Tik „Stiliui“ – Viktorija Jakučinskaitė atskleidė, kam skiria savo kūrinius

Mados kūrėjos Viktorijos Jakučinskaitės (38 m.) širdyje vėl vietą atrado meilė, kurios ji buvo priversta išsižadėti dėl aplinkinių kritikos. Tačiau sugebėjusi ją įveikti dviejų dukterų – Veronikos ir Ievos – mama drąsiai prisipažįsta – pagaliau jaučiasi ne tik laisva, laiminga, bet ir atradusi naujas gyvenimo spalvas, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

VIktorija Jakučinskaitė.<br>LR koliažas.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>LR koliažas.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
VIktorija Jakučinskaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Jul 10, 2020, 10:40 AM, atnaujinta Jul 10, 2020, 12:07 PM

Viktorija nuo vaikystės svajojo tapti dailininke. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė du kursus, vėliau nutarė pasukti į madą, tačiau aistra tapybai niekur nedingo. Dėl to dizainerė ypač džiaugiasi, nes dabar visa galva pasinėrė į tapybą, kuri jos kūrybai suteikė laisvės, o gyvenimui – didelio džiaugsmo.

– Tapyba – tavo sena aistra. Kodėl būtent dabar ją vėl prisiminei?

– Mėgstamiausi mano žaislai buvo spalvoti pieštukai. Mėgdavau sirgti, nes tada nereikėjo eiti į mokyklą ir galėdavau piešti visą dieną. Jeigu nori tapyti, būti dailininku, visi žino, ką reikėtų daryti, todėl aš lankiau dailės mokyklą, mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Siekiau savo tikslų, stengiausi būti geriausia tarp mokinių.

Bet kuo daugiau mokiausi, tuo toliau buvau nuo savo tikslo, nes visi tie mokytojai nemokė manęs tapyti. Jie tik išmokė bijoti ką nors padaryti ne taip, abejoti, ar darau teisingai. Negalima, negalima, visada negalima, visada NE. NE – juodam kontūrui, NE – saldžiam menui, kuriuo galima grožėtis.

Tavo ne tapyba, o spalvotas piešimas, kam tu išpaišinėji kiekvieną žolytę? Taip nedaroma, tapyk dėmėmis, tapyk purvinomis spalvomis, kuo tamsiau ir apibendrintai.

Ir aš išmokau imituoti tapybą. Daryti tai, ko jie norėjo. O po peržiūrų visus savo darbus išmesdavau į šiukšlių dėžę, nes išeidavo šūdas, nes jie neleisdavo mums būti savimi. Jie mūsų negirdėjo, bet esi jaunas, tiki mokytojais, jie yra autoritetai, jie tave vertina. Viskas baigėsi tuo, kad visiems laikams įgijau tą baimę. Baimę tapyti ir baimę skleistis.

Kai baigiau Vilniaus dailės akademiją ir pagimdžiau pirmąją dukrą, noras kurti vėl atsirado. Nutapiau 5–6 paveikslus sau ir tik dėl savęs, be mokytojų ir užduočių. Ir nunešiau juos į meno galeriją, bet man pasakė: „Kodėl tapote žmones, juk klientai nenori pirkti kitų žmonių portretų? Tapykite peizažus ir natiurmortus.“

Tada sustojau, nebetapiau iki tol, kol suaugau ir supratau savo vertybes, kol supratau, kad tai buvo tik mokytojų taisyklės. Jų sienos, už kurių neverta užeiti.

Suvokiau, kad mene viskas galima ir yra kur kas daugiau laisvės, kad ribų nėra, nes jos tik mūsų galvose. Anksčiau nuolat kamavo mintys, ką apie mane pamanys, ar aš kuriu tikrą meną?

Dabar man nusispjauti! Pirmą geriausią Picasso darbą publika apspjaudė ir išsityčiojo kritikai. O paskui jis diktavo, kas yra menas, o ne jie.

Būtent iš jo darbų ir supratau, kad juoda linija nėra gėdinga, tai – saviraiška, ji sustiprina paveikslą ir tapybą, o ne padaro iš jos spalvotą piešinį, kaip man buvo sakoma anksčiau. Iš jo aš išmokau, kad menininkas ne kopijuoja pasaulį, o perteikia jį per save, iškreipdamas pagal savo matymą.

Sakoma, jog reikia baigti dailės mokslus, kad išmoktum tapyti kaip dailininkai, bet reikia viso gyvenimo, kad išmoktum tapyti kaip vaikas. Jūs turite pažadinti vaiką savyje, turite su juo susidraugauti. Ir tik atradę tą vidinę laisvę džiaugsitės ja ir viskuo savo gyvenime, santykiuose ir darbe.

– Esi prasitarusi, kad mėgsti tapyti žmonių veidus ir rankas, nes per tai pamatai žmonių sielas. Ką nori jose įžvelgti?

– Mane visada labiausiai domino portretai. Moters veidas, akys, rankos, pirštai. Jie perduoda žmogaus sielą, tarsi ją apnuogina. Išduoda likimus, nuotaiką, emocijas ir esybę. Ir aš noriu tai perteikti.

Pažiūrėkite kiekvienai iš jų į akis. Jos labai iškalbingos. Jos daug jums papasakos. Pastovėkite taip prie kiekvienos ir sužinosite, išgirsite labai daug įdomių moterų istorijų. Mano portretuose jos patenkintos, įsimylėjusios, išdidžios, kiekviena turi savo istoriją, likimą, charakterį, sielą, norus, svajones ir baimes.

Kai tapau žmogų, noriu parodyti jo sielą. Akys turi žiūrėti kaip gyvos, tarsi sekti tave. Noriu papasakoti, kas yra ta moteris, kaip ji jaučiasi, koks jos būdas, kokia būsena. Ir drabužis be galo svarbus. Aš juk drabužių dizainerė. 16 metų paišiau tik sukneles. Bet apdaras be moters – tik skuduras. Tik moteris padaro jį prasmingą, o jis papildo jos asmenybę, sustiprina įvaizdį, skleidžia į išorę jos vidinį pasaulį.

– Kuriantiems žmonėms dėl to, kad dažniausiai yra maksimalistai ir mėgsta savo amatą išmanyti iki smulkiausių detalių, imtis naujos veiklos būna nedrąsu, nes galbūt viskas nebus taip nepriekaištinga. Ar taip nutiko ir tau?

– Man jau tiek metų ir aš turiu tiek patirties, jog supratau, kad gyvenime nieko tobulo neegzistuoja: nei žmonių, nei santykių, nei darbų. Kūryba yra mano vidinis pašaukimas, tai, dėl ko atėjau į šį pasaulį.

Geras posakis, kad dailininku gali būti tik tada, kai tiesiog negali netapyti. Tai – mano saviraiška, mano didžiausias talentas ir aš darau tai maksimaliai gerai, kaip pati galiu. Jeigu abejosite savimi ir kritiškai vertinsite kiekvieną savo žingsnį, nieko gyvenime nepasieksite.

– Kada tapai? Ar reikia nusiteikimo, specialios aplinkos?

– Kai studijavau Dailės akademijoje, turėjau nuostabią dėstytoją Jolantą Talaikytę. Ji buvo pirmas žmogus Žemėje, kuris pasakė man vieną tiesą: mūza ateina pas dirbančius. Ji ateina pas tuos, kurie jau sėdi prie rašomojo stalo. Ji niekada neaplankys žmogaus, gulinčio priešais televizorių. Įkvėpimas visada ateina dirbant. Kartais labai sunku prisiversti ir žengti pirmą žingsnį, bet kai atidarai dažus, pastatai drobę, pasiimi teptuką, procesas pats tave įtraukia.

– Jau spėjai surengti ir pirmąją asmeninę parodą. Ar buvo labai nedrąsu atiduoti savo kūrybą į kritikų rankas?

– Kai esi kritikuojamas nuo vaikystės, prarandi pasitikėjimą savimi, savo talentu ir jėgomis, todėl tvirtą stuburą, savo nuomonę turi užsiauginti pats.

Viena gyvenimo mokytoja pasakė, kad turi pats sau tapti autoritetu. Per keletą metų lankiau labai daug tapybos pamokų, mačiau labai daug dailininkų ir jų darbų.

Viena iš tų dailininkių labai pakeitė mano požiūrį į meną. Ji – pripažinta menininkė, bet įdomiausia tai, kad pirmiausia pati save pripažino, pasakė: aš esu menininkė ir ėmė daryti įdomius projektus. Ji nėra tipiška tapytoja, man net nepatinka jos darbų stilius.

Bet tas vidinis apsisprendimas, kuo tu nori būti ir kaip pasaulyje prisistatai, labai sužavėjo. O kritikuoja dažniausiai tie žmonės, kurie nesugeba patys nieko sukurti, nes kuriantis žmogus visada gerbs kito kūrybą.

– Pažįstu menininkų, kuriems iš tiesų sunku skirtis su savo darbais, kiti į juos žvelgia kaip į tam tikrą kelią, kurį turėjo nueiti iki kūrinys būna baigtas, o tada ateina metas jam gyventi savo gyvenimą. Ar tau sunku skirtis su savo paveikslais?

– Anksčiau, kai tapydavau labai retai, iš tikrųjų buvo be galo sunku skirtis su savo darbais, bet kuo daugiau darai, tuo labiau nori dalintis, neapsakomą malonumą teikia tai, kai kiti žmonės trokšta tavo darbų. Geriausias pripažinimas – kai žmonės nori kabinti tavo paveikslą savo namuose, žiūrėti į jį kasdien ar bent turėti tavo reprodukciją.

Sunkiausiai man sekasi skirtis su keramikos darbais, nes aš lipdau moteris ir jos būna tokios ypatingos, tokios manieringos ir tiek daug ten būna manęs, kad iki šiol su skausmu prisimenu kiekvieną, kurią pardaviau, ir labai norėčiau jas susigrąžinti, todėl po kažkiek laiko tiesiog nustojau jas pardavinėti.

– Kur semiesi įkvėpimo?

– Esu hedonistė, mylinti gyvenimą ir matanti jo grožį. Gražius dalykus ir žmones visada pastebiu ir įsimenu. Visa mano kūryba sukasi aplink moteris.

Man nėra nieko gražesnio už moters kūną, jos saviraišką, dievinu gražias stilingas moteris, labai daug jų seku socialiniuose tinkluose.

Dažnai mane įkvepia jų nuotraukos, jaučiuosi labai turtinga dailininkė, nes taip man pozuoja visas pasaulis, gražiausios ir įdomiausios moterys man pozuoja valandų valandas su savo įspūdingiausiais drabužiais. Savo paveiksluose moteris apsupu gėlėmis, palmių lapais, egzotiškais augalais, paukščiais, drugeliais, taip dar labiau sustiprindama jų moteriškumą ir trapų grožį.

– Ką labiausiai norėtum nutapyti?

– Kiekvieną dieną turiu kokių nors naujų idėjų, ką norėčiau nutapyti, ir dažniausiai jas įgyvendinu. Nutapiau vieną mėgstamiausių prancūzų aktorių ir daug mane įkvepiančių moterų. Labai norėjau nutapyti savo dukras, nuo jų ir pradėjau portretų kūrimą. Norėjau nutapyti jūrą ir šiais metais tai padariau pirmą kartą. Dabar galėsiu mokyti savo kursuose, kaip tapyti jūrą, nes nebandžiusiems tai atrodo labai sunku.

– Ar nebijai, kad tapyba ims konkuruoti su mados kūrimu ir viena arba kita galiausiai nukentės? O gal taip jau nutiko?

– Šito dalyko tikrai nebijau, nes būtų nuobodu apsiriboti viena veikla, tada jaučiuosi tarsi uždaryta į kalėjimą. Man patinka veikti plačiai, bandyti naujus dalykus, kasdien išmokti ko nors naujo, pabandyti ką nors, ko nebandžiau.

Mokiausi keramikos, juvelyrikos, konstravimo, grafikos, siuvinėjimo ir begalės kitų dalykų, kol atradau tas sritis, kurios man patinka.

Manau, netgi naudinga, kai turi keletą amatų, nes vestuvinių suknelių versle yra sezoniškumas – vestuvės vyksta tik vasarą, o žiemą darbai vyksta lėtai, tada daugiau dėmesio galiu skirti tapybai ir tapybos kursams. Iš tikrųjų dabar turiu tris profesijas: drabužių dizainerės, dailininkės ir dailės mokytojos. Man patinka tai derinti.

– Ko gero, tiek kuriant sukneles, tiek paveikslus neišvengi klaidų. Ar lengvai jas priimi?

– Mano šūkis – nėra klaidų, yra tik pamokos. Viską galima ištaisyti ir tik darydamas klaidas gali ko nors išmokti. Taip nuolat augi ir tobulėji.

– Kadaise lankei dailės mokyklą, bet pasirinkai kitą meno kryptį. Kodėl?

– Kai dar nebuvau mama, tvirtai žinojau, jog būsiu dailininkė, bet taip atsitiko, kad mano mama siūdavo ir pas ją į namus ateidavo klientės. Jos buvo tokios gražios, tokios deivės, kad negalėjau atplėšti nuo jų akių. Tokioms moterims tiesiog norėjosi kurti sukneles. Tos moterys, kurios siuvasi sau drabužius, visada atrodo išskirtinės.

Matydavau, kaip mama su jomis kurdavo naujas sukneles iš nepaprastai gražių audinių, nėrinių, įdomių detalių ir aplikacijų, mačiau, kaip moterys grožisi savimi veidrodyje, kaip svaigsta nuo viso proceso, ir užsidegiau noru turėti tokį darbą. Taip nuo mažų dienų pradėjau piešti suknelių eskizus, kurti sukneles popierinėms lėlėms ir siūti drabužius Barbei.

Dvylikos metų pirmą kartą dalyvavau tarptautiniame konkurse, kuriame reikėjo siūti drabužius sau ir Barbei. Patekau į finalą ir supratau, kad tai tikrai bus mano kelias, todėl kai užaugau, įstojau į Vilniaus dailės akademijos Drabužių dizaino katedrą.

– Ar savo namus puoši savo darbais?

– Mano namų interjeras nuolat keičiasi. Dievinu perstumdyti baldus, keisti užuolaidas, pagalvėles, paveikslus. Kai perstumdai daiktus ir pakeiti detales, atrodo, kad gyveni naujuose namuose arba apsilankei kokiame nors naujame viešbutyje. Visur, kur įmanoma, namų sienos nukabinėtos paveikslais. Dauguma jų – mano, bet turiu ir kitų dailininkų darbų. Dažnai keičiu ekspoziciją tarsi muziejuje ar parodoje.

– Kam skirta tavo tapyba?

– Mano tapyba labai tinka namų interjerui. Tai – išskirtiniai, švelnūs, spalvoti kūriniai, kurie bet kokį kambarį tarsi nukelia į kitą lygį, suteikia erdvei naujos energijos, džiugina kiekvieną dieną.

Mano paveikslų moteriška energija tokia stipri, kad nori nenori nauja paveikslo šeimininkė pradės žydėti ir skleistis kartu su moterimis iš paveikslo.

Kai matai grožį, norisi pasitempti, apsirengti gražiau, sutvarkyti kambarį, pasipuošti, gražiai pasidažyti ir skleisti moteriškumą kiekvieną dieną.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.