Devynerius metus Gabrielės ir jos sutuoktinio Bilalo Majido (49 m.) gyvenimas tekėjo keturiose skirtingose pasaulio vietovėse – Šveicarijoje, Vokietijoje, Singapūre, Džersio saloje. Kur ir kada kelsis į naują vietą, priklausė nuo to, kur Bilalą, ilgus metus ėjusį vadovaujamas pareigas viename Europos banke, nuves darbas.
Tačiau užsienyje meniškos sielos Gabrielei nepavyko numalšinti kūrybinio alkio. Prieš gerą pusmetį moteris grįžo į gimtąją šalį ir čia tikisi iš naujo atverti aktorystės duris.
– Ar sugrįžimas yra laikinas, ar ilgalaikis, tikslingas?
– Dievo planai nežinomi, bet aš niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kitur nei Lietuvoje. Tačiau sutikau mylimą vyrą, vėliau tapusį mano sutuoktiniu, ir teko paskui jį iškeliauti.
Nors, atrodytų, svetur žolė žalesnė, savame krašte ji gražiausia. Į Lietuvą grįžau liepos mėnesį su vienu lagaminu. Žinojau, kad ieškosiu čia būsto, – su vyru buvome daug kalbėję apie gyvenimą per dvi šalis. Nuo tada iš Lietuvos kojos taip ir neiškėliau. Viskas baigėsi tuo, kad Bilalas atvažiavo čia automobiliu, prikrautu mano daiktų.
Labai džiaugiuosi, kad įsikūriau Užupyje. Šis Vilniaus rajonas turi daug žavesio, jau pažįstu nemažai vietos gyventojų. Sausio 1-ąją rengiau namuose vėlyvus pusryčius, pakviečiau būrį užupiečių. Neįsivaizduoju, kaip, bet visi smagiai tilpome mano nedidelėje svetainėje. Butas, kurį išsinuomojau, yra labai jaukus, su židiniu.
Ypač rudenį buvo gera laiką leisti namuose. Vyras atvažiuodavo aplankyti ir sakydavo suprantąs, kodėl niekur nenoriu eiti. Kurį laiką buvau namisėda, nueidavau tik į vokalo, dailės pamokas. Dabar vis aktyviau trokštu veiklos. Pradėjau jodinėti. Šį pusmetį būtų galima pavadinti kūrybinėmis atostogomis ir bandymu suprasti, kuo gyvena Vilnius.
– Ar lengvai priėmėte sprendimą su vyru gyventi per atstumą?
– Daug metų apie tai diskutavome. Mano mama gyvena Klaipėdoje, ji palikti namų nenori, o ir aš neįsivaizduoju, kad ji galėtų su manimi gyventi užsienyje. Bet noriu būti arčiau jos.
Bilalas – austras, o jo šeimos šaknys – Pakistane. Iš pradžių atrodė, kad vyrui, užaugusiam Jungtinių Tautų diplomato šeimoje, įgijusiam finansinį išsilavinimą Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, galimybių dirbti Lietuvoje nėra. Tačiau XXI amžiuje informacinės technologijos toli pažengusios, tad vyras neatmeta tikimybės gyventi Lietuvoje ir dirbti per atstumą. Jam čia labai patinka.
Tačiau labiausiai vyrą traukia gimtoji Viena. Jo namai ten. Abu nutarėme, kad man dabar geriausia apsistoti Vilniuje. Laikas parodys, kaip bus toliau.
Kol kas vyras gyvena Frankfurte, paskutinėje mūsų bendro gyvenimo stotelėje.
– Ar nebijote, kad atstumas gali ir išskirti?
– Su Bilalu susipažinau Frankfurte, kai ten gyvenantys mano draugai buvo surengę gražią šeimos šventę savo namuose. Tarp svečių buvo ir būsimasis vyras. Tą vakarą tik persimetėme keliais žodžiais, apsikeitėme kontaktais. Kitą rytą grįžau į Vilnių – vos prieš savaitę buvau pradėjusi dirbti vienoje reklamos ir renginių organizavimo agentūroje. Visiškai nesitikėjau, kad mūsų bendravimas taps artimesnis. Tam buvo galybė mažų priežasčių ir viena labai didelė – juk bendrauti per atstumą itin sunku.
Tada ne kartą sakiau Bilalui, kad nematau perspektyvos draugystei, tačiau jis buvo atkaklus ir labai tikėjo mūsų bendra ateitimi. Praėjus dvejiems metams nuo mūsų pažinties, 2012 metų rugpjūtį, susituokėme. Gyvenimas parodė, kad, nepaisant nieko, mes šitiek metų esame kartu. Skiriantis atstumas negąsdina, nes vos po poros valandų skrydžio esi kitoje šalyje.
Net gyvendami po vienu stogu nemažai laiko praleisdavome atskirai, neretai net skirtinguose žemynuose, kai darbo reikalais vyrą, pavyzdžiui, iš Singapūro iškviesdavo į Europą.
Yra buvę, kad aš gyvenau Frankfurte, o jis – Amsterdame. Visi mūsų devyneri metai kartu geografine prasme suteikė daugiau neaiškumo negu aiškumo. Tačiau dvasine prasme tapome brandi ir tvirtais saitais susaistyta pora.
– Ne kiekvienas vyras ramia širdimi išleistų savo žmoną laimės kurti svetur ir ne kiekviena žmona atsisakytų šeimos židinio kurstytojos misijos.
– Kai susipažinome, jau buvome subrendę. Nors mūsų kultūros, religijos skiriasi, tai netrukdo būti bendraminčiais. Juk neretai net ir toje pačioje terpėje užaugusių žmonių niekas nesieja. Su Bilalu turime daug bendra, pasitikime vienas kitu.
Mano dėmesį jis turėjo išsikovoti. Buvau atvira, nuoširdi, bet nesistengiau atrodyti geresnė ar gražesnė, negu esu. Vėliau, kai pradėjome gyventi kartu, ėmiau labiau stengtis dėl santykių, ieškojau kompromisų. Žinoma, buvo bandymų daryti įtaką vienas kito įpročiams, buvo trinties, nesusipratimų, kaip ir kiekvienoje poroje. Harmonijai sukurti reikia laiko.
– Kaip tą emocinį ryšį puoselėjate?
– Kartais galime valandų valandas kalbėti per socialinius tinklus, kartais pakanka susiskambinti ar parašyti žinutę, o kartais pasitaiko dienų, kai vienas kito tik pasiteiraujame, kaip jaučiamės, ir suprantame, kad šiandien reikėtų palikti vienas kitą ramybėje.
Bet nekyla jokių įtarinėjimų, niekada nebandėme riboti vienas kito troškimų. Manau, kad prabanga turėti tokius santykius. Tikriausiai tai ir yra tikroji meilė. Mus su vyru vienija supratingumas, pagarba, suteikiame laisvės tiek, kiek kuriam reikia.
– Gal tas kelias būtų pasisukęs kitokia linkme, jei šeimoje būtų atsiradę vaikų?
– Būtų visai kitaip. Vaikai įlieja naujų spalvų į poros gyvenimą. Ir jis verčiasi aukštyn kojomis. Su Bilalu ne kartą apie tai kalbėjome.
Nuolatiniai kraustymaisi, kai nežinai, kiek laiko užsibūsi vienoje ar kitoje vietoje, vienaip veikia porą be vaikų ir kitaip – su vaikais. Keliaujant dviese nekilo poreikio įsigyti nuosavą būstą.
Bet aš su amžiumi vis labiau trokštu įleisti šaknis ar bent jau kur nors turėti savo kampą, kur jaukiai susirangiusi fotelyje iš lentynos ranka galėčiau pasiekti norimą knygą. Nuomojamame būste Frankfurte iki šiol stovi po kraustymųsi neišpakuotos dėžės.
Benamystės jausmas slegia. Jaukintis naują vietą man būdavo daug sunkiau negu mano vyrui. Bilalas sakė, kad jei būtume susilaukę vaikų, būtume tapę sėslesni, įsigiję būstą, jis būtų keitęs darbo pobūdį. Bet buvo, kaip buvo. Vaikai į šį pasaulį ateina arba ne – nepriklausomai nuo norų.
– Vis daugiau porų našlaičiams suteikia laimingą gyvenimą juos įsivaikindami.
– Mes labai vylėmės susilaukti savo vaikelio, vėliau buvo kalbų ir apie įsivaikinimą. Iš pradžių Bilalui tai buvo svetima idėja, bet matau, kad dabar jo nuomonė keičiasi. Žinau, kad auginti įsivaikintą vaiką sudėtinga, reikėtų apie tai iš anksto domėtis, eiti į kursus, skaityti literatūrą, bendrauti su poromis, turinčiomis įsivaikintų vaikų, ir iš jų semtis patirties. Manau, man tai nebūtų svetima, nes labai myliu vaikus. Ir Bilalas juos labai myli.
– Esate kilusi iš menininkų šeimos. Jūsų močiutė Kira Katerina Daujotaitė buvo modernaus šokio pradininkė Lietuvoje, teisės mokslus baigęs senelis Petras Paliulis buvo nepriklausomos Lietuvos armijos karininkas, bet dainavo Kauno muzikinio teatro chore, mama Rima Paliulytė – fortepijono dėstytoja, jūs pati pagal išsilavinimą aktorė ir menotyrininkė. Neabejoju, kad užsienyje jums buvo sunku, nes negalėjote panaudoti savo kūrybinių sugebėjimų.
– Visokių dienų buvo. Teko dažnai lipti per save. Nors daug metų nebuvau scenoje ar prieš filmavimo kameras, aktorystė – ne profesija, tai – gyvenimo būdas. Tu negali tarsi palto nusimesti savo vidinių išraiškų, pojūčių, dvasinių išgyvenimų. Kiekvieną situaciją išgyveni per emocijas, impulsus, aplinką, sutiktas asmenybes.
Bandžiau save išbandyti kitose meno sferose, bet tai buvo labiau bandymai: fotografavimas, rašymas, tapyba, šiek tiek meno terapijos. Nors man buvo nelengva, kad negalėjau savęs visiškai įprasminti, gal net labiau slėgė, kad svetur neturėjau artimos draugės. Mes, moterys, labai socialios, mums bendravimas teikia atgaivą.
Šiais laikais žmonės visose šalyse labai užsiėmę, nenori aukoti laiko tam, kuris po mėnesio gali išvykti. Su tuo susidūriau daug kartų.
Frankfurte kaimynystėje gyvenanti pora, su kuria ne kartą buvome susitikę renginiuose, mus su Bilalu į vakarėlį savo namuose pakvietė vos ne paskutinę minutę. Vėliau išsikalbėjus su šeimininku paaiškėjo, kad kai jie ruošėsi mus pakviesti į svečius, jo žmona pasakė: „Na, ar verta juos kviesti, juk kas bus, jei susidraugausime, o jie ims ir netrukus išvažiuos?“
– Kaip įprastai atrodydavo jūsų kasdienybė?
– Nebuvau susikūrusi santuokos modelio, nes mama mane augino viena, bet stengiausi būti gera žmona. Ant mano pečių gulė buities organizavimas, nes kai atsikraustydavome į kitą vietą, tekdavo iš naujo įsikurti. Tik vienoje šalyje turėjome visiškai apstatytą butą. Šveicarijoje dalį baldų radau kur išsinuomoti. Daug laiko prireikdavo jaukumui namuose sukurti, nors jie ir būdavo laikini.
Emigracijoje diena dienai nelygu. Džersyje prisijungiau prie garsaus gamtininko, rašytojo, filmų ir laidų kūrėjo Geraldo Durrello fondo „Durrell Wildlife Conservation Trust“ veiklos kaip savanorė. Pagrindinė šios organizacijos veikla – gyvūnų rūšių išsaugojimo, gyventojų švietimo, mokslininkų rengimo programos. Ten praleidome daugiausia laiko – puspenktų metų.
Dar vienam bankui talkininkavau kaip patarėja ryšiams su visuomene ir VIP klientais tvarumo bei filantropijos klausimais. Buvo įdomu užsiimti tokia veikla, bet tuo pat metu buvo sunku priprasti prie atšiauraus klimato. Atlanto vėjai ir didžiulė drėgmė daro savo. Esu šilumos mėgėja, man net Lietuvoje šilčiau, negu buvo ten.
Singapūre itin įnikau į socialinius tinklus, nes su Lietuva skyrė šešių valandų laiko skirtumas. Internete sekiau, kaip sekasi mano pažįstamiems, diena prasidėdavo skaitant naujienų portalus – rūpėjo, kokia vaga Lietuvoje teka gyvenimas.
– Ar užsienyje nebuvo galimybių užsiimti aktoryste?
– Buvau labai apribota. Juk negali prisistatyti vietos teatrui ir tikėtis vaidmens, kai nežinai, ar gyvensi toje šalyje ilgiau nei 3 mėnesius. Tiesiog nekildavo ranka tokioms avantiūroms. Kita problema – kalba. Mano anglų kalba puiki, bet vis tiek yra akcentas – kai kam jo reikia, kai kam ne.
– Ką jau spėjote nuveikti per pusmetį gimtinėje?
– Pirmomis savaitėmis tiesiog mėgavausi buvimu čia. Vaikščiojau po Vilniaus parkus, skverus. Prisėsdavau saulės atokaitoje ant suoliuko su knyga ir kavos puodeliu ar vandens buteliuku, stebėdavau praeivius. Džiaugiausi visur girdėdama gimtąją kalbą. Lankiau kultūros renginius, dalyvavau keliose kūrybinėse dirbtuvėse.
Liepos viduryje užsirašiau į amerikiečių scenaristo, dramaturgo, prodiuserio ir režisieriaus Neilo Landau mokymus. Tai – senas Holivudo vilkas, kurio scenarijų bagaže – ir kultinis serialas „Melrouzas“. N.Landau dirba su CBS, „Warner Bros.“, „Disney“, „Paramount“, „Columbia Pictures“, „Sony Pictures Television“ ir kitomis didžiosiomis kompanijomis.
Po to dalyvavau vaidybos mokymuose, kuriuos vedė amerikiečių aktorius, režisierius, dėstytojas Stevenas Ditmyeris. Prisimenu, kad tos dienos rytą, kai turėjo prasidėti mokymai, pagalvojau: kur aš lendu? Po tokios ilgos pertraukos atverti savo profesijos duris nėra lengva.
Bet mokymai labai įtraukė. Pati nustebau išvydusi savo potencialą. Manau, jei prieš 20 metų būčiau turėjusi galimybę dalyvauti mokymuose su tokio aukšto lygio profesionalais, dar nežinau, kaip mano kelias būtų pasisukęs. O kūrybinės dirbtuvės suteikė atsakymą.
Žinau, kad dabar jau neatsisakyčiau vaidinti. Negalėčiau konkrečiai įvardyti, ar tai būtų teatras, kinas, ar televizija. Kiekvienas projektas skirtingas ir gali būti įdomus.
Jei būtų pasiūlymų, kiekvieną rimtai apsvarstyčiau. Keli jau buvo, tik vienas projektas neįvyko, o kitas ne visai atitiko mano lūkesčius. Aktorystė yra tai, ką geriausiai moku. Nors šiaip esu universali, nes dirbau reklamos agentūroje vadybininke, renginių organizatore. Pagalvoju ir apie rašymą. Ypač kai N.Landau, su kuriuo pasidalijau romano idėja, paskatino jos nepaleisti.
– Minėjote, kad jau daug metų jaučiate nenumaldomą dvasingumo alkį. Gal likimas jus yra suvedęs su ypatingais dvasininkais, kurie stiprino tikėjimą, padėjo sunkiomis akimirkomis? Kiek žinau, dvasinę ramybę ne vienus metus randate Plungės rajone esančiuose Pakutuvėnuose, pranciškonų vienuolių įkurtoje bendruomenėje.
– Sąmoningas tikėjimas į mano gyvenimą atėjo paauglystėje, kai sulaukusi šešiolikos apsisprendžiau prieiti Pirmosios komunijos.
O Pakutuvėnus prieš daugybę metų man padėjo atrasti Vilniuje prie vieno vaišių stalo sutiktas kunigas, pranciškonų vienuolis Gediminas Numgaudis. Tą dieną buvau patyrusi automobilio avariją ir nors nebuvau kalta, dėl susiklosčiusių aplinkybių buvau apkaltinta. Neteisybės jausmas buvo labai kartus.
Sėdėjau ir tylėjau, nors esu komunikabilus žmogus. O per kampą su manim sėdėjo brolis Gediminas, kaip dabar jau žinau, introvertiškas, tylus, kitus išklausantis žmogus. Tad mes gražiai tylėjome plepioje kompanijoje.
Tik atsisveikindamas jis pasakė man porą frazių, kurios giliai įstrigo. Atrodė, lyg būtų žinojęs, kas man tą dieną nutiko. Jaučiausi taip, tarsi jis paėmė mano širdį į delną ir paglostė. Daug metų norėjau jį dar kartą sutikti, buvau girdėjusi, kad su kitais pranciškonų vienuoliais gyvena Pakutuvėnuose.
Kartą, kai buvau grįžusi į Klaipėdą ir iki skrydžio atgal turėjau vieną laisvą dieną, svarsčiau, ką nuveikti per trumpą laiką, nes daug ko norisi, o išsirinkti prioritetą sunku. Kažkaip pagalvojau apie Pakutuvėnus. Paieškojusi tos vietos žemėlapyje supratau, kad automobiliu užtruksiu vos valandą. Pasiūliau kartu važiuoti mamai. Buvo žiema, savaitės vidurys.
Po mišių brolis Gediminas mus pakvietė vakarienės, papasakojo kaimelio istoriją. Gyvenant įvairiose pasaulio šalyse man labai trūko pas vienuolius patirto artumo ir nuoširdumo. Sugrįždavau į jų rengiamas stovyklas. Kartą visą mėnesį esu gyvenusi toje bendruomenėje. Savanoriavau ten.
– Vienus Naujuosius metus Pakutuvėnuose sutikote su Bilalu, kuris yra musulmonas. Ar dėl skirtingų religijų nekildavo konfliktų?
– Vyras nuo pat pradžių žinojo, kad esu praktikuojanti katalikė. Dar studijuojant ekonomiką Amerikoje vienas jo pasirinktų dalykų buvo religijotyra. Bilalas yra perskaitęs Bibliją, domėjosi budizmu, žinoma, studijavo ir Koraną. Jam tai įdomu. Jis yra likęs prie savo tikėjimo, bet kai būname kartu, visada sekmadieniais einame į mišias katalikų bažnyčioje.
Bilalas į tai žvelgia labai paprastai – sako, kad Dievas yra vienas. Kai pirmą kartą jį nuvežiau į Pakutuvėnus, jis pasakė, kad ten pasijuto kaip namuose.
Turėdamas tokį įvairiapusį išsilavinimą, vadovo patirtį, lyderystės iššūkius, jis tikrai sugeba gerai pažinti žmones.
Svetima kalba, svetima kultūra vyrui nettrukdo įvertinti kito asmens nuoširdumo. Šiemet Naujuosius metus sutikome Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, – mišios baigėsi jau po dvyliktos.
Nei vyras, nei jo artimieji niekada nebandė manęs atversti į kitą religiją. Esame kalbėję apie tai, kokį tikėjimą galėtų išpažinti mūsų vaikas. Bilalo nuomone, mama yra tas asmuo, kuris daugiausia prisideda prie vaiko auginimo, tad natūralu, jog vaikui būtų puoselėjamos katalikų vertybės. Tik jis sakė norintis, kad nedrausčiau vaikui sulaukus pilnametystės būti musulmonu, jeigu jis to norėtų. Žinoma, argi galima ką nors uždrausti pilnamečiam žmogui?
– Dar prieš išvykstant gyventi į užsienį jus ilgus metus kankino siaubingi migrenos skausmai, tekdavo gerti stiprius vaistus. Kartą nepasirodėte vienoje televizijos laidoje, nes ištiko migrenos priepuolis, praradote sąmonę ir atsidūrėte ligoninėje. Kaip jaučiatės dabar?
– Migrena apninka iki šiol, tik ne taip stipriai ir dažnai. Ši liga yra savotiškas giminės moterų prakeiksmas, nes nuo jos kentėjo mano promočiutė, teta. Buvo periodas, kai ištikus migrenos priepuoliui be ligoninės neišsiversdavau. Tai sutapo su nelengvu gyvenimo laikotarpiu: buvo daug darbo, trūko poilsio, miego. Subalansavus gyvenimą, mitybą, miegą priepuoliai tapo kur kas lengvesni. Susirgimo priežasčių niekas nenustatė. Beje, mano vyrui irgi kartais pasireiškia migrena.
– Nagrinėjant jūsų biografiją susidarė įspūdis, kad esate drąsi moteris, kovotoja už teisybę. Pavyzdžiui, neseniai socialiniuose tinkluose parašėte laišką siekdama atkreipti dėmesį į seksualinį priekabiavimą ir reaguodama į kitų moterų pareiškimus apie patirtą prievartą. Ar pačiai teko susidurti su familiariu elgesiu profesinėje veikloje?
– Tas laiškas buvo labiau skirtas toms moterims, kurios nesupranta tokio pobūdžio smurto aukų. Man ne kartą teko išgyventi skaudžias akimirkas, kai buvau pastatyta prieš pasirinkimą ir todėl negavau kelių vaidmenų. Buvo skaudu. Ir ne dėl to, kad praradau vaidmenį, bet kad tokia yra kaina. Tačiau geriau profesine prasme neturėsiu svajonės išsipildymo, bet jausiuosi švari. Visada vadovaujuosi savo moraliniais principais. Ir karštai reaguoju, kai matau neteisybę.
– Jaunystėje dideles viltis siejote su teatru, vėliau nusivylėte. Sakėte, kad jums buvo pradėję siūlyti vaidmenis, kuriuose negalėdavote iki galo atsiskleisti.
– Kai pradėjau dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, mano atlyginimas buvo toks mažas, kad negalėjau išsinuomoti buto, pinigų užteko tik kambariui. Be to, tuo metu buvau bebaigianti menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete ir paskutiniais metais teko mokėti už mokslą. Mama, tuo metu Klaipėdoje dirbusi fortepijono dėstytoja, menkai galėjo padėti.
Ėmiau ieškoti antro darbo. Labiausiai suderinamas su repeticijomis, vakariniais spektakliais buvo darbas televizijoje. Pradėjau nuo reklaminių laidelių, vėliau septynerius metus vedžiau „Teleloto“, nes reikėjo kažkaip suktis.
Bet eidama į televiziją neapgalvojau vieno svarbaus dalyko – kad televizijos įvaizdis, sklindantis iš ekrano, visiškai nužudys teatrinį įvaizdį.
Aš buvau dramatinė aktorė, bet televizijos formuojamame paveiksle visi matė linksmuolę, lengvabūdišką blondinę. Ir aš nebegavau teatre rimtų vaidmenų.
Beje, dabar, po visų kūrybinių mokymų, suvokiau, kad galiu būti ir komiška aktorė. Bet tais laikais dramatizmas buvo mano stiprybė. O kai iš tavęs tai atima, kai eini į sceną ir kankiniesi, nusivili tuo, ką darai. Be to, tada buvau labai jauna, turėjau mažai gyvenimiškos patirties.
– Dar vienas drąsus jūsų poelgis įsirėžė 2008 metais, kai buvote nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos vedėja. Konkurso finale, po vienos atlikėjos pasirodymo, komisijos narys Jurijus Smoriginas merginai pažėrė užgaulių pastabų dėl išvaizdos, aprangos. Jūs, norėdama apginti sutrikusią dainininkę, pasakėte: „Nenuliūskite taip. Kaip vyrai sako: „Persirengti – kaip ant dviejų pirštų sysio padaryti.“ Ši frazė jums kainavo darbą televizijoje – turėjote palikti ir tuo metu vedamą laidą „Kapitonų mūšis“. Tačiau už šį poelgį pelnėte titulą už moterišką solidarumą – tuomečio laikraščio „L.T.“ skaitytojai jus išrinko „pačia pačiausia L.T. moterimi“. Ar dažnai nutikdavo, kad stengdamasi apginti kitą negalvodavote apie tai, kokios pasekmės laukia?
– Nuo mažens, atsidūrusi neteisybės akivaizdoje, visada stengdavausi apginti silpnesnį. Tada, „Eurovizijos“ konkurse, tikrai negalvojau apie save. Prieš akis mačiau įskaudintą moterį, reikėjo matyti, kaip pasikeitė jos veido spalva. Tad spontaniškai ir pasakiau ją paguodžiančią frazę iš lietuvių tautosakos. Beje, sušvelninusi originalą.
Kita vertus, tuomet buvo kiti laikai. Dabar televizijos eteryje skraido daug labiau dygliuotos frazės ir niekam nė motais. Prisimenu, mokykloje esu apgynusi klasės draugę, kurios intymius laiškus mokytoja skaitė prieš klasę. Už tai sulaukiau grasinimo: „Bartkute, žinok, tau bus blogai per egzaminą.“
Bilalui jo draugas yra sakęs: „Tavo žmona labai jautri.“ O vyras paaiškino: „Žinai, jautrumas yra jos stiprybė, nes net stovėdama minioje žmonių ji pajus, kuriam iš jų reikia paguodos.“
Tokios savybės ateina per profesinius potyrius: kai mokaisi pajausti partnerį, kai mokaisi vadovautis savo natūraliais impulsais, kad ir kokį vaidmenį kurtum.
– O gal tai ateina ir iš šeimos? Augote tik su mama, o ir gyvenimas nelepino. Gal patirti sunkumai užgrūdino, išugdė jautrumą, kuris leidžia užjausti aplinkinius?
– Be abejonės, daug įtakos padarė aplinka, kurioje augau, ir vertybės, kurias skiepijo mama. Ji nesyk kartojo: „Niekada nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kitas tau padarytų.“
– Tėtis jūsų gyvenime nedalyvavo, nesirūpino, finansiškai nepadėjo. Ar augant jums jo trūko?
– Tėtis neišreiškė noro su manimi bendrauti. Vėliau, domėdamasi psichologija, sužinojau, koks svarbus tėvo vaidmuo mergaitės raidai ir tolesniam gyvenimui. Jei to būtumėte paklaususi prieš 20 metų, būčiau sakiusi, kad tėčio ir nereikėjo. Dabar suvokiu, kodėl tam tikri dalykai gyvenime man sudėtingi.
Ar būtų buvę geriau, jei tėvas būtų dalyvavęs mano gyvenime? Negaliu atsakyti. Na, jo nebuvo ir teko prisitaikyti. Mamai buvo nelengva – vaikystėje dažnai sirgdavau, mano mylima močiutė gyveno už 300 kilometrų, tad nelabai kuo galėjo padėti.
Apie tėvų ir vaikų santykius pasikalbame ir su Bilalu. Yra daug dalykų, kuriuos jis sužino iš manęs, ir yra daug dalykų, kuriuos iš jo sužinau aš. Todėl kai kilus kokiam nesusikalbėjimui Bilalas sako: „Suprantu, kodėl taip manai, nes tu augai be tėvo“, žinau, kad jis, augęs gausioje šeimoje, tai gali vertinti remdamasis savo patirtimi.
– Ar išgyventas nepriteklius vėliau neįsirėžė kaip kompleksas?
– Paauglystėje buvo visokių momentų. Kita vertus, mūsų su mama aplinką sudarė dėstytojai, mokytojai, menininkai. Ir jie visi vargo. Klaipėdoje turbūt geriau gyveno jūrininkų šeimos, gal dar vieno kito įmonės vadovo. Ir viskas. Įsisąmoninau, kad užsidirbti pinigų turiu pati. Pirmasis mano darbas (dar sovietiniais metais) buvo vaikų darželyje.
Būdama keturiolikos per vasaros atostogas dirbau auklyte. Ir kas vakarą pavargusi vos parvilkdavau kojas namo. Bet užsidirbtus pinigėlius labai vertinau. Ir vėliau sukdavausi, kaip išmaniau, visada stengdavausi atsidėti juodai dienai.
Tik kai lakstydavau iš Klaipėdos į Vilnių į filmavimus televizijoje senu automobiliu, kuris dažnai gesdavo, buvau priversta skaičiuoti: teks šiek tiek laisvalaikį apriboti, to negalėsiu sau leisti nusipirkti. Kai gavau vieną pirmųjų atlyginimų televizijoje, nusipirkau trumparankovius marškinėlius iš parduotuvės „United Colors of Benetton“.
Buvau neapsakomai laiminga. Daugybę metų juos saugojau. Iš įpročio vertinti kiekvieną uždirbtą pinigą išliko tai, kad įsigytą daiktą taip saugodavau, kad net nusibosdavo jį turėti. Dabar vis dar mokausi kartais save palepinti, kad ir mažmožiais.
– Buvote išrinkta „Mis Lietuva ‘95“, vėliau dalyvavote konkurse „Mis pasaulis“ Pietų Afrikos Respublikoje. Ką iškovotas gražuolės titulas jums davė gyvenime?
– Buvau drovi ir kukli dvidešimtmetė. Man konkursas „Mis Lietuva ‘95“ buvo tarsi pokštas. Tikrai, nemaniau, kad esu kuo nors išskirtinė. Į repeticijas iš Kauno į Vilnių „atitranzuodavau“. Kadangi neseniai buvo griuvusi geležinė uždanga, mano svajonė buvo pakeliauti po pasaulį. Šis troškimas buvo vienintelė varomoji jėga, pastūmėjusi dalyvauti grožio konkurse. Juk tada nežinojau, kad likimas man yra paruošęs dar daug kelionių po įvairiausias šalis.
Nuo to laiko praėjo daug metų. Vertingiausia, ką iš tų laikų prisimenu, tai susitikimas su tuomečiu PAR prezidentu, Nobelio taikos premijos laureatu Nelsonu Mandela. Ar daug Lietuvoje yra žmonių, kurie turėjo progą paspausti ranką tokio masto politinei asmenybei ir pakalbėti apie Lietuvos aktualijas? Dar turiu išsaugojusi ir nuotrauką iš to susitikimo.
