Užsidaręs tarp keturių sienų dabar dirba ir Vatikano radijo žurnalistas Romanas Kazakevičius (42 m.), dar neseniai į darbą važiuodavęs dviračiu.
Romanas puikiai jaučia Vatikano pulsą ir ritmą. „Kai sakome „Vatikanas“, turime galvoje du dalykus: Vatikano miestą-valstybę ir Šventąjį Sostą“, – paaiškina lietuvis.
Tad kaip per COVID-19 pandemiją gyvena Vatikanas – mažiausia pasaulyje valstybė, esanti vakarinėje Italijos sostinės Romos dalyje?
Čia dirba beveik 3 tūkstančiai žmonių. Prasidėjus pandemijai šalis derino visas taisykles ir elgesio normas su Italija. Dėl to, kad Vatikano gyvenimas labai susijęs su Italija. Apie 80 proc. žmonių, kurie dirba tiek Vatikano valstybės, tiek Šventojo Sosto institucijose, gyvena Romoje.
„Aš taip pat gyvenu Romoje, – sako Romanas. – Jau aštuonios savaitės sėdžiu bute ir Vatikaną matau tik per vaizdo transliacijas. Vatikano miesto-valstybės institucijos dirba ir šiuo metu, bet minimaliai. Visų, kurie tik gali, paprašyta likti namuose. Nepaisant to, kad esame radijo žurnalistai, radijo vadovybė mums nurodė dirbti namuose.“
Vatikane – popiežiaus rezidencija, jis ten – svarbiausias asmuo.
Kovo 27-ąją Šv.Petro aikštėje, kuri paprastai būna užtvindyta žmonių, temstant ir lietui lyjant išsiskyrė baltu drabužiu vilkinti popiežiaus Pranciškaus figūra. Pontifikas meldėsi vienas ant Šv.Petro bazilikos laiptų ir tikintiesiems suteikė ypatingąjį palaiminimą „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“). Jis tai padarė atsižvelgdamas į nepaprastąją padėtį, kurioje dėl pandemijos šiuo metu yra atsidūrusi visa žmonija.
– Romanai, popiežius Pranciškus pastaruoju metu ypač atkreipė dėmesį į žmones, nukentėjusius nuo koronaviruso. Už ką jis meldžiasi?
– Dabar popiežius kas rytą aukoja mišias, per kurias meldžiasi už tam tikrą žmonių grupę, kuri yra pažeidžiama šiuo metu. Vieną dieną meldėsi už senjorus, kitą dieną už medikus, trečią – už tuos, kurie praranda darbą, ketvirtą – už darbininkus.
Taip pat už šeimas su vaikais, už sutuoktinius, tarp kurių gali kilti konfliktų, smurto namų aplinkoje. Už politikus, kad jie priimtų gerus sprendimus, už žmonių, tautų ir Europos vienybę šiuo metu, už tuos, kurie padeda kitiems, ir tuos, kurie pagalbos laukia, už mirusius medikus ir kunigus.
– Kur popiežius aukoja tas rytines mišias?
– Popiežius gyvena Vatikane esančiuose Šv.Mortos svečių namuose. Kitaip tariant, tai – viešbutis. Ten ir aukoja mišias.
– Popiežius Pranciškus neturi savo apartamentų?!
– Ta istorija plačiai nuskambėjo prieš septynerius metus, kai Pranciškus pasakė, kad nenori gyventi popiežiškame bute, nes jis per didelis ir per toli nuo žmonių. Gal jis pats sugalvojo, gal jam kas nors pasiūlė įsikurti Šv.Mortos svečių namuose. Juose popiežius turi butą su kambariu svečiams priimti.
Šv.Mortos svečių namai – tai bažnytinis viešbutis, kuriame apsistoja ir kunigai, ir vyskupai, turintys įvairių reikalų Vatikane. Tame viešbutyje įrengta ir koplyčia, kurioje popiežius Pranciškus 7 val. Italijos laiku (Lietuvoje tada 8 val. – Red.) aukoja mišias. Kiekvieną dieną. Jau ketvirta savaitė savo maldą Šventasis Tėvas skiria kuriai nors žmonių grupei, kuri kenčia ir patiria sunkumų dėl koronaviruso pandemijos. Anksčiau šios praktikos nebuvo.
Šventasis Tėvas panoro, kad šios mišios būtų transliuojamos tiesiogiai Vatikano informacijos portale „Vatican News“ arba „YouTube“. Taigi šių mišių galima klausytis ir jas matyti tiesiogiai socialiniuose tinkluose. Mišios trunka apie 30–45 minutes.
– Kai pasaulyje prasidėjo pandemija, ar popiežius Pranciškus, jūsų nuomone, greitai į tai reagavo? Ypač daug žmonių išmirė Šiaurės Italijoje.
– Manau, kad sureagavo labai greitai. Jis ne kartą skambino vyskupams į Šiaurės Italiją. Vienas didžiausių pandemijos židinių atsirado Bergamo provincijoje, Bergamo ligoninėje buvo baisi padėtis. Popiežius bent du kartus skambino Bergamo vyskupui norėdamas paklausti, kokia ten padėtis, kas ten dedasi. Jis viską norėjo išgirsti iš pirmų lūpų.
Kai jis pradėjo kalbėti, kad aukos mišias ir pradės melstis už žmones, kenčiančius nuo pandemijos, Romoje dar gyvenome atsipalaidavę. Užsikrėtimai, mirtys – Šiaurės Italijoje, o Šiaurės Italija nuo Romos už 600 kilometrų.
Ir kai popiežius pradėjo melstis už tuos žmones, mes netgi nustebome. Ir tik paskui supratau ir įvertinau – kaip greitai jis suprato, kad čia yra labai rimtas dalykas. Ir kad tas dalykas taps dar sunkesnis, dar rimtesnis ir kad reikia kreiptis į žmones, reikia jiems padėti dvasiškai. Jis tai ir padarė. Taip pat padėjo ir materialiai.
Popiežius turi savo fondą, kuriam kartą per metus – per Petrines birželio mėnesį – surenka pinigų visos pasaulio katalikų vyskupijos. Šventasis Tėvas tą fondą visų tikinčiųjų ir savo vardu skirsto žmonėms pagal poreikius. Ne kartą jis skyrė pinigų iš to fondo kelioms ligoninėms Šiaurės Italijoje, vargšams, šeimoms.
– Įspūdingas kovo pabaigoje buvo Pranciškaus palaiminimas „Urbi et orbi“, šį kartą suteiktas išimties tvarka. Romoje lijo, jau buvo sutemę, Šv.Petro aikštė – nykiai tuščia. Šventasis Tėvas vienas meldėsi ant jos laiptų. O iš tikrųjų gal ne vienas? Tikintieji jungėsi į bendrą maldą nuotoliniu būdu.
– Paprastai „Urbi et orbi“ palaiminimą popiežius suteikia du kartus per metus – per Velykas ir per Kalėdas. Šį kartą norėdamas sustiprinti žmones dvasiškai jis suteikė ypatingąjį savo palaiminimą, pakvietė pačius žmones melstis ir kreiptis į Aukščiausiąjį – kad ir jie patys dalyvautų maldoje, kad pajustų vienybę.
Jeigu nuleidi rankas, iš sunkios situacijos išeiti daug sunkiau, nei esant nusiteikus vieningai ir optimistiškai. Popiežius trokšta padaryti viską, kad po pandemijos taptume atidesni vienas kitam, atviresni ir ne tokie egoistiški.
– Didįjį penktadienį prieš Velykas ir Kryžiaus kelias buvo kitoks nei anksčiau. Tą kelią ėjo ir medikas.
– Nuo 1964 metų Kryžiaus kelio stočių apmąstymai būdavo kalbami prie Koliziejaus. Pirmą kartą Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelias ten buvo atšauktas ir įvyko Šv.Petro aikštėje. Penki žmonės į tą ceremoniją buvo atvykę ir Šiaurės Italijos, Padujos. Yra 14 Kryžiaus kelio stočių, kurių kiekvienai skiriamas atskiras tekstas arba meditacija.
Kryžiaus kelio apmąstymų tekstus parengė Padujos kalėjimo parapija. Tarp jų – penki kaliniai, iš jų du – nuteisti už žmogžudystę. Tekstus rengė ir kalėjimo prižiūrėtojas, socialinis darbuotojas, kapelionas, teisėjas, katechetė, nusikaltėlio motina. Taip pat žmogus, kuris bylinėjosi 10 metų, kol įrodė, kad buvo neteisingai apkaltintas.
Tekstus rengė ir moteris, kurios tėvas sėdi kalėjime, pagyvenusių sutuoktinių pora, kurių dukra buvo nužudyta. Viskas Kryžiaus kelio apmąstymuose susiję su kalėjimu, bet – iš skirtingų pozicijų. Savo mintis išreiškė ir nusikaltėliai, ir nusikaltimo aukos. Ir prižiūrimieji, ir prižiūrėtojai.
– Kodėl tuos tekstus parengė būtent kalėjime sėdintys ir jame dirbantys žmonės? Gal mintis tokia – pandemija, karantinas visą pasaulį uždarė į savotišką kalėjimą?
– Tai buvo atsitiktinumas. Popiežius sutiko kalėjimo kapelioną, jie pasikalbėjo ir nutarė – kodėl to nepadarius? Apvaizda lėmė, kad tas kalėjimas yra Šiaurės Italijoje, kuri nuo pandemijos nukentėjo labiausiai.
Kryžiaus kelias buvo einamas aplinkui Šv.Petro aikštėje esantį obeliską. Jį ėjo 10 žmonių: 5 Vatikano institucijų darbuotojai, vienas jų – medikas, ėjęs su mediko drabužiais, kiti 5 – iš Padujos. Tai – buvęs kalinys, pradėjęs naują gyvenimo kelią, Padujos kalėjimo direktorius, prižiūrėtoja, savanorė ir kapelionas.
– Pats būdamas garbaus amžiaus popiežius Pranciškus stipriai sunerimo, bet nesutriko pasaulį ištikus šitokiai tragedijai.
– Manau, ši situacija kaip tik ir išryškino geriausias popiežiaus savybes. Ir kaip žmogaus, kuris yra popiežiaus soste, ir kaip dvasininko, kuris skiria dėmesį visiems žmonėms, o ypač – silpniausiems, pažeidžiamiausiems, labiausiai kenčiantiems. Bet ne vien jiems.
Popiežius meldžiasi už visus žmones – už krikščionis, už priklausančius kitoms religijoms, už netikinčius, už jį kritikuojančius. Esant tokiai situacijai jis meldžiasi už visų gerovę ir vidinę stiprybę.
– O kokie siekiai jus patį atvedė į Romą?
– Mano kelias nėra susijęs su kunigyste. Romoje gyvenu nuo 2001 metų. Studijavau Šv.Tomo Akviniečio universitete socialinius mokslus.
Mano gimtinė – mažas Nasrėnų kaimelis Kretingos rajone. Būdamas 18-os metų išvažiavau į Šv.Jono kongregacijos katalikiško formavimo centrą Prancūzijoje. Po kiek laiko grįžau į Lietuvą, studijavau Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos fakultete. Viduryje studijų laimėjau stipendiją ir išvykau studijuoti į Romą.
– Socialiniai mokslai – viena, o žurnalisto, ir dar radijo, darbas – kas kita. Ar didelis konkursas buvo į tą vietą?
– Viskas taip sutapo, kad tuo metu Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovas kunigas Virginijus Veilentas (šiuo metu jis yra Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas. – Red.) grįžo į Lietuvą ir radijuje atsirado tuščia vieta. Mūsų, lietuvių, tuo metu Romoje buvo nedaug. Pakvietė kelis žmones pabandyti padirbėti – skaityti, rašyti. Man pasisekė labiausiai. Toje redakcijoje dirbu nuo 2005 metų, nuo 2007-ųjų – visu etatu. Mes esame Šventojo Sosto tarnautojai, kurie dirba lietuvių kalba.
O socialiniai mokslai šiame darbe, sakyčiau, man netgi naudingesni negu žurnalistikos studijos. Nes dirbant tarptautiniame radijuje yra labai įvairių temų. Kadangi Vatikanas – didelis tarptautinis centras, socialinės studijos – teisė, sociologija, politologija – man labai padėjo. Gal ne tiek rašyti, kiek susigaudyti, suprasti, kas vyksta ir kaip vyksta.
– Kiek Vatikano radijuje yra redakcijų, kiek jose dirba žurnalistų?
– Radijo būstinė nėra pačiame Vatikane, ji įsikūrusi šalia Vatikano. Radijuje – 40 redakcijų, rengiančių informaciją įvairiomis kalbomis, taip pat ir esperanto. Žurnalistų turbūt bus 200. Itališka programa transliuojama ištisą dieną, tad ir žurnalistų toje redakcijoje yra daugiau.
Lietuviškoje redakcijoje dirbame trise. Neretai – dviese, nes kai du dirba, trečias turi poilsio dieną.
Visame Komunikacijos sekretoriate, kurį sudaro Vatikano radijas, televizija, dienraštis „Osservatore Romano“, leidykla, IT specialistai, administracija, yra daugiau nei 600 darbuotojų.
– Ar jums pačiam tenka darbo reikalais vykti į Vatikaną? Gal teko daryti interviu su popiežiumi?
– Ne. Kadangi mūsų yra 40 redakcijų, kurios informaciją rengia įvairiomis kalbomis, nebūtų prasminga, kad jos visos kuriuo nors svarbiu klausimu imtų ir skambintų tam pačiam kardinolui.
Į Vatikaną paprastai nueina vienas ar keli žurnalistai ir padaro interviu. Grįžę tą interviu įkelia į mūsų sistemą – vidinę žinių agentūrą. Tada kitos redakcijos interviu išverčia į savo kalbą. Paprastai tuos interviu daro italų arba anglų žurnalistai. Panašiai surenkamos žinios ir iš tolimesnių kraštų.
Aš kartu su kolegomis esu rengęs interviu su prezidentu Gitanu Nausėda, anksčiau – su prezidente Dalia Grybauskaite, kai jie buvo atvykę į Vatikaną. Kalbėjomės po jų susitikimo su popiežiumi. Tai buvo išskirtinės aplinkybės, Šventąjį Sostą susiejusios su Lietuva.
