Nors dabar labiausiai norėtų apkabinti artimuosius, kurių nematė jau porą mėnesių, ir glėbyje ilgai laikyti mažylę dukrą, kasryt Linas skuba į ligoninę gydyti užsikrėtusiųjų.
Globali statistika jau ne pirmą mėnesį gąsdina tuos, kurių suvokimas apie COVID-19 kur kas labiau ribotas. Jau vien ką reiškia raudonomis raidėmis 2020-ųjų kalendoriuje pažymėti ir tikrai didėsiantys skaičiai – daugiau nei 1,5 mln. užsikrėtusiųjų, 1 mln. sergančiųjų, daugiau nei 300 tūkst. pasveikusiųjų, daugiau nei 88 tūkst. mirusių.
Apie paslaptingo viruso protrūkį pasaulis sužinojo praėjusių metų gruodį – Kinijos Hubėjaus provincijos sostinės Uhano gyventojai ėmė masiškai sirgti plaučių uždegimu. Šių metų sausio pabaigoje Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė ekstremaliąją situaciją, vasario 11-ąją virusui suteiktas koronaviruso, arba COVID-19, vardas.
Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, PSO paskelbė koronaviruso pandemiją. Pirmasis viruso, kurio pagrindiniai simptomai – karščiavimas ir kosulys – atvejis Lietuvoje užfiksuotas vasario 28-ąją, kovo 16 d. šalyje paskelbtas karantinas.
– Kol žmonės karantinuojasi namuose, iš ryto jūs keliatės į darbą ir su koronavirusu lekiate kovoti tiesiogiai. Daugelio namuose, rodos, ramu, o ar ligoninėse juntamas didelis medikų ir pacientų išgąstis?
– Panika turbūt labiau buvo juntama pačioje pradžioje, pirmosiomis kovo savaitėmis, kai Lietuvą koronavirusas buvo ką tik pasiekęs. Kreipėsi daug panikuojančių jaunų žmonių, jų būklė tikrai buvo gera. Pastarosiomis savaitėmis daugiausia susiduriame su sunkiau sergančiais vyresnio amžiaus ar gretutinių ligų turinčiais pacientais, kai kurie jų serga itin sunkiai.
Dalis besikreipiančiųjų yra tiesiog užsikrėtę koronavirusu, jiems pasireiškia lengvi simptomai arba jų išvis nėra. Dažniausiai tai jauni, neturintys gretutinių ligų asmenys.
– Darbe susiduriate su didžiule rizika. Kuo nuo kitų infekcinių ligų skiriasi COVID-19? Kuo jis toks pavojingas?
– Tai kvėpavimo takų sistemą pažeidžiantis virusas, galintis sukelti ilgalaikį plaučių pažeidimą. Jei liga išplistų ir susirgtų daug žmonių, turinčių riziką sirgti sunkia infekcijos forma, galime susidurti su rimtomis problemomis – ligoninėse gali nebeužtekti dirbtinio plaučių ventiliavimo aparatų ir lovų. Tai rodo ir užsienio valstybių pavyzdys.
Mano nuomone, Lietuvoje kol kas viskas stabilu. Ligoninės su koronaviruso mestais iššūkiais dar susitvarko, sunkiems ligoniams pagalba tikrai suteikiama. Tačiau ar neįklimpsime taip, kaip įklimpo ispanai, italai? Sunku pasakyti.
– Mūsų šalyje COVID-19 serga jau daugiau nei šimtas medikų. Ar pats nebijote užsikrėsti?
– Nebijau, nes mūsų, infekcinių ligų gydytojų, darbo specifika tokia.
– Pastaruoju metu šalyje juntama didžiulė parama medicinos darbuotojams. Kuriami įvairūs fondai, kurių lėšomis turėtų būti perkamos apsaugos priemonės ir reikalingi aparatai, net socialiniuose tinkluose prie asmenų nuotraukų galima išvysti ženklelį „Ačiū medicinos darbuotojams!“ Ar jaučiatės šių dienų herojumi?
– Ne. Mes visi dirbame savo darbą. Nemanau, kad mus reikėtų vadinti herojais. Taip, darbo krūvis didesnis, bet tai kada nors baigsis ir mes grįšime prie įprastos rutinos.
Kai Alytuje vyko gaisras, herojais vadinome gaisrininkus, dabar taip vadinami mes. Tačiau visa tai greitai praeina ir pamirštama. Deja, daugybę metų egzistuojančios sisteminės problemos išlieka. Ir kiekviena nauja krizė mums vis primena, kad nesame atlikę namų darbų.
Galbūt reikėtų pagaliau imti ir iš esmės išspręsti kai kurias įsisenėjusias problemas, nes negali žinoti, kada vėl kas nors užsidegs, kils nauja epidemija ar pandemija. Ir vėl būsime nustebę, kad sistema neveikia ir esame nepasiruošę.
– Kaip manote, ar po tiek daug dėmesio sulaukusios krizės sistema, kaip jūs sakote, pasikeis?
– Didžiausia problema, kad politiką formuojantys ir įstatymus priimantys žmonės yra atitrūkę nuo realaus gydytojo darbo. Problemas turi spręsti su jomis susiduriantys, o ne apie jas iš kitų išgirdę. Daugybę metų dalis problemų nėra sprendžiama. Ar po krizės iš esmės kas nors pasikeis, labai abejoju.
– Žvilgtelėkime į pasaulį. Koronaviruso sužeistoje Italijoje mirė daugiau nei 16 tūkst. žmonių – daugiau nei bet kurioje pasaulio šalyje. Kaip manote, kokias klaidas padarė su Italijos sveikatos apsaugos sistema susijusios institucijos?
– Klaidas galėsime vertinti ir analizuoti, kai viskas baigsis. Ar klydo Italijos institucijos? Manau, taip, tačiau ar Lietuvoje būtų buvę priimti geresni sprendimai, jei mes būtume buvę pirmasis infekcijos židinys Europoje?
Taip, mūsų visuomenės sveikatos specialistai vieni pirmųjų oro uostuose pradėjo grįžtančiųjų patikrą. Ar tai sutrukdė koronavirusui pasiekti Lietuvą? Negalime dėl esamos situacijos kaltinti kokios nors vienos institucijos ar šiuo metu užsiimti politikavimu.
Manau, kad problemą nevisiškai suvokė ir suvokia ir eiliniai mūsų piliečiai. Visi manė, kad tai, kas vyksta Kinijoje, yra tolima problema ir mūsų nepasieks.
Gyvenome kaip gyvenę – keliavome, atostogavome, ir staiga viskas pasikeitė. Jeigu teisingai prisimenu, Italija gana greitai nutraukė skrydžius į Kiniją. Bet jei jau atvyko sergančių asmenų į šalį ir laiku nepavyko jų nustatyti, tuomet tai praleista galimybė suvaldyti mažą ligos protrūkį. O ligai išplitus išsrėbti jovalą, kilusį po viso to, labai sunku.
Ar įsivaizduojate, ką reiškia atsekti su sergančiuoju kontaktą turėjusius žmones? Net jei kalbame apie vieną žmogų – kiek jis keliauja, su kiek žmonių bendrauja? Viską reikia atsekti ir tą informaciją surinkti. Tai itin daug išteklių reikalaujantis procesas. O kiek darbo atsiranda, kai tokių žmonių – daugybė?
Ir epidemijų ar pandemijų metu laikas niekuomet nebūna tavo naudai. Infekuoti žmonės toliau bendrauja, keliauja, liga gali plisti. Įsakymais, įstatymais mikroorganizmų nesustabdysi.
Taip, galbūt italai pramiegojo pradžią, į kai ką galbūt pažiūrėjo pernelyg naiviai. Tačiau nemanau, kad mes, būdami Italijos vietoje, būtume ką nors padarę geriau.
– Kaip šiuo metu atrodo jūsų darbo diena?
– Grafikas nuolat kinta. Šiuo metu realiai galima planuoti darbus artimiausią savaitę. Kartais tenka iškviesti kolegą į budėjimą, nes tą dieną daug atvykstančių pacientų ir neužtenka esamų pajėgų. Kartais darbe tenka užtrukti. Būna, kad ir vėlai vakare susiskambiname su kolegomis ir aptariame situaciją, kurią reikia išspręsti čia ir dabar.
Biurokratinio požiūrio mūsų darbe negali būti – darbas turi būti atliktas dabar, šiuo metu.
– Kaip ilsitės? Kas padeda atsiriboti nuo patiriamos įtampos?
– Sunku visiškai atsiriboti, nes dabar nėra jokios kitos alternatyvos, tik lova. (Šypsosi.) Įsijungi televizorių, o ten irgi vien apie koronavirusą šnekama. Sunku nuo visko pabėgti. Bet tai menka problema. Išsimiegu ir vėl keliauju į darbą.
– Ar turite šeimą?
– Turiu mažą dukrytę. Tuoj bus keletas mėnesių, kai nesu susitikęs nė su vienu giminaičių, bendraujame tik telefonu. Manau, to tikrai pakanka, nereikia pandemijos metu lankyti giminaičių ir draugų. Kam be reikalo rizikuoti?
– Kada supratote, kad gyvenimą norite susieti su medicina?
– Tikriausiai vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje. Apie mediciną pradėjau galvoti tada, kai mokykloje vyko profiliavimas. Tačiau kad mano planuose būtų vien medicina, tikrai taip nebuvo. (Šypsosi.)
– Kodėl rinkotės būtent tokią medicinos kryptį?
– Tai iš tikrųjų labai įdomi sritis. Plati, nuolat besikeičianti. Yra tik viena problema – tiek visuomenės, tiek kolegų Lietuvoje supratimas apie infekcines ligas, šią medicinos kryptį kiek kitoks nei Vakarų Europos šalyse.
Kai Infekcinė ligoninė Vilniuje buvo įsikūrusi apleistose patalpose Žvėryno rajone, ji buvo įsprausta į tam tikrus rėmus. Tai buvo antrarūšė ligoninė, nebijokime to termino. Viskas pasikeitė, kai ji buvo prijungta prie Santaros klinikų, o praėjusių metų pabaigoje dar ir perkelta į Santaros miestelį. Mūsų galimybės iš tiesų pasikeitė. Keičiasi ir požiūris į infekcines ligas.
Žinoma, pereinamasis laikotarpis buvo šiek tiek sudėtingas. Pandemija viską dar gerokai pakeitė, prie pokyčių prisitaikėme ne šiltnamio sąlygomis. Manau, kad viskas tik į gera. Bent jau Vilniuje.
– Ne paslaptis, kad į mediciną stojama dėl kelių dalykų – pašaukimo, garbės, kurią suteikia darbas, pinigų. Ar galima sakyti, kad pandemijos akistatoje paaiškėja, jog mediko darbas pirmiausia yra pašaukimas?
– Manau, kiekvienas turi įdėti dalelę savęs, kad mūsų visuomenė galėtų eiti pirmyn. Aš pasirinkau šią specialybę, nes man patinka pats darbas, dirbti tikrai įdomu.
Tikrai negaliu sakyti, kad pasirinkau mediko profesiją, nes norėjau išgelbėti pasaulį. Aišku, padėti žmogui tikrai malonu. O jei darbas patinka, tuomet ir stengiesi jį atlikti kaip galima geriau. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, kyla problemų, konfliktų ir kartais jie slopina motyvaciją. Bet ateina naujas rytas, ir judame pirmyn.
– Panašu, kad koronavirusas nenustos plisti tol, kol nebus atrasta vakcina. Kaip patartumėte stiprinti organizmą karantino metu?
– Nemažai žmonių mano, kad nusipirkę ir pavartoję kokių nors papildų ar vitaminų taps sveikesni ir taip išspręs savo sveikatos problemas. Manau, jog maisto papildai labiausiai padeda vaistininkams. (Juokiasi.)
Visuomenei siūlyčiau laikytis elementarių sveikos gyvensenos principų: judėti, sveikai maitintis, laiku tikrintis sveikatą.
Nereikėtų manyti, kad koks nors maisto papildas ar preparatas išspręs visas jūsų sveikatos problemas. Svarbiausia – subalansuota, visavertė mityba. Nereikėtų užkibti ant visokių mitybos planų reklamų. Į viską reikia reaguoti adekvačiai. Jei būtina pasitikrinti sveikatą, taip ir darykite.
Dauguma problemų ir kyla dėl to, kad mes tiesiog ignoruojame tai, ką rekomenduoja specialistai. Teko sutikti ne vieną, kuris didžiuojasi, kad 20 metų nematė gydytojo. Bet nėra čia ko didžiuotis. Elkimės racionaliai.
