Tai pradžia istorijos žmogaus, didžiosiomis raidėmis jau įrašyto į Lietuvos politikos istoriją ir neabejotinai apie save dar leisiančio išgirsti visai Europai.
Ir tas žmogus – jauniausias visų laikų mūsų šalies ministras, o dabar už aplinkosaugą, žvejybą ir vandenynus atsakingas eurokomisaras Virginijus Sinkevičius (29 m.).
Prieš gerus šešerius metus susituokę ukrainietė Kateryna ir vilnietis Virginijus Sinkevičiai džiaugėsi Naujuosius metus sutikę drauge – keturių asmenų šeima ramiame Briuselio priemiestyje įsikūrė išsinuomotame name.
„Rinkdamiesi būstą neieškojome prabangos, nes mums ji visai nereikalinga. Ieškojome namų atokiau nuo miesto centro, ramesniame rajone, galvojome apie tai, kur vaikai galėtų lankyti darželį, kur būtų patogu gyventi šeimai, – pasakoja sėkmingą tarptautinę politiko karjerą darantis lietuvis. – Kadangi darbe būnu anksti ryte, o namo važiuoju jau pasibaigus eismo spūstims, nepabijojome apsigyventi Briuselio pakraštyje, kur gerai jaustųsi visi šeimos nariai.“
Deja, pandemija netapo galimybe praleisti daugiau laiko, net priešingai – netikėtai vėl išskyrė šeimą.
„Prieš prasidedant karantinui žmona su sūnumi ir dukrele išvyko pasisvečiuoti pas tėvus į Ukrainą, po to grįžo į Lietuvą. Įvedus karantiną šeima liko Vilniuje, o aš Briuselyje.
Nors prieš Velykas pavyko grįžti į Lietuvą, po jų vėl teko išvykti į Belgiją“, – apie netikėtai sugriuvusius planus prisipažįsta V.Sinkevičius ir neslepia, kad, nepaisant šiuolaikinių technologijų, per karantiną likęs už poros tūkstančių kilometrų nuo šeimos labai jos pasiilgsta.
Tačiau, kaip pats juokauja, atsipūsti nuo vaikų ir veiklos tikrai neturi kada: „Kalbant apie darbą, pandemija išties pakoregavo režimą: gerokai sumažėjo renginių, konferencijų, susitikimų. Bet kad atsirado daugiau laisvo laiko, irgi negaliu pasakyti. Tiesiog visas dėmesys pakrypo į naujas iniciatyvas, naujas idėjas, kurias dėl laiko stokos anksčiau tekdavo atidėti.“
Dar prieš prasidedant COVID-19 pandemijai mudu susitikome sostinėje. Ką tik iš Briuselio trumpam grįžęs už aplinką ir vandenynus atsakingas Europos Komisijos narys džiaugėsi galintis nusirišti kaklaraištį ir kelias valandas pabūti ne aukštu pareigūnu.
Vilniuje gimęs šiemet trisdešimtmetį švęsiantis Virginijus – jauniausias nepriklausomos Lietuvos ministras, jauniausias Europos komisaras ir vienas sėkmingiausiai tarptautinę karjerą darančių jaunųjų lietuvių politikų. Niekada nesivėlęs į skandalus ar aršias viešas batalijas, bet visuomet demonstravęs lyderio savybes.
– O ar jos padeda auginant du vaikus? Su sūnumi Vincentu sunkumai – lyg jau ir praėjęs etapas, o štai pernai spalį gimusia dukra Marija – naujas iššūkis net ir viską iki smulkmenų sugebančiam suplanuoti vyrui.
– Sūnus dabar irgi daug dėmesio reikalauja. Jo toks amžius, kai su tėčiu nori praleisti kuo daugiau laiko.
Dukros gimimas buvo didelė laimė, bet greitai teko suvokti, kad dabar šeimoje jau du vaikai. Ne vienas plius vienas, kalbant iššūkių prasme, bet dvi augančios asmenybės.
Džiaugiuosi, kad Vincentas priėmė sesę labai gražiai, be jokio pavydo. Aišku, tai didelis žmonos nuopelnas.
– Judu su seserimi mama augino viena. Vaikystė nebuvo lengva. Mama dirbo per tris darbus, kad jums nieko netrūktų. Kaip auginate savo atžalas, kokias vertybes joms puoselėjate?
– Kai palyginu, kaip aš buvau augintas ir kiek reikėdavo įdėti pastangų, kad ką nors gautum, ko nors pasiektum, dabar vaikams daug paprasčiau. Dovanų gautas dviratis man buvo tikras stebuklas, vėliau kompiuteris irgi prilygo stebuklui, o dabar, kai pasižiūriu į sūnų, jam tai pasiekiama vos keliais kompiuterio pelytės paspaudimais.
Šiandien viskas labai arti ir reikia nuolat sugalvoti kokią nors paskatą, todėl su žmona stengiamės, to paties prašome ir senelių – visų švenčių proga vaikams dovanoti minimalias dovanas.
Pavyzdžiui, kuprinę, kojines, pieštukus, kad atsirastų tų daiktų vertinimas, nes dabartiniame greitame pasaulyje, kur tu spėji viską suvartoti vos per kelias akimirkas, labai trūksta nuoširdaus įvertinimo ir netgi suvokimo, kas yra dovana, nes jei daiktų bus kalnai, vaikas pradės jų nebevertinti.
– Ar anksti išmoktos išgyvenimo pamokos padėjo siekti gyvenimo aukštumų?
– Kartais visa šeima už 20 litų turėdavome pragyventi kelias dienas, bet tuo metu tai buvo viskas, ką turėjome, ir to užteko. Mama stengėsi visada sukurti tokią atmosferą, kad su seserimi jaustumės tokie pat vaikai kaip ir mūsų bendraamžiai. Kaip ir draugai, žaidžiau futbolą ir krepšinį, be gimtosios, išmokau dar tris kalbas: anglų, rusų ir lenkų.
Gaudavau dovanų fotoalbumą ir džiaugdavausi. Iki šiol žaviuosi, kaip mama sugebėjo sukurti tą nepamirštamą jausmą, kad mums visko pakanka.
Kartais matydavau, kad kitas vaikas gauna kompiuterį, dviratį per Kalėdas, bet mes su sese labai neišgyvenome ir stengėmės žiūrėti į priekį, o mamos prioritetas visada buvo mums užtikrinti išsilavinimą. Tai yra daryti viską, kad į mokyklą turėtume visas priemones, būtume apsirengę ir gerai mokytumės.
Pagrindinis mamos mums diegiamas principas visada buvo toks – jei norite gyventi geriau, nei mes dabar gyvename, turite turėti išsilavinimą. Ir tai visada buvo pagrindinis argumentas.
– Šiandien sėkmės lydimi tėvai dovanomis dažnai lyg ir bando kompensuoti ne kartu su vaikais praleistą laiką. Kaip atrodo taisyklės jūsų namuose?
– Jos iš esmės nesikeitė niekada. Namai – tai užuovėja, kur mes nekalbame apie politiką, ir aš dėl to labai džiaugiuosi. Manęs žmona neklausinėja apie darbą, ji puikiai mato, kas ir kaip, kartais gal tyliai išgyvena dėl mane užgriūvančių sunkumų, bet niekada nieko neklausia.
Namuose mes stengiamės kalbėti apie šeimos rūpesčius ir džiaugsmus, apie planus.Vaikų stengiamės nelepinti. Aš tai suprantu, bet vis noriu pripirkti dovanų, mane žmona nuolat pristabdo. Ji sako: geriausia dovana yra tavo laikas, pabūkime kartu ir nereikia nieko pirkti.
Nėra didesnio malonumo, kaip lėtai stumti vežimėlį su dukra, pasiimti sūnų ir ilgai vaikščioti.
– O, jei atvirai, ar lieka laiko palepinti žmoną Kateryną?
– Tai išties geras klausimas... Tikiuosi, kad taip. Mano žmona labiausiai vertina atostogas drauge, ji puikiai supranta, kad mano kasdieninėje rutinoje nėra darbo valandų nuo aštuntos iki penktos, ji labai džiaugiasi, jei grįžtu anksčiau.
Kol dukra maža, nebeliko galimybės į renginius eiti kartu, nes šiaip stengiausi į vakarinius renginius eiti su žmona. Vis dėlto geriausia dovana žmonai būna atostogos, kad ir kelioms dienoms į SPA Lietuvoje.
Dar turime gražią tradiciją savaitgaliais išgerti kavos, papusryčiauti niekur neskubėdami. Šio ritualo stengiamės griežtai laikytis.
– Tuo metu jūsų mobilieji būna išjungti? Matau, kad turite net du ir jie visą laiką netyla...
– Namuose juos pasidedu toliau. Bet, deja, telefonuose praleidžiu per daug laiko. Vienas mano bičiulis diplomatas yra sakęs: „Kai gyveni be šeimos, gyveni Belmonte (Europos Komisijos pastatas Briuselyje. – Red.), o namo grįžti tik pamiegoti ir dar pabūti savo telefonuose.“ Po šių jo žodžių rimtai susimąsčiau, kad juose labai daug tiesos.
– Atrodote labai ramus žmogus, šaltą protą sugebate išlaikyti net ir pačiose karščiausiose situacijose. Iš kur ši savybė?
– Tikriausiai ją paveldėjau iš mamos. Pirmiausia, ką visada vertinu joje, tai – beribis pozityvumas. Ji niekada nepuola į paniką ir negatyvą. Kitas dalykas – darbštumas.
Mama niekada nebijojo dirbti ir joks darbas, kaip ir mums visada diegė, nėra gėdingas. Aš pats jau 14–15 metų darbavausi statybose, vieną vasarą net uždarbiavau kaip statybininkas Didžiojoje Britanijoje. Ir dabar visada kartoju: joks darbas nėra žeminantis.
– Žinau, kad mokytis jums sekėsi puikiai, bet dėl charakterio nuolat turėjote rimtų bėdų. Kodėl?
– Tada turbūt įsivaizdavau, kad esu labai šaunus, kai per pamokas garsiai numesdavau kokį juokelį ar repliką ir klasė juokdavosi. Aš taip save realizuodavau ir manydavau, kad esu kietas.
Dabar, pažiūrėjęs atgal, manau, jog mano mokytojai verti didelės pagarbos vien už tai, kad susitvarkydavo su tokiais išsišokėliais kaip aš.
Nors šiaip su jais sutardavau labai gerai, tik drausmė nuolat šlubuodavo. (Juokiasi.)
– Baigęs mokyklą išvykote į Angliją krimsti rimtų mokslų. Tai nebuvo labai paprasta vaikinui iš nepasiturinčios šeimos, tiesa?
– Į Didžiąją Britaniją atvykau su labai nedidele pinigų suma. Lėktuvo bilietas, įsikūrimas – viskas kainavo beprotiškai daug. Didelis pliusas, kad nereikėjo mokėti už mokslus, nes jiems gavau paskolą. Tiesą sakant, pinigų turėjau labai mažai, net neturėjau kompiuterio, kurio reikėjo studijoms. Teko padirbėti, pasitaupyti, kad nusipirkčiau tokį nedidelį juokingą kompiuteriuką.
Tvirtai žinojau, kad neturiu galimybės atsitraukti, kad nebus nei antro, nei trečio šūvio. Tai buvo vienintelė galimybė ir aš privalėjau pateisinti lūkesčius. Dabar, kai paklausėte apie tuos laikus, rimtai susimąsčiau, kad dar sykį to paties pakartoti turbūt nesugebėčiau...
Londone man pavyko rasti net du darbus – vakarais greitojo maitinimo įstaigoje „Fish & Chips“ riebaluose kepiau žuvį ir skrudintas bulvytes, o ryte prižiūrėdavau parduotuvę, nešiodavau laikraščius. Taip užsidirbdavau papildomų pinigų, kurių ir pakako save išlaikyti.
– O iš tiesų buvo toks metas, kai pagrindinis patiekalas ant jūsų stalo buvo virti ryžiai su sviestu ir pomidorais?
– Taip. Ir ne dėl to, kad juos labai mėgau. (Šypsosi.) Gyvenau nuomojamame kambaryje su šiek tiek vyresniu suomiu. Kartą jis neišlaikė ir manęs paklausė: kodėl kasdien valgai tą patį – ryžius su sviestu ir pomidorais, gal dietos laikaisi? Ne, sakau, man skanu. O ką reikėjo atsakyti?
Pradžioje maisto racionas buvo skurdokas, nors man iš tiesų būdavo skanu. Dabar, kai pabandžiau padaryti kažką panašaus, nepatiko. (Juokiasi.)
– Po prestižinių studijų Didžiojoje Britanijoje, o vėliau Olandijoje gavote puikų darbą Vašingtone. Kodėl grįžote į Lietuvą?
– Prisipažinsiu, būnant užsienyje ilgą laiką man net nekilo minčių grįžti į Lietuvą.
– Tačiau į gimtinę sugrįžote su žmona ukrainiete Kateryna, taip pat studijavusia užsienyje ir galėjusia siekti sėkmingos tarptautinės karjeros?
– Tai turbūt buvo labiau motyvuojantis veiksnys sugrįžti į Lietuvą. Jai pasipiršau Vašingtone, Kateryna, sutikdama vykti į Lietuvą, pasirinko nežinomybę.
Iki šiol jai esu labai dėkingas ir už tai, kad taip natūraliai priimdavo dalykus, kurie Lietuvoje nesikeičia taip greitai, pavyzdžiui, lietuvių kalba. Bendraudama su draugais ji labai greit suprato, kad nemokant kalbos bus labai sunku.
Taip, lietuviai moka anglų, rusų kalbas, labai stengiasi ir tau visada padės, bet bendraudami didesnėje kompanijoje visi automatiškai persijungs į lietuvių kalbą, todėl geriau tiesiog išmokti kalbą ir jaustis gerai. Ir ji tai padarė per pusę metų – į tai įdėjo daug pastangų. Kateryna vėliau net įsidarbino lietuviškoje įmonėje.
– Šiandien esate puikus pavyzdys, kaip sunkiai ir daug dirbant įmanoma pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau jūsų jaunas amžius siekiant politinės karjeros labiau pliusas ar minusas?
– Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Niekuomet nereikia nuvertinti nei jauno, nei seno, o vertinti turinį. Ir aš labai džiaugiuosi, kad Briuselyje niekas nesikoncentruoja į mano amžių, visuomet žiūri, ką sakau, kokie mano argumentai, užuot akcentavę mano metus.
Lygiai tas pat ir čia – mačiau daug jaunų šviesių politikų, bet lygiai taip pat ir vyresnių politikų, kurie turi sukaupę daug gyvenimiškos patirties. Didelis pliusas, kai esi jaunas, kad nebijai svajoti plačiau, nesi nudegęs, atsitrenkęs į tiek sienų, jog sakytum, kad „šito daryti neverta, šito bandyti nereikia“.
Nuoširdžiai tikiu, kad laikai keičiasi: tai, kas galbūt nesuveikė prieš 10 metų, gali suveikti dabar.
Manau, kad jauni žmonės turi dalyvauti politikoje, nes labai lengva burnoti komentaruose ar socialiniuose tinkluose.
Daug sunkiau prisiimti atsakomybę ir įgyvendinti bent dalį deklaruojamų tikslų, nes politika – tai ir kompromisai, ir tai, kad niekada neturėsi tos absoliučios daugumos, kad galėtum diktuoti tempą, be to, tas diktavimas ne visuomet bus teisingas.
– Niekada neteko suabejoti pasirinktu keliu? Juk galėtumėte būti geras žaidėjas su dideliais pinigais dideliame versle. O politika, mano nuomone, pati nešvariausia aikštelė, kurios kovose negalioja jokios taisyklės. Ar tikrai visa tai – jūsų svajonė?
– Visada stengiuosi atsiriboti nuo politinių rietenų, tikrai nebūsiu nė vienam kolegai moralinis policininkas, nes politikai ir patys sumoka didžiulę viešumo kainą. Kiekvienas žmogus padaro klaidų, bet jeigu esi viešas žmogus, klaidos kaina daug didesnė.
Visuomet stengiausi susikoncentruoti į darbus, žinojau, kurie reikalingi valstybei, turėjau labai aiškią savo ministerijos darbotvarkę, užsibrėžtus tikslus, užuot bandęs pamokyti kokį nors kolegą, kaip jam reikia gyventi ir elgtis. Manau, kad visuomenė tai daro pakankamai ir čia mano vaidmuo visai nereikalingas.
– Daug kas sako, kad jums labai pasisekė, kad jūsų laukia didelės galimybės ir geras gyvenimas. O galite pasakyti, kaip atrodo tas tikras eurokomisaro gyvenimas Briuselyje? Na, be oficialiai skelbiamos 20 tūkstančių eurų algos...
– Iki šiol jis atrodė nykokai, nes gyvenau absoliučiai tuščiuose namuose, bet dabar šeima persikraustė, daiktai atvežti, nes iki tol mano Briuselio namuose buvo tik lova. O juk realiai darbas prasidėdavo apie 7 val. ryto, o baigdavosi 10–11 val. vakaro, nes gilintis tikrai yra į ką, be to, labai daug žmonių nori ateiti, susipažinti, prisistatyti, pasikalbėti, pradedant nevyriausybinėmis organizacijomis, ambasadoriais.
Reikia nepamiršti, kad kalba – apie visas 27 Europos Sąjungos šalis. Iššūkių labai daug, spaudimo taip pat.
Kažkas manęs neseniai paklausė: kaip tas Briuselis? O aš galiu pasakyti, kad šiuo etapu 20 minučių užtrunka kelionė ankstyvą rytą į darbą ir tiek pat vėlyvą vakarą namo, tad tiek to miesto ir tematau.
– Ar yra postas, kuriame save įsivaizduotumėte po šito darbo? Gal domintų Lietuvos premjero kėdė?
– Nesvajoju apie jokias pozicijas, dabar turiu pateisinti į mane įdėtus lūkesčius, nes, neslėpkime, buvo labai daug skepticizmo dėl mano kandidatūros.
Džiaugiuosi, kad man pavyko gerai pasirodyti per klausymus, įtikinti Europos Parlamento narius, įgyti Europos Komisijos pirmininkės ir vicepirmininko pasitikėjimą, sėkmingai pradėti darbą, tad turiu pateisinti lūkesčius, įdėtus į mane, ir, manau, Lietuvai, kalbant apie pozicijas ateityje, bus labai svarbu tai, ką man pavyks nuveikti.
Apie kokias nors kitas pozicijas bus galima kalbėti po kokių... 5 metų. Dabar visą savo energiją skirsiu šiai pozicijai ir būtų labai negražu mėtytis, nes man suteikta tikrai unikali proga.
– Turite sūnų, dukrą, o ar yra planuose trečias vaikas?
– Čia turėtų sėdėti dar vienas žmogus... Tas sprendimas turi būti kolegialus. Kalbu apie žmoną. Tikiuosi, kad ateityje su ja tai aptarsime ir galbūt planuosime, bet dukrytė dar labai maža, ir aš noriu, kad tiek tėvystė, tiek motinystė teiktų džiaugsmą.
Nereikia nieko perspausti, nes, kaip ir gamtoje, jei nesugebi rasti aukso vidurio, nebūna gerai. Tad norėčiau, kad mano žmonai užtektų ir jėgų, ir energijos džiaugtis motinyste.
Vaikai keičiasi taip greitai ir tai, kas buvo prieš mėnesį, nebepasikartos. Tai tokie fantastiški momentai, dėl kurių reikia šiek tiek stabtelėti, pasidžiaugti ir neskubėti. (Šypsosi.)
