Viena gražiausių Lietuvos moterų ilgus metus tituluota Violeta kadaise yra pareiškusi:
„Skirsiuosi tiek kartų, kol tapsiu laiminga.“ Bet vargu ar tardama šiuos skambius žodžius ji galėjo pamanyti, kad ilgai ieškota laimė ir vėl atgręš nugarą. Tačiau dabar moteris į viską žiūri kaip į dar vieną gyvenimo pamoką. Lietuvė neseniai persikėlė į įspūdingo grožio vilą, užsiima kūryba, o meilė, tiki, į jos širdį dar tikrai pasibels.
– Kalbamės gegužės 11-ąją, kai Maltoje, savaite vėliau nei Lietuvoje, minima Motinos diena. Kokia ji tau – trijų nuostabių vaikų mamai?
– Nors mūsų, mamų, diena yra kasdien (Šypsosi.), be galo smagu, kad yra data, kai šventinė nuotaika įsivyrauja visoje šalyje. Šventiniu laikotarpiu labai juntama ta vibracija – žmonės iš tiesų tampa geresni, dėmesingesni vieni kitiems, taigi tai, kad išskirta diena mamoms pagerbti, labai smagu ir malonu. Ir man ši šventė labai prasminga, o ši diena – be galo maloni. Žvelgiu į savo vaikus, kurie sveikina iš visos širdies, ir jaučiuosi palaiminta, kad turiu juos, kad esu trijų nuostabių vaikų mama. Ir kad galiu bent paskambinti ir pasveikinti savo mylimą mamą jos dieną.
– Tavo pačios ryšys su mama visada buvo pavyzdinis.
– Ačiū Dievui, mano ryšys su mama be galo artimas ir visada toks buvo. Nėra dalyko, kurio ji iš manęs nesužinotų pirma. Mes kalbamės daug ir apie viską. Aš nelaukiu progos pasakyti, kaip ją myliu ir kokia esu jai dėkinga, tai darau kasdien kalbėdamasi telefonu. Savo pasimatymus turime paplanuoti – taip jau būna, kai skiria atstumas, bet matomės taip dažnai, kaip galime. Aš, kai tik galiu, vykstu į Lietuvą, o mama – pas mane.
Man buvo be galo malonu, kai dukra per Motinos dieną, vos tik pasveikinusi mane dar lovoje, ištarė: „Paskambinkime močiutei, mama.“ Kokia palaima, kad ir mano vaikų ryšys su mano mama yra be galo stiprus ir gražus.
– Kuo šiandien gyveni? Vis mąsčiau, kaip tave pristatyti, – buvęs modelis, buvusi TV laidų vedėja, emigrantė...?
– O kodėl buvęs? (Juokiasi.) Aš ir šiandien gaunu užsakymų kaip modelis ir man tai labai malonu. Nors jau greitai baigsis mano sutartis su prancūzų kompanija „Simone Mahler“, dar ir šiandien Prancūzijoje ir kitose 60 šalių galima pamatyti mano atvaizdą. Tai tikrai smagu ir malonu būnant beveik 38-erių ir turint tris vaikučius.
Taip pat esu nepaprastai laiminga jau ne vienus metus organizuodama sąmoningumo stovyklas moterims ir pati gilindamasi į įvairias praktikas.
Bet pradėjome vis dėlto ne nuo pradžios. (Šypsosi.) Esu laiminga moteris, semianti džiaugsmą motinystės bei savo pašaukimo erdvėse. Kurianti ir pildanti savo širdies projektus. Dukra, draugė, sesė, deivė, kūrėja, laumė, karalienė, tarnaitė, šeimininkė, seselė, mergaitė... Kaip toks pristatymas?! (Juokiasi.)
– Pandemija neabejotinai pakoregavo visų gyvenimą. Sustojome, daug ką apmąstėme, pervertinome. Ko tave išmokė šis netikėtas stabtelėjimas?
– Aš supratau, kad pastaruosius 5 metus ir gyvenau karantine. (Juokiasi.) Vis atsiskiriu su moterimis savo stovyklose! Nebūna tuomet nei vaikų, nei telefonų (jais naudojamės itin mažai, nebent nuotraukoms pasidaryti). Man labai patinka tyla, buvimas gamtoje. Atsiskyrimas man visuomet siejosi su susijungimu ir pirmiausia su pačia savimi.
Žinoma, šis metas – toks ekstremalus pasaulinis retritas. Jis nelengvas man dėl to, kad negaliu pamatyti savo sūnaus, kuris gyvena Lietuvoje su tėčiu. Matomės ne didesniais tarpais nei keli mėnesiai, o dabar laukiame, kada galėsime apsikabinti, ir tai trunka kiek ilgiau, nei įprasta. Tačiau kalbamės kasdien telefonu ir toliau laukiame. Visada žinojau, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Dabar galiu tai ir praktiškai patirti. Tai priimu su dėkingumu.
– Ar Maltoje jaučiasi karantino padariniai? Juk tai kraštas, kur tokiu metu žmonės jau mėgautųsi salos teikiamais privalumais – nuostabiu klimatu, ilgais pasisėdėjimais lauko kavinėse.
– Maltoje žmonės labai mėgsta paplūdimius, gamtą. Šio malonumo niekas nebuvo atsisakęs per visą karantiną. Orai puikūs, žmonės galėjo vaikščioti nuostabiais takais grožėdamiesi kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu. Esame palaiminti, kad neteko patirti to, ką patyrė Ispanija ir Italija. Todėl bambėti, kad nedirba kavinės, niekas nedrįsta. (Šypsosi.)
– Ką tik socialiniuose tinkluose pasidžiaugei realybe virtusia svajone – vila prie pat Viduržemio jūros...
– Realybe virtusi svajonė nebuvo nuosava vila. (Šypsosi.) Svajonė buvo svečių namai. Ir aš ją nešiojausi širdyje daug metų. O vilą šiame gyvenimo etape aš išsinuomojau. Jos ilgai ieškojau.
Čia vyks retritai, joje gyvena mano šeima ir joje laukiami visi – šeimos, pavieniai keliautojai, draugų kompanijos. Visi, norintys apsistoti Maltoje!
– Kuo alsuoja šis būstas?
– Vila išpildė mano viziją – tai vieno aukšto 12 kambarių pastatas su erdviomis terasomis ir didžiuliu baseinu. Yra ir pokylių salė. Mano projektas „Villa Viola“ – tai kelionė laiku. Viloje vyrauja stilių mišinys, eklektika. Čia juntamos ir Viktorijos laikų, ir Romos imperijos, ir šių dienų nuotaikos.
– Malta tapo lemtinga stotele tavo gyvenime. Išvykai kurti laimės. Deja, keliai su antruoju vyru ir dukros Dorotėjos tėvu – verslininku Mindaugu Vosyliumi – būtent ten ir išsiskyrė.
– Išvykau ne kurti laimės kitoje šalyje, išvykome atostogų. Apie gyvenimą kitoje šalyje kalbos nebuvo. Taip nutiko, kad Maltoje likome ilgam. Matyt, tiek buvo lemta eiti mums kartu su Mindaugu, ir viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Tai vėlgi – visatos planas.
– Ar tiek su antruoju, tiek su pirmuoju sutuoktiniu ir sūnaus Mato tėvu – verslininku Titu Blėdžiu – pavyko išsaugoti pagarbius santykius?
– Santykiai tiek su Titu, tiek su Mindaugu labai gražūs. Mes buvome kartu, nes mylėjome, o išsiskyrėme, nes kartu nebegalėjome būti. Mane su šiais puikiais vyrais sieja nuostabiausi vaikai. Ir mano vaikai turi nuostabiausius tėčius.
– Ar po skyrybų nesinorėjo laimės kurti naujoje vietoje, viską pradėti nuo švaraus lapo? Kodėl likai Maltoje?
– Kai sprendimas kur nors apsistoti kyla iš tavo vidinės nuostatos, ir įvykiams pakitus nukrypti nuo vidinio kurso minčių nekyla. Malta – ta vieta, kur šiame gyvenimo etape kuriu. Bet visada esu tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Maltos. O gyventi aš galėčiau, ko gero, apskritai bet kur.
– Trečiąkart tekėjai slapta. Apie vedybas su aštuoneriais metais vyresniu verslininku Ade visi sužinojo jau gerokai po santuokos. Išmokai saugoti asmeninį gyvenimą?
– Manau, kad taip. Tikriausiai užaugau. (Šypsosi.)
– Kaip auga pagrandukas Adomas?
– Meilėje, džiaugsme, ramybėje. Judrus ir smalsus mūsų indėniukas. Dovanojantis mums visiems daug juoko.
– Santuoka su jo tėvu taip pat nesusiklostė. Ar trečiosios skyrybos – asmeninis pralaimėjimas, ar neišvengiamas žingsnis moters, regis, dar visai neseniai garsiai besimėgavusios pagaliau atrasta asmenine laime?
– Šios skyrybos nėra naujas reikalas. (Šypsosi.) Dvasinės skyrybos įvyko dar praėjusią vasarą. Tad jau beveik metai. O kartu nebegyvename nuo spalio. Tai jau irgi nemažai. Mes turime nuostabų sūnų. Būta labai gražaus meto. Tačiau mano asmeninė laimė nepriklauso nuo jokio vyro, esančio šalia. Savo laimės niekam neatiduodu į rankas, todėl ji neatsiranda į mano gyvenimą atėjus naujam žmogui ir nepasibaigia mūsų santykiams pasibaigus.
Santykiai – vienas nuostabiausių dalykų, bet tik tuomet, kai jie nėra toksiški. Augau šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos vertybės, kur moters ir vyro santykiai man buvo pavyzdys.
Kur pagarba ir meilė žengia koja kojon. Esu jausminga moteris, santykiuose linkusi kristi į meilę visa esybe. O mama man visad sakydavo: „Neužsimerk, lik budri.“ Jos žodžius visad girdėjau lyg aidą, toli toli. (Šypsosi.)
– Ar išbandėte visus būdus likti drauge? Dėl savęs, dėl sūnaus?
– Kiekvienoje moteryje tarsi užkoduota „išsaugok šeimą“, todėl net klausti, ar viską padarėme, neverta, nes sprendimas skirtis nebūna nei lengvas, nei saldus. Ir jei jau jis priimtas, vadinasi, kitaip nebuvo galima toje situacijoje.
Man jau ne 20 metų. Tekėjau, nes labai mylėjau. Kai susitinka dvidešimtmečiai ar jaunesni, dažniausiai grynuoliai ir auga kartu. Kai susitinka mūsų amžiaus, jau brandūs ir patyrę žmonės, reikia tikrai neužsimerkti ir likti budriam. Ir, aišku, neskubėti tuoktis. (Juokiasi.) Bet juk jei tuokiesi, tiki, kad kartu sutiksite gyvenimo saulėlydį, tiesa?!
Visada tikėjau, kad mes susitinkame ne keisti vienas kito, bet santykiuose dirbti kiekvienas atskirai, su savimi. Ir turint kiekvienam savo laimę kurti ir bendrą. Tačiau tos mūsų asmeninės svajonės neturėtų išsitrinti, kitaip žmogus nebus išsipildęs. Priimti, mylėti žmogų, gerbti jo pasirinkimus, pasaulį – užduotis kiekvienam ir kiekvienai porai.
Būna, moterys labai taikosi, pamiršta savo svajones ir ištirpsta šeimos poreikiuose... Tai irgi nėra nei blogai, nei gerai. Yra, kaip yra. Svarbu, kad žmogus pats gerai jaustųsi.
Niekada nebijojau leisti sau mylėti ir nerti į meilės glėbį. Taip patyriau nuostabiausių dalykų, gimė trys vaikai, tačiau nesu iš tų moterų, kuri gyvens nepagarboje ar nelaimėje.
Noriu likti ištikima sau ir rodyti tinkamą pavyzdį vaikams. Žinau, kad bus sakančių: „Geras pavyzdys – trejos vedybos.“ (Juokiasi.) Bet neteisk ir nebūsi teisiamas. Arba galiausiai apsiauk to žmogaus batus ir pavaikščiojęs su jais mėnesį kitą drąsiai kalbėk.
Man kitų nuomonė niekada labai ir nerūpėjo, nes aiškiai suvokiau, kad gyvenu SAVO gyvenimą. Palaiminta šeimos, kuri mane besąlygiškai palaiko, ir dėkinga jiems visiems iki dangaus, kad suteikė ir šaknis, ir sparnus. Ir dar tvirtą stuburą, dėl kurio aš niekada nebijojau likti viena su vaikais. Išlaikyti vaikus pati ir, jei matau, kad situacijoje nebėra kitos išeities, kaip tik trauktis, tai ir daryti. Bet ne rinktis savidestrukcijos planą dėl akių, patogumo, kitų nuomonės ar dar ko nors.
Santuoka yra vertybė, bet bėda ta, kad „daugelis gyvena susituokę, bet ne santuokoje“, kaip sykį pasakė kunigas Ričardas Doveika.
– Ar esi iš tų žmonių, kuriems būtina meilė?
– Nėra pasaulyje žmogaus, kuriam meilė nebūtų būtina. Visko pradžia – tai mamos meilė. Ji gyvybiškai reikalinga kiekvienam. Jos negavęs žmogus gali augti tarsi tas augalas, nugrūstas į kampą. Bus apšepęs, pakrypęs, padžiūvęs, bet kažkaip augs. Kiekvienos gyvos būtybės išlikimo instinktas be galo stiprus, bet kokia bus kokybė? Taigi meilė būtina. Tada dar yra meilė sau.
Mylėdamas save ir pažindamas save žmogus artėja prie Dievo. Meilė yra viską kurianti jėga. Aš esu kupina meilės sau, šeimai, aplinkai, pasauliui. Šiuo metu mano laikas skirtas kūrybai ir šeimai. O žmogus... Jis taip pat atsiras. Tik nieko nelaukiu. Viskas savo metu. Leiskite man atsikvėpti. (Šypsosi.)
– Sakoma, kad žmonės gyvenime susitinka tarsi pakeleiviai: vieni drauge nueina visą kelią, kiti – jo atkarpą. Kada tu pati pajunti, kad tas kelias, kurį eina du žmonės, baigiasi ir toliau – kiekvienam savas posūkis?
– Aš labai džiaugiuosi dėl tų, kurie nuoširdžiai laimingi eina kartu tą gyvenimo atkarpą, tik tokių nėra daugybė. Labai daug eina tarsi dviese, bet be galo vieniši santykiuose, taip apvogdami kitą ir save. Bet vėlgi – tai jų asmeninis reikalas. Man ta santykių pabaiga buvo labai aiškiai suvokiama – kad baigėsi mūsų abiejų bendras likimas ir mes dėl savęs pačių, dėl vienas kito turime sukti skirtingais keliais.
– Ar nebaisu būti triskart išsiskyrusiai moteriai?
– Baisu karas ir vaikai su moterimis atviroje jūroje, išplaukę į nežinią, dažnai iš mirties į mirtį. Kai žmonės apsigyvena kartu ir skiriasi – tai lyg ir normalu, o jei susituokęs buvai, ir dar ne kartą, tai jau baisu? (Šypsosi.) Ne, nėra baisu. Visa mano patirtis, kad ir kokia ji būtų, sukūrė mane tokią Violetą, kokia esu šiandien. Ačiū visiems, kurie eina kartu mano gyvenimo keliu, ir tiems, kurių kelias su manuoju išsiskyrė. Dėkoju su pagarba ir meile. Todėl niekas nėra baisu.
– Kažkodėl nesitiki, kad būtum nusivylusi visa vyriška gimine.
– Nesitiki, nes nesu! (Juokiasi.) Kodėl turėčiau? Jei susipyksta draugės, juk jos nenusivilia visa moteriška gimine, tiesa? Tikiu, kad viskas prasideda nuo tėvų. Mane su abiem tėvais sieja ypatingas ryšys. Myliu, gerbiu ir priimu kiekvieną. Iš čia atsiranda santykis su savimi, kuriam įtakos negali turėti nei kiti žmonės, nei kokios nors situacijos. Iš čia ir santykis su moterimis bei vyrais. Esant ramybėje ir taikoje su savimi nusivilti nėra kuo. Niekam neturiu reikalavimų ar lūkesčių.
– Ar nebaisu likti vienai su trimis vaikais?
– Mylinti motina tokių baimių neturi. Savo vaikus labai myliu, todėl nenoriu jiems meluoti. Kas iš to, kai gyveni po vienu stogu atskirus gyvenimus? Vėlgi kiekvienam savi pasirinkimai, bet mano gyvenimo supratimas ir kokybė – man pačiai labai gerai suvokiami dalykai.
Mes esame laikini svečiai šioje žemėje, todėl prabanga gyventi ne savo gyvenimą. Palaima yra turėti vaikų ir jais rūpintis. Jei kalbame apie finansinę pusę – taip, tai nėra lengva. Bet viskas įmanoma.
– O galbūt tavo širdyje jau užgimę nauji jausmai?
– Mano širdis visada kupina meilės ir pirmiausia – meilės gyvenimui. Esu jausminga moteris, bet tai šiuo metu pasireiškia kūryboje. Šalia manęs šiuo metu nėra jokio vyro, bet tokių dalykų juk nesuplanuosi. (Šypsosi.)
– Tavo išvaizdoje, kūne nė neįžvelgtum pėdsakų, kad esi daugiavaikė mama. Atrodai pribloškiamai. Kas padeda išsaugoti dailias kūno linijas, lygią odą?
– Pirmiausia ačiū genams, bet, manau, gyvenimo būdas taip pat turi labai daug įtakos. Su trimis vaikais (juk Adomui dar nėra trejų metų) esu nuolatiniame judėjime, aktyvi fiziškai. Daug vaikštau, plaukioju, kasdien darau jogos ir kvėpavimo pratimus. Beje, kvėpavimo pratimai daro stebuklus, jei praktikuoji kasdien ir, žinoma, tai, kas tinka, tikslingai. Sąmoninga mityba, stangrinamieji „Simone Mahler“ kremai – štai ir rezultatas.
– Ar apskritai bijai bėgančių metų?
– Bėgantys metai – be galo įdomus dalykas. Niekada nenorėčiau grįžti į savo 20-uosius, nors buvo labai smagu. Mama man visada sakydavo: „Jei jūs, 20-metės, turėtumėte mūsų, 40-mečių, protą...“ Kaip aš ją dabar suprantu, kokia tai šventa teisybė.
Beje, ir mano kūnas man labai patinka! Būnant 20-ies, kai, rodos, esame tobulos, tai tas negerai, tai anas. (Juokiasi.) O dabar viskas gerai! Jaučiuosi puikiai ir myliu kiekvieną savo raukšlelę. Auga vaikai. Šalia – mylimi tėvai. Metai bėga, ir nėra greitesnio bėgiko nei bėgantis laikas, bet juk tai taip normalu – ši laiko tėkmė. Taip gamtos sutvarkyta. Gyvendama savo harmoningame pasaulyje neturiu jokių baimių. Taip, kartais norisi sušukti: „Sustok, akimirka žavinga!“ Bet tada tik dar labiau dėkoju Dievui už tą akimirką ir būtį.
– Mūsų amžius – mūsų patirtis. Kas šiandien tau yra laimė?
– Mano laimė – kai visi sveiki ir aš galiu juos apkabinti. Bent pakalbėti telefonu su sūnumi, mama, sese, tėčiu. Apkabinti vaikus ir kartu išsikepti pyragą. Kutenti juos ir stebėti jų degančias akis. Pokalbio su sūnumi pabaigoje visada išgirsti „labai tave myliu, mamyte“. Sėdėti su visa mano didele šeimyna prie vieno stalo ir juoktis. Sukritus pas mamą į lovą vaikams sumigus plepėti su ja. Išgirsti iš sesės „aš atskrendu pas tave“.
Laimė – net apkuisti namai, nes juose vyksta gyvenimas. Laimė, kai moterys ištaria man: „Jūs pakeitėte mano suvokimą ir gyvenimo kokybę.“ Laimė stebėti saulėtekį ir saulėlydį.
Laimė apkabinti draugę ir juoktis iki ašarų. Laimė gerti arbatą tyloje. Laimė – tai užsimiegojusios akytės, žvelgiančios į mane iš ryto. Aš laimę jaučiu visur. Mano laimė yra nemokama, bet kartu neįkainojama jokiais pasaulio pinigais. Mano laimė yra manyje.
– Karantinas baigsis, žmonija įveiks naująjį virusą, kaip manai, kokiame pasaulyje tada gyvensime?
– Mes ne tik gyvensime, bet jau gyvename kitokiame pasaulyje. Susivokimas yra didis dalykas. Tikiu, kad kur kas daugiau susivokusių žmonių turime aplink jau dabar. Žmonės suprato, be kokių dalykų galime gyventi ir be kokių – ne. Suvokė, kokia svarbi mūsų imuninė sistema ir kad to nenusipirksi už jokius pinigus. Koks svarbus tas santykis su savimi ir vidinė ramybė.
Daugelis iš naujo susipažino su savo vaikais. (Juokiasi.) Ir daugelis suprato, kad gamtos nesustabdysi. Nei audrą sutramdysi, nei saulę uždengsi. Gamta gyvens savo ritmu, tik žmogus čia laikinas svečias. Tad ir elgtis pridera kaip svečiuose. Juk svečiuose popiergalių nemėtome ir elgiamės pagal nerašytas taisykles... (Šypsosi.)
