Dainininkė A.Vedrickaitė pustrečių metų sūnui Arijui, kai jis nubunda anksčiau, nei suskamba žadintuvas, kaskart ištaria: „Miegok, dar naktis.“ O jau 7 val. 30 min. prasideda mamos ir sūnaus kasdienybė: kiaušinienė, kepti varškėtukai su bananais, lietiniai ar net bulviniai blynai... Į darželį sūnų ji veža kiek vėliau, tačiau visada yra tikra – jis sotus, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Jaunai moteriai smagu, kad jos dienos retai būna vienodos. Palikusi mažylį auklėtojų priežiūrai ji lekia tiesiai į repeticiją ar į studiją įrašinėti dainų, ruošti programos su muzikantais arba grimuotis ir į fotosesiją. O kartais – paprasčiausiai tvarkytis namų, skalbti drabužių, lyginti ir tuo pat metu išrašinėti sąskaitų ar ruošti sutarčių koncertams.
Kai vakarop pasiima vaiką, visas dėmesys ir laikas – tik jam. Jie mėgsta svečiuotis ir kviesti draugus į savo namus, leisti laiką sostinės Vingio ar vandens parkuose, pasivaikščioti.
Grįžę vakarieniauja, dėlioja dėliones, piešia, važinėja mašinėlėmis, žiūri senąją animaciją, skaito pasakas, o 21 val. abu eina miegoti.
Dainininkės savaitgaliai – dar spalvingesni. Ji juokiasi, kad sūnaus kėlimosi laikas poilsio dieną nelabai pasikeičia, o ji iš koncertų kartais grįžta ir paryčiais. Todėl be pagalbos neišsiverstų – tokiomis dienomis padeda ir Arijaus tėtis M.Šeibokas, ir auklė, ir seneliai.
– Niekas nestovi vietoje, ir aš galiu tik pasidžiaugti, kad motinystė neprivertė manęs pamiršti scenos ir savo didžiausios aistros – muzikos. Būdama nėščia puikiai jaučiausi ir koncertuoti lioviausi tik likus mėnesiui iki vaiko gimimo, o gimus Arijui į koncertus grįžau po dviejų mėnesių.
Tikrai nebuvo lengva, kartais siaubingai pervargdavau, tačiau nevaidinsiu supermamos, kuri negali atsiplėšti nuo vaiko, ir prisipažinsiu: tikrai ne kartą kelionės į koncertus ar pasirodymai televizijoje būdavo lyg tam tikros trumpos atostogos nuo namų ir rutinos. Dabar jau įsivyrauja pusiausvyra, ir galiu sakyti, kad sugebu sklandžiai suderinti motinystę ir muzikinius reikalus.
Labiausiai mano dėmesio trūksta... man. Noriu sportuoti, noriu išmokti vairuoti motociklą, noriu atostogų... Darbai veja darbus, para man per trumpa, o aš štai jau daugiau nei pusę metų tik garsiai sau kartoju – kada nors... – atviravo žinoma atlikėja.
– Tavęs pilna visur – dalyvauji TV projektuose, koncertuoji, įrašinėji dainas, bet kartu lyg ir nedaug – vengi pasakoti apie asmeninį gyvenimą, neatvirauji apie jausmus. Gal dėl to daugeliui ir atrodai tokia šalta, kieta.
– Gal iš pažiūros kai kam ir atrodau šalta, tačiau mane pažįstantys, tikiu, su tuo nesutiktų. Esu paprasta, draugiška, geranoriška, tačiau atsargi. Nemėgstu tuščiažodžiauti, noriu pažinti savo pašnekovą, todėl galbūt būna, kad užsitęsusi tyla painiojama su arogancija.
Tiesiog išmokau patylėti, jei niekas manęs neklausia. Savo nuomonės turėjimas yra labai gerai, o mokėjimas pasilaikyti ją sau – nuostabu. Kad bent 50 procentų komentatorių internete galvotų panašiai...
Nesikuklinsiu. Jau žinau, kad esu stipri. Ir taip yra todėl, kad silpna niekada niekas man neleido būti. Gyvenimas man nepašykštėjo iššūkių, ir žinai, ačiū jam, nes aš šiandien nebūčiau aš, jei kas nors būtų buvę kitaip. Šiandien esu laiminga – atsikračiusi baimių, nepasitikėjimo, gailesčio sau, išmokusi priimti gyvenimą ir žmones tokius, kokie jie yra, mėgautis kiekviena diena.
Daug žmonių neigia, tačiau jie kaifuoja nuo aistringų šlykščių dramų internete, pilstymosi purvais, mėgsta šaipytis, tyčiotis vieni iš kitų, o vėliau ieškoti kaltų ir aukų. Gal dėl to, kad esu jautri, man visas tas negatyvas internete yra svetimas, nemalonus ir aš stengiuosi nuo jo atsiriboti, taip apsaugodama save ir savo vaiką. Matyt, aš tiesiog nesu iš tų, kurie aukoja asmeninio gyvenimo lūžius dėl populiaraus straipsnio, kuris jau po mėnesio bus pamirštas ir tik palikęs daug skausmo, pagiežos ir pykčio.
Gyvenimas nėra vien rožėmis klotas, o aš esu už teigiamas bangas, todėl kartais tiesiog renkuosi patylėti. Asmeninis gyvenimas taip ir vadinasi būtent dėl to, kad yra asmeninis. Kažką būtina pasilikti sau.
– Ar sunku išlikti geidžiamai atlikėjai, būti scenos deive, kai nekuri skandalų, nesiveli į intrigas, nesifotografuoji apsinuoginusi? Yra dainininkių, kurios dėl šlovės renkasi būtent tokį kelią.
– Svarbiausia nemeluoti sau ir išlikti savimi, tik tuomet atrasi savo auditoriją. Maištavimą jau išaugau, o skandalai niekada nebuvo ir jau tikriausiai nebus mano įvaizdžio dalis. Neatsiejama atlikėjos Augustės pasirodymų dalis yra mano balsas, už kurį esu dėkinga tėvams ir gamtai, aistra, nuoširdumas, visapusiškas atsidavimas scenoje ir meilė klausytojams.
Kurdama muziką nesitikiu kam nors įtikti – man tai būdas pasakyti, pasidalinti tuo, ką jaučiu. Patinka ar nepatinka – tai skonio reikalas. Džiaugiuosi kaip vaikas, jei atsiranda bent vienas, kuris supranta mano muziką ar geba ją išgyventi kartu. Net jei muzika – mano darbas, čia esu labiau meniška nei komerciška. Piktų ir nebūtinai logiškų komentarų stengiuosi neįsileisti į širdį.
– Kokie yra tavo muzikos gerbėjai, kam kuri, kam dainuoji? Ar gerbėjai auga kartu su tavimi – juk nuo „Dangaus“ laikų pasikeitei ir pati?
– Prisimenu realybės šou „Dangus“ su šypsena veide, tai buvo nuostabi mokykla. Gal net ne mokykla, o universitetas, kur mes visi buvome įbrukti nežinodami nei ko tikėtis, nei kokių žinių semtis, nei kuo būsime užaugę. Tas staigus populiarumas ir pokytis gyvenime apsuko galvą, naiviai atrodė, kad tas populiarumas tęsis ir dėl jo nieko nereikės daryti.
Išvykau gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, po to apsigyvenau Norvegijoje... Tik tada, kai pradėjo labai trūkti scenos, muzikos, supratau, ką turėjau ir ką paleidau.
Grįžus teko iš naujo kovoti dėl vietos po saule. Nesigailiu, juk tuo metu dariau taip, kaip atrodė geriausia. Išvykau, matyt, ir dėl to, kad visiškai nebuvau subrendusi nei savai kūrybai, nei turėjau ką pasakyti būdama scenoje. Tiesiog buvo etapas, skirtas gyvenimiškai patirčiai kaupti, savęs paieškoms.
Dabar viskas kitaip, ir aš jau kurį laiką neriu į viską stačia galva ir išalkusia širdimi. Albumo leidyba nėra pigus malonumas, tačiau atsiranda pavienės dainos ir jos būna subrandintos, išnešiotos lyg kūdikis. Jomis galiu didžiuotis.
Apie gerbėjus, atvirai sakant, negalvoju. Nežinau nei kas jie, nei kur jie. Kartais man net ateina mintis, kad galbūt viską darau labiau ne dėl jų, o dėl savęs. Žinoma, kai kas nors parašo, kad norėtų būtent mane matyti scenoje svarbiausią dviejų žmonių gyvenimo dieną, suprantu, jog kai kam tikrai esu įdomi. Kai gaunu kvietimą koncertuoti, nes mane labai rekomendavo, vėlgi paglosto širdį: viskas ne veltui ir ne tik sau.
– Ar šiandien gali pragyventi iš muzikos – išlaikyti ne tik save, bet ir sūnų Arijų? Ar nebuvo laiko, kai norėjai visą save atiduoti tik vaikui, bet negalėjai to padaryti, nes reikėjo pasirūpinti ir jųdviejų namais, vakariene, ir šiltais batais? Juk vaikai auga taip greitai... Jie rytoj jau nebebus tokie, kokie buvo vakar.
– Kartais pagalvoju: ir kam man reikėjo į visa tai veltis, dirbčiau sau kur nors biure nuo 9 iki 17 val. ir būčiau sau rami. Bet tada iškart iškyla klausimas – ar tikrai būčiau laiminga? Andrius Mamontovas po „Dangaus“ sakė: „Jei galite nedainuoti – nedainuokite.“ Daugelis „Dangaus“ dalyvių taip ir padarė, tačiau man nepavyko. (Juokiasi.) Šiandien man tikrai užtenka to, ką uždirbu koncertuodama, bet neužtikrintumas, kaip bus kitąmet, vis įlieja nerimo.
Laikas mums visiems skrieja negailestingai greitai, su vaikais ar be jų. Svarbiausia čia – ką spėjame nuveikti. Nėra gerai, jei laikas sulėtėja, – tada turime per daug laisvo laiko ir per mažai save realizuojame. Būna akimirkų, kurias norisi sustabdyti tiek būnant scenoje, tiek namuose.
Būna, stebiu sūnų iš šalies, bandau tarsi įamžinti akimirką atmintyje, o akyse kaupiasi ašaros. Matau, kaip greitai jis auga, kaip greitai mokosi, ir jau ilgiuosi to mažiuko, kuris tilpdavo delnuose. Tačiau kiekvienas vaiko augimo etapas yra žavingas ir reikia mėgautis kiekvienu iš jų.
Dabar jis pradėjo kalbėti sakiniais, jau pavyksta išreikšti mintis. Vieną naktį nubudęs atsisėdo lovoje ir sako: „Mama, rankytė sukasi.“ Reikėjo pagalvoti, ką jis bando pasakyti, tačiau kai supratau, kad jam nutirpo ranka, buvo tikrai juokinga. Kaip gražiai išsakė mintį! (O gal tik man gražu, nes esu jo mama?)
Branginu laiką su sūnumi, bet tikrai negaliu, o ir nenoriu viso savo laiko skirti tik jam. Nemanau, kad tai sveika. Socializacija svarbi ir būtina visiems, o ir pasiilgus juk taip gera susitikti.
– Nors su sūnaus tėvu Marijumi ir nebuvote susituokę, išsiskyrėte jau prieš kurį laiką – kai Arijui tebuvo metai. Kokie jausmai tuomet virė širdyje, kaip išgyvenai išsiskyrimą?
– Mano ir Marijaus keliai niekada per daug toli vienas nuo kito nebenuklys, nes abu visą gyvenimą vienys bendras tikslas: abu beprotiškai mylime sūnų ir stengiamės, kad jis augtų laimingas, protingas ir doras žmogus. Nenoriu ieškoti kaltų ar viešai drabstytis purvais, nuo to juk niekam nebus lengviau. Abu mes žinome, kas buvo padaryta ne taip, kas galėjo būti padaryta kitaip, ir to užtenka. Taip, visuomet svajojau, planavau vaiką auginti kartu su jo tėčiu, todėl priimti sprendimą pasukti skirtingais keliais tikrai nebuvo lengva. Tačiau laikas gydo žaizdas, ir mes jau išmokome džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį ilgainiui susikūrėme.
Svarbiausia šioje situacijoje vaikas, o jis yra laimingas būdamas ir su manimi, ir su tėčiu. Gerai, kad šis sprendimas buvo priimtas gana anksti, dar vaikui nespėjus suprasti ir pajusti, ką reiškia augti su abiem tėvais. Kai neturi tos patirties, nesudaužoma maža širdelė. Suprantu, jog vaikui reikia abiejų tėvų meilės, ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jos tikrai netrūksta nė iš vieno.
– Ar šiandien viena augindama sūnų nesigaili, kad ką nors padarei ne iki galo, gal paskubėjai? Gal buvo galima labiau pasistengti, daugiau saugoti, mažiau teisti?
– Aš linkusi žiūrėti į priekį, nes dairymasis atgal nieko nepakeis. Jaučiuosi rami ir sąžininga sau. Padariau viską, kas mano galioje, bandžiau išsaugoti šeimą kartu, ir tai tikrai nebuvo spontaniškas, karštomis emocijomis grįstas sprendimas.
Būtų neteisinga sakyti, kad vaiką auginu viena. Kai aš dirbu, koncertuoju, Arijus dažniausiai būna su tėčiu, ir tai yra labai didelė pagalba man. Esu už tai dėkinga.
– Daug porų, net ir šiais laisvės ir skyrybų bumo laikais, vis dar yra kartu dėl vaikų, dėl lengvesnės buities, galiausiai – dėl finansinių aplinkybių. Nesvarstei tokios galimybės?
– Vaikai yra tarsi sugertukai, kurie girdi ir supranta daug daugiau, nei mums kartais atrodo. Nežinau, ar apskritai įmanoma apsimesti prieš vaikus, kad viskas gerai, kai taip tikrai nėra. Vaikai juk viską jaučia. Nemanau, kad besipykstantys ar vienas kito negerbiantys tėvai daro paslaugą vaikams būdami kartu dėl, pavyzdžiui, finansų. Tai, sakyčiau, net nesąžininga. Aš esu už harmoningą, sąmoningą, meile ir pagarba grįstą aplinką. Patys nebūdami laimingi vargu ar galime parodyti vaikams, kas yra laimė.
– Kiek, kam ir kodėl, tavo nuomone, verta ar neverta aukotis, pamiršti save, paminti savo įsitikinimus, kurie galbūt šeimos akivaizdoje kartais gali atrodyti net egoistiški? Jei galėtum sugrįžti atgal, ar viską darytum taip pat?
– Keistai man skamba pasakymas, kad skyrybų akivaizdoje du žmonės galvoja tik apie save, pamiršdami vaikų gerovę. Tikrai taip nėra. Galbūt kartais netgi priešingai. Aš žinau, kad apie savo vaiką galvojau, galvoju ir jau visada galvosiu kur kas daugiau nei apie save.
Suprantu, kad gyvenimas kupinas įvairių, ne tik šviesių, spalvų, tačiau kol tai mano valioje, visuomet stengsiuosi apsaugoti vaiką, kad augdamas jis patirtų kuo mažiau negatyvo. Gyvenimas yra kaip audringa jūra – pilnas netikėtumų, dažnai ne visai malonių, ir mes visi kažkaip stengiamės saugiai pasiekti krantą. Aš jau žinau, kas asmeniškai man padeda giliau, lengviau įkvėpti ir nepaliaujamai judėti į priekį. Tai mokėjimas atleisti ir paleisti. Ne tik kitam, bet ir sau.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kartais skaudžiausios ir labiausiai supurtančios gyvenimo akimirkos ima ir nusėda į dainas. Netrukus klausytojus pasieks mano nauja daina, kurioje, labai tikiuosi, ramybę atras daug sudaužytų širdžių.
– Visą laisvą nuo darbų laiką skiri sūnui. Koks tas mamos ir sūnaus laikas? Dainuoji jam? Kokie didžiausiai iššūkiai, džiugiausios akimirkos?
– Sakoma, kad maži vaikai nemoka meluoti, tuomet, kad ir kaip apmaudu, drąsiai sakau, jog Arijui labai nepatinka, kai mamytė dainuoja. (Juokiasi.) Jis žino, kad esu dainininkė, pasidžiaugia mane pamatęs per TV, tačiau namuose repetuoti, net tiesiog ką nors niūniuoti griežtai draudžiama. Na, nebent tai vaikiška dainelė. Jei kartais pradedu dainuoti savęs nekontroliuodama, sūnus būtinai primins: „Mama, nedainuok.“ Tad į klausimą, ar vaiką mokau dainelių, atsakau paprastai ir trumpai – ne. Man tiesiog neleidžiama.
Bet kaip buvo smagu išgirsti jį bandant dainuoti! Visą „Du gaideliai“ išpylė be klaidų palikdamas mane be amo. Pasirodo, kitiems mokyti jį dainuoti leidžiama.
Man leidžiama, net reikalaujama, sekti pasakas. Galiu vos tik pabaigus vėl kartoti tą pačią ir bus lygiai taip pat įdomu. Visada stengiuosi labai įsijausti, keisti intonaciją ir niekada neskaitau iš knygos, seku iš atminties, atkartodama laiko patikrintą klasiką. Būna, kad kartais sukuriu ką nors pati. Koks žavingas vaiko naivumas ir įsijautimas jų klausant!
Vakarai yra tas metas, kai dainininkė virsta mama. Stengiuosi nebeimti telefono į rankas ir visą dėmesį skirti jam.
Arijus – mano ramybės uostas. Kiek daug laimės telpa tame mažame žmoguje. Mes visi turime tiek daug pasimokyti iš mažųjų. Būti jo mama, galimybė stebėti jį augant – vienareikšmiškai geriausia, kas vyksta mano gyvenime.
– Kaip auklėji Arijų? Ar lepini, ar esi griežta mama, kokią auklėjimo viziją turi mintyse?
– Dažnai patys to nesuvokdami vaikus auginame taip ar bent panašiai, kaip patys buvome auginami. Niekada nebuvau lepinama, gal dėl to ir Arijaus stengiuosi nelepinti. Man labai patinka modelis, kad ko nors norėdamas turi nusipelnyti. Tuomet išmoksti iš tikrųjų įvertinti. Dabar ateina tas amžius, kai „aš galiu (noriu) pats“, tad leidžiu daug bandyti, klysti ir vėl bandyti. Taip ugdau ir savo kantrybę.
Norėčiau, kad vaikas nuo mažens suprastų, jog jis yra šeimos dalis ir gali pats prisidėti prie mūsų gerovės. Esu jo mama, ne tarnaitė, todėl išmesti šiukšlę į šiukšliadėžę ar užgesinti šviesą išeidamas iš kambario tikrai gali pats. Stengiuosi sudominti, palaikyti draugišką bendravimą, leisti pasirinkti, tačiau kartu esu ir gana griežta.
Mano tėtis – Arijaus herojus, visada nekantraudamas važiuoja į kaimą pas senelį. Ryšys abipusis. Esu labai laiminga ir dėkinga, kad galiu tėčiui ir jo draugei drąsiai patikėti Arijaus priežiūrą. Žinau, kad jie niekada man neatsakys, tačiau tuo naudojuosi tik ypatingais atvejais.
– Ko sūnus tave moko kasdien, o ko – tu jį? Kaip tave kaip žmogų, asmenybę pakeitė šis mažas žmogutis? Juk ne veltui yra posakis – kai turėsi savo, suprasi...
– Pirmiausia būdama su juo išmokau įjungti žemesnę pavarą. Po pusantros savaitės ligos ir buvimo namuose kartą su Arijumi išėjome į lauką ir jis staiga apsikabino medį. Paklausiau, ką darai, o jis atsakė: „Pasiilgau.“ Mes, suaugusieji, tiek daug dalykų nebepastebime nuolat lėkdami ir skubėdami. O kartais tiesiog reikia pakelti akis į dangų, kuriame plaukia krokodilo formos debesis!
Arijus mane moko stabtelėti, pastebėti, giliai įkvėpti, pasimėgauti. Pakito vertybės ir netikėtai pirmą vietą mėgstamiausių žmonių sąraše užėmiau nebe aš, o jis. Atsirado kažkokių nenupasakojamų galių – aš viską galiu net tuomet, kai atrodo, kad nebegaliu.
Jo apkabinimas ir juokas turi mistinių galių, suteikiančių sparnus. Tapau stipresnė, labiau pasitikinti savimi. Man niekas nebebaisu. Jis juk nuolat mane stebi ir mokosi. Stengiuosi būti tokia, koks norėčiau, užaugęs būtų jis. Dar išmokau nebesikišti į kitų vaikų auklėjimą, nes niekas geriau nežino už mamą ar tėtį.
– Gimus Arijui laukė didžiuliai išbandymai: vos gimusį vaikelį reikėjo operuoti, o tau, ką tik tapusiai mama, išgyventi milžinišką stresą. Ar šiandien esate sveiki ir visa tai – praeitis?
– Taip, mano sūnaus gyvenimo pradžia nebuvo lengva, tačiau pamenu Santaros klinikų naujagimių reanimacijoje sesutes sakant: „Pamatysi, dabar užsigrūdins, paskui viskas bus paprasta“. Gal dėl to jis nejaučia baimės daktarams, nebijo skiepų ir klusniai geria net nelabai skanius vaistus.
Jei ne randai ant pilvuko po dviejų operacijų, negalėtum nė įtarti, kad šis linksmas ir guvus dvejų su puse metų berniukas jau perėjo tiek daug. Gulėdama su juo ligoninėje porą mėnesių rašiau dienoraštį. Jau daug spėjau pamiršti, todėl pravartu būtų jį vėl pavartyti, kad darsyk galėčiau įvertinti gyvenimo teikiamą dovaną.
– Esi ne tik mama ir atlikėja, bet ir graži jauna moteris. Kaip nepameti savęs rutinoje, buityje, rūpindamasi vaiku? Ar pasvajoji, kaip norėtum... atostogų po palme viena? O gal ne viena?
– Laikas sau, atostogos – skamba lyg iš fantastikos srities! (Juokiasi.) Tačiau dėl to neišgyvenu. Žinau, kad viskam savas laikas. Labai laukiu tos dienos, kai galėsiu padėti telefoną su visais reikalais į šalį ir tiesiog mėgautis saulės voniomis, šiltu baseinu, jūra ar vaizdu į kalnus su popietinės kavos puodeliu rankose. Juk tai, kas išlaukta, daug labiau vertinama.
Manau, kad kol kas dar pačiai būtų nedrąsu išvažiuoti atostogauti vienai, be mažylio. Žinau, kad negalėčiau atsipalaiduoti. Nesakau, kad su vaiku keliauti neįmanoma, tačiau kelionių kryptys ir tikslai tuomet būna ne visai tokie pat.
Labai noriu darsyk aplankyti Norvegiją, kur gyvena brolis su šeima, kad ne tik aš, bet ir vaikas susipažintų su visai neseniai į pasaulį atėjusia trečia pussesere.
– Iki šiol gyvenai nuomojamuose butuose, o visai neseniai nusipirkai savo. Kas judviem – tau ir sūnui – telpa į žodį NAMAI?
– Tikrai ilgai blaškiausi, nežinojau, kur noriu būti, bijojau prisirišti. Tačiau jau atėjo ramybė ir pagaliau žinau, kad noriu savo namų Lietuvoje, Vilniuje. Iki šiol nežinau, ką reiškia pirkti ką nors savo namams, jiems dekoruoti, ką reiškia įrengti namus taip, kaip jaučiu ir noriu pati. Visa tai dabar patirsiu ir be galo to laukiu. Vaikai labai greit prisiriša prie vietos. Sūnui jau porą metų namai – mūsų nuomojamas butas. Tačiau jau greitai jis pratinsis prie naujų namų ir savo kambario. Man pačiai tai visiškai nauja, intriguojanti patirtis! Nekantrauju įrėminti nuotraukas, kuriomis galėsiu papuošti savo būsto sienas. Žinau, kad tai bus pats jaukiausias kampelis pasaulyje, nes jis bus mūsų namai.
– Sakoma, kad svajoti reikia drąsiai, svajones net užrašyti ir paleisti visatai. Pabūk drąsi – apie ką svajoji? Ko palinkėtum sau šiais metais? O po 10 metų?
– Esu įsitikinusi, kad svajoti reikia atsargiai ir apgalvotai. Nesu iš tų, kurie užsirašinėja planus ar tikslus. Jei atvirai, man sunku suplanuoti ką nors metams į priekį, nes esu iš tų, kurie gyvena čia ir dabar. Todėl visiškai nesuku galvos, kas bus po 10 metų.
Tiesiog tikiuosi, kad muzikos mano gyvenime bus daugiau, nei yra šiandien, kad ji pasieks vis daugiau širdžių ir kad mūsų su Arijumi laukia daugybė smagių akimirkų bei atradimų.
