Apylinkėse, kur Pentos upė įteka į dešinįjį Šešupės intaką Novą, susiformavęs ežerui prilygstantis tvenkinys dabar – didžiulė Rolando vasarvietės puošmena, o aplink – dar trijų hektarų valdos.
Skaisgirių ūkis senais laikais ne kartą yra degęs. Gal dėl to tenykštis kaimas ir buvo pavadintas Gaisriais.
„Kadangi mano senelis buvo Sintautų viršaitis, mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, visa šeima buvo išvežta į Sibirą. Ūkis buvo nacionalizuotas ir atiduotas tenykščiam kolūkiui.
Kai 1992 m. tėvo sesuo susigrąžino ūkį, aš, mamos paskatintas, jį iš jos atpirkau ir pasistačiau trobą. Visai nebloga troba išėjo, o šalia – hektaras miško ir du hektarai žemės“, – pasakojo R.Skaisgirys.
Čia gimė Rolando tėvas. Jis yra pasakojęs, kad 1941-aisiais per Kudirkos Naumiestį ėję vokiečiai ties jo tėviške buvo stabtelėję vos pusei dienos.
Tačiau kai 1944 m. vokiečiai grįžo atgal, fronto linija ėjo beveik per prosenelių namus.
Miške vokiečiai netgi buvo įkurdinę priešlėktuvinių sviedinių gamyklėlę. Bet rusai ją susekė ir numetė ant jos trylika bombų. Tėvas su seserimi ir broliu tada pasislėpė miške, todėl liko gyvi.
„Kai statėme naują namą, vienas žiniuonis man aiškino, esą sodybvietėje yra trylika juodųjų skylių. Net nubraižė planą, kad ant jų nebūtų nei namas, nei pirtis statomi.
Tėvui to plano iš pradžių nerodžiau, o kai jo paprašiau prisiminti, kur tos bombos buvo nukritusios, jis sužymėjo tas pačias vietas kaip ir žiniuonis“, – patikino Rolandas.
Fronto linijos ir Antrojo pasaulinio karo išgyvenimais pažymėtus protėvių namus jis atstatė maždaug per metus. Tiesa, naujas namas nepanašus į tą, kuriame gimė ir užaugo jo tėvas.
Vietoj jo atsirado nedidelį klasikinį dvarelį primenantys 7 kambarių trobesiai, kuriuos vietos meistrai pagal senas tradicijas taip pastatė, kad žiemą yra šilta, o karštomis vasaromis vėsu.
Seną sodybvietę mena tik išlikusios senos eglės, uosis, keli šimtamečiai ąžuolai.
„Nuostabiausia tai, kad namus prižiūri labai patikimas žmogus. Vidma čia yra ūkininkas, o ne aš. Pastačiau jam nedidelį namą, jis jau daug metų gyvena nuolatos“, – džiaugėsi savo sodybos prievaizdu ir gerąja dvasia Rolandas.
Jokių tvorų ar užkardų aplink jo sodybvietę nėra. Po kiemą bėgioja lapės, tvenkinyje kasmet apsigyvena baltosios gervės, kartais suskrenda ir apie aštuoniasdešimt gulbių.
Atrodytų, lyg leidžiasi ir kyla nedideli lėktuvėliai. Turi Rolandas ir savą jau daugelį metų namus akylai globojantį vanagą.
„Apie šernus, barsukus, usūrinius šunis jau net nekalbu. Čia iš tikrųjų aplinka panaši į džiungles, tik žalčiai neužklysta. Jų daugiau Dzūkijoje.
Šiemet gandrai negrįžo į gandralizdį. Ir žinau, kodėl – reikia nupjauti tą eglės šaką, kuri jau užgožia gandralizdį.
Todėl gandrai suko, suko ratus ir niekaip negalėjo nusileisti. Žiemą reikės eglę patvarkyti“, – planavo prodiuseris.
Pastaruoju metu vasarvietėje Rolandas su pirmą klasę baigusiu sūnumi Atu praleidžia jau kur kas daugiau laiko negu namuose Vilniuje.
Atvažiuoja beveik kiekvieną savaitgalį ir neretai užsibūna. Tam neabejotinai įtakos turi neseniai įvykusios skyrybos su antrąja žmona Vaida, Ato mama.
„Kartais atvažiavęs skaitau, kartais su sūnumi mėtome į krepšį, o kartais iš viso nieko nedarau. Tiesiog guliu ir žiūriu į dangų“, – prisipažino Rolandas.
