Mažasis Matas nuo mažų dienų mėgaujasi Kuršių marių ošimu, grynu Nidos oru ir linksmybėmis gamtoje. Į šeimos sodybą pajūryje sostinės centre gyvenantys Antanas su Martina stengiasi pasprukti vos tik radę laisvą dieną. Dabar čia bėga jų karantinas.
Didžiuliame ant laužo kaitinamame puode lenktynininkas ruošia firminį plovą, o tuo metu jo mylimoji dengia stalą lauke. Po to šeima sės ant dviračių ir leisis pušynų takais. Vakare visi drauge skaitys pasakas ir ilgai, niekur neskubėdami stebės besileidžiančią saulę.
Tokių akimirkų Dakaro džentelmenu tituluojamo lenktynininko gyvenime iki šiol labai trūko, todėl daugelį išgąsdinusi pandemija jam su šeima suteikė galimybę ne tik gerokai sulėtinti tempą, bet ir šiek tiek lengviau atsikvėpti.
„Didelio streso neišgyvename, – prisipažįsta A.Juknevičius. – Šiuo laikotarpiu daug kas gyvenime pasikeitė visiems – kitiems gal labiau, mums mažiau. Nors mano veikla sustojo, net randu savotiško gėrio. Beprotiškas tempas staiga nutrūko. Tada pastebi, kad saulė ryškiau šviečia ir paukščiai gražiau čiulba. Tiek nepaprastai paprastų dalykų aplink imi vėl matyti.“
Ilgus metus jis mėgo greitį tiek trasoje, tiek ir gyvenime, gal todėl neįprasta pastarųjų mėnesių ramybė Antanui atrodo savotiška pasekmė nesibaigiančio maratono, kuriame buvome priversti sustoti.
„Bėgimas – visų stresų priežastis, o šis priverstinis sustojimas leido perkrauti savo gyvenimą, neperdegti. Manau, kad po karantino gyvenimą matysime ryškesnėmis spalvomis, nepaisant visų blogumų. Išgyvensime ir juos, juk prie visko įprantama, o iššūkius pavertę pamokomis tampame tik stipresni“, – įsitikinęs nuolatinio pozityvumo ir geros nuotaikos nestokojantis lenktynininkas.
Gyvenime jis toks pat paprastas kaip ir ekrane. Kalbėtis su juo būtų galima ilgas valandas ir, ko gero, net to nepakaktų išklausyti visų jo istorijų, pagardintų skaniu humoru. Šiandien jis nebijo kalbėti apie gyvenimą: meilę, tėvystę, patirtis ir klaidas, pergales ir pralaimėjimus – tiek profesinius, tiek asmeninius.
– Ką tau reiškia Tėvo diena? – paklausiu, kai aplink Antaną smagiai dūksta šiemet ketvirtąjį gimtadienį švęsiantis Matas, kaip ir tėvas, lengvai randantis bendrą kalbą net ir su pirmą kartą matomais žmonėmis.
– Malonu, kad tokia diena yra, bet kai viskas šeimoje gerai, didelės reikšmės nei Motinos, nei Tėvo diena neturi. Jei pagarba gimdytojams kasdienė, progos nėra reikalingos. Ši diena svarbi tiems, kurių ryšys su tėvais nutolęs. Man labai svarbūs santykiai su vaikais. Maniškiams nereikia priminimo, kad metuose yra diena, kai reikia mane sveikinti. Tokio ryšio su savo vaikais norėčiau palinkėti visiems tėvams, – sureikšminti pirmąjį birželio sekmadienį minimos progos nelinkęs Antanas.
– Kai prieš metus lankiausi pas jus svečiuose Vilniuje, iškart į akis krito ypatingas jųdviejų su sūnumi ryšys. Tuomet minėjai, kad vaikui nenuolaidžiaujate, – jei padaro ką nors negerai, visada tai parodote. Matui – jau treji su puse metų. Kokie charakterio bruožai ima ryškėti?
– Nenuolaidžiavau net tada, kai jam buvo pora metų. O dabar, kai sūnus darosi sąmoningesnis, iškyla situacijų, kai pasielgia netinkamai. Esu tos nuomonės, kad nesvarbu, kokio amžiaus vaikas būtų, jam reikia duoti suprasti, ką daro negerai. Tikrai nekalbu apie rėkimą, pliaukštelėjimą ar kitokį fizinį baudimą, bet įskiepijęs suvokimą, kas teisinga, o kas ne, sulauksi tik teigiamo rezultato.
Pavyzdžiui, dabar labai daug laiko praleidžiame gamtoje, Matas mėgsta žaisti su vabaliukais, tad su Martina jį mokome gerbti gyvybę: žaisti galima, skriausti – jokiu būdu. Nesvarbu, ar tai būtų skruzdėlė, ar musė. Mokome, kad net ir vabaliukas turi mamą, tėtį, vaikų, todėl negalima jo žudyti.
Matas tai greit priėmė ir dabar pats kartoja, kad reikia saugoti mažus gyvūnus. Tokiais paprastais dalykais ir formuojame jo charakterį. Skiepyti moralinius principus, kai sūnui treji, pats metas, nes sulaukus septynerių jau gali būti per vėlu.
– Įprastai dienomis su sūnumi būni tu, vakarais – daugiau mama. Ar Matas pasikeičia, kai namie abu tėvai? Juk, sakoma, vaikai visada pasirenka, kurį iš gimdytojų lengviau palenkti į savo pusę, kuriam galima rodyti kaprizus, o prie kurio nederėtų.
– Sūnaus stiprus charakteris gal dėl to, kad abu jo tėvai tokie patys. Matas – smalsus, tvirtas, mėgsta, kad viskas vyktų pagal jo valią, tad tenka kartais veltis į diskusiją, kad visos pusės liktų patenkintos. (Juokiasi.)
Jo užsispyrimo laužyti nesinori, bet leisti auginti ragus taip pat nevalia. Užsispyrimas ateityje jam padės siekiant svarbių tikslų.
Manipuliacijų, žinoma, būna. Visi vaikai tai sugeba daryti sėkmingai. Tačiau su Martina esame sutarę, kad nepalenkiami turime būti abu. Nėra taip, kad ką nors tėtis leidžia, o mama – ne. Žvilgsniu susitariame, kokios pozicijos abu tvirtai laikomės. Juk visų tėvų tikslas bendras – užauginti teisingą žmogų.
– Kokį teisingo auklėjimo raktą judu atradote, kad jau dabar Matas atrodo ne tik savarankiškas, bet net ir labai sąmoningas vaikas?
– Kasdien sūnui sakome kuo daugiau gerų žodžių, kad jį mylime, gerbiame, kad ką nors gerai padarė, ko nors naujo išmoko, pasiekė, tad po trisdešimties gražių dalykų pora pabarimų jam neužgauna širdies, o įdeda į galvą, kaip galima elgtis ir kaip nederėtų.
– Ar vėlyva tėvystė kitokia? Prisipažinai, kad kai gimė Matas – ketvirtasis tavo vaikas, verkei lygiai taip pat kaip ir ankstesniems vaikams atėjus į pasaulį. Tačiau kuo šis kartas kitoks?
– Neišskirčiau nė vieno vaiko, kad kurį nors mylėjau kitaip – mažiau ar daugiau. Jų visų atėjimu į pasaulį nuoširdžiai didžiavausi. Tačiau kaip tėvas Matui esu pats brandžiausias, nes dabar tėvystei turiu daugiausia laiko. Tiesiog išmokau jį kitaip paskirstyti.
Su branda išmokau džiaugtis tėvyste. Aš pats pasikeičiau, požiūris į vertybes visiškai pasikeitė. Anksčiau veiklos buvo daugiau nei valandų paroje, tad vaikams ir šeimai tikrai laiko pritrūkdavo. Dabar šių klaidų nebekartoju. Ir iš to pats pasisemiu labai daug džiaugsmo. Tai, be jokios abejonės, tikroji branda. Vieniems ji ateina dvidešimties, o man atėjo su ketvirto vaiko gimimu.
– Vėlai mėgaudamasis tėvystės džiaugsmais dažnas atsigręžia į praeitį ir visai kitomis akimis pastebi klaidas, kurias darė augindamas ankstesnius vaikus...
– Taip. Tikrai jaučiu savotišką skolą savo vaikams. Vyriausiam sūnui esu pasakęs, kad mylėjau jį lygiai taip pat kaip ir kitus jo brolius bei seserį, bet savo laiko jam skyriau kur kas mažiau nei kitiems. Į jį įdėjau mažiau laiko ir išminties. Prisipažinau, kad dėl to labai gailiuosi, ir, jei galėčiau tai pakeisti, viską daryčiau kitaip. Bet tada buvau labai jaunas. Buvo taip, kaip buvo.
Tėvystė dabar – mano didžiausias džiaugsmas. Tada atrodė, kad viską reikia griebti iš gyvenimo, o brangiausiems žmonėms laiko pristigdavo.
– Nors Matą padėjo auginti auklės, iškart po sūnaus gimimo Martinai teko grįžti į darbus, tad, ko gero, didysis kūdikio priežiūros krūvis gulė ant tavo pečių?
– Sūnų auklės padėjo auginti tik pradžioje. Beveik prieš metus jų paslaugų atsisakėme. Matas jau metus lanko darželį, bet didžiausią laiko dalį su juo praleidžiame vienas iš mūsų, o vakarai ir savaitgaliai būna skirti tik šeimai.
Juokauju, kad pradžioje buvau išėjęs lengvų tėvystės atostogų, nes tuo metu Martinai nebuvo jokių galimybių pristabdyti savo karjeros. Tad, ko gero, su Matu atidaviau tėvystės duoklę už visus savo vaikus. (Juokiasi.) Viską mokėjau ir su viskuo susitvarkiau puikiai. Gal ir be patirties būčiau susitvarkęs, bet augindamas ketvirtą vaiką jautiesi tvirčiau. Ir kampai nebe tokie aštrūs, ir vaikas nebe toks gležnas...
– Iki gimstant Matui ir iki sutinkant Martiną buvai žmogus, kurio visur buvo daug, – renginiai, klubai, draugų kompanijos. Po to visa tai dingo iš tavo gyvenimo. Atsikandai? Ar greta atsiradusi mylima moteris perdėliojo vertybes?
– Žmonės keičiasi. Vieni pomėgiai dingsta, kiti atsiranda. Nesakyčiau, kad mylima moteris perdėliojo vertybes, tai padariau pats. Dėl to ir atsirado mylima moteris, bendros vertybės, šeima. Laikas galvoje viską sudėlioja. Vieni anksčiau pradeda investuoti į save ir ieškoti išminties gyvenime, kiti tai daro vėliau. Žmogus pirmiau pradeda keistis pats ir tada suranda kitą žmogų, kuriam tos vertybės irgi artimos. O jau po to viskas dėliojasi savaime.
– Kas tau šiandien yra laimė?
– Tai, kad ne tik užsiimu mėgstama veikla, bet ir turiu gražią šeimą, tvirtus santykius. Tik jie užpildo laimės taurę. Karjera jau seniai nebe pirmame plane. Vaikai ir artimi žmonės – svarbiausia, o visa kita... Gerai, kad yra, bet jei neliktų, pasaulis irgi nesugriūtų.
– Tavo tėtis – fizikas-matematikas, mama – architektė restauruotoja, pats mokeisi menų, Londone įgijai kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomą, bet galiausiai tapai lenktynininku. Kokiu keliu norėtum, kad pasuktų Matas?
– Labai norėčiau, kad sūnus pasuktų savo keliu. Aš nedarau to, ką darė mano tėvai, seneliai, susiradau savo kelią. To linkiu ir savo vaikui – kad atrastų veiklą, kuri bus ne darbas, o malonumas. Svarbu, kad rastų save ir tiesiog būtų laimingas.
