Emigracija balerinai Rūtai Jezerskytei leido pamiršti patyčias: „Nugyvenau ne vieną, o du gyvenimus“

Balerina Rūta Jezerskytė (42 m.) – ypač reta viešnia Lietuvoje. Savo namais ji vadina Amsterdamą. Šiame Olandijos mieste ištekėjusi už italo Massimo Banfi (47 m.) ji susilaukė trijų vaikų ir iš esmės pakeitė savo darbą ir gyvenimą.

lrytas.lt montažas.
lrytas.lt montažas.
Rūtos fotografija puošė 1999 m. kovo 26 d. „Stiliaus“ viršelį.<br>LR archyvo nuotr.
Rūtos fotografija puošė 1999 m. kovo 26 d. „Stiliaus“ viršelį.<br>LR archyvo nuotr.
Rūta Jezerskytė ir Massimo Banfi Amsterdamą laiko savo namais. Ir į darbą, ir į mokyklą šeima keliauja dviračiais.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė ir Massimo Banfi Amsterdamą laiko savo namais. Ir į darbą, ir į mokyklą šeima keliauja dviračiais.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Aš tikrai gavau galimybę nugyventi ne vieną, o du gyvenimus. Du visiškai skirtingus gyvenimus. Jie abu – labai įdomūs“, – sako Amsterdame balerinos karjerą baigusi ir į sporto mediciną pasukusi Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Aš tikrai gavau galimybę nugyventi ne vieną, o du gyvenimus. Du visiškai skirtingus gyvenimus. Jie abu – labai įdomūs“, – sako Amsterdame balerinos karjerą baigusi ir į sporto mediciną pasukusi Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Rūta Jezerskytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

May 27, 2020, 9:32 PM

Rūtos fotografija puošė 1999 m. kovo 26 d. „Stiliaus“ viršelį.

Tais pačiais metais gavusi darbo pasiūlymą R.Jezerskytė išvažiavo į Amsterdamą ir pradėjo dirbti Olandijos nacionalinio teatro baleto trupėje.

Rūtos ir Massimo namuose skamba ne tik vaikų klegesys, bet ir kelios kalbos: mažieji tarpusavyje kalbasi olandiškai, mama su jais – lietuviškai, tėvas – itališkai, o visa šeima bendrauja angliškai.

Rūtai taip pat teko išmokti olandų kalbą, nes ją turi vartoti dabartiniame savo darbe.

Tada, prieš 20 metų, R.Jezerskytė gyveno kitą – baleto – gyvenimą. Vos pradėjus dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre griežti budėtojai dėl itin vaikiškos išvaizdos neįleisdavo jos į teatrą.

Pro skvarbias jų akis Rūta beveik nepraslysdavo.

„Ko tai moksleivei čia reikia?“ – klausdavo ūsuoti senukai. Budėtojai paprasčiausiai neatpažindavo jaunutės balerinos, kuriai tada buvo 18 metų, o atrodė kaip šešiolikos – nedidelio ūgio, smulkutė, trapi.

„Balerinos darbas labai sunkus. Fizine prasme turbūt panašus į akmenskaldžio ar griovių kasėjo, kaip sportas, tik viską turi atlikti gražiai – su šypsena, estetiškai.

Tai pareikalauja dar daugiau jėgų. Iškart po spektaklio nejaučiu nuovargio, bet kitą dieną visas kūnas būna kaip švininis, vos pakrutu“, – tuomet pasakojo Rūta.

Kartą ji atliko eksperimentą – į teatrą atėjo ne kaip darbuotoja, o kaip paprasta žiūrovė. Baleto spektaklyje viskas pasirodė taip lengva, taip paprasta. Tačiau tai – tik žiūrovus klaidinanti iliuzija.

Tada Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre R.Jezerskytė šoko ketvirtą sezoną, jau buvo solistė. Žiūrovai buvo įsidėmėję jos Mariją („Spragtukas“), Džuljetą („Romeo ir Džuljeta“), Raimondą („Raimonda“), Chloją („Dafnis ir Chloja“), Aurorą („Miegančioji gražuolė“).

Vėlyvą vakarą po spektaklio prie teatro jos nelaukdavo šaunus jaunikaitis – dėl laiko trūkumo nebūdavo kada susitikti. Anas straipsnis taip ir vadinosi – „Balerina Rūta Jezerskytė dar neskuba į pasimatymus“.

Ir štai ta mergina, kuri neskubėdavo į pasimatymus, šiandien yra trijų vaikų motina, sėkmingai ištekėjusi moteris, sukūrusi savo verslą ne tėvynėje, o kitoje šalyje.

– Taip, – juokiasi Rūta. – Kaip greitai viskas pasikeitė, greičiau, nei planavau. Visi mūsų vaikai turi daugiau nei vieną vardą.

Vyriausias – 10 metų Aras Leonardo Gabbiano, Chiara Milda – 9-erių, jauniausia, keturmetė, turi keturis vardus: Gaia Jolanda Veronika Audra.

Mano vyrui patiko vienas vardas, man – kitas, ir pamanėme, kad duosime jai visus vardus, kurie mums patinka.

Kurį norės, tą užaugę pasirinks, – tokia buvo mūsų idėja. Aišku, naudojame tik vieną vardą – nešaukiame vaikų visais vardais.

Mano vyras Massimo – technikos žmogus, ne prie meno, dirba su kompiuteriais, yra IT specialistas.

Susitikome Amsterdame. Trumpa pažintis buvo, iškart į šeimos kūrimą metėmės. Viskas vyko ekspromtu. Į pasimatymus kaip ir nevaikščiojome – iš karto susituokėme. Pasimatymų patirties beveik neturiu.

– Bet vis tiek jį kažkur, kažkaip sutikote, pasisveikinote, susipažinote?

– Kartą, kai po traumos buvau reabilitacijoje, turėjau daugiau laisvo laiko. Užsirašiau į italų kalbos kursus, nes man ta kalba graži. Ir tuose kursuose per draugų draugus susitikome su Massimo visai netyčia.

Pagal darbo sutartį jis kaip tik buvo nusprendęs važiuoti dirbti į Vengriją. Išvykti turėjo po trijų dienų. 

Manęs paklausė – jei pasakysiu, kad pasiliktų Amsterdame, tai ir pasiliks, nevažiuos ten. Išsigandau – kas čia dabar, per tris dienas žmogus apsisprendė? Man pasidarė baisu. Ne, ne, pasakiau, važiuok, einame savais keliais.

Bet kai jis išvyko, pradėjome vienas pas kitą važinėti: aš į Budapeštą, jis – į Amsterdamą. Neilgai taip važinėjome – jis sugrįžo į Amsterdamą. Tada prilipome vienas prie kito – ir nebeatlimpame. Matyt, ir jam, ir man buvo atėjęs momentas, kai reikėjo apsispręsti, ar kurti šeimą, ar ne.

Susituokėme prieš 10 metų, žiemą. Hipiškai. Norėjome pabėgti, nieko nekviesti į vestuves, net tėvų, apsikeisti iš marcipanų padarytais žiedais.

– Ir nepavyko tas planas?

– Tėvai buvo.

– Ar teisingai suprantu – kai susipažinote su Massimo, buvote bebaigianti savo karjerą ir jis nespėjo pamatyti nė vieno jūsų spektaklio? Tiesiog nematė jūsų toje prašmatnioje baleto scenoje?

– Laimei, nematė. Man įdomu, kad aš turėjau vieną gyvenimą, o dabar turiu visiškai kitą. Gal tik dabar, tik vaikams kartais norisi parodyti, kaip aš šokau. Nuotraukas, vaizdo kasetes. Nedaug jų turiu. Tuomet į save žiūrėjau kritiškai, tad jų beveik neužsisakydavau.

– Ir vaikai nežino, kad jų mama buvo balerina?

– Žino, bet kažkaip nesąmoningai.

– Jūs neinate į baleto spektaklius?

– Kai baigiau šokti, nueidavau labai retai. Bet noriu nuvesti vaikus, einu dėl jų. Stengiuosi juos nuvesti į baletą, teatrą, koncertus – artinti prie meno.

– Kaip įsikūrėte Amsterdame – ar butą nuomojatės, ar nusipirkote?

– Nusipirkome. Nuomos kainos čia baisios. Visų pirma buto neįmanoma surasti. Čia didžiulė problema, kur gyventi, – žmonių yra daugiau negu butų.

Privažiavę užsieniečių, visi susispaudę. Butą ne visi gali įpirkti. Mums pasisekė. Nusipirkome pačiame centre, geroje vietoje. Dabar paisome to, kad vaikams į mokyklą, o mums į darbą būtų arti. Vėliau norėčiau gyventi už miesto, arčiau gamtos.

Vaikai lanko olandišką mokyklą. Mes visur važiuojame dviračiais. Bet Amsterdame knibždėte knibžda dviračių vagių. Bent dviem spynomis turi juos prirakinti.

– Amsterdame gyvenate jau 20 metų. Ar tas miestas tapo jūsų namais?

– Jau seniai. Anksčiau, kai čia dar šokau, būdavo, nuvažiuoju į Lietuvą, o kai grįžtu, apima toks jausmas, kad atsipalaiduoju tik namie – Amsterdame. Ne Lietuvoje, bet čia. Čia labai jauku.

– Įsitvirtinusi Amsterdame atsivežėte ir mamą, ir abi jaunesnes seseris – praskynėte joms kelią.

– Taip ir buvo. Tėtis mirė, mama prarado darbą, nes ten vyko visokios pertvarkos, ir turėjo išlaikyti – išmokslinti, aprengti, pavalgydinti – du vaikus iš 50 litų pašalpos. Ir tada pas mane atvažiavo jauniausia sesuo Eglė, čia pradėjo eiti į mokyklą, ketvirtą klasę. Suradau jai mokyklą. Tada olandiškai dar nekalbėjau. Tai buvo didžiulė mudviejų avantiūra.

Paskui atvažiavo mama. Tada, kai baigė vidurinę mokyklą Lietuvoje, – vidurinė sesuo Agnė. Ji į Amsterdamą atvyko jau studijuoti. Bet Agnė neseniai išsikraustė į Olandijos pietus, nes taip patogiau dėl vyro darbo. Jauniausia sesuo ir mama iki šiol gyvena Amsterdame.

– Kokių studijų ėmėtės jūs baigusi balerinos karjerą?

– Mano specializacija – sporto medicina. Baigiau fizioterapijos bakalaurą, paskui pradėjau sporto fizioterapijos magistro studijas. Tuo pat metu dar studijavau ir osteopatiją.

Dirbu ir kaip sporto fizioterapeutė, ir kaip osteopatė. Turiu du verslus ir nuosavą fizioterapijos kliniką.

Esu visa užsisukusi darbuose. Džiaugiuosi, jei galiu naktį bent penkias valandas pamiegoti, – tai man yra pasaka.

Šešerius metus truko osteopatijos studijos – tai didžiulis mokslas. Mano sesuo Olandijoje baigė mediciną ir dirba gydytoja. Kai kuriose srityse mus mokė daugiau nei medicinos studentus.

Olandijoje osteopatiją medikai vadina alternatyviąja medicina. Studijavome žmogaus anatomiją, fiziologiją, farmakologiją.

Visus medicinos mokslus teko pereiti studijuojant osteopatiją. Dėstytojai mus griebė daug stipriau negu fizioterapijoje.

Į mano kliniką ateina šokėjų, atletų, kreipiasi žmonės po operacijų, kenčiantys dėl nemigos, virškinimo sutrikimų.

Daugiausia kreipiasi dėl chroniškų negalavimų, kurie nepasiduoda gydomi vaistais ar įprastais būdais ligoninėse.

– Amsterdame galėjote įkurti savo baleto mokyklą.

– Kad neįdomu. Norėjosi ko nors naujo, ko dar nebandžiau. Net nepagalvojau apie nuosavą baleto mokyklą.

– Bet juk baletas daugelį metų buvo jūsų gyvenimas. Dar gyvendama Lietuvoje laimėjote sidabro medalį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Džeksone, vykusiame tarptautiniame baleto šokėjų konkurse. Tada gavote nemažai pasiūlymų dirbti JAV, Anglijoje, Olandijoje. Tai – likimo ranka?

– Nemažai tų likimo rankos palytėjimų patyriau. Atsisukusi atgal matau, kad kiekviename gyvenimo etape likimo buvo sutvarkyta, kad taip, o ne kitaip turi būti. Nepasakyčiau, kad buvo vienas momentas, kuris nulėmė visą mano ateitį.

Amerikos per daug nesureikšminčiau. Man reikšmingesnis pats pirmas išvažiavimas į užsienį – į Šveicariją, Lozaną, kai dar mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tai man padarė didžiulį įspūdį. Lozanoje laimėjau pirmąją vietą. Tada man buvo 16 metų.

Pamačiau, kad yra kitokių baleto mokyklų, kitaip žmonės šoka, kitaip mąsto, kitomis kalbomis kalba. Akys man atsivėrė. Ir nuo to laiko pasąmonėje užsikrėčiau laisvės troškimu. Troškimu išvažiuoti.

– Ar įdomu buvo dirbti Olandijos nacionaliniame balete? Iš pradžių ten buvote baleto artistė, po kelerių metų – solistė.

– Ten dirbau 10 metų. Man patiko ne tik klasikiniai, bet ir šiuolaikiniai Krzysztofo Pastoro, Williamo Forsythe’o, Marthos Graham, Wayne’o Eaglingo, neoklasikiniai George’o Balanchine’o baletai, jų ten buvo daug. Per mėnesį kokie keturi nauji modernūs baletai būdavo pastatomi.

Man patiko visi, visuose randi ką nors, kas tau patinka. Nebuvo vieno, kurį galėčiau išskirti. Man patikdavo iššūkiai – jei nepavyksta vaidmuo, kuris, atrodo, tau netiktų, bet tu vis tiek jį sušoki. Padarai kaip savą.

– Buvote žiauriai apkrauta darbu nuo ryto iki vakaro?

– Taip. Olandijos nacionaliniame balete – visai kitas tempas. Man didžiulis šokas buvo, kad turiu visą dieną – nuo ryto iki vakaro – praleisti repeticijų salėje. Būdavo kelios pertraukos, bet ne taip, kaip Lietuvoje, – Lietuvoje viskas vykdavo lėčiau.

– Dėl kokios traumos turėjote palikti baletą sulaukusi 31-erių – pačioje kūrybos viršūnėje?

– Taip, anksti baigiau balerinos karjerą. Pagal amžių dar galėjau šokti.

Nemažai traumų turėjau, bet toji buvo paskutinis lašas – plyšo dešiniojo kelio priekinis raištis.

Tačiau ne ta trauma viską nulėmė. Kai po reabilitacijos grįžti į formą, viskas jau gerai, jau šoki, ir staiga vėl kokia nors trauma.

Ir tada vėl prasideda reabilitacija, vėl laukimas, vėl operacijos. Tai labai psichologiškai išvargino.

Aišku, kūnas niekada tiek neatsigauna ir nebebūna toks, koks buvo prieš traumą. Traumos kaupiasi viena po kitos.

Man ir nugara lūžo, ir abu keliai be meniskų, ir kelių raiščiai buvo išsitampę, ir pėdos operuotos. Tada šokis būna su nuolatiniu skausmu.

Nuolat turi galvoti, kaip vieną ar kitą judesį atlikti, kad mažiau skaudėtų. Ir negali džiaugtis, kad šoki, prarandi šokio malonumą.

Tai mane privedė prie to, kad po paskutinės traumos padėjau tašką. Ir dar – visada norėjau pabandyti daryti ką nors kita nei baletas.

– Bet svarbiausia – ar spėjote išreiškti save kaip baleriną?

– O, visiškai. Nebuvo jokių apgailestavimų, kad ką nors norėjau sušokti ir nespėjau. Žinojau, kad kolegos dėl to nemažai kankinasi.

Neišsipildžiusias svajones labai sunku paleisti. Paties šokio, to judesio, to jausmo – gaila. Jei esi šokėjas, visą gyvenimą ar visus gyvenimus juo būsi.

– Tada, prieš 20 metų, pasakojote, kad jus išsivežė į Vašingtoną šokti Džuljetos balete „Romeo ir Džuljeta“, kurį dirigavo garsus dirigentas Mstislavas Rostropovičius. Jums buvo pažadėta, kad šoksite viename spektaklyje, tačiau paskutinę dieną pasakė: ne, šoksi ne tu. Ir visuose keturiuose spektakliuose šoko kita balerina.

– Nežinau, kas taip sugalvojo. Neatsimenu, kas man tą žinią pranešė. Čia – tik trupinukai.

– Bet tai – atviros patyčios, ignoravimas, o ne trupinukai. Ar tas įvykis nebuvo paskata išvažiuoti iš Lietuvos? Tuo labiau kad jus kvietė ne viena baleto trupė?

– Lietuvos operos ir baleto teatre buvo visko, daug nešvarių dalykų ten vyko man už nugaros. Labai daug. Juos tik vėliau sužinodavau – po metų, kitų.

Todėl tų paskatų išvažiuoti buvo daug. Bet aš nejaučiu nuoskaudos, kad tie specifiški žmonės tas intrigas rezgė ir, sakykime, pasinaudojo kitais.

Kiek esu supratusi, dėl vaidmenų tuometė baleto trupės vadovė viena nespręsdavo. Padėdavo ir patarėjai, ir balerinų, kurios norėjo daugiau negu kiti, ambicijos.

Atsimenu, buvo nuostabi Džuljeta Živilė Baikštytė. Bet... Viską užgožė viena primabalerina. Ji tikrai nebuvo sąžininga. Ir kodėl nusodinti vieną, o iškelti kitą? Tai mane ir pribaigė.

Pavyzdžiui, čia, Olandijoje, tokių dalykų negali atsitikti. Ką žmogus padaro scenoje, baleto vadovai to negali nuslėpti. Negali vienam duoti mažiau, o kitam – daugiau.

Šokėjas viską gali šokti. Svarbiausia tai daryti profesionaliai. Bet mano laikais Lietuvos operos ir baleto teatre buvo – ir turbūt vis dar yra – didžiuliai šablonai.

Iš manęs net juokėsi, kai pasakiau, kad noriu šokti gulbę (Odetą Odiliją „Gulbių ežere“. – Red.). Esą gulbė turi būti aukšta, o keturios gulbelės – žemos.

Gali būti labai maža balerina, bet jeigu ji šoka muzikaliai, jeigu ji turi tokį talentą, kad tiesiog negali nuo jos akių atitraukti, kodėl ji negali būti Odeta Odilija? Kam tie standartai? Tai juokinga.

Atsigręžusi atgal galiu tik padėkoti tiems specifiškiems žmonėms, nes tai mane pastūmėjo apsispręsti išvykti.

Man tai išėjo tiktai į gera. Esu dėkinga, kad turėjau pereiti tuos nusivylimus, sunkumus, nepasitikėjimą savimi.

Tai tapo mano stiprybe. Vieninteliai žmonės, kurie mane palaikė, kad viduje esu teisi, buvo mano tėvai. Be to, man reikėjo laisvės, vidinės laisvės, norėjau ko nors naujo išmokti, pamatyti.

– Rūta, ar jūs laiminga?

– Labai. Kai gera sveikata, kai vaikai sveiki, kai viskas gerai, kodėl nebūti laimingai?

– Kuris jūsų gyvenimas įdomesnis?

– Aš tikrai gavau galimybę nugyventi ne vieną, o du gyvenimus. Du visiškai skirtingus gyvenimus. Jie abu – labai įdomūs.

Bet nepabėgsi nuo baleto, nesvarbu, kokį darbą dirbtum. Kad ir kaip norėtum nuo jo pabėgti, jis vis tiek pasilieka su tavimi. Jei tektų sugrįžti į tolimą praeitį, turbūt vėl pradėčiau nuo šokio.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.