikų pasikeitei ir pati?
– Prisimenu realybės šou „Dangus“ su šypsena veide, tai buvo nuostabi mokykla. Gal net ne mokykla, o universitetas, kur mes visi buvome įbrukti nežinodami nei ko tikėtis, nei kokių žinių semtis, nei kuo būsime užaugę. Tas staigus populiarumas ir pokytis gyvenime apsuko galvą, naiviai atrodė, kad tas populiarumas tęsis ir dėl jo nieko nereikės daryti.
Išvykau gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, po to apsigyvenau Norvegijoje... Tik tada, kai pradėjo labai trūkti scenos, muzikos, supratau, ką turėjau ir ką paleidau.
Grįžus teko iš naujo kovoti dėl vietos po saule. Nesigailiu, juk tuo metu dariau taip, kaip atrodė geriausia. Išvykau, matyt, ir dėl to, kad visiškai nebuvau subrendusi nei savai kūrybai, nei turėjau ką pasakyti būdama scenoje. Tiesiog buvo etapas, skirtas gyvenimiškai patirčiai kaupti, savęs paieškoms.
Dabar viskas kitaip, ir aš jau kurį laiką neriu į viską stačia galva ir išalkusia širdimi. Albumo leidyba nėra pigus malonumas, tačiau atsiranda pavienės dainos ir jos būna subrandintos, išnešiotos lyg kūdikis. Jomis galiu didžiuotis.
Apie gerbėjus, atvirai sakant, negalvoju. Nežinau nei kas jie, nei kur jie. Kartais man net ateina mintis, kad galbūt viską darau labiau ne dėl jų, o dėl savęs. Žinoma, kai kas nors parašo, kad norėtų būtent mane matyti scenoje svarbiausią dviejų žmonių gyvenimo dieną, suprantu, jog kai kam tikrai esu įdomi. Kai gaunu kvietimą koncertuoti, nes mane labai rekomendavo, vėlgi paglosto širdį: viskas ne veltui ir ne tik sau.
– Ar šiandien gali pragyventi iš muzikos – išlaikyti ne tik save, bet ir sūnų Arijų? Ar nebuvo laiko, kai norėjai visą save atiduoti tik vaikui, bet negalėjai to padaryti, nes reikėjo pasirūpinti ir jųdviejų namais, vakariene, ir šiltais batais? Juk vaikai auga taip greitai... Jie rytoj jau nebebus tokie, kokie buvo vakar.
– Kartais pagalvoju: ir kam man reikėjo į visa tai veltis, dirbčiau sau kur nors biure nuo 9 iki 17 val. ir būčiau sau rami. Bet tada iškart iškyla klausimas – ar tikrai būčiau laiminga? Andrius Mamontovas po „Dangaus“ sakė: „Jei galite nedainuoti – nedainuokite.“ Daugelis „Dangaus“ dalyvių taip ir padarė, tačiau man nepavyko. (Juokiasi.) Šiandien man tikrai užtenka to, ką uždirbu koncertuodama, bet neužtikrintumas, kaip bus kitąmet, vis įlieja nerimo.
Laikas mums visiems skrieja negailestingai greitai, su vaikais ar be jų. Svarbiausia čia – ką spėjame nuveikti. Nėra gerai, jei laikas sulėtėja, – tada turime per daug laisvo laiko ir per mažai save realizuojame. Būna akimirkų, kurias norisi sustabdyti tiek būnant scenoje, tiek namuose.
Būna, stebiu sūnų iš šalies, bandau tarsi įamžinti akimirką atmintyje, o akyse kaupiasi ašaros. Matau, kaip greitai jis auga, kaip greitai mokosi, ir jau ilgiuosi to mažiuko, kuris tilpdavo delnuose. Tačiau kiekvienas vaiko augimo etapas yra žavingas ir reikia mėgautis kiekvienu iš jų.
Dabar jis pradėjo kalbėti sakiniais, jau pavyksta išreikšti mintis. Vieną naktį nubudęs atsisėdo lovoje ir sako: „Mama, rankytė sukasi.“ Reikėjo pagalvoti, ką jis bando pasakyti, tačiau kai supratau, kad jam nutirpo ranka, buvo tikrai juokinga. Kaip gražiai išsakė mintį! (O gal tik man gražu, nes esu jo mama?)
Branginu laiką su sūnumi, bet tikrai negaliu, o ir nenoriu viso savo laiko skirti tik jam. Nemanau, kad tai sveika. Socializacija svarbi ir būtina visiems, o ir pasiilgus juk taip gera susitikti.
– Nors su sūnaus tėvu Marijumi ir nebuvote susituokę, išsiskyrėte jau prieš kurį laiką – kai Arijui tebuvo metai. Kokie jausmai tuomet virė širdyje, kaip išgyvenai išsiskyrimą?
– Mano ir Marijaus keliai niekada per daug toli vienas nuo kito nebenuklys, nes abu visą gyvenimą vienys bendras tikslas: abu beprotiškai mylime sūnų ir stengiamės, kad jis augtų laimingas, protingas ir doras žmogus. Nenoriu ieškoti kaltų ar viešai drabstytis purvais, nuo to juk niekam nebus lengviau. Abu mes žinome, kas buvo padaryta ne taip, kas galėjo būti padaryta kitaip, ir to užtenka. Taip, visuomet svajojau, planavau vaiką auginti kartu su jo tėčiu, todėl priimti sprendimą pasukti skirtingais keliais tikrai nebuvo lengva. Tačiau laikas gydo žaizdas, ir mes jau išmokome džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį ilgainiui susikūrėme.
Svarbiausia šioje situacijoje vaikas, o jis yra laimingas būdamas ir su manimi, ir su tėčiu. Gerai, kad šis sprendimas buvo priimtas gana anksti, dar vaikui nespėjus suprasti ir pajusti, ką reiškia augti su abiem tėvais. Kai neturi tos patirties, nesudaužoma maža širdelė. Suprantu, jog vaikui reikia abiejų tėvų meilės, ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jos tikrai netrūksta nė iš vieno.
– Ar šiandien viena augindama sūnų nesigaili, kad ką nors padarei ne iki galo, gal paskubėjai? Gal buvo galima labiau pasistengti, daugiau saugoti, mažiau teisti?
– Aš linkusi žiūrėti į priekį, nes dairymasis atgal nieko nepakeis. Jaučiuosi rami ir sąžininga sau. Padariau viską, kas mano galioje, bandžiau išsaugoti šeimą kartu, ir tai tikrai nebuvo spontaniškas, karštomis emocijomis grįstas sprendimas.
Būtų neteisinga sakyti, kad vaiką auginu viena. Kai aš dirbu, koncertuoju, Arijus dažniausiai būna su tėčiu, ir tai yra labai didelė pagalba man. Esu už tai dėkinga.
– Daug porų, net ir šiais laisvės ir skyrybų bumo laikais, vis dar yra kartu dėl vaikų, dėl lengvesnės buities, galiausiai – dėl finansinių aplinkybių. Nesvarstei tokios galimybės?
– Vaikai yra tarsi sugertukai, kurie girdi ir supranta daug daugiau, nei mums kartais atrodo. Nežinau, ar apskritai įmanoma apsimesti prieš vaikus, kad viskas gerai, kai taip tikrai nėra. Vaikai juk viską jaučia. Nemanau, kad besipykstantys ar vienas kito negerbiantys tėvai daro paslaugą vaikams būdami kartu dėl, pavyzdžiui, finansų. Tai, sakyčiau, net nesąžininga. Aš esu už harmoningą, sąmoningą, meile ir pagarba grįstą aplinką. Patys nebūdami laimingi vargu ar galime parodyti vaikams, kas yra laimė.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
