Mudu kalbamės nuotoliniu būdu, nors dar vasarą smagiai šnekučiavomės Nidos pajūryje. Justina ką tik grįžusi namo iš Santaros klinikų, kur nedidelėje palatoje praleido beveik dvi savaites. Iš savotišku kalėjimu tapusios ligoninės vienutės Justina praėjusio mėnesio pabaigoje išvyko sveikti namuose su įsipareigojimu atsiliepti į nuotoliniu būdu jos būklę sekančių gydytojų skambučius. Išvyko ne tik su palengvėjimu širdyje, bet ir su nerimu, kas jos dar laukia netolimoje ateityje.
„Atrodo, nieko labiau netroškau nei šios akimirkos, kai apsirengusi ir apsiavusi demonstratyviai atsitūpiau palatos lovos kojūgalyje, su kiekvienu durų atsivėrimu tikėdamasi išgirsti savo pavardę, – tai reiškė išganymą toliau sveikti namų karantine. Tame jūsų taip nekenčiamame, kai kurių net nesilaikomame, o mano – išsvajotame, be dienomis ir naktimis už sienos girdimų dusinančių kosulių“, – dieną, kai atsisveikino su ją slaugiusiais medikais, savo išgyvenimais socialiniame tinkle vėl pasidalijo J.Ragauskaitė.
Tiesa, namo išvyko jausdama, kad už nugaros kovoje su nematomu priešu palieka artimus tapusius žmones.
Kai balandžio 3-iąją, penktadienį, Justina su „Stiliumi“ dalijosi pastarųjų savaičių savo išgyvenimais, vis matavosi kūno temperatūrą, o ji grįžus iš ligoninės vėl pakilo. Tai reiškė, kad tądien paskirtas pakartotinis COVID-19 testas vilnietei nebuvo atliktas, nes tokia nustatyta sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos tvarka.
„Lyg ir suprantu, nes testas būtų išnaudotas, o atsakymas gali nieko nereikšti, bet taip tikėjausi, kad su mano gydytoja sužinosime, ar pakilusi temperatūra koronaviruso nulemta, ar reikia ieškoti kitos priežasties, – prisipažino mudviejų pokalbio metu ir čia pat pridūrė, kad prarasti vilties nederėtų. – Tikiu, kad viskas susitvarkys ir iki Velykų tapsiu pergalingu vienetu pasveikusiųjų statistikoje.“
Psichologinis šokas ir išgąstis, kuriuos patyrė sužinojusi, kad yra viena pirmųjų Lietuvoje užsikrėtusių koronavirusu, žinomos televizijos ir kino prodiuserės atmintyje liks visam gyvenimui. Kai pandemija pasaulyje praeis, bus išrasti vaistai nuo klastingojo viruso, ji galės atsigręžti į savo istoriją ramiau, bet dabar su visais nori pasidalyti žinia – tai, ką išgyvena, primena žvilgsnį į pragarą. Ir kalba viešai norėdama įspėti – pavojus užsikrėsti kur kas arčiau, nei daugelis įsivaizduoja.
Šiandien, kuomet skaitote šį tekstą, situacija pasikeitusi. Išvežus žurnalą į spaustuvę, Justina ir vėl atsidūrė medikų rankose. Apie tai galite skaityti čia.
– Akistata su koronavirusu daugeliui iki šiol nors ir skamba bauginamai, atrodo tolima, tarsi tai nepalies jų. Kada tau jis tapo artimas?
– Taip, rodos, juk dar ką tik, kai lietuviai būriavosi prie medinių šaukštų ir meduolių Kaziuko mugėje, paskui eitynėse minėjo Kovo 11-ąją, buvau komandiruotėse Ispanijoje ir Prancūzijoje. Šalyse, kuriose tuo metu nė nekvepėjo tragišku Italijos scenarijumi, o šis irgi nebuvo pasiekęs savo piko.
Kovo 12-osios naktį nusileidau Vilniaus oro uoste, nuo to nepraėjo nė dvi paros, ir sveikatos centras, sureagavęs į mano ryškius, ūmius simptomus, atsiuntė greitosios pagalbos automobilį, kuris skubiai išvežė į Santaros klinikas. Ten buvau patvirtinta kaip vos dešimtasis koronaviruso atvejis Lietuvoje. Tik tada jis ir tapo artimas labai tiesiogiai.
Toks jau tas žmogus – dažnai skeptiškas, apatiškas ir neatsargus, kol nenutinka pačiam arba kam nors visai šalia. Šiuo atveju tegaliu pasidžiaugti, kad bent jau savo aplinkai esu tas kažkas, signalas suklusti.
– Ar pameni tą akimirką, kai sužinojai testo atsakymą? Ar iškart suvokei, kad atsidūrei tarp pirmųjų, mūsų šalyje susirgusių COVID-19?
– Pamenu puikiai: į palatą įėjo gydytojas, prisėdo ir pranešė, kad, deja, teks likti pas juos ilgėliau. Pasakė labai švelniai, netgi globėjiškai, o ne šiurkščiai, tarsi pelnytą nuosprendį skelbtų, ir ne pamoksliškai, ne pretenzingai, neva užvertei naštą, kaip kai kurie be pagrindo, nes jiems brovimosi į priimamąjį būdu išsiprašytas testas nepasitvirtino, jau buvo spėję pasiskųsti socialiniuose tinkluose.
Faktas nuskambėjo kaip iš fantastinės literatūros, su logika ir tikimybių teorija labai kirtosi, tačiau reagavau adekvačiai.
Gydytojas toliau aiškino apie man reikalingų daiktų pristatymo tvarką ir guodė tuoj pat atsiųsiąs seselę su nuskausminamaisiais, nes iš skausmo kone raičiausi, bet man labiau parūpo išsirikiuoti mintyse visus gyvus pastarojo laiko kontaktus.
– Ar pati atsekei, kur galėjai užsikrėsti?
– Apie tai nesvarsčiau, atvirkščiai, išgyvenau dėl tų, kuriuos galbūt užkrėčiau aš, nors natūralu, kad bet kuris iš jų iš tikrųjų užkrėtė mane. O kontaktų įvyko galybė... Ispanijoje ir Prancūzijoje turėjau dešimtis susitikimų su reklamos agentūromis, produkcijos studijomis, režisieriais, TV kanalais. Krūva kolegų. Su visais susisiekiau.
Iki šiol susirgusių – du asmenys, abu Paryžiuje. Tikrai nesiaiškinome, kuris kurį užkrėtė. Ir į mano atsiprašymus, nes maža ką – gal aš, tiek sergantys, tiek sveiki atsiliepė su irgi savotiškos graužaties gaida, kad iš jų šalies parsivežiau „lauktuvių“.
Sąžinė bent rami, kad tomis lauktuvėmis neapdovanojau lietuvių. Nors tikimybė būti užsikrėtusiai atrodė beveik nereali, grįžusi neiškėliau kojos iš namų, nei kas įkėlė koją į juos. Man parskrendant abi lankytos šalys kaip tik buvo įtraukiamos į rizikos regionų sąrašą. Tiek užtenka, kad suvoktum, jog ne šiaip sau tai daroma. Be to, kaip tik tada Lietuvoje liūdnai pagarsėjo sveiku protu nepaaiškinami maršrutai grįžusių iš jau anksčiau rizikos zona paskelbtos Italijos.
Buvo savaitgalis, nėjau nei pietauti, nei į barą, nedalyvavau bičiulio gimtadienyje, norėjusiems neleidau pasiimti manęs iš oro uosto. Tiesa, iš jo į namus parvežė taksi. Vairuotojui, vieninteliam mano kontaktui mūsų šalyje, testas atliktas. Atsakymas neigiamas, neužsikrėtė.
– Kaip į tavo susirgimą reagavo artimieji, draugai, bendradarbiai?
– Nors ir šmaikštavo, kad gyvenime man vis niekaip neišeina be „nuotykių“, vis dėlto sureagavo jautriau ir su didesniu išgąsčiu negu aš pati.
Dauguma tuo labiausiai ir stebėjosi, jog ne jie mane, bet aš juos raminu. Na, o kokia prasmė negatyvu nuodytis...
– Ar koronavirusas skausmingas?
– Labai individualu. Lemia tiek kiekvieno pakantumo skausmui slenkstis, tiek konkretūs simptomai. Vieniems – lengva, kone išvis nejuntama liga, kitiems – dusinamai mirtina. Galbūt man nepasisekė kaip daugumai sveikų mano amžiaus pacientų, nes teko ir stipriau karščiuoti, ir dantimis į pagalvę įsikąsti iš skausmo, ir su lašeline bei apskritai ligoninėje palyginti netrumpai išgulėti. Tačiau ir čia randu gėrio, nes asimptominės būklės žmonės, net neįtariantys, kad serga, yra pavojingiausi viruso platintojai.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad fiziškai koronavirusas man skausmingesnis nei įvirtimas visu kūnu į kaktusus, bet mažiau skausmingas nei trūkusi kraujagyslė ties ausies būgnelio nervu. Ištveriama.
Skausmingiausia psichologiškai. Purto įvairiausių emocijų paletė: nuo savigraužos spėliojant, ar ką nors užkrėtei, iki apmaudo bei gailesčio medicinos personalui, kuris besąlygiškai traukia kiekvieną pakliuvusį į šį pragarą, pats rizikuodamas būti ten nusitemptas.
Koronavirusas skausmingas globaliu spektru – savo plitimu, nenuspėjamumu, paralyžiavusiu visų gyvenimus, kai kam juos sugriovusiu arba net atėmusiu. Nors jau po pirmų, paskui ir antrų įspėjimų iš užsikūrusių viruso židinių kitur tai galėjo būti nebe force majeure, o pasiruošta atremti aiškiai tendencinga, neišvengiama grėsmė. Tad kažkodėl sunku susitaikyti su tuo, kad tapai jos dalimi, o ne bloku, nesvarbu, kad ne savo valia ir net ne dėl atmestinio požiūrio ar nesilaikytų taisyklių.
Man skaudėjo iš bejėgiškumo, save plakiau už įkliuvimą bevertiškai sirgti patale, užuot papildžius pagalbos iniciatyvų pajėgas.
– Dabar esi išleista sveikti namuose su nuotoline medikų kontrole. Sakai, jautiesi tarsi grįžusi iš karo. Kokios buvo pastarosios savaitės tavo gyvenime?
– Diagnozės dieną COVID-19 man vis dar atrodė lyg sunkiai suvokiamas atsitiktinumas ir naiviai vyliausi, kad čia tebus pavienis, lengvai įveikiamas mano asmeninis mažasis mūšis. O pastarosiomis savaitėmis gyvenimas iš plataus, atviro, pasaulietiško ir viskuo užimto susitraukė iki palatos lovos dydžio.
Kita vertus, tas mūšis tapo nebe kelių palatų, ne tik keliaujančių, ne vien tolimos Kinijos ir ne vien arčiau esančios Italijos, o visos žmonijos karu. Ir bijau, kad jis nė neįpusėjo... Tokios tos savaitės ir buvo – už durų girdint, naujienose skaitant ir pro langą matant, kaip pandemija nevaldomai evoliucionuoja.
– Medikai – tavo sąjungininkai kare su nematomu priešu arba tu – jų. Kaip ta kova atrodo iš vidaus?
– Išvien. Abipusė empatija šiame kare yra absoliučiai pamatinis medikų ir pacientų sąjungos pagrindas. Todėl įsiuntu, kai supratimo stokojantys, net ne koronuoti, užtat karūnavęsi kažkokiomis susigalvotomis privilegijomis postringauja apie (ne)kompetencijas, prunkštauja dėl ilgų laukimo valandų, per storų testo lazdelių, kuriomis imami tepinėliai, dėl per mažai dėmesio nusičiaudėjimui, per daug dėmesio apklausai, kur ir su kuo kontaktuota, dėl anarchijos, kurią savo reikalavimais ne tuo adresu tik hiperbolizavo, dėl į klausimus tučtuojau negaunamų atsakymų, kurių nebuvo ir nei teoriškai, nei praktiškai dar negalėjo būti.
Man nuo pat pradžių buvo aišku, kad atvykau ne pas LOR specialistą gydytis jam tūkstantąjį kartą matytos anginos. Absoliučiai visi santykiuose su koronavirusu esame dar tik pažintinėje stadijoje.
Taip ir atrodo ta kova: apsišarvuoji kantrybe ir konsultuodamasis, o ne konfrontuodamas ar šokdindamas personalą patiki jam dorotis su kasdieniais negalavimais, t.y. leidi medikams dirbti darbą taip ir tiek, kiek tuo momentu įmanoma, – bet kokiu atveju tai bus jų pastangų maksimumas ir nulis piktos tyčios. Jie vis vien išmano geriau nei tu pats, pabėgėliai nuo hospitalizavimo, dezinformatoriai ir sąmokslininkai kartu sudėjus.
– Baimė, skausmas, sumišimas – kas dar buvo tavo vienutėje ligoninėje?
– Jeigu kalbėtume apie stacionaro realybę, buvo švirkštai, kateteriai ir lašelinės, plaučių rentgenai, kelių kvadratinių metrų palata be galimybės išeiti ir be leidimo atsidaryti langą, kad neišderintum palatose įdiegtos automatinės ventiliavimo ir slėgio palaikymo sistemos.
Buvo skyrių ir personalo grafikų restruktūrizavimas mobilizuojant jį kovai su koronavirusu, atšaukiant atostogas ar turbūt kiek kitokias profesines vizijas.
Buvo per mažai oro: pacientams krūtinėse, personalui – po sandariais kombinezonais, akiniais ir kaukėmis. Tad buvo ir prakaito, ypač valytojų. Žliaugia, šnopuoja kažin kelintą palatą šveisdamos, atsiremia į sieną ir sako tau „atleiskit, tik minutėlei... kol kvapą atgausiu“! Gal nebeplaukit, sakau. Ir jei koks kieno nusiskundimas išsprūsdavo, vis su humoru, ne kitaip.
Buvo žvėriškai peršinčios gerklės ir kosuliai, kasnakt besiburiantys į aiškiai gausėjantį chorą. Taigi buvo ir akivaizdžiai besipildančios palatos. Buvo sparčiai sveikstantys, išvežami namo. Buvo ir labai imuniškai atsparių, neįsisirgusių, nė nehospitalizuotų, irgi išvežtų persirgti namuose. O netrukus buvo ir mirtis... Tada gydytojams prisiekiau, kad vaistus susileisti galiu ir pati, o organizmo maloniai prašiau greičiau stabilizuoti mano indikacijas, kad išrašyta namo galėčiau užleisti lovą bei kitą medicinos artileriją tam, kuriam ji tuoj bus gyvybiškai reikalinga.
– Koronaviruso baimė mums siejasi su nepasirengimo ir negebėjimo tvarkytis su naujuoju virusu baime. Ar būnant ligoninėje teko pajusti sveikatos sistemos neįgalumo spragas?
– Keista, bet apie visas chaotiškos organizacijos, biurokratines šios ekstremalios situacijos operacijų valdymo problemas, taip pat apie trūkumus aprūpinant reagentais, medikus – apsauginėmis priemonėmis sužinodavau tik iš informacinių portalų.
Ligoninėje nepastebėjau nė menkiausios išdavikiškos smulkmenos ir nesusidūriau su jokiomis tokią realybę galinčiomis paliudyti spragomis. Bandžiau pasiteirauti pačių gydytojų, bet šiomis temomis atsakymas visada būdavo lakoniškas ir toks pat: nieko apie tai nežinome. Taigi tik dar kartą galima paploti atsidavusiam personalui, tapusiam tokių žiaurių aplinkybių įkaitu, bet vis tiek sugebėjusiam funkcionuoti taip, jog nė neįtartum.
